Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio ir Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-10 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. A. B. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl socialinio būsto sutarties nutraukimo, trečiasis asmuo SĮ Vilniaus miesto būstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė M. A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-11-12 sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta nepratęsti su ja sudarytos socialinio būsto nuomos sutarties ir ją iš socialinio būsto iškeldinti, neteisėtu ir jį panaikinti.Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės Administracijos direktoriaus 2004-12-29 įsakymu Nr. 30-2114 dviejų kambarių 49,21 kv. m. bendro ploto butas (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotas ieškovei vieneriems metams. 2006-03-10 įsakymu Nr. 30-459 nuomos sutartis buvo pratęsta vieneriems metams. Faktiškai ginčo bute ieškovė gyvena nuo 1992 m. 2007 metais įsakymas dėl nuomos pratęsimo nebuvo pasirašytas, nes ieškovė ir jos sutuoktinis nuosavybės teise turi kito nekilnojamojo turto, tačiau iškeldinimo procesas nebuvo pradėtas iki 2014 metų, kuomet SĮ Vilniaus miesto būstas informavo ieškovę, jog būtina pratęsti būsto nuomos sutartį. Ieškovė 2014-07-16 pateikė prašymą pratęsti socialinio būsto nuomos sutartį ir nuolatos bendravo su atsakingomis institucijomis bei buvo tikra, kad apie priimtą sprendimą dėl socialinio būsto nuomos sutarties pratęsimo bus informuota iš karto. Pažymėjo, kad už buto nuomą ir komunalinius patarnavimus visada sumoka laiku. 2015-11-10 gavo antstolio raginimą išsikraustyti iš buto geruoju, vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą iškeldinti ieškovę su sutuoktiniu iš ginčo buto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Ieškovė iš SĮ Vilniaus miesto būtas sužinojo, kad 2014-11-12 Vilniaus miesto savivaldybės taryba jos atžvilgiu priėmė sprendimą nepritarti socialinio būsto nuomos sutarties sudarymui su ieškove. Ieškovės įsitikinimu, socialinio būsto nuomos sutartis su ieškove negalėjo būti nutraukiama, atsižvelgiant į faktinę jos turtinę padėtį, be to tai pablogina ieškovės ir jos šeimos padėtį. Priimtas Vilniaus savivaldybės sprendimas laikytinas neproporcingu įstatymų siekiamam tikslui – padėti apsirūpinti būstu asmenims, neturintiems galimybės juo apsirūpinti savarankiškai. Sprendimas taip pat prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Ieškovė nurodo, kad socialinio būsto nuomos sutartis gali būti nutraukiama nuomotojo iniciatyva, tačiau įstatymo numatyti pagrindai nebuvo nustatyti. Ieškovė mano, kad termino apskųsti Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimą nėra praleidusi. Priešingu vertinimu, prašo pripažinti, kad praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti. Ieškovė dublike papildomai nurodė, kad neaišku, kokiais motyvais vadovavosi Vilniaus miesto savivaldybės taryba, priimdama sprendimą nesudaryti nuomos sutarties su ieškove, nes nėra jokio komentaro paaiškinančio tarybos sprendimą, prie posėdžio protokolo nėra pridėta ir atsakovas savo atsiliepime jokių argumentų nenurodė. Pažymi, kad sprendimas už akių dėl ieškovės iškeldinimo yra panaikintas ir atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.Paaiškino, kad ieškovė neturi teisės kvestionuoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nepritarimo pratęsti su ja nuomos sutartį dėl socialinio būsto, kadangi jos atžvilgiu yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuris privalo būti vykdomas. 2015-03-31 teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-14082-535/2015 nuspręsta iškeldinti ieškovę su visu jai priklausančiu turtu, iš ginčo buto, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos. Nurodė, kad minėtoje byloje nustatyta, kad SĮ Vilniaus miesto būstas ne kartą yra gavęs kaimynų pranešimus ir skundus dėl galimai be buto savininko sutikimo ir kompetentingų institucijų leidimų atliktų rekonstrukcijos darbų bute ir bendrojo naudojimo patalpose, taip pat dalies bendrojo naudojimo patalpų savavališko užėmimo. Kaimynų teigimu, bute gyvena ne ieškovė, o kiti asmenys, neturintys leidimo gyventi nuomojamam bute. Atsakovas triplike papildomai pažymėjo, kad asmens teisė į socialinį būstą nėra absoliuti. Teisę nuomotis socialinį būstą įgyja tik tie asmenys, kurie atitinka teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Dėl to, kad ginčo butas buvo naudojamas ne pagal paskirtį, galimai gadinant bei trukdant savo turtu naudotis kitiems namo gyventojams, su ieškove nebuvo pratęsta socialinio būsto nuomos sutartis. Ieškovė daug kartų buvo prašyta įsileisti SĮ Vilniaus miesto būstas darbuotojus dėl patikrinimo, tačiau darbuotojai buvo neįleisti. Pati ieškovė nurodė, kad jos turtinė padėtis neatitinka teisės aktų reikalavimų tam, kad ji galėtų būti socialinio nūsto nuomininke. Ieškovės argumentai, kad apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-11-12 sprendimą ji sužinojo tik 2015-11-10, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracija, tiek SĮ Vilniaus miesto būstas 2014-12-01 ir 2015-02-02 išsiuntė ieškovei pranešimus apie priimtą sprendimą, be to pranešimai skelbiami viešai.

Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.Nurodė, kad ieškinyje teikiami argumentai ir faktinių aplinkybių aprašymai nagrinėjamos bylos ir keliamų reikalavimų atžvilgiu teisiškai nereikšmingi ir nepagrindžia ginčijamo atsakovo 2014-11-12 sprendimo neteisėtumo. Ieškovė dublike nepagrįstai remiasi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti įstatymo redakcija nuo 2015-01-01, nes jis neturi ir negali būti vertinamas sprendžiant 2014-11-12 sprendimo teisėtumą. Ieškinyje nepateikta įrodymų dėl 2014-11-12 sprendimo prieštaravimo įstatymo nuostatoms.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-11-10 sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014-11-12 sprendimą neteisėtu bei priteisė ieškovei M. A. B. 15 EUR bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės.Teismas nurodė, kad ieškovė byloje yra pateikusi pajamų ir turo deklaracijas, kurios patvirtina, kad jos ir sutuoktinio 2015 m. pajamos sudarė 6 577 EUR, turimas turtas yra 2 769 EUR vertės, o tai yra mažesnės sumos nei numatyta LR paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme. Iš byloje pateikto nekilnojamo turto registro pažymos nustatė, kad ieškovės sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio pastato nusidėvėjimas yra 70 proc., o ieškovės sutuoktinis yra visiškai neįgalus ir nuolatinės priežiūros reikalaujantis asmuo. Teismas sprendė, kad ieškovė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovei nors ir buvo pasibaigusi nuomos sutartis, tačiau faktiniai numos teisiniai santykiai nebuvo pasibaigę, ieškovė ir toliau naudojosi nuomojamu butu ir mokėjo nuomos sutartį ir komunalinius mokesčius. Teismas, įvertinęs Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 5 dalį, sprendė, jog pagal šio įstatymo punktus sutartis su ieškovė neturėjo būti nutraukta. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė aktyviai domėjosi nuomos teisiniais santykiai ir nepraleidus nustatytų terminų kreipėsi dėl savo teisės gynimo, todėl atsakovo argumentus dėl praleisto termino skundui pateikti atmetė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 9 ir 11 straipsnius, nes taikyta redakcija įsigaliojo nuo 2015-01-01.Pažymėjo, kad nuomos sutartis buvo terminuota, tačiau pasibaigus nuomos sutarties terminui ieškovė ir toliau gyveno bute, neatlaisvindama ginčo patalpų, nors tokią pareigą turėjo. Tokiu būdu ji gyveno ginčo bute be jokio teisinio pagrindo ir negali būti laikoma, jog tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai. Nors civilinėje byloje Nr. e2-14082-535/2016, kurioje buvo priimtas sprendimas dėl ieškovės iškeldinimo iš ginčo patalpų, bylos nagrinėjimas atnaujintas, tačiau laikytina, kad ši aplinkybė, taip pat patvirtinta faktą, jog ieškovė gyventi ginčo bute neturi jokio teisinio pagrindo.Pagal ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus, nuomojant socialinį būstą buvo sudaromi asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašai ir Savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal sudarytus sąrašus. Ieškovė nebuvo įtraukta į tokių asmenų sąrašą ir su ja buvo sudaryta terminuota socialinio būsto nuomos sutartis, todėl teismo teiginiai, kad su ieškove negalėjo būti nutraukta socialinio būsto nuomos sutartis yra visiškai nepagrįsti.Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, konstatuodamas, kad ieškovė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus socialinio būsto nuomai, nors byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl konkretaus akto panaikinimo. Be to, SĮ Vilniaus miesto būstas ginčo laikotarpiu ne kartą siuntė ieškovei raginimus pateikti dokumentus, įrodančius jos teisę gyventi ginčo patalpose, tačiau ji to nepadarė.Pažymėjo, kad nuomos sutarties 9 punktas imperatyviai numato, kad nuomojamose patalpose turi teisę apsigyventi tie nuomininko šeimos nariai ir buvę šeimos nariai, kurie yra įvardyti šioje sutartyje. Pabrėžia, kad sutartyje nėra įvardytas ieškovės sutuoktinis, taip pat nėra pateikta įrodymų dėl sutuoktinio neįgalumo ir nuolatinės priežiūros. Todėl teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 1 straipsnio nuostatą.Teismas vertino ne visus byloje esančius įrodymus ir netaikydamas ieškinio senaties termino, atsižvelgė tik į ieškovės teiginius. Teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas yra viešai skelbiamas ir pati ieškovė turėjo pareigą domėtis, ar socialinio būsto nuomos sutartis su ja yra pratęsta ar ne.

Ieškovė M. A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-10 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė ir bylos nagrinėjimo metu turi teisę į socialinį būstą. Tai patvirtina į bylą pateiktos ieškovės ir sutuoktinio turto ir pajamų deklaracijos.Neįsiteisėjęs sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-14082-535/2015 neturi ir negali turėti jokios prejudicinės galios šiai bylai. Ši byla šiam nagrinėjamam ginčui reikšminga tik tuo, kad patvirtina aplinkybę, jog tam tikri pranešimai ieškovės nepasiekdavo.Negali būti laikoma išėjimu už ieškinio ribų aiškinimasis aplinkybės, ar ginčo nagrinėjimo metu ieškovė atitinka socialinio būsto nuomininkui keliamus reikalavimus, ar jų nebeatitinka.Esą atsakovas nepagrindė nurodytų argumentų, jog socialiniame būste gyvena ne ieškovė. Iš skundo darytina išvada, kad asmeniu, neturinčiu teisės gyventi ginčo bute su ieškove, atsakovė laiko ieškovės neįgalų sutuoktinį, nes jis nėra nurodytas socialinio būsto nuomos sutartyje. Socialinio būsto nuomos sutarties dalis, draudžianti ieškovei savo nuomojamame būste apgyvendinti savo sutuoktinį, yra niekinė, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir gerai moralei, remiantis CK 6.590 straipsnio 2 dalimi.Negalima sutikti su atsakovės nuomone, kad socialinio būsto nuomos sutartis buvo pasibaigusi ir terminuota. Ieškovė remiasi Kauno apygardos teismo išaiškinimu 2014-07-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1435-527/2014, jog aplinkybės, kad asmuo, teisėtai užėmęs gyvenamas patalpas, moka patalpų savininko skaičiuojamus nuomos ir komunalinius mokesčius, kuriuos patalpų savininkas priima, leidžia daryti išvadą, jog egzistuoja faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatos socialinio būsto nuomos sutarties pasibaigimą sieja ne su konkrečiu terminu, o su socialinio būsto nuomininko socialinės padėties pasikeitimu. Todėl su ieškove sudaryta socialinio būsto nuomos sutartis dalyje, kad sutartis sudaryta vienerių metų laikotarpiui, apskritai ex officio pripažintina negaliojančia.Ieškovė pateikė daugybę dokumentų, gautų iš atsakovo ir trečiojo asmens, kurie įrodo, kad ieškovė nuolat domėjosi jai aktualaus klausimo sprendimu, taip pat tai, kad ji nuolat buvo informuojama apie tai, jog sprendimo priėmimo procedūros tebevyksta. Todėl teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė ieškinio senaties nepraleido.

Trečiasis asmuo SĮ Vilniaus miesto būstas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Nors civilinėje byloje Nr. e2-14082-535/2016, kurioje buvo priimtas sprendimas dėl ieškovės iškeldinimo iš ginčo patalpų, bylos nagrinėjimas atnaujintas, tačiau laikytina, kad ši aplinkybė, taip pat patvirtinta faktą, jog ieškovė gyventi ginčo bute neturi jokio teisinio pagrindo, todėl ir 2014-11-23 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas buvo priimtas visiškai pagrįstai.Pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne visus byloje esančius įrodymus ir netaikydamas ieškinio senaties termino, atsižvelgė tik į ieškovės teiginius, taip pat neanalizavo ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų viešu paskelbimu.Teismas nepagrįstai nurodė, kad su ieškove negalėjo būti nutraukta socialinio būsto nuomos sutartis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 9 ir 11 straipsnių pagrindais. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti įstatymas, kurio 11 straipsnis numatė socialinio būsto nuomos tvarką ir sąlygas. Pagal ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus, nuomojant socialinį būstą buvo sudaromi asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašai ir Savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal sudarytus sąrašus. Ieškovė nebuvo įtraukta į tokių asmenų sąrašą ir su ja buvo sudaryta terminuota socialinio būsto nuomos sutartis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą neteisėtu.Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl buto nuomos santykių pratęsimo ir susiję su atitinkamų nuomos sąlygų vykdymu, todėl vadovaujantis Specialiosios teisėjų kolegijos 2011-01-25 nutartimi byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.Apeliantas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad socialinio būsto nuomos sutartis buvo terminuota (sudaryta metams), todėl pasibaigus terminui ieškovės kaip nuomininkės teisės pasibaigė ir ji turėjo pareigą išsikeldinti. Apelianto įsitikinimu, ieškovė bute gyveno be jokio teisinio pagrindo. Apeliantas taip pat teigia, kad negali būti laikoma, jog tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai.Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė M. A. B. socialinio būsto statusą turinčiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena nuo 1992 metų. Iki 2001 metų šiame bute ji gyveno kaip žento E. Š. šeimos narė, o jam persikėlus į kitą butą, liko gyventi viena. Byloje yra pateikti duomenys tik apie Vilniaus miesto savivaldybės Administracijos direktoriaus 2004-12-29 įsakymą Nr. 30-2114, kuriuo ieškovei vienerių metų terminui buvo išnuomotas ginčo butas, ir Vilniaus miesto savivaldybės Administracijos direktoriaus 2006-03-10 įsakymą Nr. 30-459, kuriuo nuomos sutartis buvo pratęsta vieneriems metams. Jokių kitų duomenų šalys į bylą nepateikė.Atsakovas atsikirtimų ir apeliacinio skundo negrindė aplinkybėmis, kad ginčo bute ieškovė M. A. B. 1992 metais būtų apsigyvenusi be teisėto pagrindo. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė M. A. B. ginčo bute apsigyveno kaip nuomininko E. Š., su kuriuo turėjo būti sudaryta nuomos sutartis, šeimos narė. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 330 straipsnio 1 dalį gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, kylančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas. Analogiška nuostata įtvirtinta 2000 m. CK 6.589 straipsnio 1 dalyje.Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad, nagrinėjant ginčus, kylančius iš savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, svarbus nuomos sutarties sudarymo momentas, nes tokių patalpų nuomos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo tvarkos bei sąlygų reguliavimas kito. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme (toliau – ir Įstatymas), kuris nuo 2003 m. sausio 1 d. pakeitė (pervadintas) Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, įtvirtintos pakitusios normos dėl savivaldybės butų fondo ir jam priklausančių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso, taip pat dėl reikalavimų bei sąlygų nuomos teisiniams santykiams sukurti, palaikyti ir nutraukti, inter alia nuostatos dėl subjektų, turinčių teisę į gyvenamųjų patalpų nuomą, nuomos santykių šalių teisių ir pareigų turinio, nuomos terminų, dėl nuomos santykių pasibaigimo pagrindų. Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo pakeitimus ir jo padarinius, Įstatymo nuostatų skirtingų redakcijų taikymas priklauso nuo momento, kada nuomotojas (savivaldybė) ir nuomininkas sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad asmenims, kuriems yra išnuomotos savivaldybės gyvenamosios patalpos pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas socialinio būsto normatyvas ir šio būsto nuomos sąlygos netaikomi ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos, išskyrus atvejus, nustatytus Civiliniame kodekse. Šia teisės norma gyvenamųjų patalpų teisiniams nuomos santykiams, atsiradusiems iki 2002 m. gruodžio 31 d., valstybė užtikrino status quo bei jos prisiimtų įsipareigojimų pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą tęstinumą. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2003 m. sausio 1 d., pagrindu būstą nuomojantys asmenys neturi pareigos savivaldybei teikti duomenų apie turtą ir pajamas kaip tai nustatyta naujos redakcijos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje; šiems asmenims nuomos sutartis negali būti nutraukta dėl turimo turto ar pajamų viršijimo, nustatyto naujos redakcijos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Taigi gyvenamųjų patalpų nuomininkų teisė į nuomojamas patalpas pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatas neturi tokio pobūdžio ribojimų, taikomų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms galiojant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo redakcijai nuo 2003 m. sausio 1 d. Nuomininkų, sudariusių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis iki 2002 m. gruodžio 31 d., teisinė padėtis nekito ir jų nuomos sutartys neturėjo būti pakeistos, išskyrus atvejus, kai nuomininkams, atitinkantiems Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pateikus prašymą, galėjo būti taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. sausio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012, konstatavo, kad ši norma negali būti aiškinama taip, jog gyvenamųjų patalpų sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d., būtų taikomos Įstatymo nuostatos, kurios reikšmingos sudarant nuomos sutartis nuo 2003 m. sausio 1 d., nes tai prieštarautų Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatoms ir įstatymo negaliojimo atgalina data (lot. lex retro non agit) principui (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje D. K. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-560/2011).Tokiu būdu, nustačius, kad ieškovė ginčo bute apsigyveno kaip nuomininko E. Š. šeimos narė ir nuo 2001 metų liko jame gyventi, turėdama tokias pat teises ir pareigas, kylančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas, pagal galiojusių įstatymų reikalavimus įgyta teisė naudotis gyvenamąja patalpa suformavo ieškovei teisėtus lūkesčius, kad ši teisė nebus paneigta. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės ir savivaldybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Tokia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėtų lūkesčių apsaugos principo samprata negali būti aiškinama kaip leidimas savivaldybei nepaisyti ieškovės įgytų teisių naudotis (arba) nuomoti užimamą būstą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2012).Pagal CK 6.598 straipsnio 1 dalį valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti pakeista CK 6.599–6.603 straipsniuose numatytais atvejais. Atsižvelgiant į tai, kad buvęs ginčo buto nuomininkas iš jo išsikėlė, o ieškovė liko gyventi, ankstesnė nuomos sutartis su ieškovės žentu, kurios pagrindu ieškovė įgijo teisę naudotis gyvenamąja patalpa, turėjo būti pakeista CK 6.602 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu. Savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos nuomos santykiai tarp ginčo šalių atsirado dar 1992 metais, tęsėsi ilgą laiką, niekada nebuvo nutrūkę, o nuomos sutarties pakeitimą lėmė tik vienas teisiškai reikšmingas faktas – pirminio nuomininko išsikėlimas iš buto. Naujos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pasirašymas buvo būtent šio fakto įforminimo procedūra, už kurios tinkamą vykdymą atsakingas apeliantas, kuris, sudarydamas nuomos sutartį su ieškove, perkėlė į ją nuo 2003 m. sausio 1 d. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas privalomąsias socialinio būsto nuomos sutarties sąlygas, jos nutraukimo pagrindą susiedamas su ieškovės turtine padėtimi, nors butas ieškovei, kaip pirminio nuomininko šeimos narei, suteiktas iki šių nuostatų įsigaliojimo, todėl neturėjo būti nustatytų atitinkamo pobūdžio ribojimų.Kaip minėta, 2004-12-29 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-2114 pagrindu butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas ieškovei vienerių metų laikotarpiui, 2006-03-10 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-459 buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis su ieškovei pratęsta dar vieneriems metams, o 2007-03-13 buvo svarstytas ieškovės prašymas dėl buto išnuomojimo, tačiau nėra jokių duomenų, kad būtų priimtas koks nors sprendimas. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad ieškovė siekė pratęsti socialinio būsto nuomos sutartį, tačiau dėl institucijų, atsakingų už nuomos sutarties pratęsimą, neveikimo, nuomos sutarties pratęsimas nebuvo įformintas. Pagal CK 6.607 straipsnio 1 dalį, pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomininkas turi pirmenybės teisę sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį naujam terminui, jeigu jis tinkamai vykdė sutarties sąlygas. Byloje nustatyta, kad ieškovė neturi jokių įsiskolinimų už nuomą ar komunalinius mokesčius. Duomenų, kad likus trims mėnesiams iki nuomos sutarties termino pabaigos nuomotojas raštu būtų pranešęs apie atsisakymą pratęsti sutartį, esant CK 6.607 straipsnio 2 dalyje nurodytai sąlygai, byloje nėra. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad nuomos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo tęsiasi.Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, susijusius su ieškovės atžvilgiu priimtu sprendimu už akių dėl iškeldinimo, kadangi šis sprendimas už akių priimtas nagrinėjamoje byloje ginčijamo sprendimo pagrindu.Nors Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, kadangi jis įsigaliojo jau po ginčijamo sprendimo priėmimo, šios aplinkybės, atsižvelgiant į nutarties 22,23 ir 24 punktų motyvus, nėra teisiškai aktualios, todėl teismas apie jas plačiau nepasisako.Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus dėl socialinio būsto sutarties sudarymo. Nors nutarties 22,23 ir 24 punktuose teisėjų kolegija pasisakė, kodėl ieškovės atžvilgiu neturi būti taikomi atitinkami ribojimai, tačiau kartu pažymi, kad ieškovės ir jos sutuoktinio turtinė padėtis atitiko įstatymų reikalavimus dėl socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės M. A. B. pajamos (senatvės pensija) laikotarpiu nuo 2013-08-01 iki 2014-07-01, t.y. 12 paskutinių mėnesių iki prašymo pateikimo dienos, sudarė 9 588,36 Lt, (2 776,98 EUR), jos vyro 12 164,28 Lt (3 523,02 EUR), o turto vertė sudarė 9 560,80 Lt (2 769 EUR). Pagal tuo metu galiojančius teisės aktus dviejų, trijų asmenų šeimos, gyvenančios Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos ir Neringos miestuose, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonų savivaldybėse, grynosios metinės pajamos negalėjo viršyti 26 400 litų ir turtas – 58 500 litų. Todėl net ir tuo atveju, jeigu ieškovės atžvilgiu būtų pagrindas taikyti įstatymo reikalavimus dėl turtinės padėties, ši aplinkybė nesudarytų kliūties dėl ginčo buto nuomos santykių pratęsimo.Apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 1 straipsnio nuostatas, kadangi socialinis butas buvo išnuomotas ieškovei vienai, o ne kartu su jos sutuoktiniu, neįtakoja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo. Kaip jau minėta, pagal CK 6.589 straipsnio 1 dalį, gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, kaip ir nuomininkas, todėl vien aplinkybė, kad kartu su ieškove gyvena ir jos sutuoktinis, nesudaro pagrindo pripažinti nuomos sutarties esminį pažeidimą.Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat kelia byloje esančių įrodymų nevertinimo klausimą, tačiau nedetalizuoja, kokie įrodymai nebuvo įvertinti ir kokią teisinę reikšmę turi priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog teismas neįvertino visų įrodymų, kaip nepagrįstus.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir nors netinkamai taikė galiojančias teisės normas, tačiau apeliacinės instancijos teismui ištaisius šias pirmosios instancijos teismo klaidas, priėmė pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti. Tačiau atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatas, šie skundžiamo sprendimo motyvai yra pašalinami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, pašalinant motyvuojamosios dalies argumentus dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo taikymo.