Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rositos Patackienės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjui V. S., atsakovo atstovui Aleksandrui Ivanovui, vertėjai Teresei Gusarovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Teisingumo ministerijos ir Komisijos priimtų sprendimų nagrinėjant pareiškėjo skundus. Kiti skunde suformuluoti reikalavimai (dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo) yra išvestiniai iš paminėtųjų.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas atlikti jo nurodytų faktų patikrinimą ir padaryti išvadas dėl Tarnybos veiksmų; skirti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; taip pat teisingumo ministrą prašė iškelti drausmės bylą advokatei G. R. (t. I, b. l. 64-69). Teisingumo ministerija 2008 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. (1.23.)-7R-10961 (t. I, b. l. 63) informavo pareiškėją, kad ji neturi teisės suteikti antrinę teisinę pagalbą; paaiškino, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 str. 2 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo turi teisę priimti tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Nurodė, jog neturi teisės vertinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priimamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl Tarnybos sprendimų teisėtumo pagal atitinkamą veiklos teritoriją gali spręsti tik apskrities administracinių ginčų komisija arba apygardos administracinis teismas. Pažymėjo, jog Lietuvos advokatūros advokatų taryba 2007 m. kovo 22 d. ir 2008 m. spalio 16 d. posėdžiuose jau nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl G. R. profesinės veiklos ir nenustatė, jog ji būtų pažeidusi Advokatūros įstatymo ar Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimus, todėl priėmė sprendimą nekelti advokatei drausmės bylos. Todėl teisingumo ministras pakartotinai nesprendė klausimo dėl drausmės bylos iškėlimo advokatei G. R.. Nurodė, jog šis atsakymas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nesutikdamas su Teisingumo ministerijos pateiktu atsakymu, V. S. kreipėsi į Komisiją. Ši 2009 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 2008/05-4R-311 pareiškėjo skundą atmetė (t. I, b. l. 11-13).

V. S. mano, kad skundžiami Teisingumo ministerijos ir Komisijos sprendimai yra neteisėti bei nepagrįsti, tačiau su tokia jo pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (1 d.). Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (2 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Teisingumo ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, numato, kad Teisingumo ministerija rengia Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų projektus (5.1 p.); Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka teikia teisines išvadas dėl įstatymų koncepcijų, įstatymų ir kitų teisės aktų projektų, dėl tarptautinių dvišalių ir daugiašalių sutarčių ir šių sutarčių projektų, dėl ministerijų ar Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės institucijų vardu ir pagal jų kompetenciją sudaromų su atitinkamomis užsienio valstybėmis ar organizacijų institucijomis susitarimų, kurie nėra Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys taip pat išvadas dėl jų atitikties Europos Sąjungos teisei (5.2 p.); pagal kompetenciją nustatytąja tvarka palaiko tarptautinius teisinius ryšius su užsienio valstybių institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, rengia tarptautinių dvišalių teisinės pagalbos sutarčių projektus, organizuoja prisijungimą prie daugiašalių tarptautinių sutarčių ir pagal kompetenciją užtikrina jų vykdymą (5.3 p.) ; organizuoja teisinės sistemos reformos metmenų įgyvendinimą, kryptingai vykdo teisinių institucijų reformą (5.4 p.); Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu atlieka dalį įstaigų prie ministerijos steigėjo funkcijų, taip pat ministerijos įsteigtų įstaigų steigėjo funkcijas, įgyvendina ministerijai priskirtų valstybės įmonių savininko teises ir pareigas (5.5 p.); Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja jos valdymo sričiai priskirtų įstaigų buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai (5.6 p.), atlieka kitas nustatytas funkcijas, tame tarpe - įstatymų nustatyta tvarka įgyvendina priemones, užtikrinančias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą (ministerijos nuostatų 7.1 p.).

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 str. 2 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą tarnyba nedelsdama raštu praneša pareiškėjui. Tarnybos sprendimai gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Sistemiškai analizuojant paminėtas nuostatas, akivaizdu, kad tik atitinkama valstybės teisinės pagalbos tarnyba priima sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Nei Teisingumo ministerijos nuostatai, nei kiti teisės aktai šiuo atveju nenumato, kad Teisingumo ministerija gali įtakoti Tarnybą dėl teisinės pagalbos skyrimo pareiškėjui. V. S., manydamas, kad Tarnybos sprendimai dėl teisinės pagalbos nesuteikimo jam yra neteisėti ir nepagrįsti, kad Tarnyba jo atžvilgiu atlieka netinkamus veiksmus, kitaip pažeidžia žmogaus teises, turėjo teisę kreiptis į administracinių ginčų komisiją arba apygardos administracinį teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ginčydamas konkrečius Tarnybos sprendimus, veiksmus ar neveikimą. Teisėjų kolegijos nuomone, ministerija ginčijamame rašte ir Komisija 2009 m. sausio 15 d. sprendime visiškai pagrįstai nurodė, kad neturi teisės vertinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priimamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Tokiu būdu ministerija negali įpareigoti Tarnybą pareiškėjui skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tam tikrose bylose. Komisija sprendimai teisingai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti ministeriją spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui.

Teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Teisingumo ministeriją atlikti patikrinimą Tarnyboje taip pat negali būti laikytinas pagrįstu.

Tarnyba yra viešasis juridinis asmuo, turintis antspaudą su Lietuvos valstybės herbu bei savo pavadinimu ir sąskaitą banke (Tarnybos nuostatų 3 p.). Tarnybos veiklos sritis – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą Vilniaus apygardos teismo veiklos teritorijoje. Pagal Tarnybos nuostatų 7 p. Tarnyba atlieka šias veiklas: 7.1. organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą; 7.2. įstatymo nustatytais atvejais organizuoja pirminės teisinės pagalbos teikimą; 7.3. priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo; 7.4. priima sprendimus nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą; 7.5. priima sprendimus dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato parinkimo ir pakeitimo; 7.6. tikrina, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, kai teikiama antrinė teisinė pagalba trunka ilgiau kaip metus; 7.7. konkurso būdu atrenka antrinę teisinę pagalbą teikiančius advokatus ir sudaro su jais sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo; 7.8. sudaro sutartis su viešosiomis įstaigomis ir (ar) advokatais, nuolat teikiančiais antrinę teisinę pagalbą, dėl pirminės teisinės pagalbos teikimo, kai įstatymo numatytais atvejais Tarnyba organizuoja pirminės teisinės pagalbos teikimą; 7.9. tvarko advokatų, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, ir advokatų, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, sąrašus; 7.10. pagal sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą; 7.11. moka užmokestį antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams; 7.12. moka užmokestį už suteiktą pirminę teisinę pagalbą viešosioms įstaigoms ir (ar) advokatams, kai įstatymo nustatytais atvejais Tarnyba organizuoja pirminės teisinės pagalbos teikimą; 7.13. sudaro sutartis su Lietuvos advokatūra dėl koordinatoriaus skyrimo ir veiklos; 7.14. atstovauja valstybei, išieškant antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nepagrįstai antrinę teisinę pagalbą gavusių asmenų; 7.15. praneša gyventojams apie galimybes ir sąlygas gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; 7.16. nagrinėja skundus dėl antrinės teisinės pagalbos kokybės; 7.17. pagal panaudos sutartis perduoda advokatams patalpas ir kitą turtą, būtiną antrinei teisinei pagalbai teikti.

Taigi, teisės aktai aiškiai apibrėžia, kad Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, todėl asmuo, kurio atžvilgiu Tarnyba priima sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymu, turi teisę su skundu kreiptis į administracinių ginčų komisiją ar teismą. Tai, kad asmuo, kurio atžvilgiu Tarnyba priėmė atitinkamą administracinį sprendimą, atliko ar neatliko tam tikrų veiksmų, su skundu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, neįpareigoja šios institucijos atlikti patikrinimą Tarnyboje ir, esant tam tikriems rezultatams, įpareigoti Tarnybą pareiškėjui skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Tokiu būdu Komisija pagrįstai sprendė, kad ministerija neturi kompetencijos spręsti tarp pareiškėjo ir Tarybos kilusių ginčų. Asmuo, manydamas, kad jo teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami, turi pasirinkti tokį teisių gynimo būdą, kurį numato įstatymai (šiuo atveju - dėl Tarnybos sprendimų/veiksmų kreiptis į administracinių ginčų komisiją ar apygardos administracinį teismą).

Kolegijos vertinimu, taip pat nepagrįstas pareiškėjo prašymas, adresuotas teisingumo ministrui, iškelti drausmės bylą advokatei G. R..

Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. nėra absoliuti – ji įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Konstitucijos 30 str. 1 d. teisę kreiptis į teismą turi asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d. nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d. numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Įstatymo 5 str. 3 d. 1 p. nustato, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 1 d. skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Pareiškėjas neturi įstatymo suteiktų įgaliojimų ginti kitų asmenų teises ar viešąjį interesą nagrinėjamame ginče. Taigi, jis turi teisę kreiptis į teismą tik Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 1 p. nustatytu atveju - gindamas savo pažeistas teises ar įstatymų saugomą interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 2, p. 326).

Advokatūros įstatymo 52 str. 2 d. numato, kad sprendimą iškelti drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras.

Teismo nuomone, advokatės G. R. nenubaudimas už tariamus nusižengimus negali būti laikomas kito privataus asmens įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu. Taigi, pareiškėjui remiantis galiojančiais teisės aktais neatsiranda teisė kreiptis į teismą reikalaujant įpareigoti teisingumo ministrą iškelti drausmės bylą advokatei G. R.. Administracinis teismas gali apginti besikreipiančio asmens pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. numatytų būdų tik tuo atveju, kai tokių pažeidimų faktai yra nustatyti (šio asmens įrodyti) ir pažeidimo faktas yra siejamas tik (būtent) su šio asmens teisėmis ar įstatymo saugomais interesais.

Be to, Teisingumo ministerija 2008 m. gruodžio 18 d. rašte Nr. (1.23.)-7R-10961 aiškiai nurodė, kad Lietuvos advokatūros advokatų taryba 2007 m. kovo 22 d. ir 2008 m. spalio 16 d. posėdžiuose jau nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl G. R. profesinės veiklos ir nenustatė, jog ji būtų pažeidusi Advokatūros įstatymo ar Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimus, todėl priėmė sprendimą nekelti advokatei drausmės bylos. Tokiu būdu pakartotinis to paties klausimo sprendimo inicijavimas iš esmės būtų nepagrįstas veiksmas, prieštarautų gero administravimo principui. Iš kitos pusės, pareiškėjas nesutikdamas su atitinkamais Advokatų tarybos sprendimais, turi teisę juos skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Kolegijos vertinimu, teisingumo ministras pagrįstai pakartotinai nesprendė klausimo dėl drausmės bylos iškėlimo advokatei G. R..

Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d.). Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 3 d.). Teisingumo ministerijos 2008 m. gruodžio 18 d. rašte Nr. (1.23.)-7R-10961 yra išdėstyti konkretūs motyvai, dėl ko V. S. prašymas nebuvo tenkintas, nurodytas juridinis sprendimo pagrindas, taip pat nurodyta šio rašto apskundimo tvarka. Teismo vertinimu, minėtas raštas atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus. Vien tik pareiškėjo subjektyvus manymas, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti, nesudaro juridinio pagrindo juos panaikinti. Proceso šalies pateikta faktinių aplinkybių ir teisės aktų nuostatų interpretacija teismui nėra privaloma ir didesnės įrodomosios galios (prima facie) sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą neturi.

Tai, kad Komisija bylą nagrinėjo pareiškėjui nedalyvaujant, nesudaro jos priimtą sprendimą naikinti kaip nepagrįstą. V. S. Komisijos sprendimą apskundė teismui, todėl pilnai galėjo pasinaudoti visomis Administracinių bylų teisenos įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis (teikti įrodymus, paaiškinimus ir kt.).

Kitos pareiškėjo skunde ir teisminio nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės jo pozicijos pagrįstumo neįrodo.

Teisėjų kolegijos nuomone, Komisijos 2009 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. 2008/05-4R-311 ir Teisingumo ministerijos 2008 m. gruodžio 18 d. raštas Nr. (1.23.)-7R-10961 iš esmės yra teisėti ir pagrįsti. Nėra juridinio pagrindo jų naikinti V. S. skunde nurodomais argumentais, o taip pat tenkinti išvestinius skundo reikalavimus - įpareigoti Teisingumo ministeriją atlikti patikrinimą Tarnyboje ir įpareigoti Tarnybą pareiškėjui skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Šioje dalyje V. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Spręstinas klausimas dėl pareiškėjo reikalavimų atlyginti turtinę (2 000 Lt dydžio) ir neturtinę (3 000 Lt dydžio) žalą.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Civiliniame kodekse (toliau CK). CK6.263 str. 1 d. nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visus keturis vienos visumos narius, lemiančius pastarosios žalos atlyginimą: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.); priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); teisės pažeidėjo kaltę (CK 6.248 str.); teisės pažeidimu padarytą žalą. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą, pagal CK 6.271 str. nuostatas, atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).

Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą patenkinti visiškai ar iš dalies reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu pateiktame skunde apsiribojama turtinės ir neturtinės žalos dydžio įvardijimu, abstrakčiu teiginiu dėl jos atsiradimo esant Teisingumo ministerijos kaltei, nepaisant pareiškėjui tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 5 ir 6 p., 57 str. 4 d.). Nagrinėtinu atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo iš esmės yra abstrakčios, visiškai neparemtos konkrečiais įrodymais. Jo teiginiai apie padarytą žalą iš esmės yra prielaidos, todėl negali būti pagrindu reiškiamo reikalavimo patenkinimui. Kadangi šiuo atveju nebuvo nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) kaip viena iš civilinės atsakomybės privalomų sąlygų, teismas sprendžia, jog pareiškėjo teisė į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą eliminuojama. Skundas dalyje dėl 2 000 Lt turtinės bei 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje adm. byloje Nr. A662-670/2010, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir perdavė bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavęs padarytus pažeidimus (motyvacijos stoka sprendime; dokumentai, kuriais remtasi priimant teismo sprendimą, neišversti į valstybinę kalbą ir kt.), t. y. pareiškėjo skunde iškeltų reikalavimų iš esmės nepripažino pagrįstais. Vien toks pakartotinis perdavimas bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui nesudaro pagrindo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjo skunde iškelti reikalavimai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nepagrįsti, sprendžia, kad netenkintinas ir V. S. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.