Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Beinoravičienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens L. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams V. K. ir A. K. dėl deklaracijos apie statinio statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo, trečiasis asmuo L. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

9.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir taikytiną reglamentavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį ir jos naikinti nėra pagrindo.

9.5. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir nustačius, jog ieškovės pareikštas ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, o ir L. K. nepateikus kitų argumentų, susijusių su teismo nutartimi, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė, neturėtų būti vertinamos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su pareikštu ieškiniu, nes šalių ginčui išspręsti teisiškai reikšmingos aplinkybės, bus nustatomos nagrinėjant bylą iš esmės, siekiant nustatyti, ar ieškovės reikalavimas pagal nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus yra pagrįstas bei tenkintinas.

9.6. Byloje nenustačius jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti prielaidą, kad teismo nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė yra neteisėta ir nepagrįsta, bei įvertinus L. K. atskirajame skunde išdėstytą faktinį ir teisinį pagrindą, nėra teisinio pagrindo naikinti teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

14. Ieškovė jos ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – padaryti įrašą viešajame registre dėl statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, uždraudžiant šį turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti.

16. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie yra prima facie pagrįsti, įvykdymą tuo atveju, jei bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

17. Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). CPK 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

19. Iš skundžiamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visetą, sprendžia, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliantas kvestionuoja šią teismo išvadą ir atskirajame skunde nurodo argumentus, susijusius su pareikšto ieškinio pagrįstumu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto nurodomi tokie argumentai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje poreikio klausimą, nenagrinėja šalių ginčo iš esmės, netiria ir nevertina šalių įvardytų faktinių bei teisinių argumentų, susijusių su ginčo išsprendimu, juos patvirtinančių arba paneigiančių konkrečių įrodymų, o tik preliminariai įvertina ieškinio pagrįstumą. Dėl ieškiniu pareikštų konkrečių materialinių reikalavimų pagrįstumo ir su jais susijusių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pasisakys išnagrinėjęs bylą iš esmės galutiniame teismo sprendime.

20. Šioje civilinėje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir pareiškė reikalavimą panaikinti deklaracijos apie ginčo statinio statybos užbaigimą galiojimą. Pareikštame ieškinyje aiškiai suformuluotas reikalavimas, nurodytos faktinės aplinkybės, pateikti įrodymai, kuriais ieškovė grindžia savo ieškinio reikalavimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su siekiamu užtikrinti ieškinio reikalavimu.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto argumentus, daro išvadą, kad sprendžiant procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir tik šiame kontekste vertinant ieškinio preliminarų pagrįstumą, nenustačius akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo, apelianto nurodomos vertinamojo pobūdžio aplinkybės nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog ieškovei palankus teismo sprendimas net tikėtinai negalėtų būti priimtas. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai preliminariai nustatė, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalomoji sąlyga – nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

23. Pripažintina, kad būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo turtui ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ar kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) iki ginčo galutinio išsprendimo ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kuriam ji taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017).

24. Ieškovė ieškiniu prašo panaikinti 2023 m. birželio 7 d. deklaracijos apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) statybos užbaigimą / statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) / patalpos (-ų) paskirties pakeitimą (tik registruojama) Nr. ARCCR-00-2306 galiojimą, kurios pagrindu 2023 m. rugpjūčio 1 d. buvo įregistruotas ginčo statinys - pastatas-ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Taigi nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikštas reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su nekilnojamojo turto statuso galimu pasikeitimu, todėl, siekiant užtikrinti esamos padėties išsaugojimą, tikslinga ginčo turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Būtent įrašas viešame registre apie draudimą perleisti ginčo pastatą užtikrina padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą. Netaikius prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių byloje, būtų pažeisti ir civilinėje teisėje galiojantys ekonomiškumo bei koncentracijos principai, teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar net tapti neįmanomu. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad tokio pobūdžio ginčo situacijoje, kokia susidarė šioje byloje, yra būtina įtvirtinti laikiną bylos dalyvių teisinių santykių stabilumą bei išlaikyti esamą padėtį, nes tik taip bus išvengta veiksmų, dėl kurių gali pasunkėti ar tapti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Todėl iš esmės ieškovei reiškiant reikalavimą dėl deklaracijos, kurios pagrindu buvo įregistruotas ginčo pastatas, panaikinimo, trečiajam asmeniui perleidus tretiesiems asmenims ginčo nekilnojamą turtą ar kitaip jį apsunkinus, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-947-943/2020).

25. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržo vieno proceso dalyvių teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jas tinkamai pritaikė, todėl priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o jos naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

26. Apeliantas atskiruoju skundu taip pat prašo pavesti pirmosios instancijos teismui, toliau nagrinėjant bylą, įvertinti faktinę nuosavybės situaciją ir, vadovaujantis CPK 45 straipsnio 1 dalimi, įtraukti L. K., į bylą kaip pagrindinį atsakovą (ginčo turto savininką), patikslinant dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį.

27. CK 45 straipsnio 1 dalis numato, kad, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Jeigu ieškovas nesutinka, kad jis būtų pakeistas kitu asmeniu, tai šis asmuo gali įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko. Apie tai teismas praneša šiam asmeniui.

28. Apeliacijos tikslas yra kitas – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė proceso teisės normų. Nagrinėjamu atveju, apeliacijos objektą sudaro tik teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Tuo tarpu apelianto atskirajame skunde reiškiamas prašymas pavesti pirmosios instancijos teismui, toliau nagrinėjant bylą, įvertinti faktinę nuosavybės situaciją ir, vadovaujantis CPK 45 straipsnio 1 dalimi, įtraukti L. K. į bylą kaip pagrindinį atsakovą (ginčo turto savininką), patikslinant dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį, nėra susijęs su apeliacinės instancijos teismo kompetencija ir teisėmis (CPK 337 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacine tvarka šioje proceso stadijoje nagrinėjamo ginčo pobūdį bei ribas, t. y. tai, jog skundžiama nutartimi buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o apelianto kitas procesinis prašymas nėra siejamas su skundžiamos 2025 m. rugsėjo 24 d. teismo nutarties turiniu, neturi teisės duoti jokių pavedimų pirmosios instancijos teismui dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama. Apeliantas su šiuo prašymu turėtų tiesiogiai kreiptis į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą.

29. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl ginčo pastato nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai nekeičia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

nutaria:

apelianto atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartį, kurios rašymo apsirikimai buvo ištaisyti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. spalio 8 d. nutartimi, palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.