- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-19
- Bylos Nr.
- e2-2044-157/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00509-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- individualios L
- Pareiškėjas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės individualios L. K. įmonės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla individualiai L. K. įmonei pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius 2015-08-28 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei L. K. IĮ. Nurodė, kad ši įmonė nuo 2014-09-15 yra skolingas 1 656,36 Eur (1 568,03 Eur skola, 88,33 Eur delspinigių) valstybinio socialinio draudimo įmokų (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 str. 1, 2 d.). Anot pareiškėjo, atsakovui buvo taikomos įvairios priverstinio poveikio priemonės (pateikti mokėjimo nurodymai bankams, rašomi raginimai), tačiau įsiskolinimas nepadengtas. Teigia, kad atsakovas yra nemokus, nes nesumokėjo skolos net ir gavęs pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 7 d. nutartimi L. K. IĮ iškėlė bankroto bylą.
Teismas nurodė, kad pagal bylos duomenis atsakovas kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi, nuo 2014 m. rugsėjo mėn. nemoka socialinio draudimo įmokų už samdomus darbuotojus, kaip tai numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalyse, ir yra skolingas pareiškėjui 1 653,36 Eur. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas yra nemokus, todėl jam keltina bankroto byla (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė L. K. IĮ atskiruoju skundu prašo šią teismo nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – atsisakyti iškelti bankroto bylą. Nurodo, kad teismo nutartis yra formali:
Pareiškėjas (kreditorius) neinformavo atsakovės apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 6 straipsnyje įtvirtinta tvarka.Teismas nebuvo aktyvus ir neišsiaiškino, ar atsakovė – individuali įmonė – faktiškai yra nemoki: nenustatė, kiek ir kokio turto turi savininkas (Individualių įmonių įstatymo 8 str. 2 d., CK 2.50 str. 4 d.).Pareiškėjo nurodyta 1 653,36 Eur skola nėra tokia didelė, kad nebūtų galima jos sumokėti, neiškeliant bankroto bylos.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad atsakovė apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 6 straipsnyje nustatyta tvarka buvo įspėta 2015-06-04 raštu, kuris L. K. buvo įteiktas asmeniškai jo gyvenamosios vietos adresu. Teigia, kad nagrinėjant šį klausimą nėra pagrindo vertinti jo dalyvio turimo turto. Be to, atsakovas nepateikė jokių veiklos įrodymų, nenurodė debitorių bei kitų aplinkybių, kurios leistų daryti prielaidą, kad įmonės finansiniai sunkumai yra laikini.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta skundžiama teismo nutartis, kuria atsakovei L. K. IĮ iškelta bankroto byla. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas neįvykdė ĮBĮ 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytos pareigos įspėti atsakovą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nustatyti 30 dienų terminą skolai sumokėti, o taip pat tuo, kad teismas nesurinko įrodymų, būtinų konstatuoti jo nemokumą (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.). Dėl to apeliacinis teismas pasisako dėl skundo faktiniu ir teisiniu pagrindo bei atsižvelgia į šios kategorijos bylose vyraujantį viešąjį interesą.
Dėl ikiteisminės tvarkos įgyvendinimo
Specialiame bankroto teisinius santykius reglamentuojančiame įstatyme (ĮBĮ) yra nustatyta išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka, kurios kreditorius privalo laikytis prieš paduodamas pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui. Tai yra ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreditorius turi pranešti skolininkui raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Šiame pranešime turi būti nurodytas skolininko neįvykdytas įsipareigojimas bei nustatytas ne trumpesnis kaip 30 dienų terminas nuo šio pranešimo įteikimo dienos jam įvykdyti. Paminėtina, kad ši tvarka yra skirta tam, kad kilęs ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą ir nekeliant skolininkui bankroto bylos.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, nors ir neanalizuodamas nei faktinių, nei teisinių aplinkybių, aktualių sprendžiant šį klausimą, konstatavo, konstatavo, kad pareiškėjas nurodytos tvarkos laikėsi, tuo tarpu apeliantas teigia buvus priešingai. Tai fakto klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas nustatyti šias aplinkybes.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjo 2015-06-04 įspėjimas dėl galimo bankroto L. K. IĮ iškėlimo Nr. (8.23)S-12138 buvo įteiktas 2015-06-15 asmeniškai įmonės savininkui ir vadovui L. K. adresu Trakininkų k., Tauragės centrinis paštas, 72104 Tauragės r. Tą patvirtina ir vieša informacija dėl šios siuntos (RN126924986LT), pateikta Lietuvos pašto internetiniame tinklalapyje www.post.lt. Remdamasis šiais duomenimis ir nesant jokių kitų juos paneigiančių įrodymų apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neįvykdė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Apeliantas taip pat tvirtina, kad pareiškėjas neįvykdė ĮBĮ 6 straipsnio 4 dalyje numatytos pareigos pateikti jam pareiškimo teismui ir jo priedų nuorašus. Tačiau bylos medžiaga paneigia taip pat ir šiuos atskirojo skundo teiginius. Iš pareiškėjo registruotų su įteikimu siuntų, pateiktų UAB „Greitasis kurjeris“, sąrašo Nr. 55 matyti, kad siunta 2015-08-27 buvo išsiųsta atsakovui, tuo tarpu pareiškimas teismui pateiktas 2015-08-28. Paminėtina, kad įstatymas nenumato imperatyvių šios pareigos įgyvendinimo būdų ir tvarkos, todėl kreditorius turi teisę pats pasirinkti minėtų dokumentų įteikimo skolininkui būdą.
Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės normų reikalavimų, pripažinęs, kad pareiškėjas laikėsi ĮBĮ 6 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintos ikiteisminės ginčo reguliavimo tvarkos (CPK 178, 185 str.).
Dėl atsakovo nemokumo nustatymo
Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog atsakovas yra nemokus pagal ĮBĮ teisinį reglamentavimą.
Kaip teisingai teigia apeliantas, pagal suformuotą teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti teikiamas reabilitaciniam tikslui, o bankroto byla iškeliama tik tuomet, kai išanalizavus visus įrodymus nelieka abejonių, kad įmonė faktiškai yra nemoki (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-185/2010; kt.). Dėl to įstatymas numato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Kitaip tariant, teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tik tuo atveju, jei yra tam tikros objektyvios teisinės ir faktinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė faktiškai yra nemoki (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.). Priešingu atveju, kreditorius turi galimybę savo pažeistas teises ginti įstatymų nustatyta tvarka, pvz., pareikšdamas ieškinį, taikydamas įstatyme numatytas sankcijas, kt.
Kaip žinoma, įmonės nemokumas – tai būsena, kai ši nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Jau minėta, kad viešojo intereso bankroto bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti skolininko (atsakovo) finansinei būklei nustatyti reikalingus įrodymus ir tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į balansą įrašyto turto vertės santykį (ĮBĮ 9 str. 2 d., 10 str. 1 d., CPK 159 str. 1 d., 179 str. 2 d.).
Tuo tarpu kaip matyti iš skundžiamos nutarties, šioje byloje teismas neįvykdė pareigos imtis veiksmų ir išsireikalauti visapusiškai atsakovo finansinę padėtį atspindinčius reikšmingus įrodymus tiek dėl pradelstų įsiskolinimų, tiek dėl turimo turto, kad būtų nustatyta tikroji apelianto turtinė padėtis minimo klausimo nagrinėjimo metu bei atsirastų pagrindas spręsti dėl jos nemokumo (ĮBĮ 9 str. 8 d.). Kaip žinoma, CPK 265, 270 straipsniai draudžia teismo sprendimus grįsti prielaidomis.
Visų pirma, pažymėtina tai, kad teismas, remdamasis Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo duomenimis, konstatavo, jog atsakovas neturi nekilnojamojo turto. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad teismui būtų pateikti duomenys apie šios įmonės turimą kilnojamąjį turtą, nors skundžiamoje nutartyje nurodyta, jog įmonė jo neturi. Antra, teismas 2015-09-08 pranešime atsakovui įpareigojo per 14 dienų nuo įteikimo pateikti: kreditorių ir skolininkų sąrašus, nurodyti jų skolas, be kita ko, juose išskiriant pradelstus įsipareigojimus; praėjusių ir ataskaitinių finansinių metų finansinių ataskaitų rinkinius; informaciją apie turimą turtą, jo vertę ir kitus ūkinės bei finansinės būklės duomenis; informaciją apie teismuose iškeltas bylas, išieškojimus ne ginčo tvarka ir kt. Taip pat teismas išvardijo ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 14 dalyje numatytas priemones (sankcijas), t. y. bauda, apribojimas teisės eiti vadovo pareigas, kurios taikytinos skolininkui tuo atveju, jei paminėti teismo įpareigojimai nustatytu terminu nebus įvykdyti. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovui nepateikus reikalautų įrodymų teismas būtų sprendęs dėl atsakomybės taikymo pastarojo vadovui / savininkui L. K.. Trečia, nepripažintini pagrįstais apelianto argumentai, kad teismas turėjo surinkti įrodymus ir apie įmonės savininko turtą. Apeliacinis teismas atkreipia tiek apelianto, tiek teismo dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką individualios įmonės kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 str. 4 d.) bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi ir kad tik tokiai įmonei iškėlus bankroto bylą greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa ir jos savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas. Atitinkamai tik tuomet įmonės savininkui atsiranda savarankiškos procesinės pareigos pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).
Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismas nenustatė esminių aplinkybių ir neatskleidė nagrinėjamo klausimo esmės, todėl, konstatuodamas įmonės nemokumą, galėjo neteisingai išspręsti šią bylą (CPK 329 str. 1 d.). Pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinis teismas negali išnagrinėti šios bylos, todėl panaikinęs skundžiamą teismo nutartį, klausimą perduoda nagrinėti iš naujo (ĮBĮ 2 str. 8 d., CPK 327 str. 1 d. 2 p., 330, 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.