Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Dalios Kačinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui ūkininko R. M. ūkiui dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo; tretieji asmenys Biržų rajono savivaldybė, Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo.

Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas nurodė, kad gavus pranešimus ir 2013 m. rugsėjo 23 d. nuvykus į vietą patikrinti, buvo nustatyta, kad Žemosios Gervės upės pakrantės apsaugos juostoje (šlaite) 6,4 km ruože iškirsti krūmai ir saugotini medžiai (juodalksniai, baltalksniai didesnio nei 16 cm ir beržai didesnio nei 8 cm skersmens), išartos Žemosios Gervės upės apsauginės juostos, nupurkštos cheminėmis medžiagomis 4,327 km ilgio upės pakrantės apsauginės juostos. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos“ Biržų rajono savivaldybės administracija leido R. M. atlikti Žemosios Gervės sausinimo sistemos Žemosios Gervės griovio sutvarkymo darbus, t. y. išvalyti nuo tankių ir vidutinio tankumo krūmų, rankiniu būdu nušienauti šlaitus, kraštus ir dugną. Be leidimo nupjovus upės pakrantės apsaugos juostoje (šlaite) saugotinus medžius, cheminėmis priemonėmis nupurškus ir išarus upės pakrantės apsaugos juostas, pažeisti šie teisės aktai: 1) Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – AAĮ) 4 straipsnio nuostata, kad aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareiga, 9 straipsnio nuostata, kad piliečiai, suinteresuota visuomenė, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų; 2) Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, fiziniai ir juridiniai asmenys neturi leisti neteisėtų veiksmų ar neveikimo, jeigu dėl to želdynai ir želdiniai galėtų būti sunaikinti ar pažeisti, blogėtų aplinkos gyvenimo sąlygos, bei 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimas išsaugoti želdynus ir želdinius, tinkamai juos tvarkyti, atkurti ir veisti naujus; 3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-03-12 nutarimo Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“ 3.13 punktas, pagal kurį medžiai ir krūmai, augantys paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose: ąžuolai, beržai, klevai ir uosiai, didesnio kaip 8 cm skersmens, kiti medžiai, didesnio kaip 16 cm skersmens <…> yra priskiriami saugotiniems; 4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 124.3 punktas, pagal kurį draudžiama tvenkti upes, atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, vykdyti upių vagose valymo, krantų tvirtinimo ir kitus darbus be Aplinkos ministerijos leidimo, 126 punktas, pagal kurį pakrantės apsaugos juostose draudžiama naudoti trąšas, pesticidus ir kitus chemikalus (126.3 p. p.), dirbti žemę, ardyti velėnas, ganyti gyvulius (126.4 p. p.), ne miškų ūkio paskirties žemėje kirsti saugotinus medžius ir krūmus (126.6 p.p. ); 5) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008-01-31 įsakymu Nr. D1-87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo 9 punktas, pagal kurį saugotinų medžių, krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbai turi būti vykdomi turint savivaldybės išduotą, išskyrus 10 punkte nurodytus atvejus, leidimą. Pagal atitinkamas metodikas apskaičiuota žala gamtai sudaro: dėl nupjautų saugotinų medžių (882 vnt. karpotųjų beržų, 30 vnt. baltalksnių, 1 vnt. juodalksnių) – 396 155 Lt; dėl sunaikintos augmenijos, išarus 5 388 m² ploto Žemosios Gervės upės pakrantės apsaugos juostas, – 8 838,01 Lt; dėl sunaikintos augmenijos, nupurškus chemikalais 4,327 km ilgio Žemosios Gervės upės pakrantės apsaugos juostas, – 14 189,92 Lt; iš viso – 419 182,93 Lt. Tokio dydžio žalą ieškovas prašė priteisti iš atsakovo, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neįvertindamas tuo metu galiojančiuose teisės aktuose nustatyto vandens telkinio statuso, kad Žemoji Gervė yra upė, o ne melioracijos griovys. Tai, kad upė yra sureguliuota, nekeičia jos statuso iš esmės. Aplinkosauginiai teisės aktai draudžia šalinti saugotinus medžius sureguliuotų upių ir upelių šlaituose ir jie negali būti tvarkomi kaip melioracijos grioviai.

2. Teismas teigia, kad ginčo veikla nėra žemės ūkio ar panaši, kuria būtų siekiama komercinės naudos, tačiau cheminių preparatų naudojimas, žemės arimas yra tiesioginė žemdirbystės veikla. Tai, kad ieškinys yra pareikštas ūkininko ūkiui, o ne asmeniškai fiziniam asmeniui R. M., nekeičia pažeidimo esmės. Ūkis pagal Ūkininko ūkio įstatymą nėra juridinis asmuo, visas turtas, ūkio technika bei kita įranga priklauso R. M., kuris vadovauja ūkiui, yra jo savininkas. Atsakovas organizavo ginčo darbus, dėl kurių padaryta žala gamtai. Dispozityvumo principas leidžia ieškovui pasirinkti, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą.

3. Teismas klydo pasisakydamas dėl būtinybės įrodinėti atsakovo kaltę. AAĮ 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla gamtai. Jeigu reikėtų įrodinėti atsakovo kaltės elementą, tai R. M. kaltę dėl gamtai padarytos žalos patvirtina Biržų rajono agentūros administracinėje byloje Nr. B3-9-(2-14) AM 087851 nustatytos faktinės aplinkybės ir jo neteisėti veiksmai.

4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad R. M. kaltę paneigia tai, kad už tinkamai atliktus darbus jam buvo sumokėta. NMA vertino ir apmokėjo tik tuos darbus, kuriuos R. M. įsipareigojo atlikti pagal Programą, t. y. išvalyti nuo tankių ir vidutinio tankumo krūmų, šlaitų, kraštų ir dugno šienavimą rankiniu būdu. Apie jokius saugotinų medžių iškirtimo, cheminių preparatų naudojimo ir upės apsauginių juostų išarimo darbus NMA vertinime nėra kalbama. Ir už šiuos darbus nėra apmokėta. Teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į R. M. siekį vykdyti melioracinės sistemos tvarkymo darbus savo nuožiūra, visiškai ignoruojant aplinkosauginius reikalavimus, ir nepagrįstai pripažino, kad darbų nenurodymas sąmatoje neįrodo kaltės buvimo. Teismas nepasisakė dėl Biržų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus 2014-02-13 rašte Nr. SR-23 pateiktos informacijos, kad R. M. nebuvo nurodyta kirsti medžius, naudoti chemines augalų apsaugos priemones, išarti apsaugines juostas tvarkant Žemosios Gervės sausinimo sistemos griovį. Tai akivaizdus įrodymas, kad R. M. savavališkai atliko darbus nenumatytus Programoje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Žemoji Gervė yra dalinai sureguliuota upė, kuri yra įrašyta į Valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-10-14 nutarimu Nr. 1268; pagal Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatorių, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001-12-12 įsakymu Nr. 594, šiai upei suteiktas kodas 42010653 (I t., 37 b. l.). Pagal byloje esančius Nekilnojamojo turto registro duomenis, R. M. valdomuose žemės sklypuose yra įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai ir nustatytos paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Kaip matyti iš byloje esančių R. M. valdomų žemės sklypų planų bei remiantis liudytojo R. Š., kuris dirba Biržų rajono savivaldybėje inžinieriumi–melioratoriumi, parodymais, Žemosios Gervės upės vagos dalis, besiribojanti su šiais sklypais, yra dirbtinai suformuota ir iš esmės atitinka melioracijos griovio paskirtį. VĮ Valstybės žemės fondo 2014-12-23 rašte Nr. S-6219 nurodyta, kad Melioruotos žemės ir melioracijos statinių apskaitoje sureguliuoti upeliai apskaityti melioracijos grioviais yra savivaldybių patikėjimo teise valdomas valstybės turtas (II t., 38–39 b. l.). Tiek šiame dokumente, tiek ir Biržų rajono savivaldybės administracijos 2012-09-14 pažymoje patvirtinama, kad nuosavybės teise R. M. priklausančiuose žemės sklypuose esantis Žemosios Gervės sausinimo sistemos Žemosios Gervės griovys t. p. 115+00+00-186+00 iki 2012 m. buvo blogos būklės (II t., 116 b. l.). Taigi minėtą Žemosios Gervės upės atkarpą, kurią atsakovas tvarkė, savivaldybė apskaito kaip melioracijos griovį. Tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 (2007-02-14 įsakymo Nr. D1-98 redakcija) patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 4 punktą sureguliuotos upės nėra laikomos grioviu ar kanalu. Todėl teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai nustatė ginčo vandens telkinio statusą (dalinai sureguliuota upė), ir pagrįstai sprendė, kad upės tvarkymo darbai turėjo būti organizuojami ir vykdomi laikantis apelianto ieškinyje išvardintų teisės aktų reikalavimų.

Pagal Vyriausybės 2008-03-12 nutarimo Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“ 3.13 punktą, medžiai ir krūmai, augantys paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose: ąžuolai, beržai, klevai ir uosiai, didesnio kaip 8 cm skersmens, kiti medžiai, didesnio kaip 16 cm skersmens <…> yra priskiriami saugotiniems. Vadovaujantis Aplinkos ministro 2008-01-31 įsakymu Nr. D1-87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo (toliau –Aprašas) 9 punktu, saugotinų medžių, krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbai turi būti vykdomi turint savivaldybės išduotą, išskyrus 10 punkte nurodytus atvejus, leidimą. Pagal Aprašo 10.1 punktą, leidimo medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui nereikia, kai jie auga <…> melioracijos griovių (išskyrus sureguliuotas upes ir upelius) šlaituose ir jų apsaugos zonose. Atsižvelgiant į tai, kad Žemoji Gervė yra sureguliuota upė, pagal minėtą teisinį reglamentavimą saugotini medžiai galėjo būti kertami tik gavus nustatyta tvarka išduotą savivaldybės leidimą.

Pagal Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (galiojusių ginčui aktualiu laikotarpiu) 124.3 punktą, draudžiama <…> vykdyti upių vagose valymo, krantų tvirtinimo ir kitus darbus be Aplinkos ministerijos leidimo; pagal 126 punktą, pakrantės apsaugos juostose draudžiama naudoti trąšas, pesticidus ir kitus chemikalus (126.3 p. p.), dirbti žemę, ardyti velėnas (126.4 p. p.), ne miškų ūkio paskirties žemėje kirsti saugotinus medžius ir krūmus (126.6 p. p. ).

Byloje nustatyta, kad atsakovui vykdant minėtus darbus šių reikalavimų nebuvo laikytasi, t. y. Žemosios Gervės upės pakrantės apsaugos juostose iškirsti saugotini medžiai, išarta žemė ir panaudoti cheminiai preparatai. Civilinės atsakomybės prasme tokie veiksmai laikytini neteisėtais (CK 6.246 str.). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, tvarkydamas Žemosios Gervės upės sureguliuotą dalį, iškirto saugotinus medžius bei išarė pakrantės apsaugos juostą. Nors atsakovas neigia naudojęs kokius nors cheminius preparatus, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. Panevėžio regiono Aplinkos apsaugos departamento (toliau – Panevėžio RAAD) Biržų rajono agentūros 2013-09-23 patikrinimo aktas Nr. B9-197 (I t., 27-28 b. l.), Panevėžio RAAD 2013-09-23 paviršinio vandens matavimo ir nuotekų mėginių paėmimo ir matavimo protokolas (I t., 29 b. l.), Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento 2013-10-16 tyrimų protokolas (I t., 30 b. l.) patvirtina, kad po atsakovo atliktų darbų Žemosios Gervės upės apsauginių juostų 4,327 km ilgio ruožas nupurkštas cheminėmis medžiagomis. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad cheminiai preparatai buvo panaudoti purškiant kaimyninius žemės sklypus, o ne jam (ar jo pavedimu) atliekant minėtus tvarkymo darbus (CPK 178 str.). Atsiradęs neigiamas gamtos elementų pokytis reiškia, kad gamtai šiuo atveju buvo padaryta žala (AAĮ 32 str. 1 d.), kas ir buvo konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Nustačius neteisėtus veiksmus ir žalos gamtai padarymo faktą, spręstina dėl kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.

Vadovaujantis AAĮ 34 straipsnio 1 dalimi, asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Taigi pagal šią normą ūkio subjektų atžvilgiu taikytina griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės). Tokiu atveju dėl ūkinės veiklos žalą gamtai padariusio asmens kaltė ne preziumuojama, kaip kad sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, o apskritai nėra būtina sąlyga deliktinei atsakomybei atsirasti (CK 6.248 str. 1 d.) – tam pakanka konstatuoti neteisėtus veiksmus, žalos atsiradimą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo (CK 6.246 str., 6.247 str., 6.249 str.).

Tarp bylos šalių kilo ginčas, ar atsakovui taikytina civilinė atsakomybė be kaltės pagal AAĮ 34 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas R. M. minėtus darbus vykdė ne kaip ūkininkas, o asmeniškai veikdamas kaip fizinis asmuo, sudaręs sutartį su NMA. Be to, teismas sprendė, kad šia veikla nebuvo siekiama komercinės naudos. Apeliantas nesutinka su tokiomis teismo išvadomis ir teigia, kad cheminių preparatų naudojimas ir žemės arimas yra tiesioginė žemdirbystės veikla.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju griežtoji atsakomybė pagal AAĮ 34 straipsnio 2 dalį negali būti taikoma. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad R. M., nors ir yra įregistravęs savo žemės ūkio valdą viešajame Ūkininkų ūkių registre (I t., 55 b. l.), minėtus darbus vykdė ne kaip savo ūkinę veiklą, o pagal pateiktą paraišką dalyvaudamas Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos“ įgyvendinime, siekiant sutvarkyti Žemosios Gervės upės vagos sureguliuotą dalį, kuri faktiškai atlieka melioracijos griovio funkciją. Tokia veikla, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, net nėra siekiama tiesioginės naudos. Todėl taikant atsakovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti ir jo kaltę.

Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalies nuostatą, skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

Nagrinėjamu atveju atsakovas neigia savo kaltę įrodinėdamas, kad jis, pateikęs paraišką NMA, įsipareigojo atlikti Žemosios Gervės sausinimo sistemos Žemosios Gervės griovio tvarkymo darbus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę ir penkerius metus vykdyti tęstinę melioracijos griovių tvarkymo veiklą. Biržų rajono savivaldybės administracija davė sutikimą, kad atsakovas atliktų tokius darbus (II t., 117 b. l.). Atsakovo paraiška buvo pripažinta tinkama, jis buvo patvirtintas paramos gavėju (II t., 46 b. l.). Darbai buvo atliekami pagal Biržų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vyr. specialisto N. K. sudarytą lokalinę sąmatą (II t., 83 b. l.). NMA atsakovo atliktus darbus įvertino teigiamai ir skyrė jam paramą (II t., 84 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad tiek Biržų rajono savivaldybės administracija, tiek NMA buvo įsitikinusios, kad Žemosios Gervės upės vaga atsakovo žemės sklypuose yra melioracijos griovys, kurį buvo būtina sutvarkyti. Atsižvelgiant į tai, kad šių institucijų įgalioti asmenys dalyvavo vykdant šiuos darbus, juos prižiūrėjo ir vertino, tačiau iš atsakovo nereikalavo gauti jokių papildomų leidimų, dėl ko atsakovas manė veikiantis teisėtai, darytina išvada, kad atsakovas nagrinėjamoje situacijoje elgėsi pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas įrodė, jog nėra jo kaltės dėl gamtai padarytos žalos (CPK 178 str., 185 str.).

Apelianto teigimu, savivaldybės parengtoje lokalinėje sąmatoje nebuvo numatyti tokie darbai, kaip saugotinų medžių iškirtimas, cheminių preparatų naudojimas ir upės apsauginių juostų išarimas, savivaldybė tokių darbų nenurodė atlikti ir NMA šių darbų neapmokėjo, todėl atsakovas juos atliko savavališkai. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta ir pirmiausia pažymi, kad minėtoms valdžios institucijoms traktuojant ginčo vandens telkinį kaip melioracijos griovį, atsakovas pagrįstai darbus vykdė manydamas, kad tvarko būtent melioracijos griovį, o ne upės pakrantes. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Žemės ūkio ministerija taip pat laikosi nuomonės, kad sureguliuotos upės ir upeliai, kurių pagrindinė funkcija yra palaikyti tinkamą nusausintos žemės būklę, turi būti prižiūrimi, remontuojami ar rekonstruojami taip pat, kaip ir kiti melioracijos grioviai, laikantis reikalavimų, nustatytų melioracijos techniniuose reglamentuose; šiuo klausimu Žemės ūkio ministerija kreipėsi į Aplinkos ministeriją, kad būtų pakeisti atitinkami teisės aktai (II t., 8 b. l.). Antra, melioracijos griovių apsaugai teisės aktai nustato visiškai kitokius reikalavimus nei upių apsaugai. Melioracijos griovys yra melioracijos statinys, kurį prižiūrint turi būti vadovaujamasi Žemės ūkio ministro 2008 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 3D-218 patvirtintu melioracijos techniniu reglamentu MTR 1.12.01:2008 „Melioracijos statinių techninės priežiūros taisyklės“. Pagal šį reglamentą, saugant melioracijos griovius nustatoma (matuojant nuo griovio šlaito viršutinės briaunos) 15 m pločio griovio priežiūros juosta, kurioje draudžiama statyti statinius (išskyrus hidrotechnikos), tverti tvoras, sodinti medžius ir krūmus, ir 1 m pločio daugiamečių žolių apsauginė juosta, kurią galima arti tik persėjant žolę (32.2 p.); remontuojant griovius atstatomi jų projektiniai parametrai, iš griovio vagos pašalinant grunto sąnašas, augmeniją ir įvairius kliuvinius, išvalomos drenažo žiotys, pašalinami krūmai nuo griovių šlaitų ir pagriovių (1 m pločiu), sutvarkomas paviršinio vandens pritekėjimas (34 p.); krūmai ir nukirstų krūmų kelmai nuo griovių šlaitų neraunami (36 p.), aukštaūgės piktžolės ir krūmai melioracijos griovių šlaituose ir pagrioviuose yra nepageidautini, išskyrus medžius didelio nuolydžio ištiesintuose upeliuose (37 p.); visiškam krūmų ir stambiastiebių piktžolių išnaikinimui gali būti naudojami cheminiai preparatai (39 p.). Žemės ūkio ministro 2012 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-249 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos“ įgyvendinimo taisyklių 22.2 punktas prie tinkamų finansuoti išlaidų priskyrė medžių bei kitos augalijos, augančios ant melioracijos griovio šlaitų, pašalinimo ir sutvarkymo darbus. Minėta, kad nereikia leidimo kirsti medžius, augančius melioracijos griovių šlaituose ir jų apsaugos zonose (Aprašo 10.1 p.). Taigi esant tokiam teisiniam reglamentavimui, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, tvarkydamas griovį kaip melioracijos statinį, veikė savavališkai, ne pagal Programą, siekdamas kitų tikslų ar pan. Trečia, pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti N. K. ir R. Š., kurie dirba Biržų rajono savivaldybėje, ir T. P., dirbantis NMA, patvirtino, kad atsakovas turėjo atlikti plyną kirtimą tam, kad darbai būtų pripažinti tinkamai atliktais. Apelianto teiginiai, kad liudytojas R. Š. asmeniškai vykdė sąmatoje nurodytų darbų atlikimo priežiūrą, todėl yra šališkas ir suinteresuotas ginčo baigtimi atsakovo naudai, šiuo atveju neturi esminės reikšmės, kadangi NMA, kaip minėta, darbus įvertino kaip tinkamai atliktus ir skyrė atsakovui paramą jų apmokėjimui. Byloje pateiktas R. Š. 2014-02-13 raštas, adresuotas Panevėžio RAAD Biržų rajono agentūrai, kuriame jis teigia, kad ūkininkui R. M. konkrečiai nenurodė kirsti medžius, naudoti chemines augalų apsaugos priemones, išarti apsaugines juostas tvarkant Žemosios Gervės sausinimo sistemos griovį Žemoji Gervė (I t., 69 b. l.). Vien šis dokumentas, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo atsakovo kaltės dėl veikimo savo nuožiūra, juolab, kad minėti asmenys neprieštaravo ginčo darbų atlikimui, o teismas vertina įrodymų visumą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.).

Atmestinas ir apelianto argumentas, kad R. M. kaltę dėl gamtai padarytos žalos patvirtina Biržų rajono agentūros administracinėje byloje Nr. B3-9-(2-14) AM 087851 nustatytos faktinės aplinkybės ir jo neteisėti veiksmai. Visų pirma, neteisėti veiksmai yra atskira civilinės atsakomybės sąlyga, kuri negali būti sutapatinama su kalte. Antra, kaltės samprata ir reikšmė administracinėje ir civilinėje atsakomybėje yra skirtinga, t. y. administracinėje teisėje kaltė aiškinama subjektyviai, o civilinėje teisėje – objektyviai, žalą padariusio asmens elgesį vertinant pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartą. Trečia, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 2 d. nutartimi, priimta administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-29-746/2015, minėto Biržų rajono agentūros 2014 m. vasario 19 d. nutarimo dalis, kuria R. M. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 55 straipsnio 1 dalį, 78 straipsnio 1 dalį (t. y. už tas veikas, dėl kurių šioje byloje prašoma priteisti iš jo žalos atlyginimą), buvo panaikinta, motyvuojant tuo, kad byloje nėra pakankamai neginčijamų įrodymų, leidžiančių tvirtinti, kad R. M. suprato jam priklausančioje žemėje atliekamų darbų neteisėtumą, pavojingumą, kad jis norėjo padaryti žalą aplinkai, t. y. veikė tyčia; kad R. M. neturėjo ir pagrindo abejoti Biržų rajono savivaldybės, NMA ir šių institucijų specialistų sprendimais dėl leidimo jam atlikti numatytus darbus savo žemėje, dėl finansinės paramos tokiems darbams suteikimo, ir pareigos bei galimybių tikrinti šių institucijų, jų specialistų įgaliojimus, kompetenciją, todėl nėra pakankamai neginčijamų įrodymų teigti, kad jo veikoje yra neatsargi kaltė. Taigi administracinio teisės pažeidimo byloje R. M. buvo išteisintas neįrodžius jo kaltės dėl padarytų pažeidimų.

Nesant atsakovo kaltės, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti apelianto pareikštus reikalavimus. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Aptarti apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį galėjo taikyti visiško nuostolių atlyginimo principo išimtį ir sumažinti iš atsakovo priteistino nuostolių atlyginimo dydį. Nenustačius atsakovo kaltės, šios normos taikyti nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl gamtai padarytos žalos kaltė pirmiausia tenka valdžios institucijoms, kurios leido ir skyrė finansavimą tvarkyti Žemosios Gervės upės vagą kaip melioracijos griovį, todėl bet kuriuo atveju atsakovas turėtų būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovui iš ieškovo priteista 1 066,74 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Priešingai nei teigia apeliantas, šių išlaidų dydis yra tinkamai pagrįstas advokato pateikta detalizacija, patirtos išlaidos įrodytos atsakovo pateiktais mokėjimo dokumentais (III t., 133–136). Atsakovas iš viso patyrė 2 190,18 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias prašė priteisti iš ieškovo, tačiau teismas pagrįstai priteisė sumažintą išlaidų dydį, atsižvelgdamas į Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl priteistino užmokesčio advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą civilinėse bylose (toliau – Rekomendacijos). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą ir apimtį, advokato darbo ir laiko sąnaudas, sprendžia, kad dar labiau sumažinti atsakovo naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį nėra pagrindo (CPK 98 str.).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas prašo priteisti 1 200 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., 180-181 b. l.). Prašomos priteisti išlaidos viršija maksimalų Rekomendacijose nustatytą šių išlaidų dydį. Atsiliepimą rengė tas pats advokatas, kuris dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsiliepimo apimtis, nors ir nemaža, tačiau jame iš esmės atkartojami ankstesnių procesinių dokumentų argumentai, taigi advokato darbo ir laiko sąnaudos rengiant šį atsiliepimą neturėjo būti labai didelės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, teisinga ir protinga atsakovui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, suma yra 300 Eur, todėl toks išlaidų dydis ir priteistinas atsakovui iš apelianto.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui ūkininkui R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (kodas 190742529) 300 Eur (tris šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.