- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-13
- Bylos Nr.
- I-83-283/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-000162017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- R. L.
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybei, Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
20.2.3.2, 55.1.3.
2018 m. lapkričio 13 d.
atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei atstovaujančios Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovei A. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. L. skundą dėl žalos atlyginimo atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja R. L. (toliau – ir pareiškėja, ir R. L.) 2017 m. lapkričio 29 d. pateiktu skundu prašė iš atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės priteisti 16 790,83 Eur žalai atlyginti. Pareiškėja prašomos priteisti žalos dydžio apskaičiavimą pateikė atskirame dokumente „Žalos paskaičiavimas“, kuriame detaliai nurodė, jos vertinimu, prarastas pinigines lėšas (1 t, b. l. 153). Žalos dydžiui pagrįsti pareiškėja pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašus, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo išduotus mokėjimo už suteiktas paslaugas dokumentus, mokesčių administratoriaus išduotą pažymą apie paveldimo turto apmokestinamąją vertę, Savivaldybės administracijos raštą dėl nenaudojamo žemės sklypo ir kitus dokumentus (1 t., b. l. 5145-154, 200-202). R. L., pagrįsdama reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, skunde nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija, ir atsakovės atstovė), priimdama 2008 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. A-392 dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nesivadovavo ir netaikė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas) 10 straipsnio 10 ir 12 dalių, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymo) 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei 23 ir 29 straipsnių, o priimdama 2009 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. A-726 dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nesivadovavo ir netaikė Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 42 dalies, Žemės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 23 ir 29 straipsnių, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies. Pareiškėjos teigimu, Savivaldybės administracijos vyriausiasis architektas, dalyvaudamas vykdytose nuosavybės teisių atkūrimo į Panevėžio mieste esančią buvusio savininko žemę procedūrose ir derindamas individualius aktus, sudarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatytas sąlygas žalai atsirasti (1 t., b. l. 142-144).
Teismo posėdyje pareiškėja R. L. prašė tenkinti skundo reikalavimą. Pagrįsdama reikalavimą, pareiškėja, be skunde išdėstytų argumentų, papildomai nurodė, kad Savivaldybės administracija savo veikloje, kurią ji vykdė žemės grąžinimo natūra procedūrose, pažeidė viešojo administravimo srityje galiojantį principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. R. L. pabrėžė, kad žemės sklypų ribų parodymas ir ženklinimas vietovėje vyko aplaidžiai, šiuos darbus vykdę matininkai neteikė paaiškinimų apie vykdomų darbų reikšmę. Pareiškėja akcentavo, kad ji negali laisvai ir savo interesais naudotis žemės sklypais, parduoti šių nekilnojamųjų daiktų už rinkos kainą, yra priversta prižiūrėti žemės sklypus, mokėti mokesčius.
Atsiliepimas
Atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei atstovaujanti Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu reikalavo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir atmesti R. L. skundą. Savivaldybės administracija nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės įgalioti specialistai tinkamai vykdė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir jį įgyvendinančioje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka) įtvirtintas teisės normų nuostatas. Atsakovės atstovė paaiškino, kad iš tuometinio Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus buvo gautos pretendentų prašymų suformuoti žemės sklypus kopijos ir kartografinė medžiaga su pažymėtomis buvusio savininko J. L. valdytos žemės ribomis bei prašymas suformuoti žemės sklypus (sklypų ribas), parengti ir patvirtinti žemės sklypo (-ų) planą (-us) bei pateikti nustatytus duomenis. Gauti Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus prašymai buvo apsvarstyti Panevėžio miesto savivaldybėje veikusios Darbo grupės žemės sklypams, gražinamiems natūra buvusiems savininkams, formuoti 2007 m. vasario 21 d. posėdyje. Darbo grupė nusprendė, jog Panevėžio miesto teritorijoje, esančioje į pietus nuo gyvenamojo namo Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), gali būti formuojami natūra grąžinami žemės sklypai. Pareiškėjos prašymas grąžinti natūra buvusio savininko valdytą žemę pagal parengtas schemas Savivaldybės administracijoje buvo gautas 2007 m. kovo 8 d. Savivaldybės administracija atliko žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (adresas nesuteiktas), ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, parengė šių žemės sklypų planus, kurie buvo suderinti su pretendentais ir jų atstovais, tarp jų – ir su I. L., pagal įgaliojimą atstovavusią R. L., bei pačia pareiškėja. Nurodytus planus pasirašę asmenys rašytinių pastabų nepateikė. Savivaldybės administracija 2008 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. A-392 ir 2009 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. A-726 patvirtino natūra grąžinamų sklypų planus ir jų duomenis. Šiais įsakymais buvo nustatyta žemės sklypų tikslinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas, specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir kitos sąlygos. Savivaldybės administracijai nustatyta tvarka suformavus žemės sklypus, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio apskrities viršininkas priėmė sprendimus atkurti į juos nuosavybės teises. Pareiškėja nuosavybės teises į ¼-ąją dalį žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (adresas nesuteiktas), ir į 494/1975 dalis žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), įgijo pagal testamentą. Savivaldybės administracija teigė, kad Panevėžio miesto savivaldybė neturėjo pagrindo neformuoti aukščiau nurodytų žemės sklypų, skirtų grąžinti natūra, kadangi teritorijai, į kurią pateko šie žemės sklypai, detalieji planai, kuriuose būtų išreikštas realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, nebuvo patvirtinti. Atsakovės atstovė akcentavo, kad R. L. laisva valia dalyvavo nuosavybės teisių į buvusio savininko Panevėžio mieste valdytą žemę atkūrimo procese, pareiškė valią nuosavybės teises į buvusio savininko žemę atkurti natūra pagal jos pridedamas schemas. Savivaldybės administracija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pabrėžė, kad ta aplinkybė, jog per žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (adresas nesuteiktas), yra pravestos požeminės inžinierinės komunikacijos, nepagrindžia išvados, kad šis žemės sklypas priskiriamas valstybės išperkamai žemei, ir tai nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, nustatant atitinkamus žemės naudojimo apribojimus. Atsakovės atstovė tvirtino, kad pareiškėjai seniai žinoma apie Panevėžio savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjekto, specialistų veiksmus, kuriais, pareiškėjos nuomone, buvo padaryta žala, todėl į teismą dėl žalos atlyginimo pareiškėja privalėjo kreiptis per trejus metus nuo sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo. Savivaldybės administracija teigė, kad pareiškėja, praleidusi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, prarado teisę į pažeistų teisių teisminę gynybą (1 t., b. l. 159-161).
Teismo posėdyje atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei atstovaujančios Savivaldybės administracijos atstovė A. R. prašė R. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą, remiantis atsiliepime išdėstytais argumentais ir motyvais bei nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Savivaldybės atstovė patvirtino, kad atsakovė reikalauja taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti skundą. Naujų papildomų paaiškinimų Savivaldybės administracijos atstovė nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administraciniam teismui 2017 m. birželio 21 d. nutartimi panaikinus Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį ir perdavus pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, R. L. 2017 m. liepos 31 d. per pašto įstaigą teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl administracinių aktų panaikinimo paduoti ir skundą, kuriame buvo suformuluoti reikalavimai panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 108882-2082 ir 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 110335-2248 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. P.; Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. A-392 priedo 3-iąją eilutę ir 2009 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. A-726 priedo 4-ąją eilutę; priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 16 076 Eur turtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 89-93; 100-101, 103-104, 107-109). Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi R. L. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimus panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 110335-2248 ir Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 108882-2082 dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. P. bei Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2008 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. A-392 priedo 3-iąją eilutę ir 2009 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. A-726 priedo 4-ąją eilutę (1 t., b. l. 113-115). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartimi R. L. atskirasis skundas buvo atmestas, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutartis palikta nepakeista (1 t., b. l. 126-131).
R. L., vykdydama teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalį dėl skundo trūkumų pašalinimo, 2017 m. lapkričio 29 d. pateikė naujo turinio skundą dėl 16 790,83 Eur žalos atlyginimo; skundas nagrinėti teisme buvo priimtas 2017 m. lapkričio 29 d. nutartimi (1 t., b. l. 142-144; 155-156). Kiti pareiškėjos pateikti patikslinti skundai 2018 m. sausio 25 d. ir 2018 m. kovo 28 d. nutartimis buvo nepriimti nagrinėti, 2018 m. kovo 15 d. nutartimi – laikyti nepaduotais (2 t., b. l. 6-7; 30, 55-56).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad byloje nagrinėjamo ginčo dalykas yra R. L. reikalavimas atlyginti 16 790,83 Eur žalą.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, jog žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savo biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, reikalavimas dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius tris būtinąsias sąlygas: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų sąlygų, savivaldybei atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda.
Žemesnės instancijos teismas
Teisminėje praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, pagal kurį, tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos at jos tarnautojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip konkrečiai šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, bei tai, ar žalingi padariniai (jeigu jie nustatomi) atsirado dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Įvertinus skunde išdėstytus ir teismo posėdyje pareiškėjos pateiktus paaiškinimus, daroma išvada, kad R. L. 16 790,83 Eur dydžio žalos atsiradimą sieja su Savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. A-392 „Dėl grąžinamų natūra žemės sklypų planų ir duomenų patvirtinimo“, kuriuo buvo nustatyti 0,3020 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (adresas nesuteiktas), ir 2009 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. A-726 „Dėl grąžinamų natūra žemės sklypų planų ir duomenų patvirtinimo“, kuriuo nustatyti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys, priėmimu.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktas (redakcija, galiojusi 2007 m. rugsėjo 12 d. - 2009 m. rugsėjo 15 d. laikotarpiu) nustatė, kad piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miestuose esančius žemę ir mišką nagrinėja žemėtvarkos skyriai. Šiame punkte tarp duomenų ir dokumentų, kuriais vadovaujasi žemėtvarkos skyriai, nurodyti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai, kai piliečiams grąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusi miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose. Pagal Tvarkos 106 punkte įtvirtintas nuostatas, žemėtvarkos skyrius kreipiasi į savivaldybės administracijos direktorių ir prašo suformuoti žemės sklypus, organizuoti jų kadastrinius matavimus ir atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus patvirtinti parengtus žemės sklypų planus. Savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iš žemėtvarkos skyriaus kartografinę medžiagą, kurioje pažymėtos savininko turėtų žemės sklypų ribos miesto detaliai nesuplanuotose teritorijose, imasi veiksmų, skirtų natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų riboms formuoti; patvirtina žemės sklypų, suformuotų atliekant kadastrinius matavimus, planus ir pateikia juos žemėtvarkos skyriui.
UAB „ Geodeziniai matavimai“ 2008 m. vasario 26 d. vietovėje paženklino 0,1996 m² ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (adresas nesuteiktas), esančio šalia (duomenys neskelbtini) gatvių, ribas, parengė šio žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą Nr. 632, o 2008 m kovo 4 d. - šio žemės sklypo, planą. Nurodytus dokumentus 2008 m. kovo 28 d. suderino visi suinteresuoti asmenys, tarp jų – ir pretendento I. P. testamentinės įpėdinės R. L. interesais pagal įgaliojimą veikusi I. L. (1 t., b. l. 38 -39, 42, 43, 45, 167).
UAB „Dagrame“ 2009 m. kovo 15 d. parengė Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esančio 1975 m² ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribų paženklinimo-parodymo aktą ir parengė šio sklypo planą. Nurodytus dokumentus 2009 m. kovo 15 d. pasirašė R. L. (b. l. 33-35).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra (1995 m. kovo 8 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimta nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, visuomenės poreikiai, kuriems gali būti paimama nuosavybė – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo doktriną, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, pagal kurį, galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu (2007 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-640/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra apibendrinęs ir nurodęs, jog norint žemę priskirti valstybės išperkamai, būtina nustatyti visumą tokių faktinių aplinkybių: ar yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti; ar tie visuomenės interesai ar jo dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir ar tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartis administracinė byla Nr. A502-927/2008). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą nuoseklią teisminę praktiką, sprendžiant ginčus dėl to, ar miesto žemėje gali būti suformuotas žemės sklypas grąžinimui natūra, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar į tą konkrečią pageidaujamą grąžinti natūra žemę yra konkretus visuomenės poreikis (2009 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-496/2009), o ta aplinkybė, jog per žemės sklypus yra nutiestos požeminės inžinierinės komunikacijos, nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, kadangi į tokius žemės sklypus nuosavybės teisės gali būti atkuriamos nustatant atitinkamus žemės naudojimo apribojimus (2005 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A10-1682-2005 m.).
Remiantis nurodytomis teisės normomis, taikomomis nuosavybės teisių atkūrimo į miesto teritorijoje esančią žemę procese, ir atsižvelgus į teisminėje praktikoje suformuotą jų aiškinimą, daroma išvada, kad Savivaldybės administracija, vykdydama Tvarkos 106 punktą (redakcija, galiojusi 2007 m. rugsėjo 12 d. - 2009 m. rugsėjo 15 d. laikotarpiu) ir apsisprendusi nuosavybės teisių atkūrimui į buvusio savininko J. L. (L., L.) valdytą žemę, patenkančią į Panevėžio miesto teritoriją, suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus, tarp jų – 0,1996 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (adresas nenurodytas), ir 0,1975 ha ploto žemės sklypą, Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), nepažeidė Atkūrimo įstatyme įtvirtinto principo, nustatančio, kad nuosavybės teises buvusiems savininkams pirmiausia atkuriamos sugrąžinant žemę natūra, bei R. L., siekusios, kad nuosavybės teisės į žemę pretendentui I. P. būtų atkurtos natūra, teisių ir teisėtų interesų.
Pagal Tvarkos 106 punktą (redakcija, galiojusi 2007 m. rugsėjo 12 d. - 2009 m. rugsėjo 15 d. laikotarpiu), vietos savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iš žemėtvarkos skyriaus kartografinę medžiagą, kurioje pažymėtos buvusio savininko turėtų žemės sklypų ribos, natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų ribas formuoja teritorinio žemėtvarkos skyriaus pateiktoje kartografinėje medžiagoje, atsižvelgiant į savininko turėtos žemės ribas; suformuoti natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypai turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą paskirtį ir naudojimo būdą.
Tvarkos 106 punkte (redakcija, galiojusi 2007 m. rugsėjo 12 d. - 2009 m. rugsėjo 15 d. laikotarpiu) buvo nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, atlikęs žemės sklypų formavimą, patvirtinęs žemės sklypų planus, juos ir kitais dokumentais (duomenimis) pateikia žemėtvarkos skyriui. Pastarasis viešojo administravimo subjektas, gavęs iš savivaldybės administracijos direktoriaus dokumentus (duomenis), buvo įpareigotas pakviesti pretendentus susipažinti su savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais (duomenimis); parengti apskrities viršininko įsakymo dėl žemės servitutų nustatymo ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę projektus.
Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius parengdavo sprendimų atkurti nuosavybės teises projektus ir juos pateikdavo pretendentams (jų teisių perėmėjams), siekiantiems atkurti nuosavybės teises į J. L. (L., L.) valdytą žemę. Taigi, R. L. (asmeniškai ar per įgaliotus asmenis), susipažinusi su sprendimų atkurti nuosavybės teises projektais, turėjo realias galimybes dar kartą įvertinti natūra grąžinamų sklypų duomenis, jiems nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo bei kitas sąlygas ir, nebepageidaudama nuosavybės teises į šiuos sklypus atkurti natūra, tokią savo valią atspindintį pareiškimą pateikti Panevėžio apskrities viršininkui. Bylos duomenimis, tokio turinio pareiškimų pareiškėja nebuvo pateikusi. Be to, teismo vertinimu, pareiškėja, nesutikdama su Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 108882-2082 ir 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 110335-2248 bei gindama savo subjektyvines teises, turėjo objektyvias galimybes Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu paduoti skundus dėl šių administracinių sprendimų. Bylos duomenimis, pareiškėja šių administracinių sprendimų nustatyta tvarka neapskundė, priešingai, kreipėsi į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl nuosavybės teisių įregistravimo, o dalyvaudama administracinėje byloje Nr. I-1195-739/2016, aktyviai siekė įgyvendinti savo, kaip žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturtės, teises.
Daroma išvada, kad Savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 26 d. rašte “Dėl nenaudojamo žemės sklypo” suformuluotas siūlymas tinkamai prižiūrėti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), neprieštaravo Panevėžio mieste nustatytam teisiniam reguliavimui ir pareiškėjos nuosavybės teisių bei teisėtų interesų nepažeidė.
Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus ir atsižvelgus į ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reguliavimą, konstatuojama, kad nagrinėjamo ginčo atveju Savivaldybės administracijos kaltė nenustatyta, todėl Panevėžio miesto savivaldybės atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda. Nenustačius Panevėžio miesto savivaldybės kaltės, kaip vienos privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo vertinti pareiškėjos skunde ir teismo posėdyje nurodytų aplinkybių apie kitas Panevėžio miesto savivaldybės atsakomybės sąlygas. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, sprendžiama, kad R. L. skundas dėl 16 790,83 Eur žalos atlyginimo nepagrįstas ir atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 ir 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos R. L. skundą dėl žalos atlyginimo atsakovei Panevėžio miesto savivaldybei atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regiono apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.