- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-25
- Bylos Nr.
- 2A-211/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- J. S., M. D.
- Advokatai
- Viktoras Rutkauskas, Algirdas Matuiza
- Kategorijos
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vladislavai Tumas,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal I. V. B. ir atsakovo J. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 1 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1172-560/2009 pagal I. V. B. ieškinį atsakovams J. S. (J. S. ), M. D. (M. D. ) dėl didesnio pavojaus šaltiniu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
I. V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei jo patikslinimu atsakovams J. S. , M. D. dėl didesnio pavojaus šaltiniu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų 19 902,55 Lt turtinės žalos atlyginimui bei 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Nurodė, kad 2006 m. kovo 22 d. apie 10.30 val. pereidinėjo Erfurto gatvę. Būdama skiriamojoje juostoje ir įsitikinusi, kad iš dešinės pusės jokios transporto priemonės nėra, ieškovė pradėjo eiti skersai gatvę. Nuėjusi apie 4 m. pamatė dideliu greičiu važiuojantį automobilį Audi 200, kuris pradėjo signalizuoti. Ieškovė teigia iškart sustojusi praleisti automobilio, tačiau Audi 200, vairuojama atsakovo J. S. , kuris buvo apsvaigęs nuo alkoholio, užvažiavo ant ieškovės. Nurodė, kad dėl eismo įvykio tapo visiškai nedarbinga ir jai skirta socialinė darbuotoja. Ieškovė patyrė sunkų sveikatos sužalojimą, dėl kurio teko keturis kartus operuotis, ilgai gydytis ligoninėse bei reabilitacijos įstaigose. Teigė, kad jaučia didelius nepatogumus ir nuolatinį kito žmogaus pagalbos reikalingumą tenkinant net būtiniausius žmoniškuosius poreikius, nes po atliktų operacijų negali savarankiškai vaikščioti, judėti, turi vartoti skausmą malšinančius vaistus. Ieškovė nurodė, kad atsakovas J. S. grubiai pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET), todėl kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti visus jos patirtus nuostolius. Gydimosi ir kitos išlaidos, susijusios su prisitaikymu gyventi pasikeitusiomis aplinkybėmis sudaro 19 902,55 Lt. Pagrįsdama neturtinės žalos dydį ieškovė nurodė, kad dėl patirto sunkaus sveikatos sužalojimo patyrė didžiulį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, kadangi negali vaikščioti ir judėti kaip prieš eismo įvykį, tapo izoliuota nuo visuomenės, neteko galimybės bendrauti su žmonėmis. Atsakovai nė karto po įvykio neatvyko ir neatsiprašė, nepasiūlė pagalbos. Ieškovę kamuoja maskuojama depresija, generalizuotas negatyvizmas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo J. S. naudai 9 951,28 Lt turtinės ir 6 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat priteisė valstybei iš atsakovo J. S. 452,05 Lt dydžio žyminio mokesčio dalį. Be to, teismas priteisė valstybei iš ieškovės 13,92 Lt, o iš atsakovo J. S. 2,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad 2006 m. kovo 22 d. apie 10,31 val. Vilniuje, Erfurto gatvėje, ties 4 namu įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis Audi 200, v. n. TVO 988, vairuojamas atsakovo J. S. , priklausantis atsakovui M. D. , partrenkė pėsčiąją – ieškovę V. B. , kuri buvo pristatyta į GPUL. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (prijungta baudžiamoji byla Nr. 10-1-80257-06). Teismas konstatavo, kad iš 2006 m. kovo 29 d. specialisto išvados matyti, jog dėl šio autoįvykio ieškovei buvo padaryta poodinė kraujosruva kairėje kojoje, dešinio raktikaulio kūno vidurinio trečdalio, dešinės pusės 3-iojo šonkaulio, dešinio blauzdikaulio viršutinio galo lūžiai. Sužalojimai buvo vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl raktikaulio, šonkaulio, blauzdikaulio lūžio tiriamosios sveikata bus sutrikdyta ilgam, t. y. virš 10 dienų. Atsakovas J. S. autoįvykio metu buvo neblaivus, jo kraujyje buvo rasta 0,73 procentai etilo alkoholio. 2006 m. gegužės 16 d. įsiteisėjusiu Vilniaus m. apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas atsakovo J. S. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesant jo veiksmuose veikos, turinčios BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, atsakovas J. S. buvo nubaustas administracine tvarka 1 100 Lt bauda. Teismas pažymėjo, kad atsakovas J. S. automobiliu Audi 200 ne pėsčiųjų perėjoje, būdamas neblaivus partrenkė ieškovę, todėl privalo atlyginti ieškovei jai padarytą turtinę ir neturtinę žalą jei neįrodo, jog žala šiuo atveju atsirado dėl ieškovės didelio neatsargumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas atsakovo J. S. atžvilgiu buvo nutrauktas ir jam nebuvo taikoma baudžiamoji atsakomybė už eismo taisyklių pažeidimą ir pėsčiosios sužalojimą, nes nebuvo nustatyta jo kaltė, tačiau baudžiamosios atsakomybės atsiradimui būtina sąlyga yra kaltumas, tuo tarpu civilinė atsakomybė gali atsirasti be kaltės - padidintojo pavojaus šaltinio valdytojas atsako ir nesant jo kaltės. Teismas sprendė, kad minėtas prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą atsakovo J. S. atžvilgiu nagrinėjant deliktinės atsakomybės klausimą prejudicinės galios neturi, prejudicinę galią turėtų įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis J. S. atžvilgiu, o minėtas nutarimas negali būti pripažįstamas turinčiu prejudicinę galią ir eliminuojančiu asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, civilinės atsakomybės taikymo galimybę net ir tokios civilinės atsakomybės atveju, kuriai atsirasti būtina kaltė. Teismas atkreipė dėmesį, kad kita nutarimu nustatyta aplinkybė - kad eismo įvykis įvyko dėl ieškovės neatsargumo vertintina kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais įrodymais. Taigi teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus bei šalių paaiškinimus daro išvadą, jog iš tiesų ieškovės veiksmai, t. y. KET 53, 87, 89, 93.1 punktų reikalavimų, kas buvo nustatyta atliekant ikiteisminį tyrimą, pažeidimas buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su paties autoįvykio kilimu ir ieškovei padaryta žala. Teismo nuomone, ieškovei neišėjus į kitą kelio važiuojamosios dalies pusę neįsitikinus savo saugumu, ėjus pėsčiųjų perėja, o ne pramintu takeliu, ji būtų galėjusi išvengti partrenkimo bei tuo jai padarytos žalos. Teismas atkreipė dėmesį, kad tai, jog ieškovė ėjo ne per pėsčiųjų perėją ir neįsitikinusi savo saugumu patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas M. T. , kuris parodė, jog ,,tą dieną jis ėjo Erfurto g. 4 namo link, o prieš jį ėjo moteris. Jie ėjo ne per pėsčiųjų perėją, o pramintu takeliu. Jis perėjo skiriamąją juostą ir sustojo ties važiuojamąja kelio dalimi, o moteris nesidairydama įžengė į gatvę. Jis pamatė atvažiuojantį automobilį, vairuotojas padavė garsinį signalą, moteris sustojo viduryje gatvės, tačiau automobilis moterį partrenkė“. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas sprendė, kad eismo įvykis kilo tiek dėl nukentėjusios (ieškovės) neatsargių veiksmų (ji kirto važiuojamąją kelio dalį neleistinoje vietoje bei pakankamai gerai neįvertinus savo galimybių netrukdyti važiuojančiam transportui), tiek dėl neatsargaus padidinto pavojaus šaltinio – transporto priemonės valdytojo (atsakovo) elgesio (jis, būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę, nors kaip bet kuris protingas, sąžiningas ir atidus žmogus turėjo ir galėjo suvokti, kad neblaivumas neigiamai įtakos transporto priemonės valdymą, sukels pavojų aplinkiniams bei padidins eismo įvykio riziką). Teismas, atsižvelgdamas į abiejų eismo įvykio dalyvių (ieškovės ir atsakovo) kaltę, priteisė iš atsakovo ieškovės naudai pusę jos prašomos priteisti patirtos turtinės žalos dydžio, tai yra 9 951,28 Lt. Taip pat teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui bei atsižvelgdamas į šios bylos faktines aplinkybes, tai yra į eismo įvykio pasekmes ieškovės sveikatai (ieškovė ilgai jaučia eismo įvykio pasekmes sveikatai, turi atlikinėti tam tikras procedūras kiekvieną dieną, dėl įvykio pasekmių ji patyrė psichologinę traumą ir t. t.) bei į aplinkybę, jog dėl eismo įvykio kalti abu eismo įvykio dalyviai, nutarė, kad šiuo atveju iš atsakovo ieškovei priteistinas 6 000 Lt dydis neturtinei žalai atlyginti. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors ieškovė prašė priteisti jai padarytą žalą solidariai iš abiejų atsakovų, tačiau teismas darė išvadą, jog žala priteistina tik iš atsakovo J. S. . Atsakovas M. D. buvo perdavęs šį automobilį J. S. naudotis, iš ko seka, kad faktinis automobilio valdytojas eismo įvykio metu buvo J. S. , todėl jis ir turėtų atsakyti pagal ieškinį (CK 6.270 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė V. B. prašė šį teismo sprendimą pakeisti ir ieškinį patenkinti. Apeliaciniam skundui pagrįsti ieškovė nurodo šiuos argumentus:
Kadangi važiuojamosios dalies plotis per 10 metrų ir tarp ieškovės ir šaligatvio likęs važiuojamosios dalies plotis leido laisvai pravažiuoti transporto priemonėms, tačiau J. S. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas automobilį nesiorientavo kelio situacijoje ir važiuodamas važiuojamosios dalies viduriu, bei viršydamas leistiną greitį (stabdymo kelias 13,80 m), nepasirinko reikiamo manevro, tiesiai užvažiavo ant nejudančios ieškovės ir tuo grubiai pažeidė KET. Todėl teismo sprendimo teiginys, kad ieškovės didelis neatsargumas padėjo atsirasti žalai, nepagrįstas. Neaišku, kuo vadovaudamasis teismas nustatė tokią kaltės proporciją. Teismas nurodė, kad dėl eismo įvykio ieškovei padaryta nesunkūs sveikatos sužalojimai (sveikata sutrikdyta virš 10 dienų), kai tuo tarpu iš byloje pateiktų medicininių dokumentų seka, kad dėl eismo įvykio ji patyrė sunkų sveikatos sužalojimą (dešinio blauzdikaulio išorinio krumplio impresinį lūžį su sąnario paviršiaus pažeidimu, dešinio raktikaulio, dešinio trečio šonkaulio lūžimus), ko pasėkoje patyrė 5 operacijas ir dar numatomos kelios operacijos, ilgalaikis gydymas ligoninėse ir reabilitacijose. Ieškovė jaučia didelius nepatogumus ir nuolatinės kito žmogaus pagalbos reikalingumą tenkinant net būtiniausius žmoniškuosius poreikius. Ieškovė vaikšto su vaikštyne arba pasiramstydama alkūniniais ramentais, dėl silpnos sveikatos negali atlikti net elementariausių buities darbų. O dėl pastovių skausmų, turi reguliariai vartoti skausmą malšinančius vaistus. Teismas nepagrįstai rėmėsi 2006 m. kovo 29 d. specialisto išvada, jog sužalojimai buvo vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu ir vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui. Teismas netyrė prašymo priteisti padarytą žalą solidariai iš abiejų atsakovų. Kadangi teismas darė išvadą, jog žala priteistina tik iš atsakovo J. S. , nes M. D. buvo perdavęs šį automobilį J. S. naudotis. Ši teismo išvada pagrįsta tik automobilio savininko M. D. pasakytais, niekuo nepagrįstais paaiškinimais. Automobilis eismo įvykio metu priklausė M. D. . Jo pareiga prižiūrėti, kad automobilis būtų techniškai tvarkingas ir apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (kuris būtų padengęs mano turėtus nuostolius po šio eismo įvykio), tačiau to padaryta nebuvo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. S. prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais motyvais:
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2006 m. gegužės 16 d. nutarime konstatuota, kad ieškovės veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu, todėl atsakovo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje požymių ir ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Tai reiškia, kad ieškovės, kaip eismo dalyvio, elgesys pripažintas neteisėtu, dėl autoįvykio yra kalta būtent ieškovė, todėl reikalavimas atlyginti žalą, remiantis CK 6.282 straipsnio nuostata, gali būti sumažintas arba atmestas. Iš visų bylos aplinkybių, surinktų įrodymų, liudininkų parodymų akivaizdžiai matyti, jog ieškovė yra pati kalta dėl jai atsiradusios žalos. Tai matyti tiek iš Vilniaus m. apygardos prokuratūros nutarimo nuostatų, tiek paties teismo sprendimo. Teismas priėmė sprendimą ne atmesti reikalavimą atlyginti žalą, bet sumažinti žalos atlyginimą, motyvuodamas tuo, kad atsakovo kraujyje buvo rasta alkoholio, kuris šiek tiek viršijo leistiną normą, todėl tai galėjo įtakoti atsakovo atidumą ir galėjimą tinkamai reaguoti atitinkamoje kelio situacijoje priešais mano vairuojamą automobilį atsiradus kliūčiai. Tačiau vertindamas šią aplinkybę, teismas vadovavosi vien tik tai prielaidomis bei bendro pobūdžio samprotavimais, besąlygiškai palaikydamas ieškovės pusę. Nei ikiteisminio tyrimo medžiaga, nei prokuratūros nutarimu, netgi paties teismo sprendimu nėra konstatuota ir įrodyta, kad aplinkybė, jog atsakovo kraujyje buvo alkoholio, turėjo bent menkiausios įtakos tiek paties įvykio, tiek žalos atsiradimui, o teismas, vertindamas šią aplinkybę, nepagrįstai spėlioja, daro prielaidą, kuri niekur nėra įrodyta ar fiksuota. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-371/2003) sakoma, kad nustatant žalos dydį, turi būti atsižvelgta į įstatyme nurodytų kriterijų visumą, taip pat į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nes įstatyme nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti pripažintos teismo. Šioje nutartyje pabrėžiama, jog nustatant neturtinės žalos dydį, negalima remtis vien tik sužalojimo pasekmėmis, nukentėjusiojo patirtais fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, taip pat negalima remtis vien tik žalą padariusios asmens turtine padėtimi. Įstatymas nustato kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, apskaičiuodamas neturtinės žalos atlyginimo dydį. Tai konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiami kriterijai: žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdis, individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija ir kt.). Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, nors tai, remiantis suformuota teismų praktika, privalėjo padaryti. Teismas visiškai nevertino to, jog atsakovo žmona niekur nedirba, atsakovo šeima augina 2004 m. rugpjūčio 18 d. gimusią dukrą. Atsakovo pajamos per šešis šių metų mėnesius tesudarė 1 200 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į V. B. apeliacinį skundą atsakovas J. S. prašo jį atmesti ir tenkinti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus prašymus.
Atsiliepimu į atsakovo J. S. apeliacinį skundą, ieškovė V. B. prašo šį apeliacinį skundą atmesti, ir patenkinti pareikštą ieškinį.
Ieškovės V. B. apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies.
Atsakovo J. S. apeliacinis skundas nepatenkinamas.
Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.), tai apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (CPK 263 str.), o taip pat, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, patikrina ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).
2006 m. kovo 22 d., apie 10 val. 31 min., Erfurto gatvėje , Vilniuje, pereinant gatvę „Perėja“ nepažymėtoje gatvėje, ieškovę V. B. partrenkė ir sužalojo neblaivaus atsakovo J. S. vairuojamas automobilis Audi 200, valst. Nr. TVO 988. Ieškovės sveikata dėl dešinio raktikaulio kūno vidurio trečdalio, dešinės pusės trečio šonkaulio, dešinio blauzdikaulio viršutinio galo lūžio ir poodinės kraujosruvos kairėje kojoje buvo sutrikdyta ilgam, t.y. daugiau nei 10 dienų, todėl sužalojimai įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.
CK 6.263 straipsnis nustato kiekvieno asmens pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo, tiek fizinis, tiek juridinis, turi pareigą elgtis rūpestingai, o pažeidęs šią pareigą ir padaręs žalos, privalo ją (žalą) atlyginti, jei neįrodo, kad egzistavo aplinkybės, dėl kurių tokia civilinė atsakomybė negalima.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų: 2006 m. kovo 22 d. Kelių eismo įvykio apžiūros protokolo, Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros akto, Specialisto išvadų, Akto Nr. 661 (Baudžiamoji byla Nr. 10-1-80257-06, b. l. 3-7, 18, 23, 24), Ekspertizės akto Nr. 11-435 (10) (2 t., b. l.23-26), šalių paaiškinimų, liudytojo M. T. parodymų, duotų baudžiamojoje byloje (b. l. 21-21), teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas J. S. , vairuodamas automobilį, pažeidė ne tik pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytą Kelių eismo taisyklių 68 punkto nuostatą, vairavo neblaivus (0,73 prom.), bet ir 172, 173 ir 174 punktų reikalavimus, sukėlusius autoavariją ir tuo padariusius nukentėjusiajai žalą dėl jos patirtų kūno sužalojimų.
Visuotinai žinoma medicinos mokslo nustatyta aplinkybė, kad alkoholis žmogų svaigina, mažina jo psichinį ir fizinį pajėgumą, sutrikdo dėmesį, mąstymą, veiksmų koordinaciją, dėl jo (alkoholio) lėčiau suvokiami aplinkos pasikeitimai, net ir automobilio greitis. Todėl neatsitiktinai Kelių eismo taisyklių 68 punktas draudžia vairuoti transporto priemonę, kurią, net ir esant blaivam, dėl jos (transporto priemonės) tipo, techninių savybių, kelio dangos būklės ir kt., vairuoti ir kontroliuoti gana sudėtinga. Nors byloje nėra rašytinio įrodymo, įrodančio, kad vairuotojo neblaivumas tiesiogiai susijęs su autoįvykiu ir jo pasekmėmis, tačiau alkoholio pobūdis, jo įtaka žmogaus organizmui, reakcijos laikas, be abejo turėjo neigiamos įtakos atsakovo atidumui vairuojant, sukliudė jam laiku pastebėti pėsčiąją ieškovę ir imtis atitinkamų priemonių autoįvykiui ir jo pasekmėms išvengti. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo J. S. neblaivumas padidino eismo įvykio riziką ir buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su autoįvykiu.
Kelių eismo taisyklių 174 punktas gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžia važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, o 172 punktas nustato pareigą vairuotojui neviršyti leistino greičio, pabrėžiant, kad, pasirinkdamas greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatytos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Taigi iš šių nuostatų akivaizdu, kad leistina greičio norma nėra besąlygiška, ji priklauso nuo kitų faktinių aplinkybių ir su jomis betarpiškai susijusi. Todėl yra situacijų kai lestinas greitis gali būti pripažintas per dideliu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prieš pat stabdymą automobilis Audi 200 važiavo apie 51 km/h greičiu (2 t., b. l. 26). Taigi leistinas greitis viršytas, nors ir nežymiai (1 km). Be to, byloje nustatyta, kad Erfurto gatvės danga (asfaltas) įvykio metu buvo šlapia (Baudžiamoji byla, b. l. 3). Kiekvienas vairuojantis transporto priemonę privalo žinoti (apie tai gana dažnai informuojama žiniasklaidoje bei specialiose saugumui keliuose skirtose radijo ir televizijos laidose), kad kelio dangos būklė turi reikšmės automobilio ratų sukibimo su kelio danga koeficientui, o pastarasis – stabdymo kelio ilgiui. Esant šlapiai kelio dangai sukibimo koeficientas mažėja ir, suprantama, ilgėja automobilio stabdymo kelias, o tai sukelia avarijos riziką. Atsakovas J. S. privalėjo į tai atsižvelgti ir pasirinkti šioje situacijoje tokį greitį (saugų), kad sugebėtų, pastebėjęs kliūtį, laiku atlikti reikiamus transporto priemonės valdymo veiksmus, t. y. laiku sustabdyti automobilį. Ekspertizės išvadoje teigiama, kad J. S. turėjo techninę galimybę efektyviai stabdydamas sustabdyti automobilį, jei tuo metu kai pėsčioji įžengė į važiuojamąją dalį (vairuotojo matomumo zonoje) automobilis Audi 200 nuo partrenkimo vietos buvo 50 m atstumu. Tokios galimybės (sustabdyti) vairuotojas neturėjo, jei atstumas buvo 15-20 metrų (2 t., b. l. 26). Nagrinėjamoje byloje atsakovas J. S. teigė, kad pamatė stovinčius du pėsčiuosius, būdamas nuo jų apie 50 m atstumu, o kai ieškovė įžengė į kelio važiuojamąją dalį – buvo likę apie 10-15 m atstumas. Tai prieštarauja atsakovo parodymas baudžiamojoje byloje, kur jis teigė, kad pėsčioji pradėjo eiti per kelią normaliu žingsniu, nežiūrėdama atvažiuojančio automobilio kryptimi, kai atstumas iki jo (J. S. ) vairuojamo automobilio buvo apie 50 m (Baudžiamoji byla, b. l. 25-26). Tokį prieštaravimą J. S. aiškina netikslumais, atsiradusiais dėl to, kad jis nemoka lietuvių kalbos, o apklausiant liudytoju nedalyvavo vertėjas. Tačiau liudytojo apklausos protokole J. S. patvirtinto pasirašydamas, kad lietuvių kalbą moka, pageidauja duoti parodymus lietuvių kalba ir po savo parodymų tekstu pats taip pat lietuvių kalba užrašė, patvirtindamas, kad protokolą perskaitė ir pagal jo žodžius surašyta teisingai. Atsakovas šių faktinių aplinkybių nepaneigė ir nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl nagrinėjamoje civilinėje byloje keičia parodymus ir neigia mokąs lietuvių kaba. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti J. S. parodymais, duotais baudžiamojoje byloje, tuo labiau, kad atsakovas apklaustas tuoj po įvykio ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tai, kad nagrinėjant civilinę bylą buvo patenkintas J. S. prašymas ir pakviestas dalyvauti vertėjas, nereiškia, kad teismas besąlygiškai pripažįstą atsakovą nemokant lietuvių kalbos. Be to, atsakovo J. S. paaiškinimas dėl atstumo (10-15 m) prieštarauja kitoms bylos faktinėms aplinkybėms, t. y. įvykio vietoje užfiksuoto automobilio stabdymo pėdsako ilgiui, kuris yra 13,80 m, t. y. ilgesnis nei atsakovo nurodyti 10 metrų, ir Ekspertizės akte atliktiems skaičiavimas, kurių metu nustatyta, kad automobilis Audi 200, vairuojamas J. S. , nuo partrenkimo vietos, kai galėjo reaguoti stabdymui, pėsčiajai įžengus į važiuojamąją dalį, buvo 42-69 m. Tokia išvada padaryta, įvertinus pėsčiosios judėjimo greitį, priimtą ekspertinėje praktikoje, jos tikėtinai nueitą atstumą iki partrenkimo vietos, vairuotojo reakciją (neatsižvelgta, kad vairuotojas buvo neblaivus), stabdžių sistemos suveikimo ir lėtėjimo didėjimo laiką, maksimalų nusistovėjusios automobilio lėtėjimo ant sauso asfalto, įvertinant, kad išliko stabdymo pėdsakai, laiką. Ekspertizės išvada neprieštarauja J. S. parodymams, duotiems baudžiamojoje byloje, bei kitiems byloje esantiems įrodymams, ji motyvuota, pagrįsta tyrimais. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo su ja (eksperto išvada) nesutikti (CPK 177, 216, 218 str.). Vienas iš ekspertizės tyrimui naudotų formulių parametrų – vairuotojo reakcijos laikas. Tyrimo metu netirta ir nevertinta girto vairuotojo reakcija, nes tai nėra tokias ekspertizes atliekančių ekspertų kompetencija. Tačiau, kaip jau minėta, neblaivumas (girtumas) sutrikdo dėmesį, mąstymą, dėl jo (girtumo) lėčiau suvokiami aplinkos pasikeitimai, ilgėja vairuotojo reakcijos laikas. Jei normalios būsenos vairuotojas, pastebėjus kliūtį pakankamu atstumu, gali laiku priimti atitinkamą sprendimą ir išvengti neigiamų padarinių, tai neblaiviam vairuotojui, kad ir lengvo girtumo laipsnio būsenoje, dėl jo sulėtėjusios reakcijos laikas priimti reikiamą sprendimą pailgėja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo J. S. girtumas betarpiškai susijęs ir su jo pasirinktu nesaugiu automobilio greičiu, ir atstumo nuo automobilio ir pėsčiosios bei visos pavojingos situacijos įvertinimu bei nesugebėjimu laiku priimti atitinkamą sprendimą avarijai išvengti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės (ieškovės) teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo J. S. kaltę, rėmėsi tik vienu kriterijumi – neblaivumu, netirdamas ir nevertindamas kitų atsakovo veiksmų ir priežastinio ryšio tarp jų ir pasekmių (CK 6. 247 str.). Taigi nustačius, kad atsakovas J. S. , vairuodamas automobilį, pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir šiais neteisėtų veiksmais padarė žalą ieškovės sveikatai, jis privalo ją (žalą) atlyginti bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais (CK 6.246-6.249, 6.283 str.). Apeliantas J. S. nepateikė neteisėtą veiką paneigiančių įrodymų (CPK 177, 178 str.). 2006 m. gegužės 16 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesant J. S. veiksmuose padarytai veikai, turinčiai BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, teismui neturi prejudicinės galios (CPK 182 str. 3 p.) ir vertinamas visų įrodymų visete. Be to civilinė ir baudžiamoji atsakomybė skiriasi tikslais, atsiradimo pagrindais, kaltės samprata ir jos įrodinėjimo tvarka, t. y. civilinėje atsakomybėje skolininko kaltė preziumuojama, o baudžiamojoje – egzistuoja nekaltimo prezumpcija. Skiriasi ir jų (civilinės ir baudžiamosios atsakomybės) taikymo tvarka bei ieškinio senaties terminai. Civilinė atsakomybė suprantama kaip turtinė prievolė, kurios pagrindas (reikšmingas nagrinėjamoje byloje) – deliktas (neteisėtas veikimas arba neveikimas). Todėl nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl atsakovo J. S. civilinės atsakomybės sprendžiama atsižvelgiant į minėtus civilinės atsakomybės atskirties kriterijus ir pagrindus. Be to atsakovas J. S. privalo atsakyti ir kaip didesnio pavojaus šaltinio (automobilio), keliančio didesnę grėsmę aplinkiniams, valdytojas (CK 6.270 str.), kurio atsakomybei kaltė nebūtina.
Byloje nustatyta, kad automobilio savininkas atsakovas M. D. perdavė automobilį atsakovui J. S. naudotis. Įrodymų, kad automobilis parduotas ir jo savininkas pasikeitęs, nepateikta. Tačiau iš atsakovų paaiškinimų, J. S. turimų automobilio registravimo dokumentų, galima daryti išvadą, kad J. S. keletą mėnesių iki įvykio naudojosi M. D. automobiliu teisėtai nerašytos panaudos sutarties pagrindu ir, nebūdamas jo (automobilio) savininku, buvo jo (automobilio) teisėtu valdytoju. Dėl šių faktinių aplinkybių civilinė atsakomybė atsakovui M. D. netaikyta pagrįstai, o apeliantės teiginys, kad atsakovui M. D. turi būti taikoma civilinė atsakomybė kaip automobilio savininkui - nepagrįstas (CK 6.270 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.282 straipsnis įpareigoja teismą sprendžiant žalos atlyginimą, nustatant jos dydį, atsižvelgti ir į nukentėjusiojo asmens kaltę, ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas vertino nukentėjusiosios veiksmus ir padarė pagrįstą išvadą, kad ir nukentėjusioji buvo neatsargi. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ėjo į kitą važiuojamosios dalies pusę, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 87 punktą, t. y. – kirto gatvę neleistinoje vietoje – ne perėjoje ir ne sankryžoje pagal šaligatvių arba kelkraščio liniją. Minėto punkto išimtis, leidžianti matomumo zonoje eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose kai nėra perėjos ar sankryžos, taikoma su sąlyga, jog pėsčiasis įsitikins, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Kelių eismo taisyklių 93.1 punktas draudžia gyvenvietėse eiti ten, kur yra skiriamoji juosta n(išskyrus pėsčiųjų perėjas ir sankryžas). Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojas M. T. parodymai patvirtina, kad ieškovė ėjo per kelią neleistinoje vietoje, nesidairydama, nors Kelių eismo taisyklių 89 punktas reikalauja įžengti į važiuojamąją dalį tik po to, kai bus įvertintas atstumas iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitis bei įsitikinta, kad tai yra saugu. Apeliantė, žengdama į važiuojamąją dalį, nebuvo apdairi ir atsargi, ir toks jos elgesys iš dalies sąlygojo autoįvykį ir pasekmes, ir yra vienas iš žalos dydį mažinančių kriterijų. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo J. S. ir ieškovės padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų pobūdį, skirtingą jų, kaip eismo dalyvių statusą, kiekvienam iš jų keliamus eismo saugumo reikalavimus, pažeistą interesą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą sumažinti ieškovės prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą, tačiau nesutinka, kad ieškovės ir atsakovo kaltė dėl įvykio pasiskirstyta lygiomis dalimis. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti didesnę atsakovo J. S. kaltę, todėl ieškovei priteista per daug sumažinta neturtinė žala, todėl ji padidinama, atsižvelgiant ir į tai, kad J. S. turi atlyginti žalą ne tik dėl savo neteisėtų veiksmų, bet ir kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Nustatant ieškovei atlygintiną žalos dydį, be abejo, atsižvelgtina ir į skolininko J. S. turtinę padėtį, kuri iš patiektų rašytinių įrodymų (1 t., b. l. 202-209) nėra gera, bet ir nėra sunki tiek, kad jį (atsakovą) galima būtų visiškai atleisti nuo atsakomybės (CK 6.282 str. 3 d.). Tuo labiau, kad atsakovas yra verslininkas, užsiima individualia veikla: automobilių, asmeninių namų ūkio reikmenų, buitinių daiktų taisymu; prekyba (1 t., b. l. 207), ir turi galimybę atlyginti ieškovei jos patirtą žalą.
Motyvuojamoji dalis
Dėl žalos (turtinės ir neturtinės) dydžio
Pirmosios instancijos teismas priteisdamas ieškovei turtinę žalą, atlygintinos žalos dydį sumažino. Nors apeliantė prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti ieškinį, tačiau argumentų nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teisme nenurodė, t. y. šios faktinės aplinkybės neįrodinėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja ieškovės apeliacinio skundą jo ribose (CPK 320 str. 1 d.). Apeliantė pageidauja atlyginti visą prašomą 100 000 Lt neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalis įtvirtino teismui pareigą nustatyti neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Neturtinę žalą įvertinti pinigais paprastai neįmanoma, todėl teismui nustatyta pareiga siekti, kad asmeniui už jo patirtą netutinę žalą būtų kuo teisingiau kompensuota. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, įvertinusi bylos duomenis, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas reikšmingas bylai aplinkybes, apeliantės (ieškovės) sužalojimo laipsnį, ligos, gydymo eigą, pasveikimo perspektyvą, patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, kitas faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad neturtinė žala padaryta ir įrodyta (1 t., b. l. 12-39,169-171). Tačiau dėl minėtų aplinkybių, nustatė nepagrįstai mažą apeliantei atlygintiną neturtinės žalos dydį. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teisėjų kolegija spendžia, kad apeliantei padaryta neturtinė žala vertinama 30 000 Lt. Tačiau ji mažinama iki 21 000 Lt, atsižvelgiant į šioje nutartyje jau aptartus šios žalos mažinimą lemiančius kriterijus. Tokia suma pakankama kompensuoti sužalojimu apeliantei padarytą neigiamą poveikį, patirtus išgyvenimus. Taigi prie pirmosios instancijos teismo priteistos 6 000 Lt sumos neturtinei žalai atlyginti, papildomai priteisiama 15 000 Lt. Toks neturtinės žalos dydis neprieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad jai padarytas kūno sužalojimas vertintinas kaip sunkus kūno sužalojimas. Specialisto išvadoje (Baudžiamoji byla, b. l. 18) nustatyta, kad ieškovei buvo padaryta poodinė kraujosruva kairėje kojoje, dešinio raktikaulio kūno vidurinio trečdalio, dešinės pusės 3-iojo šonkaulio, dešinio blauzdikaulio viršutinio galo lūžiai ir tokie sužalojimai įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl raktikaulio, šonkaulio, blauzdikaulio lūžio tiriamosios sveikata bus sutrikdyta ilgam, t. y. virš 10 dienų. Apeliantės teiginiai, kad jai padarytas sunkus kūno sužalojimas – nepagrįstas ir neįrodytas. Apeliantei konstatuoti kūno sužalojimai nepatenka ir apeliantės nurodytų sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ministro 2003 m. gegužės 23 d. Įsakymo Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo III skyriaus „Sunkus sveikatos sutrikdymas“ 6.6, 6.6.13 ir 6.11 punktų dispoziciją, nes ieškovės patirti lūžiai nėra atviri. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl autoįvykio metu patirtų kūno sužalojimų ji neteko 30 ar daugiau procentų bendro darbingumo. Iš byloje esančių išrašų iš medicininių dokumentų matyti, kad ieškovė serga ir kitomis ligomis, tokiomis kaip kairės pusės sėdmens nervo neuropatija, išreikšta skausminais sindromais, atsiradusiais po diklobero injekcijos į kairę sėdmenų pusę (1 t., b. l. 20-24), dekompensuotu vestibiuliniu sindromu lėt. aterosklerozinės galvos smegenų išemija, inkstų angliolipoma, lėt. cistitu (1 t., b. l. 25) ir kt. Apeliantė neįrodinėjo, kad šie susirgimai tiesiogiai susiję su autoįvykiu, atsirado dėl šio įvykio metu patirtų traumų komplikacijų.
Į visus esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta. Kiti nėra reikšmingi.
Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkami taikė ir aiškino neturtinės žalos dydį reglamentuojančias teisės normas, nenustatė visų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, nevisapusiškai ištyrė ir įvertino šalių civilinę atsakomybę sąlygojusius veiksmus, todėl teismo sprendimas keičiamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi atsakovo J. S. apeliacinis skundas netenkintas, bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos. Tačiau iš J. S., kaip pralaimėjusios šalies, priteisiama 383,11 Lt išlaidų, sumokėtų iš valstybės biudžeto už ekspertizę apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 20-26, CPK 88, 90, 93 str.) ir 7 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme (1 t. 223, CPK 92 str.).
Apeliantė bylinėjimosi išlaidų atlyginti neprašo ir tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 1 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti iš atsakovo J. S. I. V. B. papildomai 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo J. S. 383,11 Lt (tris šimtus aštuoniasdešimt tris litus vienuolika centų) ekspertizės išlaidų, pervedant šią sumą į Lietuvos apeliacinio teismo (įmonės kodas 191831183) sąskaitą Nr. LT 62 7044 0600 0028 6878 AB SEB banke ir valstybei 7 Lt (septynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.