- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-606-520/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-12251-2009-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- Ilonai Berštienei, Ilonos Berštienės
- Atsakovas
- VšĮ HUMANA PEOPLE TO PEOPLE BALTIC
- Advokatai
- Renata Ivanauskaitė
- Kategorijos
- 11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ilonos Berštienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, žalos atlyginimo priteisimo pagal ieškovės Ilonos Berštienės ieškinį atsakovui VšĮ HUMANA PEOPLE TO PEOPLE BALTIC,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė I. Berštienė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą: įpareigoti atsakovą VšĮ HUMANA PEOPLE TO PEOPLE BALTIC visuose su darbo santykiais susijusiuose dokumentuose vietoje DK 125 str. nurodyti 129 str., negrąžinti į darbą ir priteisti DK 297 str. 4 d. numatytą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2009-09-07 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, atleidimo iš darbo diena laikant teismo sprendimo įsigaliojimo dieną, priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, sveikatos tikrinimosi bei vaistų įsigijimo išlaidas. Nurodė, kad ji atsakovui priklausančioje parduotuvėje, esančioje Šopeno g. 1/17, Vilniuje, nuo 2008-09-02 dirbo parduotuvės direktore, 2009-09-07 buvo atleista iš šių pareigų pagal DK 125 str. 1 d. – šalių susitarimu. Jos atleidimas yra neteisėtas, pažeidžiantis jos teises ir teisėtus interesus. Darbas jai sekėsi gerai, nuobaudų ar žodinių pastabų ji neturėjo, du kartus buvo didinamas jos darbo užmokestis, už gerus rezultatus reguliariai gaudavo premijas. 2009-09-07 nuvykus į atsakovo centrinę buveinę, jai buvo pasiūlyta išeiti iš darbo. Atsisakius rašyti prašymą, atsakovo teisininkė ėmė jai grasinti, kad „išeis su straipsniu“. Jai pasiūlė pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo bei įsakymą dėl atleidimo iš darbo. Ji buvo ištikta šoko, ji buvo skubinama, jai niekas nieko nepaaiškino, ragino pasirašyti susitarimą, net neleido perskaityti teksto. Ji neturėjo laiko viską ramiai apgalvoti, atleidimo nesitikėjo, stresinėje situacijoje bei jausdama psichologinį spaudimą pasirašė susitarimą ir ant įsakymo dėl atleidimo. Nutraukiant darbo sutartį nebuvo pagrindinės sąlygos - jos sutikimo, darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu buvo primestas darbdavio, todėl tikrosios valios ji neišreiškė. Tokio susitarimo, turėdama laiko jį apmąstyti ir pasikonsultuoti su teisininku, nebūtų pasirašiusi. Pagrindas atleisti ją iš darbo galėjo būti tik DK 129 str., įspėjant dėl atleidimo prieš 4 mėnesius, kadangi ji augina du vaikus. Atleidus ją iš darbo, jos šeima prarado vienintelį pajamų šaltinį, vyras šiuo metu niekur nedirba, iš banko paimta didelė paskola. Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Dėl darbdavio neteisėtų veiksmų ji patyrė ir patiria nuolatinį stresą, dvasinius išgyvenimus, netikrumą dėl ateities, nusivylimą, nes šeima neteko pragyvenimo šaltinio, neturi iš ko grąžinti paskolą. Jai sutriko miegas, padidėjo jautrumas, atsirado nemiga, galvos bei vidaus organų skausmai. Pašlijus sveikatai, buvo priversta kreiptis į gydytojus, jai buvo diagnozuota eriteminė ezofagopatija ir vegetodistonija. 2010-01-20 mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, vėliau būklei negerėjant – vidutinio sunkumo depresijos sindromas. Jai diagnozuoti susirgimai, kuriuos lėmė psichologiniai sukrėtimai, susiję su neteisėtu atleidimu iš darbo. Patirtą neturtinę žalą vertina 20 000 Lt, pirkdama medikamentus ir atlikdama tyrimus patyrė 170 Lt turtinę žalą.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad nuo 2008-09-02 ieškovė buvo priimta į atsakovo parduotuvės, esančios Šopeno g. 1/17, Vilniuje, direktorės pareigas, darbo sutartis su ieškove nutraukta nuo 2009-09-07 pagal DK 125 str. 1 d. Teismas, įvertinęs ieškovės teiginius apie 2009-09-07 susitarimo pasirašymo metu atsakovo naudotą psichologinę prievartą bei pateiktus byloje įrodymus šiems teiginiams pagrįsti, sprendė, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų, jog šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį pasirašytas dėl atsakovo naudotos psichologinės prievartos, todėl padarė išvadą, kad ieškovė, pasirašydama susitarimą, išreiškė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo ir darbo sutarties nutraukimo sąlygų, tačiau vėliau, dėl nenustatytų priežasčių, savo sprendimą pakeitė. Teismas nurodė, kad ieškovės turimas išsilavinimas, darbo patirtis turėjo užtikrinti jos galimybę apsaugoti savo teises nuo netinkamo atsakovo elgesio, jeigu toks būtų prieš ją panaudotas. Be to, teismas, įvertinęs tai, kad atsakovo parduotuvėje ieškovė dirbo vadovaujantį darbą, buvo parduotuvės direktorė, padarė išvadą, kad ieškovė turi darbo su dokumentais, jų rengimu ir pasirašymu patirties, taip pat ir patirties sudarant darbo santykius įforminančius dokumentus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė nesuvokė tikrosios pasiūlymo ir susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo ir atskirų jos sąlygų esmės, ir sprendimą dėl susitarimo ar atskirų jo sąlygų priėmė nesavarankiškai, o veikiama pašalinių veiksnių, kad darbdavio pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo nevaržė ieškovės laisvės ir galimybių reikalauti kitokių sąlygų, ar, apskritai, susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo nepasirašyti, todėl darbdavio pasiūlymas nutraukti darbo sutartį nelaikytinas psichologiniu spaudimu. Teismas nurodė, kad ieškovė galėjo savarankiškai nuspręsti, sudaryti ar atsisakyti sudaryti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo nurodytu pagrindu ir sąlygomis ir bet kuriuo metu turėjo galimybę pasirinkti - sudaryti susitarimą ar ne. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis CPK 178 str., konstatavo, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimų ir nurodomų aplinkybių dėl prieš ją susitarimo sudarymo metu naudoto psichologinio spaudimo. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis DK 35, 127, 136, 141, 235, 237, 238, 240, 241 str., padarė išvadą, kad atsakovas, nutraukdamas darbo sutartį su ieškove I. Berštiene, DK 125 str. pagrindu, DK nuostatų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu sąlygas ir tvarką, atleidimo iš darbo ir atsiskaitymo su darbuotoju, reikalavimų nepažeidė. Teismas nurodė, kad atleidimo iš darbo faktas pats savaime galėjo turėti ieškovei neigiamos įtakos, tačiau 2010-01-20 diagnozuotas susirgimas – vidutinio sunkumo depresijos sindromas, nepatvirtina psichologinio spaudimo fakto. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nenustatyta, jog atleisdamas darbuotoją darbdavys veikė neteisėtai, konstatavo, kad taikyti materialinę darbdavio atsakomybę nėra pagrindo (CK 6.250 str., DK 250 str.).
Šalies argumentai
Ieškovė I. Berštienė apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti, jos ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, t. y. DK 125 str., reglamentuojantį darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu tvarką, tuo nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose. Teismas taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, be to, sprendimą grindė bylos nagrinėjimo metu nenustatytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs darbdavio valios nutraukti su ja darbo sutartį susiformavimo aplinkybes, savo sprendime nurodė, jog šios aplinkybės buvo atsakovo netenkinantys jos vadovaujamos parduotuvės darbo rezultatai bei blogas psichologinis klimatas kolektyve. Šios aplinkybės neįrodytos jokiais byloje pateiktais dokumentais: atsakovo pateiktame 2009-08-14 vadybininkės A. Lukošienės tarnybiniame pranešime nurodyti pažeidimai yra niekiniai, jame nurodyti parduotuvės veiklos vertinimo kriterijai (parduotuvės apyvartos iš kvadratinio metro rodiklis, prekių įkainojimo metodika, prekių įnešimo įtakos apyvartai vertinimo metodika) nėra patvirtinti įstaigos vidaus dokumentais, todėl vadovavimasis jais vertinant parduotuvės veiklos rezultatus yra subjektyvus bei neteisėtas. Jokiais buhalteriniais dokumentais nėra patvirtinti ir tarnybiniame pranešime nurodyti tariamai aptikti prekių trūkumai. Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad už „blogus parduotuvės darbo rezultatus" už tą patį laikotarpį, kuris buvo vertintas A. Lukošienės, jai buvo skirta piniginė premija. Teismas nurodė, kad darbdavio valios nutraukti su ja darbo sutartį susiformavimą lėmė blogas psichologinis klimatas parduotuvėje, kurį patvirtina vadovautos parduotuvės darbuotojų darbdaviui pateikti skundai. Skundų pateikimo darbdaviui juose nurodytu laiku faktas nėra įrodytas: skundai neregistruoti, jų kopijų, patvirtinančių gavimą, nei viena liudytoja neturi. Darbo sutarties su ja nutraukimas yra iš esmės atleidimas iš darbo darbdavio valia, nesant įstatymo numatytų tokiam atleidimui būtinų sąlygų, todėl neteisėtas. Nebuvo pagrindinės sąlygos, reikalingos nutraukiant sutartį šalių susitarimu - jos valios ją nutraukti. Vienintelis teisėtas pagrindas atleisti ją iš darbo, esant kitoms įstatymo numatytoms sąlygoms, galėjo būti tik DK 129 str. numatytas darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Teismas nepagrįstai savo sprendime konstatavo, kad susitarimas buvo pasirašytas „palankiomis ieškovei sąlygomis", nes susitarime įtvirtintos sąlygos buvo blogesnės, nei įstatymas numato darbo sutartį nutraukiant DK 129 str. pagrindu. Teismas nepagrįstai nekonstatavo DK 125 str. numatytos procedūros pažeidimo. Teismas nepagrįstai savo sprendime konstatavo, kad ji tariamai turėjo galimybę pasikonsultuoti telefonu su advokatu. Be to, teismas savo sprendimą grindžia bylos nagrinėjimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, t. y. jos išsilavinimu ir patirtimi, tačiau šie klausimai bylos nagrinėjimo metu nebuvo nagrinėjami. Jos pareigos pas darbdavį bei kitose darbovietėse nebuvo susijusios su darbuotojų įdarbinimu ir atleidimu iš darbo, ji teisinio išsilavinimo neturi, todėl šiuos santykius reglamentuojančių teisinių žinių neturėjo. Teismas neteisingai, subjektyviai ir vienpusiškai vertino įrodymus: vertindamas darbdavio atstovų bei liudytojų - šiuo metu tebedirbančių pas darbdavį, parodymus, duotus girdint pastarojo atstovei, turėjo ypatingai objektyviai įvertinti faktus, tačiau to nepadarė. Jos teiginiai, argumentai bei įrodymai buvo atmesti, nemotyvuojant jų atmetimo priežasčių, todėl buvo pažeisti CPK 270 str. 4 d. 3 p. reikalavimai. Teismas, vertindamas įrodymus, taip pat pažeidė CPK 178 str. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.
Atsiliepimas
Atsakovas VšĮ HUMANA PEOPLE TO PEOPLE BALTIC atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad jis, siūlydamas ieškovei nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, nepažeidė DK 125 str. nustatytų darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu sąlygų ir tvarkos. Teismas, ištyręs bylos įrodymų visumą, pagrįstai pripažino, kad nurodytame susitarime buvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo santykių nutraukimo, o ieškovė, dirbusi vadovaujamą darbą, suprato ir galėjo suprasti savo veiksmų teisines pasekmes. Nuo pat pradžių ieškovė netinkamai atliko jai pavestą darbą, nevykdė parduotuvei nustatyto plano, neteisingai vertino prekes, neužtikrino gero psichologinio klimato kolektyve, atsakovės vadovavimo parduotuvei metu parduotuvės rezultatai labai krito, ieškovė turėjo konfliktų su personalu ir klientais. Už gerus darbo rezultatus parduotuvių darbuotojams mokamos premijos kas mėnesį, I. Berštienė per vienerius darbo metus premiją gavo tik vieną kartą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad įstatyme nenustatyta atvejų, kuriais darbo sutartis negali būti nutraukta šalių susitarimu, t. y. įstatyme šalių valia nutraukti darbo sutartį susitarimu neribojama. Susitarimas nutraukti darbo sutartį buvo pasirašytas palankiomis ieškovei sąlygomis. Iniciatyvą nutraukti darbo santykius parodė darbdavys ir pagal DK 125 str. reikalavimą raštu pasiūlė kitai šaliai nutraukti darbo sutartį ir išdėstė savo sąlygas. Jis, pateikdamas pasiūlymą, užtikrino, kad ieškovė turėtų galimybę apsvarstyti šį pasiūlymą, todėl pateiktame pasiūlyme informavo ieškovę apie jos teisę septynias dienas svarstyti, sutikti su pasiūlymu ar ne. Ieškovė su pateiktu pasiūlymu sutiko, pasirašydama susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Įstatymas nenumato sutikimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 str. kaip atskiro dokumento, sutikimą nutraukti sutartį ieškovė išreiškė pasirašydama susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Ieškovė pripažino, kad atleidimo dieną posėdžių salėje buvo dvi valandas, didelę laiko dalį ieškovė praleido būdama viena, turėjo galimybę pasinaudoti judriojo ryšio telefonu ir bet kada išeiti iš posėdžių salės, todėl darbdavys neatliko jokių kryptingų ir nuoseklių neteisėtų veiksmų. Be to, susitarimą ieškovė pasirašė matant personalo vadybininkei N. Petrauskienei, kuri teisminio nagrinėjimo metu neparodė, kad ieškovė buvo įkalbinėjama jį pasirašyti ar dėl jos buvo atliekami kažkokie galimo psichologinio spaudimo ar prievartos veiksmai. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pasirašė dėl darbdavio psichologinio spaudimo. Jis elgėsi sąžiningai, leido ieškovei svarstyti ir rinktis, nebuvo jokių atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie būtų lėmę ieškovės valią ar privertę ją pasirašyti susitarimą. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nes tinkamai nustatė ir ištyrė visas bylos faktines aplinkybes, ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos valia pasirašant susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo buvo paveikta atsakovo. Darbdavio ir darbuotojo pasirašytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo yra galiojantis, kol neįrodyta priešingai, o ieškovė paties susitarimo nutraukti darbo sutartį neginčijo. Ieškovė, teigdama, kad jai buvo daromas spaudimas pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, turėjo tai įrodyti (CPK 178 straipsnis), tačiau nepateikė įrodymų apie susitarimo neteisėtumą, nepaneigė prezumpcijos, kad nurodytas susitarimas yra galiojantis ir atitinka tikrąją šalių valią.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas VšĮ HUMANA PEOPLE TO PEOPLE BALTIC teisėtai atleido ieškovę I. Berštienę iš darbo 2009-09-07 pagal DK 125 str. 1 d. (šalių susitarimu). Byloje surinkti įrodymai nepagrindžia ieškovės I. Berštienės nurodomų aplinkybių, kad jai nebuvo pateiktas rašytinis pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, kad darbo sutartis nutraukta šalių susitarimu nesant jos valios, kad ji pasirašė susitarimą dėl atleidimo iš darbo šalių susitarimu, atsakovo darbuotojams darant psichologinį spraudimą, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo, pažeidė DK 125 str. nuostatas, ir todėl atleidimas iš darbo turi būti pripažintas neteisėtu, pažeidžiančiu ieškovės teises ir teisėtus interesus.
Byloje nustatyta, kad 2008-09-01 buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis tarp ieškovės I. Berštienės ir atsakovo VšĮ HUMANA PEOPLE TO PEOPLE BALTIC, kurios pagrindu ieškovė priimta dirbti nuo 2008-09-02 atsakovo parduotuvės, esančios Šopeno g. 1/17, Vilniuje, direktore (b. l. 8-11). Ieškovės darbo funkcijos ir pareigos buvo nurodytos Parduotuvės direktorės pareiginėje instrukcijoje (b. l. 37-41), su ieškove buvo sudaryta sutartis dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės (b. l. 81). Pagal bylos duomenis atsakovas ieškovei pateikė 2009-08-31 pasiūlymą nutraukti darbo sutartį Nr.154 (b. l. 52). 2009-09-07 buvo pasirašytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo (b. l. 53), kuriuo šalys nustatė, kad darbo sutartis bus nutraukiama nuo 2009-09-07 ir darbdavys įsipareigoja sumokėti darbuotojai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei kompensaciją už 14,46 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. Susitarimo 3.2 p. nurodyta, jog šalys pasirašydamos šį susitarimą patvirtina, kad jo sąlygų turinys joms yra suprantamas, aiškus ir atitinka šalių išreikštą valią. 2009-09-07 minėta darbo sutartis buvo nutraukta pagal DK 125 str. 1 d. ir ieškovė iš darbo atleista nuo 2009-09-07 (b. l. 11, 54). Ieškovei 2009-09-07 buvo apskaičiuotas ir pavedimu išmokėtas pareiginis atlyginimas (3320 Lt), atlyginimas už penkias rugsėjo mėnesį dirbtas dienas (754,55 Lt), dviejų mėnesių išeitinė išmoka (8738,78), kompensacija už atostogas (2095,65 Lt) (b. l. 55, 57).
Ieškovė I. Berštienė 2009-09-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo ginčija atleidimą iš darbo pagal DK 125 str. 1 d., teigdama, kad atsakovas, atleisdamas ją iš darbo, nesilaikė DK 125 str. reikalavimų, nes jai nebuvo pateiktas rašytinis pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, kad darbo sutartis nutraukta šalių susitarimu nesant jos valios nutraukti darbo sutartį, ji pasirašė susitarimą dėl atleidimo iš darbo šalių susitarimu, atsakovo darbuotojams darant psichologinį spraudimą. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina šių ieškovės nurodytų aplinkybių, taip pat, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 129 str., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės ieškinio reikalavimų: įpareigoti atsakovą visuose su darbo santykiais susijusiuose dokumentuose vietoje DK 125 str. nurodyti 129 str., negrąžinti į darbą ir priteisti DK 297 str. 4 d. numatytą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2009-09-07 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, atleidimo iš darbo diena laikant teismo sprendimo įsigaliojimo dieną.
Pagal DK 125 str. 1 d. darbo sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu; sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo; susitarime numatoma, nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šalys darbo santykius nutraukia, kai suderina savo valią joms tuo metu rūpimomis ir naudingomis ar priimtinomis (kiekvienos iš jų požiūriu) sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2004). Darbo sutartis negali būti laikoma nutraukta šalių suderinta valia, jeigu viena iš sutarties šalių primeta savo valią kitai šaliai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2005-05-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005, pažymėjo, kad šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir pasekmes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys, 2009-09-07 pasirašydamos susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, susitarė dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, iš kurių matyti, kad buvo susitarta nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 str. 1 d., nors susitarime nėra nurodyta DK 125 str. 1 d. Susitarime buvo nurodytos tos pačios sąlygos, kaip ir atsakovo 2009-08-31 pasiūlyme nutraukti darbo sutartį. Šiame pasiūlyme buvo nurodyta, kad atsakovas, vadovaudamasis DK 125 str. 1 d., siūlo nutraukti darbo sutartį nuo 2009-09-07, išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, nepanaudotų atostogų kompensaciją. Darbuotojas yra laisvas išreikšti savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, t. y. nagrinėjamu atveju ieškovė, nesutikdama su darbdavio pasiūlymu dėl darbo sutarties nutraukimo, dėl kompensacijos dydžio, turėjo teisę nepasirašyti susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo. Darbo santykių šalims pasirašius susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo, preziumuojama, kad darbuotojas sutiko su darbdavio išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims įgijo įstatymo galią ir turi būti vykdomas (CK 6.189 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal įstatyme darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu tvarką reikalaujama, jog šalis, norinti nutraukti darbo sutartį DK 125 str. pagrindu, visų pirma pateiktų kitai šaliai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šiuo pagrindu, be to, raštu, bei pripažinęs, kad reikalavimas pateikti rašytinį pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu neturi būti suabsoliutinamas. Jeigu konkrečiu atveju akivaizdi abiejų šalių valia nutraukti darbo teisinius santykius ir nutraukti juos būtent DK 125 str. nurodytu pagrindu, o šalys suderina savo interesus sudarydamos rašytinį susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu, vien atskiro rašytinio pasiūlymo nutraukti darbo sutartį nepateikimas nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu dėl DK 125 str. įtvirtintos procedūros pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007). Nagrinėjamoje byloje ieškovė neigė, kad jai buvo įteiktas atsakovo 2009-08-31 pasiūlymas nutraukti sutartį prieš septynias dienas, tačiau byloje esantys įrodymai neleidžia daryti tokios išvados, nes ieškovė yra pasirašiusi pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, nėra nurodžiusi, kad jį gavo ne 2009-08-31. Pirmosios instancijos teisme ieškovė nurodė, kad šis pasiūlymas galėjo būti surašytas ir pateiktas jai pasirašyti vėliau, t.y. 2009-09-07 (b. l. 115). Byloje buvo pateikta Informacinių siunčiamųjų dokumentų registro lapo kopija (b. l. 73-74), iš kurios matyti, kad Nr. 154 yra įregistruotas 2009-08-31 pasiūlymas nutraukti darbo sutartį, nurodyta pastaba, kad jis įteikiamas asmeniškai. Liudytoja I. Daniūnienė (direktoriaus pavaduotoja) parodė, jog pasiūlymas buvo parengtas 2009-08-31 jos nurodymu ir perduotas A. Lukošienei, kad ši jį įteiktų ieškovei, taip pat nurodė buvusi informuota, jog pasiūlymas ieškovei buvo įteiktas (b. l. 143). Liudytoja A. Lukošienė (mažmeninės prekybos vadybininkė) parodė, jog minėtą pasiūlymą 2009-08-31 nuvežusi į parduotuvę ieškovei, kuri su juo susipažinusi, pasirašiusi, jai buvo paliktas antras pasiūlymo egzempliorius (b. l. 118). Kaip jau buvo minėta, pasiūlymo nuostatos buvo perkeltos į susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kurį pasirašė ieškovė. Ieškovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kad susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo nebuvo suderinta šalių valia, kad susitarime nebuvo išreikšta tikroji ieškovės valia. Byloje apklausta liudytoja N. Petrauskienė (personalo vadybininkė), kuri pateikė ieškovei pasirašyti susitarimą, parengtą teisininkės, parodė, jog jokio psichologinio spaudimo naudota nebuvo, ieškovei buvo suteikta laiko pasikonsultuoti telefonu. N. Petrauskienė parodė, kad ieškovė jai sakiusi, jog turi telefonu pasikalbėti su advokatu, ši ją palikusi vieną, kad ji galėtų pasikalbėti (b. l. 120-121). Ieškovė nurodo, kad ji kalbėjosi su vyru, o ne su advokatu, nes tuo metu advokato neturėjo, tačiau šios aplinkybės nepaneigia ieškovės galimybės konsultuotis su kitais asmenimis dėl susitarimo pasirašymo, tai parodo, kad ieškovė turėjo galimybę ir pasitarti, ir pagalvoti dėl susitarimo pasirašymo, kad susitarimą pasirašė, išreikšdama savo valią nutraukti sutartį DK 125 str. 1 d. pagrindu. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad tą pačią dieną buvo pervesta ieškovei kompensacija, numatyta susitarime, darbo užmokestis ir kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos (10 531,74 Lt), ieškovė pasirašė įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame buvo nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, susitarta kompensacija (b. l. 54), pasirašė darbo sutartyje, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 125 str. 1 d. (b. l. 11). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės sprendimą pasirašyti susitarimą, pagrįstai atsižvelgė į ieškovės pareigų pobūdį, į jos patirtį, dirbant kitose darbovietėse. Tai, kad ieškovė atsakovo transportu buvo nuvežta į centrinę buveinę darbo metu, kad buveinėje nevyko jokios derybos, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo teigti, kad ieškovė, pasirašydama susitarimą dėl sutarties nutraukimo, neišreiškė savo valios ar valios neišreiškė darbdavys, nes, kaip jau buvo minėta, darbdavys ieškovei buvo pateikęs pasiūlymą ir ieškovė turėjo galimybę spręsti - sutikti su šiuo pasiūlymu sutikti ar nesutikti. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių ir įrodymų, kurie pagrįstų argumentus, kad atsakovo darbuotojai vartojo psichologinę prievartą tam, kad ji pasirašytų susitarimą, kad darbo sutarties nutraukimas pagal DK 125 str., neatitiko jos valios. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad ieškovė pasirašė susitarimą sau nepalankiomis sąlygomis. Ieškovė įmonėje dirbo vienerius metus, pagal DK 140 str. 2 p. darbuotojui, atleidžiamam pagal DK 129 str., dirbusiam nuo 12 iki 36 mėnesių, mokama dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa. Ieškovė nurodo, kad, jei būtų atleista iš darbo pagal DK 129 str., būtų įspėta apie atleidimą iš darbo ne vėliau kaip prieš 4 mėnesius, dar būtų dirbusi bei gavusi atlyginimą 4 mėnesius, taip pat jai priklausytų papildoma kompensacija už nepanaudotas 8 kalendorines dienas atostogų, ir todėl susitarimas jai finansiškai yra nepalankus. Šie argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad susitarimą pasirašė sau nenaudingomis sąlygomis, nes byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad atsakovas buvo įspėjęs ieškovę apie atleidimą iš darbo pagal DK 129 str. ar buvo aplinkybės, dėl kurių atsakovas turėjo pagrindą ieškovę atleisti iš darbo pagal DK 129 str. Atsakovas byloje nurodė ir teikė įrodymus, kad jo valią ieškovei siūlyti nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 str., suformavo tai, jog Šopeno parduotuvės veiklos rodikliai nebuvo patenkinami, pardavėjos parašė skundus, kad parduotuvėje blogas psichologinis klimatas, įtampa, kurie kliudo siekti gerų darbo rezultatų. Atsakovo šios nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai, pagrindžiantys atsakovo susiformavusią valią teikti ieškovei siūlymą nutraukti sutartį, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas nesiekė ieškovės atleisti iš darbo pagal DK 125 str.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau šie argumentai nepripažintini pagrįstais. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kada teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt). Teismo sprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali būti panaikintas tik tada, kai apeliantas įrodo, kad nebuvo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima išvadą dėl fakto tikrumo ar netikrumo ir apskritai nebūtų galima pripažinti faktų nustatytais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004). Apeliantė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytus faktus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų, kurie yra atsakovo darbuotojai, parodymais, nesudaro pagrindo pripažinti, jog sprendimas yra nepagrįstas, nes atsakovo darbuotojai gali būti liudytojais civilinėje byloje (CPK 189 str. 2 d.), byloje be liudytojų parodymų buvo pateikti rašytiniai įrodymai, kurie patvirtino atsakovo nurodomas aplinkybes.
Kadangi netenkinti ieškovės I. Berštienės reikalavimai, susijęs su jos atleidimu iš darbo, nenustatyta, kad ieškovė be teisėto pagrindo, pažeidžiant atleidimo iš darbo tvarką buvo atleista iš darbo pagal DK 125 str. 1 d., todėl pagrįstai netenkintas reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.
Dėl ankščiau nurodytų aplinkybių apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepripažintini pagrįstais, jų pagrindu netenkintinas apeliacinis skundas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.