Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies ir žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjo argumentai dėl turtinės ir neturtinės žalos nepagrįsti CK 6.271 straipsnyje nurodytomis sąlygomis, todėl atmestini.

II.

2009 m. gruodžio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, kuris leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, teismas nusprendė, kad pareiškėjui valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį atsakovas sumažintą mokėjo teisėtai, todėl pareiškėjo skundą dėl pensijos neišmokėtos dalies priteisimo atmetė. Taip pat atmetė su šiuo reikalavimu susijusį (išvestinį) reikalavimą dėl penkių procentų dydžio metinių palūkanas už neišmokėtą valstybinės pensijos dalį priteisimo.

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 11 d. raštą Nr. 1D-589(11) ,,Dėl P. M. kreipimosi“ teismas, remdamasis ABTĮ 2 straipsnio 14 punktu, 15, 22, 88 straipsniais, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalimis, nusprendė, kad prašomu panaikinti atsakovo raštu pareiškėjui nėra nustatomos teisės ar pareigos, jis tėra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo atsakovas pateikė pareiškėją dominančią informaciją ir dokumentus, todėl rašto panaikinimas negali būti ginčo dalyku administraciniame teisme. Dėl nurodytų priežasčių teismas bylą dalyje dėl šio rašto panaikinimo nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Pareiškėjo reikalavimus priteisti 21 120 Lt turtinės ir 21 120 Lt neturtinės žalos atlyginimą teismas atmetė kaip nepagrįstą. Remdamasis CK 6.271 straipsniu, teismas nusprendė, kad pareiškėjas, reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Remdamasis šiais motyvais, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai, todėl netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti skunde ir jo papildymuose. Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas nurodo šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.) ir pažeidus procesinės teisės normas. Teismo sprendimas be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Teismas pažeidė ABTĮ 68, 80, 81 straipsnių nuostatas: neatskleidė bylos esmės, neišreikalavo iš atsakovų ir netyrė įrodymų, kurių pareiškėjas negalėjo pateikti, nepriėmė nutarčių dėl pareiškėjo pateiktų prašymų, bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nevisapusiškai, neobjektyviai. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas ginčija Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 1D-2851 (2), nes pareiškėjas ginčijo 2011 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1D-1906-(2). Teismas nenurodė motyvų, dėl ko Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. 1D-589 (11) nepagrįstai nelaikytas administraciniu aktu. Teismas nepasisakė dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo, nepateikė argumentų, paneigiančių pareiškėjo teisę į neišmokėtos pensijos dalies priteisimą, nepriėmė atskirosios nutarties, kad užkirsti kelią kelio atsakovų daromiems teisės pažeidimams.

2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neturėjo vadovautis vien tuo, kad Laikinajame įstatyme nebuvo nustatytas mechanizmas, pagal kurį būtų kompensuojami dėl gaunamų valstybinių pensijų sumažinimo patirti praradimai jas gaunantiems asmenims. Neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuoja pareiškėją tarp kitų Lietuvos Respublikos pensininkų tarpe, nes jiems paskirtos pensijos yra kompensuojamos, išmokant patirtus praradimus dėl pensijų sumažinimo.

3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

4. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo skunde ir patikslintuose skunduose pateikė argumentus, pagrindžiančius žalos atsiradimą. Dėl Seimo 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo Vidaus reikalų ministerijai ir Tarnybai kilo pareiga mokėti sumažintas valstybines pensijas. Valstybei nustačius pensijos dydį ribojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pensijos. Tai patvirtina 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojęs 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagristas tik teismo subjektyvia nuomone, nemotyvuotas, todėl neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktu išaiškinimu, kad padaryta turtinė, neturtinė žala turi būti priteistina iš Lietuvos valstybės.

5. Teismas nemotyvuotai atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo ir sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui nuo 2008 m. birželio 3 d. paskirtą ir mokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (1 077,60 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio mėnesio perskaičiavo ir atitinkamai sumažino, taikydama Laikinojo įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., 4 straipsnio 1 dalį, pritaikius atitinkamą koeficientą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjo valstybinė pensija sumažėjo iki 901,15 Lt per mėnesį (1 077, 80 x koef. 0,8361).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstatavo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pareiškėjui paskirta valstybinė pensiją (1 077,60 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažėjo iki 901,15 Lt per mėnesį (arba 16,39 proc.), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Tai patvirtina Tarnybos pateiktos pirmosios instancijos teismui pažymos apie pareiškėjui paskirtos ir 2010-2012 metais mokėtos pensijos dydį. Iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų matyti, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (ekonominę krizę).

Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui paskirta ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėta valstybinė pensija Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu buvo perskaičiuota teisėtai, todėl šiuo teisiniu pagrindu neišmokėta valstybinės pensijos dalis negali būti priteista. Dėl tos pačios priežasties atsakovui negali būti nustatytas įpareigojimas mokėti pareiškėjui visą paskirtą pensiją. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo pagrįstai vertino kaip išvestinį, t.y. susijusį su reikalavimu dėl pensijos neišmokėtos dalies priteisimo. Teisėjų kolegija dėl palūkanų priteisimo pabrėžia, kad valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo teisinius santykius reglamentuoja ne civilinės tesiės normos, o viešosios teisės normos, kurios nenumato procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar panašių teisinių pasekmių, todėl palūkanos tokio pobūdžio bylose negali būti priteisiamos (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-931/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas Konstitucinio Teismo jurisprudencija vadovavosi tinkamai. Nagrinėjamam ginčui aktualus būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame ištirta pareiškėjui perskaičiuojant valstybinę pensiją taikytos įstatymo normos (Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies) atitiktis Konstitucijai, tuo pačiu plėtojant oficialią konstitucinę doktriną (plėtotą, be kita ko, ir apelianto nurodytame 2010 m. birželio 29 d. nutarime) dėl įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius ypatingai situacijai. Pabrėžtina, kad nagrinėjama administracinė byla pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo sustabdyta ir atnaujinta oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, jog susidarius ypatingai situacijai, mažinant valstybines pensijas, įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį gali būti sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu ir būtina nustatyti tokių pensijų kompensavimo mechanizmą. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, kurioje įstatymų leidėjas pasiūlė Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo ir tvarkos aprašą, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Dėl būtinumo nustatyti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą Konstitucijos Teismas pasisakė ir 2010 m. balandžio 20 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m.gruodžio 24 d. ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“. Šiais Konstitucinio Teismo aktais nuosekliai plėtota oficiali konstitucinė doktrina dėl atlyginimų ir pensijų mažinimo valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, taip pat dėl konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų. Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime aiškindamas minėtų konstitucinės justicijos bylų baigiamųjų aktų nuostatas, kartu pabrėždamas, kad išaiškinimus pateikia atsižvelgdamas į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, konstatavo, kad susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonominės krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, įstatymų leidėjas, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos dalies sumažinimo. Taigi Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose, kalbama apie valstybės priedermę nustatyti praradimų, atsiradusių dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymo. Pareiškėjo patirti praradimai (16,39 proc.), kaip jau buvo minėta, neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodyto susidarius valstybėje ypatingai situacijai leistino masto (ne daugiau 20 proc.) ir juos pareiškėjas patyrė atsakovui pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri neprieštarauja Konstitucijai. Vidaus reikalų ministerija yra pareigūnų ir karių valstybines pensijas skirianti ir mokanti, t.y. įstatymus vykdanti institucija (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis), kuri šias funkcijas atlieka teisės aktais nustatyta tvarka. Vidaus reikalų ministerijai nesuteikta kompetencija nustatyti aukštesnės galios teisės aktu (įstatymu) sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose dėl valstybinių pensijų dydžio ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir kitas šio įstatymo nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat nutartis administracinėse bylose: 2013 m. gegužės 29 d. Nr. A146-627/2013, 2013 m. birželio 11 d. Nr. A492-1436/2013, 2013 m. birželio 11 d. Nr. A492-1349/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A552-1232/2013, 2013 m. liepos 15 d. Nr.A146-1036/2013 ir kt.).

Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. 1D-1906-(2) ir 2013 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. 1D-97(11) priimti remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, t.y. įstatymo norma, kuri pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Esant minėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo skundo ta apimtimi, kuria jis prašė panaikinti šiuos individualius administracinius aktus. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą apygardų administracinis teismai tiria norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumą (ABTĮ 18 str.2 d.1 p.), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumą (ABTĮ 20 str. 1 d. 3 p. ir VI skirsnis). Minėti pareiškėjo skundžiami sprendimai yra individualūs administraciniai aktai, todėl apeliantas nepagrįstai prašo ištirti, ar jie neprieštarauja jo nurodytų įstatymų ir Konstitucijai normoms. Individualių administracinių aktų pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas pagal ABTĮ normas, kurios

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 11 d. raštas Nr. 1D-589(11) yra informacinio pobūdžio, todėl bylą šioje dalyje nutraukė pagrįstai ir teisėtai (ABTĮ 101 str. 1 p.). Iš minėto rašto turinio matyti, kad jis Vidaus reikalų ministerijoje parengtas Ministro Pirmininko tarnybai pagal kompetenciją persiuntus pareiškėjo prašymą dėl pensijos perskaičiavimo. Šiuo raštu Vidaus reikalų ministerija priminė pareiškėjui, kad dėl pensijos dydžio jam atsakė 2013 m. sausio 3 d. raštu Nr. 1D-97(11), papildė informacija apie Laikinojo įstatymo galiojimo terminą, taip pat pakartotinai išsiuntė 2013 m. sausio 3 d. raštą Nr. 1D-97(11) su priedu (pažyma apie 2010-20012 m. pensijos dydį ir jos perskaičiavimo pagrindą).

Pareiškėjas kartu su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais dėl valstybinės pensijos neišmokėtos dalies priteisimo taip pat pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią siejo su paskirtų valstybinių pensijų dydį ribojančio teisinio reguliavimo nustatymu pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Laikinąjį įstatymą ir šio įstatymo nuostatų taikymu, kuris lėmė paskirtos pensijos sumažėjimą. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) galima esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (turtinę ar neturtinę). Minėta, kad pareiškėjo pensijos mažinimui taikyta tik viena Laikinojo įstatymo norma - 4 straipsnio 1 dalis, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Taigi, Vidaus reikalų ministerijos veiksmai ir sprendimai dėl pensijos perskaičiavimo šiuo teisiniu pagrindu negali būti laikomas neteisėtais CK 6.271 straipsnio prasme ir suteikiančiais pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Konstatavimas, kad nėra valstybės civilinės atsakomybės dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) esminės sąlygos (neteisėtų veiksmų), kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) aptarimas tampa teisiškai beprasmis, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, atmeta kaip nepagrįstus.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 68, 80, 81 straipsnių reikalavimus, teismo priimtas sprendimas be motyvų, todėl turėtų būti panaikintas vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktu.

ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šio straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose nurodyti procesinės teisės normų pažeidimo ar netinkamo taikymo atvejai, kurie pripažįstami pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo absoliučiais pagrindais, tarp jų apelianto nurodytas atvejis, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d.5 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 86 str.2 ir 3 d., 87 str.4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Patikrinusi skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes (ABTĮ 81 str.), remdamasis teismo posėdyje ištirtais įrodymais (ABTĮ 57 str. 6 d.), išsprendė visus pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus, kurie turi būti išspręsti priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje nurodytų sprendimų. Teismas sprendime pakankamai aiškiai išdėstė argumentus, kuriais pagrindė sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas išvadas, rėmėsi šiam individualiam ginčui išspręsti aktualiomis materialinės teisės normomis, atsižvelgė į nagrinėjamam ginčui aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Apeliantas teisingai pastebėjo, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje neteisingai nurodytas pareiškėjo ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas (nurodytas 2011 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. 1D-2851 (2), o pareiškėjas ginčija 2011 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1D-1906-(2). Atsižvelgdama į visą sprendimo turinį (VRM 2011 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. 1D-1906-(2) nurodytas kaip vienas iš skundžiamų VRM sprendimų, o jo turinys išnagrinėtas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje su nuoroda į tuos bylos lapus, kuriuose išdėstytas šis sprendimas), teisėjų kolegija šį įrašą vertina kaip rašymo apsirikimą, kuris teismo priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui neturėjo jokios įtakos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ nustatytas teisinis reguliavimas, suteikiantis bylos proceso dalyviams teisę pateikti teismui procesinio pobūdžio prašymus, nenustato teismui pareigos juos patenkinti, o nustato pareigą juos motyvuotai išspręsti. Rašytinės nutartys priimamos tik įstatymo numatytais atvejais. Įstatymas nustato, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Įstatymų leidėjo suteikta administraciniam teismui teise rinkti įrodymus savo iniciatyva teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.). Pažymėtina, kad pateikiant ir renkant įrodymus, be kita ko, turi būti paisoma įrodymų sąsajumo reikalavimų. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Tikrinamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 81 straipsnio reikalavimų laikėsi, išreikalavo iš Vidaus reikalų ministerijos ir Tarnybos įrodymus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskyrimo pareiškėjui ir jos perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. Pareiškėjo prašymus išreikalauti iš Vidaus reikalų ministerijos medžiagą apie tai, ar rengiami įstatymų projektai dėl valstybinių pensijų sumažinimo kompensavimo, pirmosios instancijos teismas išsprendė nepažeisdamas ABTĮ reikalavimų. Sprendžiant ginčą remiamasi galiojančiais įstatymais, todėl tokių duomenų reikalavimas neturėtų jokios teisinės reikšmės ir nepagrįstai pailgintų bylos nagrinėjimo procesą. Todėl pirmosios instancijos teismas tenkinti šiuos pareiškėjo prašymus atsisakė pagrįstai ir teisėtai. Kitus pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymus, tarp jų dėl prašymų atidėti teismo posėdžius, teismas išsprendė, nepažeisdamas ABTĮ reikalavimų. ABTĮ 78 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Tikrinamoje byloje nustatyta, kad apie 2013 m. sausio 31 d. posėdį, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės rašytinio proceso būdu, pareiškėjui buvo pranešta 2013 m. sausio 7 d. pasirašytinai (I t., b. l. 89-90). Bylos proceso šalims neatvykus į 2013 m. sausio 31 d. teismo posėdį, teisėjų kolegija motyvuota nutartimi (I t., b. l. 188) išsprendė pareiškėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą – jį atmetė ir nutarė nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą bylos šalims pranešta tinkamai, į tai, kad byla buvo stabdyta iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, vėliau bylos nagrinėjimas du kartus buvo atidėtas ir pareiškėjui suteikta galimybė tikslinti savo skundus, taip pat į tai, kad dėl pareiškėjo pensijos sumažinimo įrodymai į bylą išreikalauti, todėl bylos proceso šalių neatvykimas nėra kliūtis visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prie prašymo atidėti 2013 m. sausio 31 d. teismo posėdį pirmosios instancijos teismui pateikė 2013 m. sausio 21 d. išrašą iš medicininių dokumentų, kad minėtą dieną jis kreipėsi į Gargždų šeimos medicinos kliniką, skųsdamasis aukšta temperatūra, sloga, kosuliu. Minėtoje pažymoje nenurodyta, kad pareiškėjui buvo paskirtas koks nors gydymas, tuo labiau lovos režimas, kaip teigiama prašyme atidėti bylos nagrinėjimą. Šios pažymos kopiją Vilniaus apygardos administracinis teismas gavo 2013 m. sausio 30 d., t.y. praėjus 9 dienoms po jos išdavimo. Minėto turinio pažyma nelaikytina dokumentu, patvirtinančiu, kad 2013 m. sausio 31 d. pareiškėjas sirgo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, procesinės teisės normų nepažeidė.

Bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Prašymų kreiptis išsprendimui ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taisyklės netaikomos. Bylos proceso šalies individualioje byloje pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismui nėra privalomas. Toks prašymas spręstinas remiantis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant iškeltą individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimas priimtas po to, kai buvo oficialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ir atsižvelgta į šiame nutarime pateiktus išaiškinimus nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nagrinėjo Laikinojo įstatymo raidą, be kita ko, atsižvelgdamas į šio įstatymo 15 straipsnio atitinkamų redakcijų nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai dėl tikrinamoje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai abejonių nekyla (ABTĮ 4 str.), nes pareiškėjo iškelto administracinio ginčo nagrinėjimui aktualių Laikinojo įstatymo nuostatų atitiktis Konstitucijai ištirta Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime.

Administracinis teismas gali priimti atskirąsias nutartis esant ABTĮ 108 straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Tikrinamoje byloje tokios sąlygos nenustatytos.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo P. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.