Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-02-20 · Administracinė byla Nr. A-575-582-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2010-04-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-02-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-20
Bylos Nr.
A-575-582-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00223-2010-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Atsakovas
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei
Pareiškėjas
V. M.
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A575-582/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00223-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį tikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 1 111,70 Lt, už 2006 m. balandžio mėnesį ir 2008 m. rugsėjo mėnesį. Iš atsakovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 883,41 Lt, už 2006 m. gruodžio mėnesį, už 2007 m. vasario – gegužės, rugpjūčio mėnesius, už 2008 m. lapkričio mėnesį ir už 2009 m. vasario mėnesį.

Pareiškėjas paaiškino, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdaviai nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties pareiškėjas nurodė, jog atsakovams kilo pareiga išmokėti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Teigė, kad nagrinėjamoje byloje valstybei taikytina civilinė atsakomybė, todėl atsakovu trauktina ir Lietuvos valstybė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnį, darbuotojas turi teisę pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu ir jo patikslinimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundu į teismą kreipėsi jau po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo. Teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Toks teisės aktas negalioja tik ateičiai. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, tiek kiek jie nebuvo įvykdyti, nes KTĮ 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymas, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjo atžvilgiu darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tokiu atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas darbo užmokestį, ir toliau taikytų VTĮ nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nurodė, kad taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Atsižvelgdamas į tai, manė, kad nėra teisinio pagrindo atsakovui taikyti teisinę atsakomybę.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pašalinti iš atsakovų, skundą jo atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo. Kadangi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių taisės aktų nuostatas ir jo veiksmuose nebuvo nei neteisėtų veiksmų, nei kaltės. Nurodė, kad veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo pagal įstatymus. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas teigė, kad šioje byloje yra netinkamas atsakovas ir vienintelis tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą dėl reikalavimų už 2006 m.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tokiu atveju, jei atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas darbo užmokestį, ir toliau taikytų VTĮ nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Be to, pabrėžė, kad tokio pobūdžio reikalavimas turi būti pareikštas darbdaviui, nesumokėjusiam pareiškėjui priklausančio darbo užmokesčio, t. y. atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, o ne Lietuvos valstybei. Pabrėžė, kad, taikant CK 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 883,41 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiškėjui priteisė 1 111,70 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovai nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitę su pareiškėju. Pažymėjo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu pagal KTĮ 72 straipsnio 4 dalį. Nurodė, jog nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus ir negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Konstatavo, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje už 2006 m. yra praleidęs senaties terminą. Tačiau nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms bei nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms. Remdamas tuo, teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl yra atnaujintinas. Teismas taip pat pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

III.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 14–15), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pabrėždamas, kad, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokesti pareiškėjui, atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Mano, kad nėra teisinio pagrindo atsakovui taikyti teisinę atsakomybę.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1–4), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, dėl 2006 m. reikalavimo dalies taikyti senaties terminą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Papildomai pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodyta, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymo leidėjo konstitucinė priedermė. Mano, kad pareiškėjo negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai, kuriems atlyginti taikomas CK 6.271 straipsnis, numatantis valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, biudžeto formavimas, iš kurio yra mokamas darbo užmokestis statutiniams valstybės tarnautojams, yra ne atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė. Pabrėžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimo momentą sužinojo nuo 70 procentų ribojimo taikymo momento, 2006 m. Be to, nurodo, kad ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, jei jis praleistas dėl svarbios priežasties. Pareiškėjas skunde neprašo atstatyti praleisto senaties termino bei nenurodo jo praleidimą nulėmusių priežasčių.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. II, b. l. 25-27) nurodo, kad su apeliaciniais skundais nesutinka. Pažymi, kad nei Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, nei Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas iki šiol su juo nėra atsiskaitęs, be to, reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties termino atnaujinimo. Todėl prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinis skundas netenkintinas. Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas iki 2006 m. birželio 5 d. dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato antrajame policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio specialistu, nuo 2006 m. birželio 6 d. – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio specialistu. Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 1 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovus šioje byloje laikė atsakovą Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą ir atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), taip pat konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad DK 298 straipsnis, kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pažymėtina, kad atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pirmosios instancijos teisme prašė pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikyti senaties terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo 3 metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias materialines normas ir nepagrįstai atnaujino senaties terminą.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį pareiškėjui (t. I, b. l. 136-137, 148–149), laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 1 d. atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pareiškėjui neišmokėjo 1 111,70 Lt darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo taikymo, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2010 m. sausio 28 d., todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad pareiškėjas reikalavimų dalyje yra praleidęs senaties terminą, todėl pareiškėjui priteistina suma turėjo būti sumažinta ta dalimi, dėl kurios senaties terminas yra praleistas. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindus, teismas atnaujino ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti vertinamos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą. Turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertintinos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrindine priežastimi, lėmusia senaties termino atnaujinimą, nurodė aplinkybę, jog pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms bei nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms. Teismas nenurodė jokių kitų priežasčių, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimams ginti. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą, remdamasis vien ta aplinkybe, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms. Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-577/2011). Be to, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktas pažymas apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (t. I, b. l. 136–137, 148–149). Iš minėtų pažymų nėra aišku, kodėl nepriemokos už 2006 m. pirmą, antrą ketvirčius buvo apskaičiuotos 2008 m. rugsėjo mėnesį ir kaip tai turi būti vertinama: ar kaip papildomas nepriemokos už 2006 m. apskaičiavimas, ar kaip naujai apskaičiuota nepriemoka, pakeičianti 2006 m. atliktus darbo užmokesčio ribojimo apskaičiavimus. Vertinant minėtas pažymas, kyla abejonių dėl senaties termino eigos pradžios, nuo kurios priklauso ir pareiškėjui priteistinos sumos dydis, ir kurias turėtų pašalinti pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visapusiškai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, be to, netinkamai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą, todėl galimai neteisingai apskaičiavo iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiškėjui priteistiną sumą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pirmosios instancijos teismo neprašė pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikyti senaties termino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimų daliai atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atžvilgiu netaikė senaties termino. Pastebėtina ir tai, kad atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu neginčija priteistos sumos dydžio. Iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjui iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis pateiktais dokumentais, tad darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atžvilgiu, nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą bei nevisapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atžvilgiu priėmė nepagrįstą sprendimą (ABTĮ 81 str.,143 str.). Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisė 1 111,70 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, yra naikintina, o administracinė byla dėl šios dalies grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Tenkinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą pagrindo nėra, todėl atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šios dalies paliekamas nepakeistas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui V. M. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisė 1 111,70 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, panaikinti ir perduoti administracinę bylą dėl šios dalies nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė