Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

V. P. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, kad savo gyvenamojoje vietoje – individualiame name, vykdydama staliaus darbų ūkinę veiklą (gamino duris ir laiptus), įdarbino E. K. ir V. Š. bei leido nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. balandžio 16 d. jiems dirbti, nesudarius darbo sutarčių ir nepranešus apie įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Protokole taip pat nustatyta, kad patikrinimo metu V. P. gamybinėse patalpose buvo rasti G. L. ir D. B., kurie dirbo prie pagamintų medinių durų. Su jais darbo sutartys nebuvo sudarytos. Tokiais savo veiksmais V. P. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 99 straipsnio reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3) seka, kad šioje byloje V. P. kaltinama ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ne visiškai tinkamai vertino bylos aplinkybes.

Byloje įrodyta, kad V. Š. realiai dirbo V. P. naudai – gamino medines duris (b. l. 9, 27, 38-39). Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3), V. Š. paaiškinimų (b. l. 9) bei parodymų teismo posėdžio metu (b. l. 38-39), V. P. parodymų (b. l. 27-28) nustatyti visi DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai: buvo susitarimas dėl darbo, V. Š. atliko pastovaus pobūdžio durų gamybos darbus, pakluso darbovietėje nustatytai darbo tvarkai (buvo dirbama V. P. patalpose, ji suteikė darbui reikalingą medžiagą (medieną) bei darbo įrankius), buvo susitarta dėl atlyginimo. Tai, kad atlyginimas nebuvo mokamas pastoviai nustatytu laiku, o mokamas už atliktų darbų kiekį, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas V. Š. turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

V. Š. nelegalaus darbo faktas įrodytas bylos medžiaga, kitos Apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti V. Š. nelegalų darbą kitaip. Tačiau teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl E. K. darbo. Nors pradiniame paaiškinime E. K. teigė dirbęs V. P. naudai (b. l. 8), tačiau vėliau pakeitė savo parodymus ir nurodė, jog iš tiesų pas V. P. nedirbo, o jo skundas, pateiktas Valstybinei darbo inspekcijai, buvo melagingas (b. l. 33). Tai sudaro pagrindą abejoti E. K. parodymų patikimumu. Pati V. P. neigė E. K. darbo faktą. V. Š. paaiškinime ir parodymuose teismo posėdžio metu nurodė, jog E. K. dirbo kartu su juo (b. l. 9, 38-39). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti V. Š. parodymų patikimumu, kadangi nuo pat tyrimo pradžios jo parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, tačiau teisėjų kolegija mano, kad minėto asmens parodymų nepakanka nelegalaus darbo faktui įrodyti. Esant abejonei, įrodymai, remiantis bendraisiais administracinės atsakomybės principais, yra vertintini asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, naudai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui reiškiamas kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-135/2008). Nagrinėjamu atveju iš administracinio teisės pažeidimo protokolo galima suprasti, kokie veiksmai sudaro teisės pažeidimo sudėtį, koks administracinis teisės pažeidimas buvo padarytas. Protokole užfiksuoti objektyvūs elementai: darbo faktas, pobūdis, darbo vieta, laikotarpis, atlygintinumo faktas. Todėl Apeliantės teiginys, kad buvo pažeista jos teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo, yra nepagrįstas. Be to, pirmosios instancijos teismas neperžengė kaltinimo, nustatyto administracinio teisės pažeidimo protokole, ribų.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1‑1396/2007, N17‑103/2007). Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, pažeidimo pobūdį, į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad pažeidėja anksčiau už analogiškus pažeidimus nebuvo bausta, jos finansinė padėtis yra sunki, sutuoktinis taip pat neįgalus, ir pagrįstai paskyrė minimalią nuobaudą, numatytą sankcijoje už padarytą pažeidimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. P. turi nuosavą verslą, vykdo gyvenamojo namo statybą. Apeliantė nepateikė duomenų apie savo gaunamas pajamas bei turimą registruotiną turtą, todėl teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog jos materialinė padėtis yra sunki ir jai paskirta nuobauda yra aiškiai per griežta.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas nepakankamai objektyviai ir išsamiai išsiaiškino aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas yra keičiamas ir apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą pakeisti ir V. P. pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą sumažinti iki 3000 Lt.

Nutartis neskundžiama.