Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudž. byla Nr. 1A-882-174/2013

Teisėjas Petras Kontrimas Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00042-2013-9

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2013 m. rugsėjo 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo T. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme.

Remiantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2012-07-20 nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas T. J. laikinajame sulaikyme ir suėmime būtas laikas nuo 2013 m. vasario 13 d.

Kardomąją priemonę – suėmimą – nuspręsta palikti nepakeistą.

Nuosprendžiu priteista iš T. J. ir A. Ž. solidariai 2 000 Lt L. V.; iš T. J., A. Ž. ir T. K. solidariai – 462,46 Lt Klaipėdos teritorinei ligonių kasai.

Daiktinius įrodymus – T. J. striukę ir nuoplovas nuo dėmių – nuspręsta sunaikinti, pavedant tai atlikti Klaipėdos apskrities VPK Kretingos PK darbuotojams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir A. Ž. bei T. K., tačiau jie nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su A. Ž. ir T. K., įsibrovę į patalpą ir pavartodami fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti svetimą turtą, o būtent: T. J., A. Ž. ir T. K., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2013 m. vasario 12 d., apie 22.00 val., veikdami bendrininkų grupe ir turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, išlaužę duris, įsibrovė į L. V. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir ten prieš L. V. pavartoję fizinį smurtą – sudavę gulinčiam lovoje kumščiais ir kojomis ne mažiau kaip septynis smūgius į galvą, krūtinę, rankas, padarė L. V. kraujosruvas ant kairiojo smilkinio, dešinės akies vokuose, abiejose plaštakose, abiejuose paakiuose, kairio skruostikaulio lūžį su lūžgalių poslinkiu į vidų ir minkštųjų audinių kraujosruvą, apatinio žandikaulio kairės šakos lūžį, abiejų plaštakų III delnakaulių lūžius, poodinę kraujosruvą kairėje veido pusėje, krūtinės ląstos sumušimą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu atėmę galimybę nukentėjusiajam priešintis, reikalavo, kad L. V. atiduotų savo pensiją, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi L. V. pensijos dar nebuvo gavęs, o kitų vertingų daiktų name nerado.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą nukentėjusysis L. V. prašo nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo T. J. kaltės. Nuteistojo T. J. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistasis T. J. neneigia savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, tačiau mano, kad teismas jo kartu su nusikaltimo bendrininkais padarytą veiką turėjo kvalifikuoti kaip vagystę, o ne kaip pasikėsinimą apiplėšti L. V., dėl to bei atsižvelgiant į tai, kad jis atlygino dalį nusikaltimu padarytos žalos, apeliantas prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Kaip matyti iš nuteistojo T. J. apeliacinio skundo turinio, jo esmę sudaro tai, kad nuteistasis, pripažindamas objektyvią reikšmę turinčių veiksmų padarymą – pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą, prašo tuos veiksmus teisiškai vertinti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas, ir paskirti švelnesnę bausmę. Nuteistasis kvestionuodamas apylinkės teismo nuosprendį, nesutinka su tuo, jog teismas jį pripažino kaltu dėl pasikėsinimo apiplėšti. Su tokia teismo išvada nuteistasis T. J. nesutinka, kadangi, jo manymu, mintis apiplėšti nukentėjusįjį jam ir nusikaltimo bendrininkams kilo vėliau, t. y. įsibrovus į L. V. namą ir pirmame aukšte neradus nieko vertingo, užlipus į antrą aukštą ir pamačius lovoje gulintį L. V., tik tada jiems kilo mintis jį apiplėšti, todėl mano, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip vagystė. Tokie nuteistojo T. J. apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija su šiuo nuteistojo apeliacinio skundo motyvu sutikti negali, nes jis prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog T. J. kartu su nusikaltimo bendrininkais A. Ž. ir T. K. pasikėsino įvykdyti plėšimą. Nors apeliantas teigia nebuvus susitarimo apiplėšti nukentėjusįjį, kadangi jam kartu su nusikaltimo bendrininkais įsibrovus į L. V. namą, pirmajame aukšte buvo tamsu, matėsi, kad jame žmonių nėra, ir tik neradus vertingų daiktų jie užlipo į antrąjį namo aukštą ir pamatę lovoje gulintį L. V., tik tada nutarė jį apiplėšti, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad susitarimas kartu daryti nusikaltimą gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Susitarimas gali būti suplanuotas iš anksto arba kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto nuosekliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Šiuo atveju pats apeliantas T. J. neneigia, jog tiek jis, tiek nuteistieji A. Ž. ir T. K. vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, siekdami užvaldyti jo turtą, tokiais savo veiksmais bet kokiomis priemonėmis siekdami pagrobti nukentėjusiojo turtą – reikalaudami atiduoti pensiją, todėl vagystė įsibraunant į patalpą peraugo į plėšimą, to neneigia ir pats apeliantas T. J.. Taigi vertinant visą nusikaltimo vykdymo seką ir nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad nuteistasis T. J. žinojo, kad yra vykdomas plėšimas. Kadangi byloje nustatyta, kad apeliantas T. J., veikdamas bendrininkų grupe su A. Ž. ir T. K., įsibrovė į L. V. gyvenamąjį namą, prieš nukentėjusįjį vartojo fizinį smurtą, todėl nuteistojo T. J., kaip ir kitų nusikaltimo bendrininkų, veika atitinka BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas apelianto T. J. veiksmus teisingai kvalifikavo kaip plėšimą ir perkvalifikuoti šią veiką, kaip to prašo apeliantas, iš pasikėsinimo apiplėšti į vagystę nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės griežtumo

T. J. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas paskyrė jam per griežtą bausmę. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas išsamiai pasisakė dėl bausmės paskyrimo apeliantui, apsvarstęs jo padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jo asmenybę.

Skirdamas bausmę T. J., teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmių skyrimo pagrindais, motyvavo bausmės ir jos dydžio skyrimą. Paskirdamas bausmę nuteistajam T. J. už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, Kretingos rajono apylinkės teismas pakankamai atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltę, tikslus ir motyvus, padarytos turtinės žalos dydį, į nuteistojo T. J. asmenybę, į nustatytas jo atsakomybę švelninančią ir sunkinančią aplinkybes bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad skirdamas bausmę T. J. šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą T. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei į nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę. T. J. anksčiau du kartus buvo teistas, teistumas jam nėra išnykęs, naują nusikalstamą veiką padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu už nusikaltimo nuosavybei, t. y. už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, padarymą paskirtos bausmės. Tai rodo, kad jis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė, nes ir toliau demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią. Įvertinęs šias nuteistąjį T. J. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti jam paskiriant vienintelę BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą trejiems metams, t. y. mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę, kuri savo dydžiu, kolegijos vertinimu, nėra per griežta.

Apelianto skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes jis iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina ar pašalina visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje dalinis žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas atlygina žymią visos nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-437/2007, 2K-397/2010, 2K-241/2011 ir kt.).

Nors byloje yra duomenų, kad O. B. 2013-06-07 sumokėjo už skolininką T. J. Valstybinei ligonių kasai 240 Lt, t. y. dalį nusikaltimu padarytos turtinės žalos, tai patvirtina byloje esantis 2013-06-07 nurodymas pervesti įmokėtus grynuosius pinigus (t. 1, b. l. 233), apie tai skundžiamame nuosprendyje nekalbama, tačiau, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo T. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe savanoriško žalos atlyginimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Šioje byloje Valstybinės ligonių kasa pareiškė 693,68 Lt sumos civilinį ieškinį nukentėjusiojo L. V. gydymo išlaidoms atlyginti. Nukentėjusysis L. V. buvo pareiškęs 3 000 Lt sumos civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Kaip minėta, dalį – 240 Lt – žalos atlyginimo už T. J. Valstybinei ligonių kasai sumokėjo O. B.. Tuo tarpu duomenų, kad T. J. būtų atlyginęs nukentėjusiajam L. V. nusikaltimu padarytą neturtinę žalą, byloje nėra, to nenurodo ir pats nuteistasis T. J. savo apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad nors BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatos nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tuo atveju, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos, tačiau atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis (pvz., daugiau kaip pusę), kuris sudaro pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytosios žalos dalį yra nuoširdžios ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-420/2007, 2K-397/2010, 2K-241/2011). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad buvo atlyginta tik nedidelė dalis turtinės žalos Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo L. V. gydymą, tuo tarpu pačiam nukentėjusiajam neturtinės žalos T. J. iš viso neatlygino. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė T. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. J. bausmę, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę nuteistajam T. J., nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų, paskyrė teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta, atitinka bausmės paskirtį, todėl nešvelnintina. Bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su 2012-07-20 nuosprendžiu paskirta bausme, pirmosios instancijos teismas parinko nuteistajam T. J. palankiausią įstatymo numatytą bausmių bendrinimo daliniu sudėjimu būdą, todėl laikyti per griežta galutinę subendrintą bausmę taip pat nėra pagrindo. Pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes T. J. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, neprieštarauja teisingumo principui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, taikytos tinkamai.

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo T. J. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.