Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu ir patikslintu skundu, kuriuo prašo: 1. Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2018 m. gegužės 31 d. įsakymą Nr. 105-18-P, kuriuo pareiškėjas A. G. atleistas iš Miškų kontrolės skyriaus Šiaulių teritorinio poskyrio vyriausiojo specialisto pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalį (dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių); 2. Grąžinti į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Miškų kontrolės skyriaus Šiaulių teritorinio poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas; 3. Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos pareiškėjui A. G. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3. Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos pareiškėjui A. G. 4 000 eurų neturtinės žalos atlyginimui; 4. Priteisti iš atsakovo pareiškėjui A. G. visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas A. G. skunde (b. l. 1-3 ) ir patikslintame skunde (b. l. 21 – 23 ) nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos direktorius 2018 m. gegužės 31 d. priėmė įsakymą Nr. 105-18-P, kuriuo atleido pareiškėją iš Miškų kontrolės skyriaus Šiaulių teritorinio poskyrio vyriausiojo specialisto pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalį (dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių), išmokant piniginę kompensaciją už 19,60 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų už darbo laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d. Pareiškėjas aukščiau nurodytą įsakymą gavo 2018 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamente pradėjo dirbti 2004 m. kovo 15 d. Dėl struktūrinių pertvarkymų nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinėje miškų tarnyboje. Per visą minėtą laikotarpį pareiškėjas įgijo didelę patirtį, ne kartą buvo skatintas kaip uolus ir darbą gerai atliekantis valstybės tarnautojas. Pareiškėjas nurodo, kad dėl jam nesuprantamų priežasčių ir aplinkybių, formaliai susidarius Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2dalyje numatytoms aplinkybėms, iš karto buvo atleistas iš valstybės tarnybos. Pareiškėjas mano, kad atsakovė skundžiamą įsakymą priėmė nepagrįstai ir skubotai, neįvertinusi visų aplinkybių. Nurodo, kad ši teisės nuostata nėra privaloma darbdaviui, ji tik suteikia diskrecijos teisę nuspręsti, ar atleisti darbuotoją iš darbo, ar jį palikti dirbti. Daro išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju, nors formaliai ir esant įstatyme nurodytoms aplinkybėms, darbdavys turėtų įsigilinti į faktinę situaciją, taip pat į tai, ar darbuotojas realiai dėl ligos negalėjo eiti jam pavestų pareigų, ar labiau piktnaudžiavo esama padėtimi. Galiausiai, darbdavys turėtų įvertinti ir tai, kokias pasekmes sukėlė sergančio valstybės pareigūno nebuvimas darbe – ar buvo sutrikdytas tarnybos darbas ir pan. Pareiškėjas nurodo, kad dėl sunkios ligos, tam tikrą laikotarpį negalėjo atvykti į darbą ir vykdyti jam pavestų pareigų, tačiau pažymi, kad tai nebuvo nuolatinis gydymasis. Pagal viešosios įstaigos Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro gydytojų komisijos išvadą, matyti, kad pareiškėjui nedarbingumas pagal nustatytus susirgimus buvo planuojamas iki 2018 m. rugpjūčio 29 d., nors pareiškėjas pažymi, kad minėtos komisijos prašė, kad nedarbingumas būtų nutrauktas 2018 m. birželio 6 d. Be kita ko, darbdavys apie šį pareiškėjo ketinimą grįžti į darbą buvo informuotas tinkamai, paskambinus telefonu ir paaiškinus, kuriam laikotarpiui išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Pareiškėjas apie tai, kad yra atleistas iš užimamų pareigų sužinojo gydytojų komisijos apžiūros metu, t. y. 2018 m. birželio 6 d., o tą pačią dieną grįžęs namo ir paštu gavo skundžiamą įsakymą. Pirmiausia dar gydymo įstaigoje, pareiškėją, sužinojus apie atleidimą, ištiko šokas, o grįžus namo ir gavus skundžiamą įsakymą pasidarė dar skaudžiau. Pareiškėjo manymu būtina įvertinti, ar dėl pareiškėjo ligos buvo sutrikdytas tarnybos darbas, ar nebuvo laiku įvykdytos ar įgyvendintos reikalingos funkcijos. Nurodo, kad Šiaulių teritorinio poskyrio Telšių padalinyje, kuriame dirbo ir pareiškėjas, dirba dar du darbuotojai, dėl ko akivaizdu, kad tarnybos darbas dėl pareiškėjo ligos nenukentėjo. Pareiškėjo ligos laikotarpiu vienas iš minėtų darbuotojų atostogavo iki 2018 m. birželio 11 d., o vėliau atostogauti pradėjo kitas darbuotojas. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjo liga, jokios įtakos tarnybos darbo efektyvumui neturėjo. Pareiškėjas daro išvadą, kad jo atleidimas iš valstybės tarnybos pažeidžia protingumo, sąžiningumo ir darbo santykių stabilumo principus, dėl ko jis turėtų būti panaikintas. Nurodo, kad netikėtai sužinojęs apie atleidimą iš valstybės tarnybos, pareiškėjas patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, nepatogumą, emocinę depresiją, didžiulę psichologinę traumą, savivertės sumažėjimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsniu pareiškėjas teismo prašo atlyginti 4 000 eurų neturtinę žalą.

Pareiškėjas A. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad pateiktą skundą ir patikslintą skundą palaiko. Teismo posėdžio metu savo poziciją iš esmės grindė skunde ir patikslintame skunde nurodytais argumentais. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad SODRA nedarbingumą skaičiuoja nuo sausio pirmos dienos, todėl tai pareiškėją apramino, nes pagalvojo, kad jis tiek dienų iki sausio pirmos nesirgs. Pareiškėjui nuvykus pasitikrinti į komisiją, pastaroji nusprendė, kad pareiškėjo nedarbingumas turi būti pratęstas iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. Bebūnant komisijoje, vyriausioji gydytoja bandė prisijungti prie duomenų bazės sutvarkyti nedarbingumo pažymėjimus, tačiau pareiškėjo duomenų jau nerado. Pareiškėjas tuo metu pradėjo suprasti, kad jį bus atleidę iš darbo. Pareiškėjas tuo metu nesitikėjo, kad taip galėjo būti, nes su pareiškėju niekas nesusisiekė. Grįžęs namo 2018 m. birželio 6 d. gavo voką, kuris buvo išsiųstas 2018 m. birželio 2 d. Pareiškėjas nurodo, kad yra parašyta, kad gali atleisti, tačiau nepasakyti nei vieno žodžio, laukti kažkodėl kelių dienų, sekti tą minutę. Mano, kad šitaip nėra keliamas valstybės tarnybos prestižas. Nurodo, kad tas moralinis žalos prašymas yra daugiau iš emocijos, o simbolinis euras už tai, kad įžeidė, kad pažemino kaip pareigūną, kaip valstybės tarnybos atstovą. Atsakovė jau prieš 5 metus žinojo, kad pareiškėjas serga, tačiau rezultatai iki vasario mėnesio buvo labai puikūs. Pareiškėjas teigia, kad galėjo tartis su tarnyba ir išeiti savo noru iš pareigų, o dabar yra išmestas. Nurodo, kad nuo kitų metų valstybės tarnybos įstatymo nuostata pakeista, 51 straipsnyje rašo, kad valstybės tarnautojas negalės būti atleistas laikinojo nedarbingumo ir atostogų metu.

Šalies argumentai

Atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos atstovė Daiva Brazauskienė teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo pateiktu skundu ir patikslintu skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Valstybinė miškų tarnyba yra įsitikinusi, kad atleidžiant pareiškėją pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalį pažeidimo nepadarė, nes atsakovei suteikta diskrecijos teisė, atsižvelgiant į minėto straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nebuvo darbe 146 kalendorines dienas per paskutinius 12 mėnesių, o paskutinieji mėnesiai nėra nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d., o jie skaičiuojami nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d. Nurodė, kad šiuo atveju nėra Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatytų išimčių, kurios būtų įpareigojusios atsakovę skaičiuoti terminus kitaip. Atsakovės atstovė nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovė pažeidė įstatyme numatytus terminus. Pažymėjo, kad nuo 2014 m., kai buvo diagnozuota pareiškėjui liga, problema dėl funkcijų atlikimo buvo sprendžiama. Trys darbuotojai, kurie dirba Telšiuose kontroliuoja gana nemažus miško ploto. Pareiškėjo kontroliuojamas plotas buvo mažiausias. Pareiškėjo ligos ir nedarbingumo laikotarpiu likę Telšių darbuotojai atlikdavo 40 procentų pareiškėjo pareigybės aprašyme numatytų funkcijų. Atsakovė nurodo, kad 2018 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. 105-18-P „Dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų“ nebuvo tikslus, jis buvo patikslintas 2018 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 171-18-9 „Dėl 2018 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 105-18-P pakeitimo“. Nurodo, kad rašant atsiliepimą buvo apsižiūrėta, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta jam priklausanti dviejų mėnesių dydžio užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Pažymėjo, kad mokėjimai, kurie yra ne avansiniai mokėjimai ir mokėjimas už atlyginimą yra nurodomi kaip atostoginių išmokėjimai. Atsakovė nurodė, kad išeitinė išmoka turėjo būti išmokėta atleidžiant darbuotoją iš darbo, tačiau padaryta žmogiška klaida dėl kurios darbuotojai, kurie rašė įsakymą ir skaičiavo pinigus yra įspėti. Dėl neturtinės žalos priteisimo pažymėjo, kad ji gali būti priteista, jeigu yra įrodytos būtinosios sąlygos, numatytos CK6.271 straipsnio 1 dalyje.