Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-11-24 · Civilinė byla Nr. 2A-992-516/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-24
Bylos Nr.
2A-992-516/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė (pran.), Romualda Janovičienė, Algirdas Auruškevičius
Atsakovas
A. B.
Ieškovas
UAB „Stradivarijai“
Kategorijos
  • 2.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-992-516/20Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7; 121.15; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Algirdo Auruškevičiaus,sekretoriaujant V.Kamašinienei

dalyvaujant ieškovo atstovui G. T.

atsakovei A. B.

atsakovės atstovui advokatui J.Butkui

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Stradivarijai“ ieškinį atsakovei A. B. dėl skolos priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Stradivarijai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės A. B. 4000 Lt skolą, 720 Lt delspinigius, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 71 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 2006-10-26 sudarė rangos sutartį Nr. 1030G, pagal kurią ieškovas įsipareigojo pagaminti ir pristatyti aštuonis vidaus durų komplektus, o atsakovė įsipareigojo juos priimti ir už juos sumokėti sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Ieškovas išrašė atsakovei 2007-10-04 PVM sąskaitą-faktūrą 20 514 Lt sumai. Dalį sumos ji sumokėjo, tačiau liko skolinga ieškovui 4000 Lt. Ieškovas paaiškino, kad jis pilnai įvykdė įsipareigojimus pagal minėtą sutartį, tačiau atsakovė vengia atsiskaityti už atliktus darbus. Kadangi atsakovė geruoju nesumoka skolos, ieškovas prašė teismo priteisti skolą, delspinigius, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas prašė ieškinį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka ir priimti preliminarų sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. spalio 1 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Teismas priteisė iš atsakovės A. B. ieškovui 4000 Lt skolos, 720 Lt delspinigių, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo 4720 Lt sumos nuo 2009-09-29 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 71 Lt bylinėjimosi išlaidų

Šalies argumentai

Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimu. Prašė panaikinti 2009-10-01 preliminarų sprendimą, įpareigoti ieškovą pašalinti ieškinio trūkumus ir bylą nagrinėti ginčo teisenoje. Manė, kad panaikinus teismo įsakymą, ieškovas privalėjo pateikti CPK 135 str. reikalavimus atitinkantį ieškinį ir byla turėjo būti nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Nurodė, kad 4000 Lt dydžio avansas buvo sumokėtas ieškovo atstovui vardu Gediminas ieškovo prekybos salone adresu Laisvės pr. 88, Vilnius. Kadangi darbai pagal sutartį buvo pradėti, laiko įrodytu, kad ieškovas avansą gavo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. vasario 1 d. sprendimu 2009-10-01 preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas priteisė iš atsakovės A. B. ieškovui 4000 Lt skolos, 720 Lt delspinigių, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo 4720 Lt sumos nuo 2009-09-29 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 71 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 7,24 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžeto pajamas.

Dėl skolos teismas nurodė, jog šalių santykiai yra reguliuojami vartojimo rangos normomis. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji sumokėjo ieškovui 4000 Lt sumą (avansą) už atliktus darbus. Atsakovės tvirtinimas, kad ji sumokėjo 4000 Lt avansą atsakovo darbuotojui Gediminui nepatvirtintas jokiais įrodymais. Ji nepateikė jokio dokumento, kuris patvirtintų šių pinigų sumokėjimą. Posėdyje ji nurodė, kad jai buvo išduotas kvitas, tačiau ji jo neturi. Ieškovas gi nurodė, kad bendrovėje nėra ir kasos pajamų orderio apie tokios sumos gavimą bei, kad sutarties sudarymo ir vykdymo metu darbuotojas vardu G. prekybos salone adresu (duomenys neskelbtini) nedirbo. Atsakovės nuoroda į tai, kad ta aplinkybė, kad ieškovas pradėjo darbus įrodo, kad ieškovas gavo iš jos 4000 Lt avansą taip pat nepagrįsta, nes avansas užsakovo galėjo būti sumokėtas ne tik sutarties sudarymo metu, bet ir vėliau. Teismo teigimu, iš sąskaitos seka, kad darbai pagal sutartį buvo atlikti ir priduoti atsakovei 2007-10-04, tačiau už juos atsakovė taip pat mokėjo ne taip kaip numatyta sutartyje, t.y. sumokant avansą prieš darbų pradžią ir likusią sumą po sąskaitos pasirašymo, o po sutarties pasirašymo iki darbų atlikimo apmokėjo 8000 Lt (2007-08-20), ir 8524 Lt sumokėjo darbų priėmimo dieną (2007-10-04). Tai patvirtina, kad šalys nesilaikė sutartyje numatytų darbų apmokėjimo terminų bei tvarkos ir ieškovas pradėjo darbus be atsakovės įmokėto 4000 Lt avanso. Esant nurodytoms aplinkybėms teismo nuomone, ieškovo reikalavimas dėl jo atliktų darbų apmokėjimo pilnumoje yra pagrįstas ir tenkinamas

Dėl delspinigių teismas pažymėjo, kad Pagal šalių sudarytos sutarties 6.1. p., atsakovė, laiku neatsiskaičiusi su ieškovu, moka 0,1 % dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovo paskaičiuota bendra delspinigių suma yra 720 Lt dydžio. Vadovaujantis minėtu susitarimu bei CK 6.71 str., atsakovei laiku ir pilnai neatsiskaičius su ieškovu, priteistini 720 Lt dydžio delspinigiai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė A. B. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-02-01 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) 2009-09-14 teismas priėmė nutartį, kurioje nurodė, kad ieškovas turi pateikti ieškinį, atitinkantį CPK 135 str. reikalavimus, kaip to reikalaujama CPK 439 str. 3 d. Apeliantės nuomone, šią nutartį ieškovas privalėjo vykdyti. 2009-09-28 teisme buvo gautas ieškovo ieškinys, teikiamas pagal CPK 424 str. 1 d., tai yra neįvykdžius 2009-09-14 teismo nutarties ir CPK 439 str. 3 d. reikalavimų. Atsakovės teigimu, ant ieškinio užrašyta teisėjos rezoliucija dėl ieškinio priėmimo ir bylos nagrinėjimo dokumentinio proceso tvarka. Šis procesinis veiksmas atliktas pažeidžiant CPK 18 str., 439 str. 3 d. ir 5 d., 135 str. Apeliantė nurodo, jog dėl šių procesinių teisės normų pažeidimų byla nebuvo nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo taisykles. Dėl atsakovė pateko į blogesnę procesinę padėtį, nes pagal CPK 430 str. 1 d. būtent atsakovas turi pareigą leistinumo įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti prieštaravimus preliminariam teismo sprendimui. Taigi procesinės teisės normų pažeidimai sudarė pagrindą neteisingai išspręsti bylą, todėl remiantis CPK 329 str. 1 d., galutinis pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas;

2) 2006-10-26 rangos sutarties 8.1 p. numatyta, kad sutartis įsigalioja nuo avanso gavimo momento. Atsakovė teismo posėdyje paaiškino, kad 4000 Lt dydžio avansą sumokėjo ieškovo atstovui ieškovo prekybos salone adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas konkliudentiniais veiksmais (pradėjęs darbus pagal sutartį) patvirtino, kad sutarties pradžios sąlyga buvo įvykdyta, avansas sumoje 4000 Lt buvo gautas. Apeliantė paaiškina, kad jos sutuoktinis 2007-08-20 atliko dalinį apmokėjimą sumoje 8000 Lt ir 2007-10-04 jis atliko galutinį apmokėjimą sumoje 8524 Lt. Mokėjimo dokumente yra nurodyta, kad tai galutinis apmokėjimas. Apeliantės nuomone, ieškovas nuo 2007-10-04 žinojo, kad atsakovė laikosi nuostatos, jog su ieškovu yra pilnai atsiskaičiusi. Pretenzijas ieškovas pareiškė tik 2009-07-22. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.676 str. 2 d., nes ši norma aptaria avanso mokėjimo tvarką, esant įsigaliojusiai rangos sutarčiai. Tuo tarpu nagrinėjamame ginče avanso sumokėjimas yra sutarties įsigaliojimo sąlyga ir pačios sutarties pradžią žymintis faktas. Apeliantė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sutartį tarp ginčo šalių laikė vartojimo rangos sutartimi. Tokiu atveju ginčo sprendimui turėjo būti taikomas CK 6.188 str., numatantis ieškovo pareigą įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo individualiai aptarta ir buvo susitarta jos nesilaikyti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Stradivarijai“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-02-01 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Ieškovas su atsakovės skundu nesutinka. Jis visiškai palaiko pirmosios instancijos teismo 2010-02-01 sprendimą priteisti ieškovui iš atsakovės 4000 Lt skolą, 720 Lt delspinigių ir 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Dėl apeliaciniame skunde nurodomo civilinio proceso normų pažeidimo.

Apeliantė nurodo, kad 2009-09-14 teismui priėmus nutartį, kurioje nurodyta, kad ieškovas turi pateikti ieškinį, atitinkantį CPK 135 str. reikalavimus, šią nutartį ieškovas privalėjo vykdyti, tačiau ieškovas pareiškė ieškinį pagal CPK 424 str. 1 d., tai yra 2009-09-14 teismo nutartis ir CPK 439 str. 3 d. reikalavimai nebuvo įvykdyti. Tokia atsakovės pozicija yra nepagrįsta: tiek ieškinys, reiškiamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, tiek reiškiamas pagal taisykles, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą dokumentinio proceso tvarka, turi atitikti Civilinio proceso kodekso 135 str. reikalavimus (Civilinio proceso kodekso 425 str.). Apeliantės nurodomoje Civilinio proceso kodekso 439 str. 3 d. normoje nėra draudimo, gavus skolininko prieštaravimus, reikšti ieškinį dokumentinio proceso tvarka. Tokio ribojimo nenustato ir Civilinio proceso kodekso 424 str. 1 dalies norma, reglamentuojanti dokumentinio proceso leistinumą, bei to paties straipsnio 4 dalies norma, kuri numato ribojimus bylų nagrinėjimui dokumentinio proceso tvarka. Dokumentinis procesas, numatytas Civilinio proceso kodekso IV dalies XXII skyriuje, vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus šiame skyriuje nurodytas išimtis (Civilinio proceso kodekso 427 str. 1 d.), o tai reiškia, kad ieškovas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 13 str. įtvirtintu dispozityvumo principu turi teisę pasirinkti, ar reikšti ieškinį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, ar dokumentinio proceso tvarka, jeigu tai neprieštarauja Civilinio proceso kodekso 424 str. 1 d. ir 4 d. nuostatoms.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu tik apeliantės argumentą, jog remiantis Civilinio proceso kodekso 439 str. 5 d., ieškinio priėmimo klausimas turėjo būti sprendžiamas ne teisėjos rezoliucija, bet nutartimi, kuria kartu turėjo būti panaikintas ir teismo įsakymas. Tačiau ši apeliantės nurodoma aplinkybė neįtakojo nei atsakovės teisių procese apimties, nei galimybių įrodinėjimo procese.

Atsakovė nurodo patekusi į blogesnę procesinę padėtį, nes pagal CPK 430 str. 1 d. būtent atsakovas turi pareigą leistinumo įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti prieštaravimus preliminariam teismo sprendimui. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir pareikšto ieškinio, skiriamas teismo posėdis (Civilinio proceso kodekso 430 str. 3 d.), kuriame priimamas galutinis sprendimas (Civilinio proceso kodekso 430 str. 6 d.). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, jog prieštaravimai dėl preliminaraus teismo sprendimo turi būti grindžiami leistinomis įrodinėjimo priemonėmis: pagal Civilinio proceso kodekso 430 str. 1 d., prieštaravimai turi būti grindžiami Civilinio proceso kodekso 177 str. numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Tai reiškia, kad prieštaravimus preliminariam teismo sprendimui atsakovas gali grįsti visomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau pažymėtina ir tai, kad tiek nagrinėjant bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, tiek atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, Civilinio proceso kodekso 177 str. 4 d. nustatytos įrodymų leistinumo taisyklės galioja, todėl bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Dėl to, nepriklausomai nuo to, ar teismas bylą nagrinėjo dokumentinio proceso tvarka, ar pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, pinigų mokėjimo aplinkybė turi būti įrodyta leistinais įrodymais.

Apeliantė, remdamasi 2006-10-26 rangos sutarties 8.1 p. numatančiu, kad sutartis įsigalioja nuo avanso gavimo momento, argumentuoja, jog aplinkybė, kad rangovas vykdė darbus pagal sutartį, įrodo avanso sumokėjimo faktą. Tokia pozicija nepripažįstama pagrįsta: prievolės įvykdymo faktas negali būti grindžiamas sutarties nuostatomis. Visos ūkinės operacijos turi būti atliekamos, įforminant tai buhalteriniais dokumentais. Todėl būtent toks dokumentas- mokėjimo pavedimas ar nurodymas, kasos pajamų kvitas ar pan. galėtų įrodyti avanso sumokėjimo faktą. Nei šalių paaiškinimai, nei liudytojų parodymai, nei sutarties nuostatos negali būti pinigų sumokėjimo įrodymu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas sutarties nuostatas, šalių veiksmus sutarties vykdymo eigoje, pagrįstai pažymėjo, jog šalys sutarties vykdymo eigoje ne vieną kartą nukrypo nuo sutarties nuostatų, tame tarpe ir mokėjimų prasme. Pažymėtina, kad sutartyje nurodoma, jog avansą užsakovas turi pervesti į rangovo nurodytą sąskaitą (sutarties 2.1 punktas), o likusią 9823 Lt sumą sumokėti per septynias dienas po PVM sąskaitos- faktūros pasirašymo. PVM sąskaita- faktūra buvo pasirašyta 2007-10-04 (b.l. 13), tuo tarpu mokėjimai buvo atlikti dalimis 2007-08-20 ir 2007-10-04 (b.l. 14-15). Taigi, atsakovės paaiškinimai, kad 4000 Lt dydžio avansą sumokėjo ieškovo atstovui ieškovo prekybos salone adresu (duomenys neskelbtini) taip pat neatitinka sutarties nuostatų, tačiau, jeigu būtų pateiktas grynųjų pinigų sumokėjimo faktą patvirtinantis įrodymas tai negalėtų būti vertinama kaip netinkamas prievolės įvykdymas. Vertinant atsakovės paaiškinimus dėl grynųjų pinigų sumokėjimo prekybos salone dirbusiam Gediminui, pažymėtina, jog sutartį su atsakove iš ieškovo pusės pasirašė G. Č. , jis su užsakove derino ir darbų apimtis (b.l. 16-19); atsakovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pinigus esą mokėjo sutarties pasirašymo metu, todėl visiškai nepaaiškinama, kodėl mokėjimas turėjo būti atliktas kitam asmeniui, o ne sutartį pasirašiusiam asmeniui, taip pat, kodėl avanso sumokėjimo faktas nebuvo fiksuojamas sutartyje, o tariamasi dėl mokėjimo pavedimu, juo labiau, kad ieškovas neigia, jog tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis, jo įmonėje būtų dirbęs asmuo vardu Gediminas.

Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.676 str. 2 d., nes ši norma aptaria avanso mokėjimo tvarką, esant įsigaliojusiai rangos sutarčiai. Aplinkybę, kad tarp šalių sudaryta rangos sutartis įsigaliojimo, nepriklausomai nuo avanso sumokėjimo, įrodo tai, kad darbai pagal rangos sutartį buvo atlikti. Todėl nepriklausomai nuo to, kaip šalys aptarė sutarties įsigaliojimo pradžią, esant nustatytai aplinkybei, kad sutartis įsigaliojo ir buvo įvykdyta, pinigų sumokėjimo faktas turi būti patvirtinamas leistinu įrodymu- pinigų priėmimo kvitu arba mokėjimo pavedimu, o ne sutarties nuostatomis.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė procesinės teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėtų būti neteisingai išspręsta byla ir tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas (CPK 329, 330 str.), todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą; jis paliekamas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Remiantis Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str., iš apeliantės, kurios skundas atmetamas, priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos, kurios pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą sudarė 5,95 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės A. B. į valstybės biudžetą 5 Lt (šešis litus ir 95 centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų.

Kolegijos pirmininkė Rasa GudžiūnienėKolegijos teisėjai Romualda JanovičienėAlgirdas Auruškevičius