- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Data
- 2012-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-770-135-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-00290-2011-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Vaclovas Iždonas, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- V. T.
- Nukentėjusysis
- A. D.
- Advokatai
- Eugenija Povilaitienė
Pranešėjas Bronius ZalagaTeisėjas Petras Simėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-770-135/2012 Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00290-2011-2 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.; 1.2.14.5.1.; 2.1.7.4.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2012 m. spalio 18 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį būti namuose nuo 23 valandos iki 6 valandos, mokytis, dirbti arba registruotis darbo biržoje. Bausmės pradžia nustatyta nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančiojoje institucijoje dienos.
Nuosprendžiu nukentėjusiajam A. D. priteista iš V. T. 500 Lt (penki šimtai) litų turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. T. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. kovo 2 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) namo, nukentėjusiajam A. D. žadėdamas už 500 Lt parduoti mobiliojo ryšio telefoną „Nokia X6“ ir jį paduodamas apžiūrėti nukentėjusiajam, kartu su nukentėjusiuoju A. D. eidamas link (duomenys neskelbtini) namo, prižadėdamas atnešti mobiliojo ryšio telefono dėžutę, dokumentus bei įkroviklį, pasinaudodamas nukentėjusiojo pasitikėjimu, paprašydamas duoti mobiliojo ryšio telefoną „Nokia X6“ bei pinigus – 500 litų, ir nukentėjusiajam A. D. juos padavus, atrakinęs koduotą Tilžės g. 42 namo laukinių durų spyną įėjo į vidų ir išeidamas pro antrąjį namo įėjimą, apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą – nukentėjusiajam A. D. priklausantį 500 litų vertės turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-06-04 apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismas, netinkamai taikydamas BK 182 str. 1 d., pripažino jį kaltu už veiką, kurios nepadarė.
Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad ketino parduoti jam priklausantį mobilųjį telefoną „Nokia X6“ už 500 Lt, siūlė draugams ir pažįstamiems, A. T. surado pirkėją A. D., su kuriuo susitarė susitikti netoli policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini). Sutartą dieną atėjo jis, A. D. su A. T. bei dar vienas nepažįstamas vaikinas. Tvirtina, kad jis (nuteistasis) atsinešė telefoną su dėžute, įkrovikliu, telefono dokumentais ir padavė A. D., šis telefoną apžiūrėjo, patikrino jo veikimą, patikrino dokumentus, gavo iš A. D. 500 Lt ir išsiskyrė, o kitą dieną gavo iš nežinomo numerio keletą SMS žinučių, iš kurių suprato, kad reikalaujama grąžinti pinigus, nes nepatiko telefonas, gąsdino, kad kreipsis į policiją ir apkaltins vagyste, jis nesutiko, į žinutes nereagavo, nes nesijautė nieko blogo nepadaręs, išliko dvi paskutinės žinutės. Apelianto teigimu, tarp jo ir A. D. įvyko pirkimo-pardavimo sandoris, todėl teismas nepagrįstai jo veiką kvalifikavo kaip sukčiavimą.
Nuteistojo nuomone, apylinkės teismas neteisingai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias teisės normas ir tai lėmė neteisingą išvadą dėl nustatytų byloje faktinių aplinkybių. Nurodo, kad teismas nuosprendyje vertino tik jį kaltinančius įrodymus, o nevertino jį teisinančių įrodymų. Teigia, kad nuosprendis grindžiamas vien tik nukentėjusiojo A. D. nekritiškai įvertintais prieštaringais parodymais ir teismas nepagrįstai nurodė, kad A. D. jo neapkalbėjo.
Šalies argumentai
Pagrįsdamas nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą, nuteistasis nurodo, jog A. D. 2011-03-03 rašytame protokole-pareiškime nurodė, kad prie (duomenys neskelbtini), nepažįstamas jaunuolis iš jo apgaulės būdu išviliojo 500 Lt, tą pačią dieną apklausiamas liudytoju parodė, kad susitiko prie pastato, adresu: (duomenys neskelbtini), kad nuteistasis pasiūlė eiti prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), priėjus prie šio namo laiptinės parodė mobilųjį telefoną, o jis (A. D.) apžiūrėjo, įjungė ir pažiūrėjo, ar jis veikia, apžiūrėjęs telefoną, jį grąžino nuteistajam, tada nuteistasis jam pasakęs duoti 500 Lt, o A. D. padavus, nuteistasis pasiėmė mobilųjį telefoną bei pinigus. Nuteistasis nuėjo į daugiabutį, esantį Tilžės g. 42, o A. D. su A. T. pasiliko laukti lauke, o 2011-05-23 apklausoje A. D. parodė, kad susitiko visai kitoje gatvės pusėje – prie kavinės ,,T.“, perėjus gatvę prie namo kampo V. T. padavė telefoną, o A. D. apžiūrėjęs pasakė, kad pirks. Nuteistojo teigimu, šioje apklausoje nukentėjusysis nurodė visai kitą vietą, kur telefonas buvo jam duotas, apžiūrėtas ir jo (nuteistojo) atsiimtas. Taip pat pažymi, kad pirminiuose parodymuose nukentėjusysis nurodė, kad jis (nuteistasis) 2 kartus spaudė namo (duomenys neskelbtini) durų kodą, vėliau tokių parodymų nebedavė ir minėjo tik 1 kodo surinkimą, pradžioje parodė, kad su A. T. liko laukti prie durų, kai jis (nuteistasis) įėjo į namo (duomenys neskelbtini) laiptinę, vėliau tvirtino, kad su A. T. abu įėjo į namo laiptinę, paklausė prie lifto laukiančio žmogaus, ar yra kitas įėjimas, žmogus parodė kitas duris, todėl suprato, kad yra apgautas, o vėliau šių aplinkybių nebenurodė. Skunde apeliantas cituoja nukentėjusiojo parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat duotus teisminio nagrinėjimo metu, tvirtindamas, kad A. D. skirtingai nurodo ir susitikimo vietą, ir telefono apžiūrėjimo, ir atgal atidavimo bei pinigų perdavimo vietą, ikiteisminiame tyrime vienodai teigęs, kad visą laiką su juo buvo ir viską matė A. T., o teisme jau nurodo, kad A. T. liko prie ,,Kubo“ parduotuvės ir pinigų perdavimo nematė. Pažymi, kad A. D. skirtingai nurodė, kokiomis aplinkybėmis nuteistasis iš jo atsiėmė telefoną: 2011-03-03 liudytojo apklausos metu nurodė, kad pats nuteistajam atgal padavė telefoną, nenurodo, kad tai padarė nuteistojo reikalavimu, 2011-05-23 apklausos metu nurodė, kad atgal V. T. telefoną atidavė jo prašymu, 2011-06-01 parodymų patikrinimo vietoje nurodė, kad neprisimena, dėl kokių priežasčių atgal padavė telefoną, 2011-06-15 nukentėjusiojo apklausos metu nurodė, kad V. T. paprašė atiduoti telefoną.
Apelianto teigimu, nukentėjusysis turėjo motyvą jį apkalbėti, kadangi jis (nuteistasis) kitą dieną gavo per A. T. pasiūlymą atiduoti 500 Lt, o A. D. jam grąžins telefoną, tai rodo, jog A. D. telefonas nepatiko, jis norėjo atsiimti pinigus, todėl sukūrė versiją dėl sukčiavimo. Taip pat nurodo, kad teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusysis iš karto nesikreipė į policiją, nors įvykis įvyko prie pat policijos komisariato.
Nurodo, jog nuosprendyje neįvertinta, kad nukentėjusiojo parodymai ne tik prieštaringi, bet ir skiriasi nuo liudytojo A. T. parodymų, kurias nuosprendyje teismas nesirėmė, tačiau iš jų matyti, jog ikiteisminiame tyrime apklaustas liudytoju A. T. davė kitokius parodymus, negu nukentėjusysis A. D.. Cituodamas A. T. parodymus, apeliantas pažymi, jog iš jų matyti, kad A. T. pripažino, jog jis nebuvo kartu su A. D. pinigų perdavimo metu prie namo (duomenys neskelbtini), nors A. D. visą laiką taip teigė. Nurodo, kad A. T. į teismo posėdį neatvyko ir jo parodymais teismas nuosprendyje nesirėmė ir jų neaptarė, tačiau A. T. parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra reikšmingi tuo, jog įrodo nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą: A. D. ir A. T. skirtingai nurodo ir susitikimo vietą, ir telefono apžiūrėjimo vietas, anksčiau teigęs, kad buvo su A. D. ir matė, kaip nuteistasis paėmęs pinigus įėjo į namo (duomenys neskelbtini) laiptinę, vėliau A. T. pripažino, kad jis nebuvo kartu su A. D. prie namo (duomenys neskelbtini), pinigų perdavimo ir telefono atsiėmimo nematė, nors A. D. ikiteisminio tyrimo metu visą laiką taip teigė.
Tvirtina, kad nepagrįstai nuosprendis pagrįstas jo pirminiais parodymais, kuriuos davė 2011-03-15 apklausiamas įtariamuoju, kadangi tuo metu jį, dar nepilnametį, apie 8.20 val. iš mokymosi įstaigos Šiaulių Profesinio rengimo centro, nedalyvaujant pedagogui, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui ir nepranešus tėvams, du neprisistatę asmenys (tik nurodė esantys policijos darbuotojai) nuvežė į policijos nuovadą ir apie 3 valandas tardė, darė psichologinį poveikį, gąsdino ir grasino, versdami prisipažinti, kad paėmė iš nukentėjusiojo pinigus ir, neatidavęs telefono, pabėgo, jis buvau gąsdinamas, kad jeigu šitaip nepasakys, bus suimtas, uždarytas į areštinę, pasodintas į kalėjimą, gąsdino laisvės atėmimo bausme, vartojo necenzūrinius žodžius. Apie 11 valandą jį, V. T., minėti asmenys nuvedė pas tyrėją D. D., prisakę duoti tokius parodymus, kokius liepė, apklausos metu ne kartą buvo užėję į kabinetą ir klausė, kaip vyksta apklausa, o bijodamas pareigūnų, jis davė tyrėjai neteisingus parodymus pripažindamas tai, ko nepadarė, ir pasakodamas aplinkybes taip, kaip liepė policijos darbuotojai, po apklausos buvo išleistas patyręs šoką ir stresą. Nurodo, jog šie jo parodymai buvo duoti ne pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl teismas nepagrįstai jais grindė nuosprendį.
Nurodo, kad teismo išvada apie tai, kad nuteistojo parodymai dėl galimo policijos pareigūnų psichologinio spaudimo vertintini kaip gynybinė pozicija, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kurias nurodė ir ikiteisminio tyrimo pradžioje, ir teisme, t. y. tai, kad kitą dieną po telefono pardavimo jį (nuteistąjį) susirado A. T. ir pasakė, kad A. D. jam (nuteistajam) atiduos telefoną kai pas tyrėją bus pasirašytas susitaikymo protokolas ir jis (nuteistasis) jam grąžins 500 Lt. Nurodo, kad 2011-03-18 jis su mama buvo iškviesti pas tyrėją D. D., pasakojo tyrėjai, kad davė neteisingus parodymus, nurodė tikrąsias įvykio aplinkybes, tačiau apklausos protokolas nebuvo surašytas, tikrosios įvykio aplinkybės nebuvo užfiksuotos. Pažymi, kad 2011-03-28 kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės vyriausiąjį prokurorą prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą A. D. atžvilgiu, prašė, kad būtų imtasi priemonių, kad toks galimas įvykis būtų užfiksuotas, tačiau jokių operatyvinių priemonių imtasi nebuvo, tiek tyrėja, tiek pareiškimą nagrinėjusi prokurorė netyrė V. T. parodymų teisingumo, operatyviai neorganizavo tyrimo, jokių priemonių nesiėmė, kad būtų patikrinti nurodyti argumentai. Nurodo, kad iš byloje esančio tyrėjo S. G. tarnybinio pranešimo matyti, kad šiam tyrėjui ir tyrėjai D. D. jis (nuteistasis) prisipažino, kad A. D. mobiliojo telefono neatidavė, o jį vėliau pardavė savo pažįstamam, vardu D. ar D.. Tvirtina, kad šitokių aplinkybių jis, V. T., tikrai nenurodė, o ir jo apklausos protokole nei D., nei D. vardas nėra užfiksuotas, byloje nėra duomenų, kad D. ar D. būtų ieškomas. Pažymi, kad 2011 m. balandžio 22 d. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorės nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tyrėjų D. D., G. M. ir S. G. atžvilgiu buvo konstatuoti baudžiamojo proceso pažeidimai apklausiant nepilnametį nepranešus jo tėvams, tačiau nieko nepasisakyta dėl prašymo imtis priemonių, kad būtų nustatytas A. D. galimas sukčiavimo faktas. Pažymi, kad teismo nuosprendyje neįvertinti ir neaptarti jo rašytas pareiškimas prokurorui ir atsakymas į jį.
Nurodo, kad teismas nuosprendyje rėmėsi teismo posėdyje apklaustų liudytojų – policijos pareigūnų D. D., G. M. ir S. G. – parodymais, tačiau tik ta jų dalimi, kur pareigūnai tvirtino, jog nuteistajam nebuvo grasinama ir joks spaudimas prisipažinti nebuvo daromas, tačiau nevertino tų parodymų, kurie iš dalies patvirtina nuteistojo parodymų teisingumą, t. y. tai, kad jis į komisariatą buvo atvežtas žymiai anksčiau ir buvo laikomas policijos pareigūnų kabinete iki apklausos, kur buvo daromas poveikis dėl parodymų, policijos pareigūnai, atvykę į mokyklą nurodė, kuo V. T. yra įtariamas ir dėl kokio nusikaltimo, nors tuo metu dar nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir nedalyvavo advokatas. Nuteistojo teigimu, jis buvo nepilnametis, išsigandęs policijos pareigūnų, nežinojo, kaip elgtis ir kokios jo teisės, o apklausos metu pas tyrėją užeidavo pareigūnai, kurių buvimą kabinete nuteistasis suprato, kaip poveikio jam darymą, kad duotų tokius parodymus, kokius buvo liepta. Nurodo, kad tyrėja D. D. patvirtino, jog 2011-03-18 jis (nuteistasis) su mama buvo kviesti apklausai, patvirtino, kad jai buvo papasakota, kad nukentėjusysis žada atiduoti telefoną, jei jam bus grąžinti 500 Lt, tačiau tyrėja šių parodymų neužrašė, nes darbo diena ėjo į pabaigą, o teismas nevertino, kodėl tyrėja tokiu laiku kvietusi jį (nuteistąjį) apklausai nefiksavo parodymų. Pažymi, kad pareigūnų padaryti pažeidimai apklausiant jį 2011-03-15 įrodo, kad jis (nuteistasis) prisipažino įvykdęs veiksmus, kurių iš tiesų nepadarė, t. y. apkalbėjo save.
Nuteistasis ir jo gynėja teismo posėdyje prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nors nuteistasis V. T. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir išvada, kad V. T. tyčia apgaule savo naudai įgijo svetimą A. D. priklausantį turtą – 500 Lt.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis, tinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo, liudytojų parodymus, gretino juos su kitais įrodymais, tinkamai juos įvertino ir motyvuotai nurodė, kuriais jų rėmėsi ir kuriuos ir dėl ko juos atmetė. Nuteistojo V. T. versija, kad jis telefoną A. D. už 500 Lt pardavė, t. y. perdavė telefono aparatą ,,Nokia X6“ su dėže, įkrovikliu ir telefono dokumentais, o A. D., teigdamas, kad už sumokėtus pinigus telefono negavo, jį apkalba, neatitinka tikrovės, yra motyvuotai, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.
Nuteistasis V. T., priešingai nei parodė apklausiamas netrukus po įvykio, po pirminio apie įtarimą parnešimo įteikimo, jog jam kilo mintis pasiimti pinigus ir pabėgti, vėlesnio tyrimo bei bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu tvirtino, kad A. D. telefoną gavo, o rytojaus dieną persigalvojo norėdamas atsiimti telefoną, todėl prašė grąžinti pinigus, o V. T. nesutikus, kreipėsi į policiją apkaltindamas nusikaltimo padarymu, kurio jis nepadarė. Byloje nėra surinkta tokią nuteistojo versiją patvirtinančių bei teisme ištirtų įrodymų, todėl teismas pagrįstai V. T. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus vertino kaip jo pasirinktą gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Iš nukentėjusiojo A. D. parodymų matyti, kad jis ieškojo nusipirkti telefoną, apie tai žinojo ir A. T., jis atvyko prie ,,T.“ kavinės susitikti, vaikinai buvo trise, perėjo per kelią, apžiūrėjo telefoną eidamas ir pasakė, kad pirks, jam buvo paduotas tik telefonas, be dėžutės, V. T. liepė eiti iki draugo, iš kurio žadėjo paimti ir paduoti telefono dokumentus, visi liko prie ,,K.“ parduotuvės, o jis su V. T. nuėjo iki namo laiptinės. Nukentėjusysis nurodė, kad V. T. pasakė, kad duotų pinigus, o jis viską atneš, todėl nukentėjusysis padavė ir telefoną ir pinigus, V. T. žadėjo grįžti už 5 min., tačiau praėjus pusei valandos ir V. T. negrįžus, todėl nukentėjusysis parašė A. T., kad ateitų, su juo nuėjo į namą, į kurį įėjo V. T., ir pamatė, kad iš to namo yra dar vienas išėjimas. Apie tai, kad buvo apgautas, nukentėjusysis papasakojo kambario draugui Z., į policiją nurodė nesikreipęs dėl to, kad A. T. žadėjo surasti V. T. (2 t., 53 b. l.). Asmens parodymų atpažinti pagal nuotraukas metu A. D. atpažino V. T., kuris 2011-03-02 ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), išviliojo iš jo 500 Lt pažadėjęs parduoti mobiliojo ryšio telefoną, tačiau paėmęs ir telefoną, ir pinigus pasišalino (1 t., 85–89 b. l.). Nukentėjusysis parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė vietą prie kavinės ,,T.“, kurioje susitiko V. T., namą, prie kurio V. T. jam padavė mobiliojo ryšio telefoną, vietą, kurioje jis V. T. padavė pinigus ir kur laukė jo, duris, pro kurias įėjo V. T., ir duris, pro kurias, jo manymu, V. T. iš namo išėjo (1 t., 82–84 b. l.). Nuteistojo skunde nurodyti nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai dėl susitikimo vietos, telefono apžiūrėjimo ir jo atgal atidavimo vietos bei pinigų perdavimo vietos, kolegijos nuomone, nėra esminiai, kadangi, sulyginus nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu bei ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, parodymus įvykio vietoje bei duotus bylos nagrinėjimo teisme metu, akivaizdu, jog atitinka jų esminės detalės, t. y. kad jis su V. T. susitiko prie kavinės ,,T.“, perėjus per gatvę prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), jis jau buvo apžiūrėjęs V. T. paduotą telefoną ir sutiko pirkti, po to V. T. pasakė, kad reikia eiti prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame, V. T. teigimu, gyvena draugas, turintis telefono dokumentus, ir juos reikia paimti. Prie minėto namo nukentėjusysis V. T. padavė pinigus 500 Lt, tuo metu telefonas, kurį planavo pirkti A. D., taip pat jau buvo pas V. T.. V. T. įėjo į pastatą (duomenys neskelbtini), pažadėjęs sugrįžti už 5 minučių, tačiau negrįžo. Tai, kad pareiškime policijai nukentėjusysis nurodė tik vietą, kurioje padavė pinigus – (duomenys neskelbtini) (1 t., 3 b. l.), o apklausiamas liudytoju patikslino ir nurodė susitikimo vietą prie pastato Tilžės g. 52, iš kur V. T. pasiūlė eiti prie pastato (duomenys neskelbtini) (1 t., 72–73 b. l.), vėlesniuose parodymuose patikslindamas, kad A. T. pasakė, jog susitiks su V. T. prie (duomenys neskelbtini), o su pardavėju susitiko prie kavinės ,,T.“, ten parėjo per gatvę ir sustojęs prie pastato Tilžės g.52 apžiūrėjo telefoną (1 t., 77–78 b. l.), o parodymuose ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusysis dar patikslino, kad prie namo, prie kurio nuėjo po susitikimo prie ,,T.“ viešbučio, yra ,,K.“ vaistinė (1 t., 93–94 b. l.), kolegija nelaiko parodymų prieštaravimais, kadangi juose prieštaravimų nėra, o nukentėjusysis juos tik papildydavo. Taip pat pažymėtina, kad nukentėjusiojo sprendimas kreiptis į policiją tik kitą dieną, laikytinas logišku, kadangi tai, jog jis taps savo draugo pažįstamo sukčiavimo auka, kolegijos nuomone, nukentėjusiajam buvo netikėta, taip galima paaiškinti ir A. D. neapdairumą paduodant V. T. ir pinigus, ir telefoną. Nesikreipimą į policiją tuoj pat po įvykio lėmė ta priežastis, jog nukentėjusysis tikėjosi, kad padedant A. T. iš V. T. pinigus atgaus.
Atsakant į nuteistojo skundo argumentus, jog nukentėjusiojo A. D. parodymai skiriasi nuo liudytojo A. T. parodymų, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje jais nesirėmė, nors bylos nagrinėjimo teisme metu jie buvo pagarsinti (2 t., 63 b. l.) ir iš jų matyti, kad jų esminės detalės taip pat neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams. A. T. parodė, kad apie parduodamą V. T. telefoną jis papasakojo A. D., su V. T. susitarė dėl susitikimo ir kartu su A. D. nuvyko į susitikimą prie (duomenys neskelbtini) apie 21 val. V. T. pasiūlė eiti prie (duomenys neskelbtini), A. D. apžiūrėjo telefoną, sutiko jį pirkti, apžiūrėjęs telefoną grąžino V. T., šis pasakė A. D. duoti pinigus ir paaiškino, kad nueis paimti telefono dokumentų, A. D. padavė pinigus, V. T. paėmė telefoną ir pinigus, nuėjo į daugiabutį namą (duomenys neskelbtini). A. D. pasiliko lauke laukti, nuo to laiko V. T. nematė, tada suprato, kad jis A. D. apgavo. Po įvykio ne kartą skambino bei rašė SMS V. T., kad grąžintų A. D. pinigus, tačiau V. T. nieko neatrašė (1 t., 97–98, 101 b. l.). Apie tai, kad įvykio dieną A. D. buvo apgautas ir grįžo ir be telefono, ir be pinigų, teismo posėdyje parodė liudytojas R. Z., kuris su nukentėjusiuoju tuo metu gyveno viename kambaryje (2 t., 63 b. l.).
Neįtikinama V. T. versija, kad jis mobiliojo ryšio telefono aparatą A. D. perdavė, o A. D. persigalvojo ir norėjo grąžinti telefoną bei atsiimti pinigus, o V. T. nesutikus, A. D. kreipėsi į policiją ir apkaltino jį sukčiavimu. Iš byloje esančių mobilaus ryšio telefonų, kuriais naudojosi A. D. (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)), V. T. (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir A. T. (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)) išklotinių analizės matyti, kad iš karto po įvykio iš A. D. naudojamo telefono buvo skambinta V. T. per laikotarpį nuo 20:56:54 val. iki 21:21:45 val. 8 kartus, o 21:07:19 val., 21:30:44 val., 21:42:09 val. V. T. buvo išsiųstos SMS žinutes. (1 t., 41 b. l.). Šie duomenys patvirtina nukentėjusiojo teiginius, kad nesulaukęs V. T. sugrįžtančio su telefonu, jis su A. T. A. D. telefonu bandė susisiekti su V. T., tačiau jis neatsakė nei į skambučius, nei į SMS žinutes (2 t., 53 b.l.). O tai, kad V. T. naudojamame mobiliojo ryšio telefone apžiūros metu buvo rastos tik 2012-03-03 iš A. T. 13:12 val. ir A. D. 14:12 val. telefonų rašytos 2 SMS žinutės su klausimu ar, jis (V. T.) atiduos pinigus, o iš duomenų analizės matyti, kad A. T. V. T. rašė ir 2012-03-03 09:27 ir 14:14 val., o A. D. – ir 14:22 val (1 t. 42 b. l.), rodo, kad kaltininkas 2012-03-02 po 21 val. rašytų iš A. D. telefono SMS žinučių bei 2012-03-03 visų SMS žinučių iš A. T. ir A. D. telefonų neišsaugojo siekdamas nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, o pateiktų SMS žinučių tekstą interpretuoja norėdamas patvirtinti savo versiją, jog A. D. telefonas nepatiko ir jis siekė susigrąžinti pinigus, o telefoną grąžinti.
Nuteistojo skunde taip pat nurodoma, kad teismas be pagrindo rėmėsi pirminiais jo parodymais, duotais iš karto po įteikto pranešimo apie įtarimą, motyvuojant tuo, kad jis (V. T.) dėl savo amžiaus (apklausos metu buvo nepilnametis) bei psichologinio policijos pareigūnų spaudimo davė melagingus parodymus, t. y. save apkalbėjo dėl padaryto nusikaltimo, nors jokio nusikaltimo nebuvo padaręs, pristatytas į policijos komisariatą be tėvų nežinojo, kaip elgtis ir nežinojo savo teisių. Nuteistojo teigimu, teismas, remdamasis posėdyje apklaustų policijos pareigūnų D. D., G. M. ir S. G. parodymais, jog V. T. nebuvo grasinta ir nebuvo daromas spaudimas, neįvertino šių liudytojų parodymų, kurie iš dalies patvirtino jo (nuteistojo) parodymų teisingumą apie tai, kad komisariate iki apklausos jis (V. T.) prabuvo ilgą laiką, per kurį policijos pareigūnai jam papasakojo įvykio detales ir darė poveikį.
Duomenų, patvirtinančių nuteistojo V. T. versiją, kodėl jis tyrimo pradžioje save apkalbėjo, t. y. dėl to, kad jam buvo daromas pareigūnų psichologinis spaudimas, byloje nenustatyta, kaip ir nenustatyta, kad tokį tikslą šioje byloje galėjo turėti ir nukentėjusysis A. D.. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atskiro tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog V. T. davė parodymus prieš save verčiamas policijos pareigūnų (1 t., 169–171 b. l.), o iš apklausos protokolo matyti, kad jis buvo apklaustas dalyvaujant gynėjui ir parašu patvirtino, kad apklausos protokolas surašytas teisingai (1 t., 119 b. l.), teisme apklausta tyrėja A. D. parodė, kad V. T. apklausos metu neatrodė primokytas pareigūnų, viską nuosekliai pasakojo (2 t., 73 b.l.), pareigūnai, kurie pristatė V. T. iš mokyklos į policijos komisariatą, teisme patvirtino, kad V. T. elgėsi ramiai, pats pasakojo apie įvykį (2 t. 73-74 b. l.). Taip pat pažymėtina, kad, nors skunde nurodytas procesinis pažeidimas, susijęs su V. T. apklausa nepranešus jo tėvams, atskiro tyrimo metu buvo įvertintas kaip tarnybos prasižengimas, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti 2011-03-15 V. T. apklausą neteisėta. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2011-03-15 apklausos metu iki V. T. pilnametystės (gim. 1993-04-06) trūko tik kiek daugiau nei 20 dienų, todėl nesant duomenų apie jo sutrikusią socialinę ir psichologinę brandą bei objektyvių duomenų, patvirtinančių V. T. versiją dėl policijos pareigūnų daryto psichologinio spaudimo, manyti, kad dėl nepilnametystės jis galėjo save apkalbėti papasakodamas, kaip teigia, pareigūnų nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo.
Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai V. T. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, vertino kaip neatitinkančius faktinių aplinkybių. Jo pasirinktą gynybinę poziciją paneigia pirmiau aptarti įrodymai, kuriuos, beje patvirtina ir paties V. T. parodymai, duoti pirminėje apklausoje, kurioje jis kaltę pripažino visiškai ir nurodė, kad su pažįstamu susitarė susitikti prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), nes jis atsives pirkėją, susitikimo vietoje pirkėjui parodė telefoną, kurį pirkėjas sutiko pirkti, pirkėjas padavė atgal telefoną ir 500 Lt, tada kilo mintis pasiimti pinigus ir pabėgti, su pinigais bei telefonu nuėjo į vieną iš (duomenys neskelbtini) esančių 9-aukščių namų ir per kitą išėjimą pabėgo, gautus pinigus išleido drabužiams, o telefoną pardavė pažįstamam (1 t., 119 b. l.). Šiais savo parodymais V. T. patvirtino gavęs pinigus iš A. D., tačiau telefono jam neperdavęs, ir jie visiškai atitinka nukentėjusiojo A. D. parodymus bei byloje esančius rašytinius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais netikėti. Vėlesni V. T. parodymai visiškai pagrįstai įvertinti kaip pasirinkta gynybos pozicija, kadangi jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai išanalizavo byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus bei padarė teisingas išvadas, jog V. T. veiksmuose yra visi būtini nusikaltimo, už kurį jis nuteistas, požymiai. Esant neginčijamai įrodytai jo kaltei, naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.