Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjų atstovei Eglei Samuchovaitei, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centro, atstovui Remigijui Volikui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. A., M. A., M. A., S. A., M. A., T. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Savo reikalavimus pareiškėjai pagrindė paaiškindami, kad pagal pareiškėjų prašymus 2012-06-18 Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) sprendimais suteikė pareiškėjams laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė nagrinėti jų prašymus suteikti prieglobstį iš esmės. Nesulaukę Migracijos departamento sprendimų, iš Lietuvos Respublikos pareiškėjai išvyko 2012 m. rugpjūčio mėnesį, todėl 2012-08-14 Migracijos departamentas priėmė sprendimą sustabdyti prieglobsčio prašymų nagrinėjimą. 2012-08-16 Migracijos departamentas gavo Austrijos Dublino padalinio prašymą prisiimti atsakomybę už pareiškėjų Austrijoje pateiktų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą. 2012-08-29 Migracijos departamentas priėmė sprendimus dėl Lietuvos Respublikos atsakomybės pripažinimo dėl pareiškėjų Austrijoje pateiktų prieglobsčio prašymų nagrinėjimo. 2012-09-17 ir 2012-09-18 Migracijos departamentas, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 85 str. 1 d. 2 punktu, priėmė sprendimus, kuriais buvo nutrauktas pareiškėjų prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimas. 2013-03-06 pareiškėjai buvo perduoti VSAT Lazdijų rinktinės pareigūnams, kurie pristatė pareiškėjus Lazdijų rajono apylinkės teismui su teikimais sulaikyti pareiškėjus trims mėnesiams, kol bus nustatyta pareiškėjų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje. Tą pačią dieną Lazdijų rajono apylinkės teismas priėmė sprendimus sulaikyti pareiškėjus trims mėnesiams, t. y. iki 2013-06-06. 2013-03-09 pareiškėjai pateikė prieglobsčio prašymą, 2013-03-21 URC buvo atlikta pirminė jų apklausa, o 2013-03-22 priimti Migracijos departamento sprendimai suteikti pareiškėjams laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir nagrinėti prieglobsčio prašymus iš esmės. 2013-04-05 Migracijos departamentas gavo pareiškėjų prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo. 2013-04-10 buvo parengtas prašymas Švenčionių rajono apylinkės teismui pakartotinai svarstyti Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimus ir išspręsti klausimą dėl paleidimo iš sulaikymo. 2013-04-18 Švenčionių rajono apylinkės teismas sprendimu panaikino Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013-03-22 sprendimą dėl Pareiškėjų sulaikymo.

Pareiškėjai pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 str. 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o tokios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 str. 1 dalis numato atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, yra nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo 4 str. 1 punktas įtvirtina vaiko interesų principą, nurodant, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, o Įstatymo 114 str. 3 dalyje nurodyta, kad pažeidžiami asmenys ir šeimos, kuriose yra nepilnamečių užsieniečių, gali būti sulaikyti tik ypatingu atveju, atsižvelgiant į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), analizuodamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų santykį su kitais įstatymais, yra pažymėjęs, kad priimant sprendimus, turi būti įvertinama asmenų grupės, dėl kurios priimamas sprendimas, specifinė padėtis ir tai grupei nustatyto teisinio reglamentavimo prioritetai. Būtent dėl to, jog vaikai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, jų teisių apsauga reglamentuota atskiru įstatymu. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui visais atvejais turi būti suteikiamas prioritetas. Taigi, atsakingoms institucijoms tenka pareiga prieš priimant sprendimus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai gali paveikti nepilnamečių vaikų interesus, atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui ir priimant sprendimą parodyti, kad tokie interesai buvo išnagrinėti ir įvertinti.

Pareiškėjai pabrėžė, kad CK 6.250 str. 1 dalyje apibrėžiama, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, todėl URC nesilaikant Įstatymo 118 str. 1 dalyje jam numatytos pareigos ir nesikreipiant į teismą dėl sprendimo sulaikyti pareiškėjus pakartotinio svarstymo, pareiškėjų sulaikymas buvo užtęstas dar 28 dienoms, kas sukėlė nepilnamečiams vaikams nerimą, nesaugumo jausmą, emocinį sukrėtimą, laikant juos uždarame centre.

Pareiškėjų reikalavimų pagrįstumą patvirtina ir EŽTT išvados byloje Kanagaratnam ir kiti prieš Belgiją bei EŽTT išvados byloje Popov prieš Prancūziją. Taigi, tiek pagal tarptautinę, tiek pagal Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę vaikų sulaikymas, dėl ypatingai neigiamo poveikio šiai pažeidžiamų asmenų grupei, trunkantis net palyginti trumpą laiko tarpą yra traktuojamas kaip nepageidautina ir išimtinė priemonė. Todėl darytina išvada, kad URC neteisėtu neveikimu užtęsęs pareiškėjų ir taip žalingą sulaikymą dar 28 dienoms URC, kurio gyvenimo sąlygos nėra pritaikytos pažeidžiamiems asmenims, turint omenyje, kad jie apgyvendinami kartu su neteisėtai esančiais migrantais, o visa atmosfera primena įkalinimo įstaigą, pažeidė pareiškėjų vaikų teisę į tinkamas jų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam, psichologiniam vystymuisi gyvenimo sąlygas, neužtikrino deramos apsaugos ir pagalbos, dėl ko pareiškėjų mažamečiai vaikai patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinį šoką, nerimą, baimę ir įtampą.

Atsižvelgdami į EŽTT priteistą neturtinę žalą Kanagaratnam ir kiti prieš Belgiją byloje, kurioje kiekvienam pareiškėjui buvo priteista po 13 000 EUR už sulaikymą, kuris truko 4 mėnesius, pareiškėjų per 28 sulaikymo dienas patirtą neturtinę žalą jie įvertino 41892 Lt (kiekvienai iš pareiškėjų po 10473 Lt).

URC pabrėžė, kad pagal tuo metu nusistovėjusią teismų praktiką, šiuo atveju, užsieniečiai buvo sulaikyti ne dėl to, kad jie yra prieglobsčio prašytojai, tačiau dėl to, kad jie gali trukdyti sprendimo priėmimui, kadangi neteisėtai vyko iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis. LVAT ne kartą konstatavo, kad sulaikymo priemonės, išdėstytos Įstatymo 113 str. 2 dalyje, gali būti taikomos ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu bet kurioje prieglobsčio prašymo nagrinėjimo stadijoje, jei yra tam reikalingos prielaidos – užsienietis trukdo priimti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir panašiai. Pažymėjo, kad sulaikymas yra reikalingas siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, kad būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių. Taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog Lietuvos Respublikoje klausimai dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiami vienos administracinės procedūros metu. Todėl URC padarė viską, kad Afganistano piliečiai gautų jiems garantuojamą teisinę pagalbą – supažindinus su Migracijos departamento sprendimais, užsieniečiams buvo išaiškinta teisė pakartotinai kreiptis dėl sulaikymo pagrįstumo peržiūrėjimo bei jų prašymas suteikti jiems advokato paslaugas buvo persiųstas Migracijos departamentui. Taigi, darytina išvada, kad URC, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją bei vadovaujantis Įstatymu bei tuo metu formuojama teismų praktika, padarė viską, kad būtų užtikrintos užsieniečių bei jų nepilnamečių vaikų teisės.

Be to, URC pažymėjo, kad pareiškėjai buvo sulaikyti ir apgyvendinti URC Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013-03-06 sprendimu. URC neturi teisės vertinti teismo sprendimo pagrįstumo, o privalo užtikrinti jo vykdymą, taip pat, šiuo atveju, URC nebuvo šalis, turėjusi teisę apskųsti teismo sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013-03-06 sprendimas nebuvo apskųstas. Taip pat pažymėtina, kad Įstatymas nenumato galimybės kreiptis į teismą tikslu persvarstyti įsiteisėjusį teismo sprendimą „vertinant geriausius pareiškėjų interesus“ ar panašių motyvų.

URC paaiškino, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl neturtinės žalos atlyginimo, klaidingai vadovaujasi EŽTT praktika, kadangi minimų bylų aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju, prašant priteisti neturtinę žalą tik vaikams, pareiškėjai netiesiogiai sutinka, kad patys buvo sulaikyti pagrįstai, kaip tai yra daroma vadovaujantis nusistovėjusia Teismų praktika.

Lietuvos Respublikoje nelydimi nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai yra apgyvendinami Pabėgėlių priėmimo centre, netaikant jiems judėjimo laisvės apribojimų. Šiuo konkrečiu atveju nepilnamečiai buvo lydimi savo tėvų, taigi, atsižvelgiant į vaikų interesus, vadovaujantis 2003-09-22 Tarybos direktyvos 2003/86/EB „dėl teisės į šeimos susijungimą“ nuostatomis, vaikai buvo sulaikyti kartu su tėvais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atsižvelgiant į užsieniečių socialinius poreikius, jiems buvo teikiamos medicininės, socialinės ir psichologinės paslaugos. Mokyklinio amžiaus vaikams nuo 2013-03-21 buvo sudarytos sąlygos lankyti mokyklą, pažymėtina, kad vaikų tėvai buvo įtikinėjami vaikus išleisti į mokyklą, rūpinamasi prasmingu vaikų laisvalaikio praleidimu, vaikai dalyvavo prieglobsčio prašytojų bendrabutyje organizuojamuose vaikų ugdymo, dailės ir žaidimo užsiėmimuose, sudaryta galimybė bendrauti su bendraamžiais. Pabrėžtina, kad vaikai turėjo ir naudojosi galimybe išeiti iš sulaikytųjų bendrabučio, o atsižvelgiant į tai, kad vaikų amžius buvo nuo ikimokyklinio iki pradinio mokyklinio, teigtina. kad jie, nepriklausomai, kokiame bendrabutyje gyventų, vis tiek negalėtų išeiti iš URC be priežiūros. Taigi, teiginys, kad vaikai gyveno „kalinimo“ sąlygomis, neatitinka realybės ir yra klaidinantis. Taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, kad sulaikymas pareiškėjų vaikams sukėlė kažkokių neigiamų pasekmių.

URC pabrėžė, kad ginčo atveju URC, vykdydamas savo funkcijas bei vadovaudamasis įstatymais, Europos Bendrijos direktyvomis, teismų praktika, padarė viską, kad būtų užtikrintos nepilnamečių vaikų teisės, kad nėra jokių įrodymų dėl žalos, apibrėžtos CK 6.250 str. 1 dalyje, kadangi vaikams buvo sudarytos visos galimybės ir sąlygos naudotis prieglobsčio prašytojams teikiamomis paslaugomis, taip pat prižiūrint socialinės darbuotojos, jie išeidavo iš sulaikytųjų bendrabučio į prieglobsčio prašytojų korpusą bei lankė mokyklą. Teigtina, kad vaikai jų tėvų sulaikymo laikotarpiu turėjo visas vaiko teises bei visas prieglobsčio prašytojo teises.

2012-06-16 pareiškėjai, kurie su savimi neturėjo jokių asmens tapatybę ir buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtumą patvirtinančių dokumentų, buvo sulaikyti VSAT pareigūnų netoli valstybės sienos su Baltarusijos Respublika, Šalčininkų rajone.

2012-06-16 pareiškėjai pateikė prašymus suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir iš karto buvo atliktos vyro bei jo žmonos pirminės apklausos bei užpildyti prieglobsčio prašytojo apklausos protokolai.

2012-06-18 Migracijos departamentas nusprendė suteikti pareiškėjų šeimai laikiną teritorinį prieglobstį, nagrinėti jų prieglobsčio prašymus iš esmės bei apgyvendinti juos URC netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

2012-08-10 pareiškėjai, piktnaudžiaudami jiems suteikta laisvo judėjimo teise, pasišalino iš URC ir neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos, todėl 2012-08-14 Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kuriuo buvo sustabdytas šios šeimos prieglobsčio prašymo nagrinėjimas.

2012-08-16 Migracijos departamentas gavo Austrijos Dublino padalinio prašymą prisiimti atsakomybę už Afganistano pil. A. K., kuris Austrijoje nurodė kitus savo asmens duomenis – M. K. A. ir jo šeimos narių Austrijoje pateiktų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą.

2012-08-29 Migracijos departamentas priėmė sprendimus dėl Lietuvos Respublikos atsakomybės pripažinimo dėl pareiškėjų Austrijoje pateiktų prieglobsčio prašymų nagrinėjimo.

2012-09-17 ir 2012-09-18 Migracijos departamentas priėmė sprendimus, kuriais buvo nutrauktas šios šeimos prašymų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimas. Nuo 2012 m. spalio mėnesio Austrija bandė lėktuvu grąžinti šią šeimą į Lietuvą, tačiau nesėkmingai: jie buvo pabėgę, priešinosi perdavimui. 2013-03-06, nesant galimybės užsieniečius perduoti lėktuvu, Austrijos pareigūnai vežė juos autobusu, lydėjo iki pat perdavimo Kalvarijos-Budzisko kontaktiniame punkte Lietuvos Respublikos pareigūnams vietos.

Lazdijų rajono apylinkės teismas 2013-03-06 sprendimais sulaikė pareiškėjus URC iki 2013-06-06.

Būdami URC, 2013-03-19 pareiškėjai pateikė prieglobsčio prašymus Lietuvos Respublikoje.

2013-03-22 Migracijos departamentas priėmė sprendimus nagrinėti jų prieglobsčio prašymus iš esmės bei suteikti jiems laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2013-04-18 Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl pakartotino svarstymo dėl 2013-03-06 Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimo, jų prašymus patenkino bei panaikino 2013-03-06 Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jie patyrė dėl URC pareigūnų neteisėtų veiksmų – neveikimo, užtęsus nepilnamečių pareiškėjų ir taip žalingą sulaikymą dar 28 dienoms URC.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Konstitucijos 30 str. 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 str. 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 str. 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Skunde pareiškėjai nurodė, kad URC neteisėtu neveikimu užtęsęs pareiškėjų ir taip žalingą sulaikymą dar 28 dienoms URC, kurio gyvenimo sąlygos nėra pritaikytos pažeidžiamiems asmenims, turint omenyje, kad jie apgyvendinami kartu su neteisėtai esančiais migrantais, o visa atmosfera primena įkalinimo įstaigą, pažeidė pareiškėjų vaikų teisę į tinkamas jų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam, psichologiniam vystymuisi gyvenimo sąlygas, neužtikrino deramos apsaugos ir pagalbos, dėl ko pareiškėjų mažamečiai vaikai patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinį šoką, nerimą, baimę ir įtampą.

Išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, įvertinęs pareiškėjų veiksmus: kad 2012-06-16 pareiškėjai nelegaliai kirto Lietuvos Respublikos sieną, su savimi neturėdami jokių asmens tapatybę ir buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtumą patvirtinančių dokumentų, kad 2012-06-18 Migracijos departamentas suteikė pareiškėjų šeimai laikiną teritorinį prieglobstį, nusprendė nagrinėti jų prieglobsčio prašymus iš esmės bei apgyvendino juos URC, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, kad 2012-08-10 pareiškėjai, piktnaudžiaudami jiems suteikta laisvo judėjimo teise, pasišalino iš URC ir neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos į Austriją, kad nuo 2012 m. spalio mėnesio Austrija bandė lėktuvu grąžinti pareiškėjų šeimą į Lietuvą, tačiau nesėkmingai: jie buvo pabėgę, priešinosi perdavimui. 2013-03-06, nesant galimybės pareiškėjus perduoti lėktuvu, Austrijos pareigūnai vežė juos autobusu, lydėjo iki pat perdavimo Kalvarijos-Budzisko kontaktiniame punkte Lietuvos Respublikos pareigūnams vietos, kad Lazdijų rajono apylinkės teismas 2013-03-06 sprendimais sulaikė pareiškėjus URC iki 2013-06-06, kad 2013-04-18 Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl pakartotino svarstymo dėl 2013-03-06 Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimo, jų prašymus patenkino bei panaikino 2013-03-06 Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą, teismas daro išvadą, kad VRM, VSAT bei URC veikė savo kompetencijos ribose, tinkamai atliko savo pareigas, objektyviai ir tiksliai vertino ginčo aplinkybes, susijusias su pareiškėjų sulaikymu bei sulaikytų nepilnamečių teisėmis, todėl teismas konstatuoja, kad URC savo veiksmais (kaip skunde tvirtina pareiškėjai, URC neveikimu), pareiškėjų vaikams žalos nepadarė.

Atlikęs teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių sulaikymą Lietuvos Respublikoje, analizę, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai buvo sulaikyti ir apgyvendinti URC Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013-03-06 sprendimais, kad URC neturėjo teisės vertinti Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimų pagrįstumo, o privalėjo užtikrinti jų vykdymą, taip pat, ginčo atveju, URC nebuvo šalis, turėjusi teisę apskųsti minėtus teismo sprendimus. Be to, URC neturėjo ir pareigos bei įstatymiškai numatytos galimybės kreiptis į teismą, siekiant persvarstyti įsiteisėjusius teismo sprendimus dėl pareiškėjų sulaikymo.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovės atstovai veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjams atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nenustačius atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų, nėra ir jų atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Teismas konstatuoja, kad ginčo atveju pareiškėjams žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius pareiškėjų nurodytų valdžios institucijų (VRM, VSAT bei URC) neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjų skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjų M. K. A., M. A., M. A., S. A., M. A., T. A. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.