- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-24
- Bylos Nr.
- I-1095-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00132-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- T. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 11) nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje įvairiais laikotarpiais buvo gydomas nuo 2011 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. vasario 5 d. netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Kamerose tualetas nebuvo tinkamai įrengtas, patalpose netinkamas vėdinimas. Kamerose pilna parazitų, tarakonų. Dušuose nebuvo jokio privatumo, kranai surūdiję, nebuvo lentynėlės higienos priemonėms susidėti, nėra įrengta prie dušų persirengimo kabinų. Pareiškėjas teigė, kad išduodama patalynė buvo suplyšusi, čiužiniai smirda, paklodės, pagalvės buvo senos. Nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Pažymėjo, jog atvykstant į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, pareiškėjui būdavo daroma krata antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasine, emocine depresija. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 16-20) nurodė, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, įstaigoje nevedama, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, jog Ligoninės Vilniaus padalinio visos patalpos buvo įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Kamerų tipo patalpa, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, buvo įrengta pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 16.5 punkto nuostatas. Ligoninės ne režimo zonos korpuso Chirurginio skyriuje sanitarinio mazgo kabinos buvo įrengtos gydomojo skyriaus bendrojo naudojimo patalpose. Gyvenamosiose patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdintis praveriant langą. Visose Ligoninės kamerų tipo patalpose ir palatose oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko ginčo laikotarpiu galiojusios HN 76:2010 reikalavimus. Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba". Tokio pobūdžio darbai buvo atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlikdavo paskirti sanitarai. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitiko ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai buvo registruojami Ligoninėje nustatyta tvarka. Ligoninėje minkštas inventorius buvo dezinfekuojamas dezinfekcijos kamerose, visi dezinfekcijos darbai buvo registruojami žurnale. Taip pat ne rečiau kaip kartą per savaitę pacientams buvo išduodama išskalbta patalynė. HN 76:2010 nereglamentavo čiužinių ir kito minkštojo inventoriaus susidėvėjimo lygio. Pasibaigus minkštojo inventoriaus naudojimo laikui, įstaigos atsakingi darbuotojai įvertindavo minėtų daiktų tolimesnio naudojimo tinkamumą. Ligoninės minkštas inventorius buvo atnaujinamas reguliariai pagal poreikį. Teisės aktuose nėra numatyta, jog dušai turi būti atskirti pertvaromis. Pareiškėjui asmens kratos buvo atliekamos teisės aktų nustatyta tvarka, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194. Pareiškėjas gydymosi Ligoninėje metu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl ginčo dalyko. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį, skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. vasario 5 d.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 19-20).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 18 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo patalpinimo į Ligoninę pradžios, t. y. 2011 m. gegužės 18 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Ligoninę, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Ligoninės ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo patalpinimo į Ligoninę pradžios 2011 m. gegužės 18 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. sausio 25 d. (b. l. 7).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki 2014 m. sausio 25 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo laikymo Ligoninėje sąlygos nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2015 m. vasario 5 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas LAVL laikotarpiu nuo 2014-03-06 ik 2014-03-20 ir nuo 2014-12-11 iki 2014-12-29 buvo gydomas Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 2, kurios plotas 24,92 kv. m., įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,56 kv. m. ploto; nuo 2014-03-27 iki 2014-04-03, nuo 2014-04-24 iki 2014-05-15 ir nuo 2015-01-23 iki 2015-02-05 Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas 32,6 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,07 kv. m. ploto; nuo 2015-01-19 iki 2015-02-05 Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 23, kurios plotas 8,80 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos (dvi dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui teko 2,20 kv. m. ploto (b. l. 16-17, 39-40).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL visą laiką, t. y. 90 parų, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas kameroje nebuvo tinkamai įrengtas.
Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi nuolatinis stebėjimas kitų asmenų trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, jog pareiškėjas buvo laikomas su kitais nuteistaisiais ir jo teisė į privatumą buvo pažeista.
Pareiškėjas teisės į privatumą pažeidimą sieja ir su tuo, kad duše nėra pertvarų, persirengimo kabinų. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 2 dalį, pataisos namuose vieni nuo kitų izoliuotai toje pačioje pataisos įstaigoje laikomi vyrai ir moterys. Būdamas Ligoninėje dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše įrengimu, nenustato. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors su tuo susijusius pareiškėjo teisių pažeidimus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad palatose netinkamas vėdinimas.
Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdintis praveriant langą. Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 47:2011 47 punkto reikalavimą, kad recirkuliuojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų patalpų orą turi būti vadovaujamasi sveikatos apsaugos ministro 2005-06-09 įsakymu Nr. D1-289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ nuostatomis. Pagal šio teisės akto 20.1 punktą, natūralusis vėdinimas naudojamas tais atvejais, kai tiekiamo ar šalinamo oro nereikia valyti, o naudotojas, nekenkdamas kitiems, gali užtikrinti norminį mikroklimatą ir oro švarumą reguliuodamas tiesiai į patalpą patenkančio oro kiekį, arba kai į patalpą infiltruojasi pakankamai lauko oro. Administracinėje byloje nėra jokių vėdinimo sistemos netinkamumą patvirtinančių įrodymų. Administracinėje byloje taip pat nėra duomenų apie palatų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu atliktus patikrinimus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų gydymosi sąlygų nei į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją, nei į Visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl darytina išvada, kad jo teisės nebuvo pažeidžiamos. Šiuo metu dėl praėjusio laiko pažeidimų negalima nustatyti.
Pareiškėjas nurodė, kad palatose buvo parazitų, tarakonų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Ligoninė dėl dezinsekcijos, deratizacijos 2014 m. sausio 2 d. sudarė sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 41-43). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių, atlikti vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Ligoninėje buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų vertintini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atvykus į LAVL asmens krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tekdavo dėti daiktus ant nešvaraus stalo. Kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose yra atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362. Šio teisės akto 154 punkte nustatyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, yra tipiniai (vartojami daugelio kalinamųjų/nuteistųjų skunduose dėl žalos priteisimo) ir abstraktūs, pavyzdžiui, nenurodyta, kuriose patalpose ir kada atliekant kratą buvo pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai ir pan. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Tuo labiau, jog atsakovas nurodo, kad kratos buvo atliekamos laikantis teisės aktų reikalavimų. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo argumentai dėl asmens apžiūros atlikimo verčiant nusirengti ir dėti daiktus ant nešvaraus stalo, gali būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, esančiais pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad išduodama patalynė buvo suplyšusi, čiužiniai smirda, paklodės, pagalvės buvo senos. HN 76:2010 67 punktas nustatė, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami, atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip kartą per savaitę. HN 134:2015 43 punktas numato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 ,,Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai.“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 (toliau – HN 47-1:2012) 109 punktas numato, kad lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su specialiais užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir (ar) dezinfekuoti įstaigoje naudojamais būdais. Lovų čiužinių, pagalvių, antklodžių užvalkalai skalbiami ir dezinfekuojami po kiekvieno paciento, to paties paciento – ne rečiau kaip kas 7 dienas, užteršti biologiniais skysčiais – tuoj pat. Draudžiama naudoti suplyšusius čiužinius, pagalves, antklodes. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigia, kad laikosi teisės aktų reikalavimų ir išduoda pacientams tik nustatyta tvarka dezinfekuotą ir išvalytą inventorių. Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotas leidimas-higienos pasas (b. l. 22), Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išduota licencija (b. l. 21) įrodo, kad Ligoninės veikla kontroliuojama įgaliotų institucijų, Ligoninė iš esmės atitinka teisės aktų keliamas sąlygas sveikatos priežiūros paslaugoms teikti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas jo laikymo Ligoninėje metu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl netinkamos minkštojo inventoriaus būklės. Šiuo metu Ligoninei tektų neproporcinga pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius šiais aspektais, todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamos minkštojo inventoriaus būklės laikytini abstrakčiais ir neįrodytais.
Pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkte nustatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, šiuo atveju Ligoninė nepažeidė pareiškėjo teisių, kadangi nėra nustatyto reikalavimo tiekti karštą vandenį į kamerą.
Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad neturėjo ilgalaikių pasimatymų, tačiau konkrečiai nenurodo, kada jis kreipėsi į Ligoninės administraciją dėl jų suteikimo, kada pasimatymai jam nebuvo suteikti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 90 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 7 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, stresu, pažeminimu, ir pan. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nustatytų pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus, tačiau, kita vertus, pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas periodiškai, trumpais laikotarpiais. Nesant byloje duomenų, kad nustatyti pažeidimai būtų lėmę ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, taip pat nenustačius, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovo atstovo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašomą priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo vertinti 7 000 Eur suma, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., LVAT 2016-10-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2729-502/2016 pareiškėjui priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas 110 dienų perpildytose palatose bei nesant tinkamai įrengto tualeto) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 600 Eur sumos priteisimas. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.