Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos ir Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 150 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalies a) papunkčiu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikotarpis, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 21 d. (iš viso 2 paras), vieną arešto parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai, kas sudaro 4 MGL ir J. B. paskirta galutinė 146 MGL, kas sudaro 5 496 EUR (18 980 Lt), dydžio bauda, ją įpareigojant sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

J. B. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 5 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 5 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiuo nuosprendžiu M. J. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 1 dalį pripažinta kalta ir nubausta, o pagal BK 228 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl M. J. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Iš nuteistųjų J. B. ir M. J. solidariai priteista 386 EUR (1 335,25 Lt) žalos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. B. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės politikas, dirbdamas Šakių rajono savivaldybės meru, 2012 m. balandžio 17 d. telefoninio pokalbio ir susitikimo su Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus vedėja M. J. metu, susitarė priimti iš jos kyšį – neapibrėžtą kiekį smėlio, už tai, kad jis, pasinaudodamas savo, kaip Šakių rajono savivaldybės mero, visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, pažintimis ar kita tikėtina įtaka Šakių rajono savivaldybės administracijos Ūkio skyriaus vedėjui K. K. bei kitiems Šakių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams, taip pat Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos valstybės tarnautojams, paveiktų juos neteisėtai veikti vykdant įgaliojimus, taip, kad nurodyti valstybės tarnautojai, nesant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytam statybą leidžiančiam dokumentui – žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytiniam sutikimui, taip pat pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pareigą naudoti žemės ūkio paskirties sklypą, (duomenys neskelbtini), pagal pagrindinę jo naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, Šakių rajono savivaldybės vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti skirtomis lėšomis, organizuotų ir atliktų savavališką statinio statybą – praktinio vairavimo mokymo aikštelės, užmaskuotai dokumentuose vadinamos bendrojo naudojimo automobilių stovėjimo aikštele, įrengimo ir asfaltavimo darbus, Būblelių kaime, Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje, Šakių rajono savivaldybėje, bei paragintų juos atlikti kuo greičiau, susitarė ir pažadėjo tiesiogiai iš jos priimti kyšį, t. y. neatlygintinai iš mažojo karjero, esančio Būblelių kaime, Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje, Šakių rajono savivaldybėje, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir panaudos teise valdomas centro, išvežti ir savo reikmėms panaudoti neapibrėžtą kiekį smėlio.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, siekdamas to paties nusikalstamo tikslo, tęstiniais tyčiniais veiksmais per du kartus, t. y. 2012 m. balandžio 19 d. ir 2012 m. gegužės 11 d. Būblelių kaime, Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje, Šakių rajono savivaldybėje, J. B. nurodymu, E. B. kartu su jo ūkyje dirbančiais darbuotojais, nesuvokusiais, kad dalyvauja nusikalstamoje veikoje, panaudojus žemės ūkio techniką, karjere pakrovus ir išvežus smėlį, J. B. tokiu būdu priėmė kyšį – 245 tonas smėlio iš Centro panaudos teise valdomo mažojo karjero, kurio vertė 386 EUR (1 335,25 Lt) ir kuris buvo panaudotas kaip statybinė medžiaga atliekamiems statybos darbams J. B. ir E. B. nuosavybės teise priklausančioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Nuteistojo J. B. gynėjas advokatas Vaidotas Sviderskis apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria J. B. pripažintas kaltu pagal BK 226 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 150 MGL dydžio bauda, nesutinka, nes nuosprendis priimtas netinkamai ištyrus visus byloje esančius duomenis bei nevisiškai įsigilinus į bylos esmę, todėl skundžiamoje dalyje turi būti panaikintas. Kitos nuosprendžio dalies neskundžia.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad lig šiol prekybos poveikiu nusikaltimo sudėtis nėra išplėtota ir aiškiai nusistovėjusi teismų praktikoje, todėl labai reikšmingas bendrųjų baudžiamosios teisės principų laikymasis ir jų nuoseklus taikymas, tokių kaip kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie buvo neginčijamai patvirtinti teisiamajam posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-P-218/2009, 2K-49/2006, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis), visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain; Telfner v. Austria ir kiti), nekaltumo prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013), byloje turi būti pašalinti visi prieštaravimai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis).

Teismas skundžiamu nuosprendžiu išsamiai aptarė byloje esančią veiksmų chronologiją, tačiau tiek nuteistųjų, tiek ir kitų bylos dalyvių veiksmus aiškino taip, tarsi jie būtų darę nusikalstamą veiką ir suvokę, jog neteisėtai įrenginėja automobilių parkavimo (mokymo) aikštelę, taip pat nuosprendyje J. B. kaltę grindė telefoniniais pokalbiais, kurie nėra išsamūs ir aiškūs. Be to, nepaneigta J. B. versija, jog jis, kalbėdamas su M. J. apie traktorius ir jų galimybes, siekė tik pasipuikuoti, tačiau aikštelės įrengimas ir E. B. smėlio gabenimas buvo tarpusavyje nesusiję, atsitiktiniai veiksmai.

Iš bylos matyti, kad J. B. tiriamu laikotarpiu buvo sekamas ir klausomasi jo telefoninių ir asmeninių pokalbių, tačiau neužfiksuotas nė vienas kontaktas ar pokalbis tarp E. B. ir J. B., kurie būtų reikšmingi bylai ar iš kurių būtų galima nustatyti tarpusavio susitarimą. Be to, nepaneigta versija, kad E. B. veikė savarankiškai.

Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nevertindamas automobilių stovėjimo ar mokymo aikštelės statybų teisėtumo, padarė esminę klaidą, todėl nebuvo įmanoma priimti teisėto ir pagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-409/201, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013), o tai atitinka ir Konstitucinio Teismo sprendimuose išsakytai pozicijai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Pažymi ir tai, kad pati BK 226 straipsnio dispozicija suformuluota prieštaringai, tarsi nustatant, kad gali būti baudžiama net ir už teisėtą veikimą, kas iš principo prieštarauja visos baudžiamosios teisės doktrinai, kadangi tokiu būdu užkardinami ne tik neteisėti, bet ir teisėti veiksmai, taip pat ir teisėto tikslo siekimas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, o taip pat nepaneigtame viešame registre užregistruotuose faktuose, akivaizdu, jog automobilių aikštelė įrengta teisėtai, sprendimas dėl jos įrengimo (rekonstrukcijos) priimtas dar prieš daugelį metų, klausimas buvo išspręstas savivaldybės taryboje, J. B. nedarė jokios įtakos procesui, o visus sprendimus priėmė ir sprendė savivaldybės administracijos darbuotojai, kurie veikė niekaip neviršydami savo kompetencijos ribų ir nebuvo patraukti administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Automobilių aikštelės statybą didžiąja dalimi skatino ne tik tai, kad ji buvo būtina Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus egzistavimui, bet ir tai, kad tuo metu buvo įrenginėjamos gatvės ir žiedinės sankryžos, o sutelkta statybinė technika buvo būtina ir automobilių stovėjimo (mokymo) aikštelės įrengimui. Nepasinaudojus galimybe ir neįrengus aikštelės tuo metu kai vyko bendras statybų procesas, multifunkcionalaus statinio įrengimas nusikeltų neapibrėžtam laikui. Todėl susiklostė absurdiška situacija, kai J. B. nuteistas už prekybą poveikiu, kuomet jis skatino savivaldybės tarnautojus, o taip pat ir kitus asmenis teisėtai veikti ir sukurti teisėtą rezultatą.

Gynėjas skunde išreiškia savo manymą, kad nenustačius: 1) kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko J. B.; 2) koks ryšys (tikras, o ne tariamas ar menamas) siejo J. B. ir E. B. veikoje dėl smėlio įsigijimo (parsigabenimo); 3) kad jo ginamasis padarė nors vieną neteisėtą veiksmą įrengiant profesinio rengimo centro automobilių stovėjimo (mokymosi) aikštelę; 4) kokį konkretų ir kam neteisėtą poveikį darė J. B., jo ginamojo nuteisimas pagal BK 226 straipsnį yra negalimas, neteisėtas ir nepagrįstas, todėl jo ginamasis turi būti išteisintas.

Apeliantas savo apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria J. B. pripažintas kaltu pagal BK 226 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 150 MGL dydžio bauda, ir J. B. išteisinti nesant jo veikoje nusikaltimo požymių. Kitos nuosprendžio dalies, kiek tai susiję su J. B., nekeisti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. B. gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Nuteistojo J. B. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl J. B. kaltės padarius BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Skunde teigiama, kad apygardos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien tik neaiškiais ir neišsamiais telefoniniais pokalbiais, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos bei kitus bendruosius baudžiamosios teisės principus.

Pirmosios instancijos teismas J. B. pripažino kaltu pagal BK 226 straipsnio 2 dalį nustatęs, kad J. B. būdamas valstybės politikas, dirbdamas Šakių rajono savivaldybės meru, 2012 m. balandžio 17 d. telefoninio pokalbio ir susitikimo su Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus vedėja M. J. metu, susitarė priimti iš jos kyšį – neapibrėžtą kiekį smėlio, už tai, kad jis, pasinaudodamas savo, kaip Šakių rajono savivaldybės mero, visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, pažintimis ar kita tikėtina įtaka Šakių rajono savivaldybės administracijos Ūkio skyriaus vedėjui K. K. bei kitiems Šakių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams, taip pat Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos valstybės tarnautojams, paveiktų juos neteisėtai veikti vykdant įgaliojimus taip, kad nurodyti valstybės tarnautojai, nesant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto statybą leidžiančiam dokumentui – žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytiniam sutikimo, taip pat pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pareigą naudoti žemės ūkio paskirties sklypą, (duomenys neskelbtini), pagal pagrindinę jo naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, Šakių rajono savivaldybės vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti skirtomis lėšomis, organizuotų ir atliktų savavališką statinio statybą – praktinio vairavimo mokymo aikštelės, užmaskuotai dokumentuose vadinamos bendrojo naudojimo automobilių stovėjimo aikštele, įrengimo ir asfaltavimo darbus, Būblelių kaime, Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje, Šakių rajono savivaldybėje, bei paragintų juos atlikti kuo greičiau, susitarė ir pažadėjo tiesiogiai iš jos priimti kyšį, t. y. neatlygintinai iš mažojo karjero, esančio Būblelių kaime, Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje, Šakių rajono savivaldybėje, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir panaudos teise valdomas centro, išvežti ir savo reikmėms panaudoti neapibrėžtą kiekį smėlio. Be to, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, siekdamas to paties nusikalstamo tikslo, tęstiniais tyčiniais veiksmais per du kartus, t. y. 2012 m. balandžio 19 d. ir 2012 m. gegužės 11 d. Būblelių kaime, Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje, Šakių rajono savivaldybėje, E. B. kartu su jo ūkyje dirbančiais darbuotojais, nesuvokusiais, kad dalyvauja nusikalstamoje veikoje, panaudojus žemės ūkio techniką, karjere pakrovus ir išvežus smėlį, priėmė kyšį – 245 tonas smėlio iš Centro panaudos teise valdomo mažojo karjero, kurio vertė 386 EUR (1 335,25 Lt) ir kuris buvo panaudotas kaip statybinė medžiaga atliekamiems statybos darbams J. B. ir E. B. nuosavybės teise priklausančioje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniame skunde yra akcentuojami pirmosios instancijos teismo padaryti nekaltumo prezumpcijos bei BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, susijusių su duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimu, pažeidimai. Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Vadovaujantis šiomis nuostatomis teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų išsklaidyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-232/2014, 2K-228/2014).

Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011). Kaip ir minėta, išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių turi bylą nagrinėjantis teismas. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, tiesiogiai apklausė tiek kaltinamąjį J. B., tiek kaltinamąją M. J., liudytojus, ištyrė operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolus, kitus rašytinius bylos įrodymus, ištyrė specialistų išvadas ir išklausė specialistus, taip siekdamas pašalinti kaltinamojo keliamas abejones. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, betarpiškai dalyvauti tiriant kitus bylos įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis ir, kaip matyti, šiomis teisėmis pasinaudojo. Skundžiamame teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamojo parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir konstatuodamas nuteistojo kaltumą, bylos įrodymus vertino vienašališkai, nustatytas aplinkybes pagrindė ne įrodymais, o tik prielaidomis, ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ar nesilaikė nekaltumo prezumpcijos reikalavimų.

BK 226 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus.

Apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su apygardos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių – šioje dalyje yra kvestionuojamas telefoninių pokalbių, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, turinys. Apeliantas savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo remtis skunde dėstomu aplinkybių tiek faktiniu, tiek teisiniu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu, netgi nenurodydamas, kokie įrodymai neva paneigia teismo padarytas išvadas. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka.

Anot apelianto, užfiksuoti telefoniniai pokalbiai nėra aiškūs ir išsamūs, bei nepaneigia nuteistojo versijos, jog jis kalbėdamas apie savo turimą žemės ūkio techniką siekė tik pasipuikuoti ja prieš M. J., o taip pat, kad praktinio vairavimo automobilių aikštelės įrengimas ir smėlio vežimas nesusiję, atsitiktiniai veiksmai. Su šiais teiginiais sutikti nėra jokio pagrindo. Kaip minėta, apeliantas nenurodė jokių konkrečių įrodymų, įskaitant ir telefoninių pokalbių ištraukų, kuriais remiantis pagrįstų nuteistojo pateiktą versiją. Pagal byloje pirmosios instancijos teismo išnagrinėtas aplinkybes bei ištirtus įrodymus nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad J. B., kalbėdamas su M. J. apie smėlio atsivežimą jo turima galinga žemės ūkio technika, būtų šia technika tik gyręsis, tačiau smėlio atsivežti į sau kartu su sūnumi E. B. priklausantį žemės sklypą neketinęs. Šias išvadas patvirtina byloje esantys telefoninių pokalbių įrašai. Iš šių įrodymų turinio, kuris yra detaliai aptartas skundžiamame teismo sprendime, akivaizdu, jog J. B. buvo reikalingas smėlis, o kalbėdamas telefonu su M. J., jis aiškiai nurodė, kad savo turima galinga žemės ūkio technika gali šį smėlį parsivežti į savo žemės sklypą. Antai 2012 m. balandžio 17 d. (08.44 – 08.46 val.) telefoninio pokalbio metu J. B. pasakė M. J. „Mažu atvažiuosiu, man reikia to smėlio ketvirtadienį vežtis. Iškasė tuos pamatus, reik apipilti, o aš jo neturiu“. M. J. atsakydama J. B. pasakė: „<...> jūs užsukit, tada iškviesiu Vidmantą <...> ir tada jis tiksliai viską nusakys. Bet ar nebus dabar šlapia įvažiuot, nes dabar pas mus lyja“. Tuomet J. B. atsakė: „<...> poryt ketvirtadienį vežtumėme <...> o ketvirtadienį bus pradžiūvę. Tu jam duok komandą, sakyk tu nuvažiuok pažiūrėk, ar eis. <...> Aš tai išvažiuosiu užsimerkęs, mano tie traktoriai „Džondyrai“ <...> tokie galingi traktoriai“. M. J. sutiko su šiuo J. B. prašymu ir pasakė: „Gerai. Aš skambinuos, viską išsiaiškinu, jam duodu, kad nuvažiuotų, sužiūrėtų“ (t. 1, b. l. 127, kompaktinė plokštelė Nr. CD-3-54-12).

Vėliau vykusių telefoninių pokalbių turinys patvirtina, kad, priešingai nei teigia apeliantas, smėlio vežimas ir aikštelės įrengimas nebuvo atsitiktiniai, vienas nuo kito nepriklausantys veiksmai. Antai 2012 m. balandžio 17 d. (9.11 val.) telefoninio pokalbio metu M. J. J. B. pasakė, kad nusiuntė savo sutuoktinį V. J. apžiūrėti smėlio karjero, iš kurio J. B. galės pasiimti smėlio, o taip pat M. J. paprašė J. B., kad prieš atvažiuodamas, pakalbėtų su K. K. dėl aikštelės įrengimo: „Tai pasiunčiau ponulį į vietą, viskas. <...> Prieš atvažiuodamas dar su K. pašnekėkit, kad dėl tos aikštelės man pasakytumėt“. J. B. sutiko: „Gerai“ (t. 1, b. l. 128, kompaktinė plokštelė Nr. CD-3-54-12). 2012 m. balandžio 17 d. (10.31 – 10.32 val.) tarp J. B. ir K. K. vykusio telefoninio pokalbio metu J. B. nurodė K. K. padaryti aikštelę M. J. darbo vietoje: „<...> Kaip bedarysi tu tą aikštelę pas M., reikia padaryt. Čia man skambino iš ministerijos“. K. K.: „<...> Gerai. Atvažiuos S., pasveiko. Po gegužės pirmos nuvažiuosim visi trys ten pas M. ir susiderinsim“ (t. 1, b. l. 131, kompaktinė plokštelė Nr. CD-3-54-12). 2012 m. gegužės 2 d. (10.33 – 10.35 val.) telefoninio pokalbio metu M. J. paklausė J. B., kada jis kartu su K. K. atvyks pas ją į darbovietę: „<...> kažin, kada atvyksit? Nieko jis čia nesirodo“. J. B. pasakė: „Kai tik pasirodys tas mūsų šefas, tada ir atvyksim“. M. J. atsakė: „Jo, bet čia jau bus padaryta? Čia ne be reikalo išsikasiau? Nereiks man gulėt tame plote?“. Tada J. B. savo telefono ragelį perdavė K. K., kuris pasakė: „M., duok tu ramybę merui. Aš tavęs prašau lietuvių kalba“. M. J. paklausė: „Kada atvažiuosi?“. K. K. atsakė: „Atvažiuosiu, M., šįmet tikrai“. M. J. patikslino klausimą: „Kada tas šįmet? Kaip suprast?“. K. K. atsakė: „Nu tai, kad mes tik dabar konkursą paskelbėm. Pirma turi praeit konkursas, nu. O vidury atvažiuosiu su tuo draugu“ (t. 1, b. l. 176, kompaktinė plokštelė Nr. CD-3-54-12). 2012 m. gegužės 10 d. (17.07 – 17.08 val.) vykusio telefoninio pokalbio metu J. B. pasakė M. J., kad jis pritrūko smėlio bei paklausė, ar galėtų dar jo parsivežti: „Žiūrėk, pritrūkau smėlio. Rytoj neitų dar jo parsivežti? Sausa“. M. J. atsakė: „Gerai“ (t. 1, b. l. 176, kompaktinė plokštelė Nr. CD-3-54-12). 2012 m. gegužės 16 d. (07.46 – 07.48 val.) telefoninio pokalbio metu M. J. pasakė J. B., kad dėl aikštelės įrengimo nieko nedaroma: „O, kad neapsireiškiate. Aikštelė kaip stovi, taip stovi“. J. B. atsakė: „Nebijok, apsireikš tuoj. Jei ne kitą, šią savaitę, tai kitą atvažiuoja mūsų šefas ir jis žino, kad reikia padaryt, ir taip toliau. Aš rūpinuosi kiekvieną dieną“. Tada M. J. paklausė J. B.: „O jums viskas gerai? Viskas tvarkoj? Užteko?“. J. B. atsakė: „Viskas šimtu procentu, visko užteko. Viskas gerai. Ačiū“. M. J. pasakė: „Na ir gerai. Nėra už ką“. J. B. atsakė: „Tai va, dėkui. O čia žiūriu kiekvieną dieną yra tas reikalas pirmoj vietoj.“ (t. 2, b. l. 20, kompaktinė plokštelė Nr. DVD-3-54-12).

Taigi garso įrašuose užfiksuotų pokalbių turinys patvirtina ne tik faktą, kad smėlis buvo reikalingas J. B. tiesiogiai, tačiau ir tai, kad smėlio jam buvo leidžiama gauti iš valstybei priklausančio karjero neteisėtai ir neatlygintinai būtent dėl to, kad J. B., pasinaudodamas savo kaip mero visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais ir pažintimis, padarytų įtaką aikštelės įrengimo procesui reikalingiems asmenims, įskaitant, bet neapsiribojant Šakių rajono savivaldybės administracijos Ūkio skyriaus vedėjui K. K.. Tai įrodo pirmosios instancijos teismo atlikta nuoseklių pokalbių, vykusių tarp J. B., M. J. ir K. K. išsami analizė. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, 2012 m. gegužės 16 d. vykusio telefoninio pokalbio metu M. J. priekaištaudama J. B. dėl aikštelės įrengimo vilkinimo, bandydama sutvirtinti savo prašymą, jam primena apie jo gautą kyšį, t. y. smėlį. Nors pokalbyje konkrečiai neminima, kad smėlis duodamas J. B. būtent už poveikį atitinkamiems asmenims dėl aikštelės įrengimo, tačiau jam apie tai netiesiogiai nurodoma būtent tuo metu, kai kalbama apie aikštelės įrengimą. Taigi pirmiau aptartų telefoninių pokalbių turinys leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog juose nėra aptarinėjami du skirtingi ir tarpusavyje nesusiję įvykiai – aikštelės įrengimas ir smėlio gavimas. Teisėjų kolegija pagrindo šiuos pokalbius vertinti kitaip neįžvelgia.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje liko nepaneigta versija, jog E. B. kasdamas ir veždamas smėlį veikė savarankiškai, nes neužfiksuotas nei vienas reikšmingas šiai bylai pokalbis tarp J. B. ir jo sūnaus E. B.. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas išanalizavo E. B. parodymus, jog jis nesitarė su tėvu J. B. dėl smėlio atvežimo ir smėlio prisikasė savavališkai, ir pagrįstai juos vertino kritiškai, konstatuodamas, jog tokiais parodymais E. B. siekia padėti išvengti tėvui J. B. atsakomybės. Tokias teismo išvadas pagrindžia ne tik jau pirmiau aptarti telefoniniai pokalbiai tarp nuteistųjų J. B. ir M. J., kuriuose J. B. vienareikšmiškai nurodė, jog smėlis yra reikalingas jam, tačiau ir J. B. telefoniniai pokalbiai su sutuoktine G.B.. Antai 2012 m. balandžio 17 d. (10.48 – 10.51 val.) vykusio telefoninio pokalbio metu J. B. pasakė savo sutuoktinei: „Tai va, vienu žodžiu smėlis ten kaip auksas, privažiuot eis, sutarėm. Dabar dar mudu žiūrim su Jurgilu. Ketvirtadienį devintą valandą būna tose dirbtuviukėse, už tos gyvenvietės po kairę pusę, jis lauks. Nulydi ir E. turi pasikrauti“. G. B. atsakė: „Tai turėsi šiandien parodyt dirbtuviukes, kur jos randasi“. J. B.: „<...> žino E., kur pravažiuoja, mokykla yra, ten tiesiai ant Kubilėlių pavažiuoji po kairę pusė dirbtuviukės. Lauks. Telefoną duosiu, ir te parodys, kur pro kur vežti ir viskas. Ir visą dieną galės vežti“. G. B.: „Tai gerai tada“ (t. 1, b. l. 133, kompaktinė plokštelė Nr. CD-3-54-12). Taigi iš šio pokalbio turinio matyti, kad J. B. informavo sutuoktinę, jog ketvirtadienį 9 val. jų sūnus E. B. turi atvykti į karjerą, kuriame galės prikasti smėlio. Priešingai nei teigia apeliantas, baudžiamojoje byloje taip pat užfiksuotas J. B. ir jo sūnaus E. B. telefoninis pokalbis, iš kurio matyti, kad J. B. aiškina sūnui, jog važiuoja apžiūrėti smėlio, o taip pat klausia, ar esant reikalui galėtų ketvirtadienį jį pakrauti. J. B.: „<...> Važiuoju aš į tą karjerą apžiūrėt, kur tas smėlis. Jeigu reiks mums patiems krautis, o tu ketvirtadienį galėsi pasikrauti?“. E. B.: „Galėsiu, galėsiu.“ (t. 1, b. l. 130, kompaktinė plokštelė Nr. CD-3-54-12). Šio pokalbio turinys taip pat patvirtina išvadą, kad E. B. nusprendė kasti smėlį valstybei priklausančiame karjere ne savarankiškai, o tėvo, t. y. nuteistojo J. B., iniciatyva.

Apeliantas nurodo, kad praktinio vairavimo automobilių aikštelės įrengimas ir J. B. veikimas buvo visiškai teisėtas veiksmas, nes pagal tarybos priimtą sprendimą, aikštelė toje vietoje galėjo būti įrengta, dėl to nėra pagrindo asmens bausti už pastangas įgyvendinti teisėtą ir visuomenei reikšmingą projektą. Pagal formuojamą teismų praktiką prekybos poveikiu sudėtis yra formali ir nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas už kyšio davėjo pasiūlytą ar pažadėtą arba duotą kyšį pažada šiam jo interesais paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų arba neveiktų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-430-746/2015). Kaltininko veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės, ar kyšio davėjo interesai, kurių užtikrinimui kaltininkas pažada paveikti pirmiau minėtus subjektus, yra teisėti ar neteisėti. Kyšio davėjui svarbu suprasti, kad kaltininkas už priimamą kyšį paveiks atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį ir kyšio davėjo interesai bus patenkinti. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog M. J. interesas įrengti praktinio vairavimo automobilių aikštelę buvo visiškai teisėtas, o už teisėto tikslo siekimą asmuo negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kokie veiksmai turėjo būti atlikti siekiant teisėtai įrengti praktinio vairavimo automobilių aikštelę, t. y. valstybinės žemės ūkio paskirties žemės aikštelei reikalinga sklypo dalis turėjo būti atidalinta, šioje sklypo dalyje atliktas detalusis planavimas, pakeičiant žemės ūkio paskirtį į kitos pagrindinės paskirties susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijų naudojimo būdą, Vyriausybė nutarimu turėjo šią žemės dalį perleisti savivaldybei, turėjo būti parengti atitinkami projektai. Nagrinėjamu atveju tokie veiksmai atlikti nebuvo.

Apelianto teiginiai, kad J. B. veiksmai užtraukia ne baudžiamąją, o civilinę atsakomybę, teisėjų kolegijos atmetami kaip visiškai deklaratyvūs. J. B. padaryto prekybos poveikiu požymiai, atitinkantys BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikalstamos veikos požymius, nagrinėjamoje byloje nustatyti. Šio nuteistojo susitarimas su M. J. ir šiai prašant duotas pažadas už gautą kyšį, t. y. smėlį, pasinaudojus J. B. įtaka, paveikti atitinkamus asmenis, kad būtų įrengta M. J. vadovaujamai įstaigai reikalinga aikštelė, bei kyšio priėmimo aplinkybės akivaizdžiai išplaukia iš pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje atlikto įrodymų vertinimo. Dėl to taikyti civilinę, o ne baudžiamąją atsakomybę, kaip nurodo apeliantas, nėra pagrindo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu nuteistojo gynėjas taip pat išreiškė nuomonę, jog iš skundžiamo nuosprendžio turėtų būti pašalinta aplinkybė, kad J. B. buvo leista gautą smėlį naudoti neatlygintinai, kadangi tiek jo, tiek liudytojų parodymai patvirtina, kad už gautą smėlį norėta atsiskaityti. Tačiau toks apelianto teiginys nėra patvirtintas jokiais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Net ir apeliacinės instancijos teisme apklausus liudytojas D. S. ir S. R., byloje nėra patikimų duomenų, kuriuose būtų užfiksuotas nuteistojo J. B. ketinimas pirkti smėlį iš Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus. Tuo labiau, kad jo kaip mero užimamos visuomeninės pareigos suponuoja išvadą, jog jis žinojo, kad toks smėlio pirkimas iš centro netgi nėra įmanomas, kadangi centras smėliu disponuoti negali, o tik naudoti jį savo reikmėms. Atsižvelgiant į tai, tokie apelianto argumentai vertinami kaip gynybinė pozicija ir atmetami kaip nepagrįsti.

Skiriant bausmę J. B. įvertintas veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis – padarė apysunkį nusikaltimą, kaltės forma – veikė tiesiogine tyčia, veikos padarymo aplinkybės ir priežastys, jo asmenybė – praeityje neteistas, charakterizuojamas teigiamai, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimas, padarytos žalos dydis. Teismas pagrįstai jam paskyrė baudos rūšį – baudą, jos dydį nustatydamas žemiau nė sankcijoje numatytas jos vidurkis.

Apibendrindama visas pirmiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog baudžiamasis įstatymas J. B. atžvilgiu buvo pritaikytas tinkamai, ir J. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 2 dalyje, padarymo bei jam buvo paskirta tinkamai individualizuota bausmė. Naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. B. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinį skundą atmesti.