- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-01
- Bylos Nr.
- 2A-410-611/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski (pran.), Virginija Volskienė, Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- J. M., J.
- Ieškovas
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Pažeidimų
- Kategorijos
- 11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovei J. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės J. M. 325 Lt skolos ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovė 2007-08-08 buvo paskirta į ieškovo Pažeidimų vertinimo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas pakaitine valstybės tarnautoja. Ieškovas, atsižvelgdamas į atsakovės pageidavimą lankyti prancūzų kalbos kursus, 2008-02-19 pasirašė su atsakove sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo per 6 mėnesius nuo tarnybos pasibaigimo dienos grąžinti su jos mokymu susijusias išlaidas – 325 Lt. Mokymo kursas truko nuo 2008-02-19 iki 2008-05-31. Atsakovė 2008-08-21 savo noru atsistatydino iš valstybės tarnautojo pareigų, todėl pagal LR valstybės tarnybos įstatymo 46 str. 3 d. privalėjo per 6 mėnesius nuo atleidimo dienos grąžinti valstybės arba savivaldybės institucijai ar įstaigai su jos mokymu susijusiais išlaidas. Terminas grąžinti mokymui panaudotas ieškovo lėšas baigėsi 2009-02-22. Atsakovei buvo įteiktas priminimas susimokėti skolą, tačiau iki šiol jos nesumokėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 12 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį patenkino.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė prieštaravimus, prašydama ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog ji buvo paskirta dirbti dvigubu krūviu. Dėl šios situacijos atsakovė nekartą žodžiu kreipėsi į Pažeidimų vertinimo skyriaus vadovybę. Pabrėžė, jog svarbu tai, jog atsakovė iš valstybės tarnautojo pareigų atsistatydino savo noru pagal valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 1 p., kadangi atsakovė negalėjo išeiti iš darbo pagal jokį kitą minėto įstatymo punktą, t.y. net jei atsakovė išėjo iš darbo dėl itin svarbių priežasčių, t.y. darbo dvigubu krūviu, pagal valstybės tarnybos įstatymą, kaip atsistatydinimo iš valstybės tarnautojo pareigų priežastį, ji galėjo nurodyti tik minėtą valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 1 p.. Atsakovė nurodė, jog LR DK 95 str. 5 d. įtvirtina vieną itin svarbią išlygą, t.y. darbuotojas turėtų darbdaviui atlyginti mokymo išlaidas tik tuo atveju, jei darbuotojas darbo sutartį nutrauktų be svarbios priežasties. Pabrėžė, jog ji neprivalo grąžinti valstybinei mokesčių inspekcijai patirtų išlaidų prancūzų kalbos kursams, kadangi iš valstybės tarnybos pareigų atsistatydinti buvo priversta dėl itin svarbių priežasčių, tai yra dėl nepagrįstai paskirto darbo dirbti dvigubu krūviu.
Ieškovas atsiliepimu prašė atsakovės prieštaravimus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, jog pažeidimų vertinimo skyriaus vedėjas tarnybiniu pranešimu informavo, kad atsakovė per visą darbo laikotarpį nei karto nesikreipė nei į skyriaus vedėją, nei į skyriaus vedėjo pavaduotoją dėl per didelio darbo krūvio. Teigė, kad atsakovė veikė nesąžiningai, nes per metus laiko ieškovas atsakovę išleido ir apmokėjo net 18 mokymo programų, nors vidutiniškai vienam tarnautojui per metus tenka tik 5 mokymų programos.
Žemesnės instancijos teismas
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės 325 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Teismas, remdamasis byloje esančiais 2008 m. mokymo programos tvarkaraščiais nustatė, jog atsakovė išklausė privalomą įvadinio mokymo programą, kurią sudaro 9 atskiros paskaitos ir 17 kitų mokymo kursų bei seminarų, viso 295 valandas. 2008-02-19 sutartimi Nr. (5.6)-57-26 tarp šalių dėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo atsakovė įsipareigojo per 6 mėnesius nuo tarnybos santykių pasibaigimo dienos grąžinti ieškovui su jos mokymu susijusias išlaidas. Pažymėjo, jog atsakovė nuo 2008-08-21 buvo atstatydinta iš valstybės tarnautojo pareigų LR valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 1 p. pagrindu (savo noru). Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog iš pažeidimų vertinimo skyriaus vedėjo 2009-08-27 tarnybiniu pranešimo Nr.(12.5)-39-15048 matyti, jog apeliantė per visą darbo laikotarpį nei karto nesikreipė nei į skyriaus vedėją, nei į skyriaus vedėjo pavaduotoją dėl per didelio darbo krūvio (b.l. 30). Atsakovei buvo tinkamai pranešta apie susidariusį įsiskolinimą (b.l. 8-10). Duomenų, kad atsakovė būtų įvykdžiusi savo įsipareigojimą ieškovui, nėra (b.l. 11). Teismas konstatavo, jog atsakovės mokymas truko ilgiau kaip 3 mėnesius, su ja buvo sudaryta sutartis dėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo, ieškovė savo noru atsistatydino iš valstybės tarnautojo pareigų anksčiau negu po vienerių metų nuo mokymo pabaigos, todėl atsakovė privalo per 6 mėnesius nuo atleidimo dienos grąžinti valstybės institucijai su jos mokymusi susijusias išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime atsakovės atsiliepime išdėstytų argumentų nevertino, teisinį ginčą vertino formaliai, visiškai nesigilindamas į tikrąjį tarp ginčo šalių susiklosčiusių santykių pobūdį. Atsakovė nesupranta, kodėl pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje pacitavo ieškovo nurodytą teiginį dėl mokymų, tačiau nepadarė jokių išvadų. Nurodė, jog teismas neatsižvelgė į atsakovės išdėstytas aplinkybes dėl dvigubo darbo krūvio. Jas įrodo tai, jog apeliantė ne kartą dėl didelio darbo krūvio kreipėsi į skyriaus vedėjo pavaduotoją, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė pirmenybę Pažeidimų vertinimo skyriaus vedėjos paaiškinimui, net neįsigilindamas į bylos faktines aplinkybes. Taip pat teismas turėjo atsižvelgti ir į tokias atsakovės nurodytas aplinkybes, kad Pažeidimų vertinimo skyriuje buvo didelė darbuotojų kaita, tarp apeliantės ir vedėjos buvo nesutarimai dėl darbo krūvio, taip pat, jog apeliantei išėjus iš darbo į jos vietą buvo priimti visi reikalingi specialistai. Mano, jog nagrinėjamu atveju atsakovei kaip valstybės tarnautojai turėjo būti taikoma LR DK 95 str. 5 d. teisės analogija, kurioje įtvirtinta pareiga sutartį nutraukiančiam darbuotojui jo pareiškimu be svarbių priežasčių, atlyginti darbdaviui jo turėtas mokymosi išlaidas vienerių metų laikotarpyje. Apeliantė teigia, jog šioje byloje yra pakankamai surinkta duomenų, jog atsakovė dirbo dvigubu krūviu, todėl turi būti atsižvelgta į minėtą straipsnį ir atsakovė neprivalo grąžinti ieškovui jo patirtų išlaidų prancūzų kalbos kursams. Nurodo, jog turėtų būti atsižvelgiama į tai, jog valstybės tarnybos įstatymas nepakankamai reglamentuoja valstybės tarnybos institutą ir nenustato jokio analogo LR DK 127 str. 2 d. įtvirtintai normai, numatančiai darbuotojui teisę nutraukti darbo sutartį dėl svarbių priežasčių, taip pat į tai, jog valstybės tarnybos įstatymo 44 str. nenumato galimybės tarnautojui atsistatydinti, jei darbdavys nevykdo savo įsipareigojimų, todėl turi būti LR DK atitinkamų straipsnių analogija.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog apeliantė neneigia pasirašiusi sutartį grąžinti ieškovui su jos mokymu susijusias išlaidas per 6 mėnesius nuo tarnybos pasibaigimo dienos. Pažymi, jog apeliantė buvo atleista iš pareigų savo noru, terminas apmokėti išlaidas, susijusias su mokymusi, pasibaigė, tačiau atsakovė į priminimus nereagavo ir išlaidų neapmokėjo. Pabrėžia, jog valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. išdėstytas baigtinis valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų sąrašas ir jame nėra numatytas pagrindas atsistatydinti iš pareigų dėl svarbių priežasčių, kaip tai bando įrodyti apeliantė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Byloje kilo ginčas dėl LR darbo kodekso 127 str. 2 d. ir 95 str. 5 d. normų subsidiaraus taikymo valstybės tarnautojui, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisako.
Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė dirbo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Pažeidimų vertinimo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigose nuo 2007-08-08 iki 2008-08-21 (b.l.6). 2008-02-19 atsakovė su ieškovu pasirašė sutartį dėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo (b.l.4), pagal kurią atsakovė įsipareigojo LR valstybės tarnybos įstatymo 46 str. 2 d. numatytais atvejais atlyginti jos mokymui skirtas išlaidas –325 Lt už kiekvieną Prancūzų kalbos, kaip Europos Sąjungos darbo kalbos, mokymo kursą per 6 mėn. nuo tarnybos pasibaigimo dienos (sutarties 1.1 p., 2.1 p.). Atsakovė lankė Prancūzų kalbos mokymus nuo 2008-02-18 iki 2008-05-31 (b.l.5). Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė buvo atleista iš valstybės tarnybos pagal LR valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 1 p., 41 str. 5 d. (b.l.6, 29).
LR valstybės tarnybos įstatymas pagal šio įstatymo 1 str. nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. Be to, pagal LR valstybės tarnybos įstatymo 5 str. darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja valstybės tarnybos įstatymas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės tarnautojams negali būti taikomos mažesnės socialinės garantijos nei asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis. Tai reiškia, kad valstybės tarnybos įstatymas negali nustatyti mažesnių socialinių garantijų valstybės tarnautojams nei LR darbo kodeksas. Todėl jeigu valstybės tarnybos įstatymas nenustato tam tikrų garantijų valstybės tarnautojui, kokias nustato LR darbo kodeksas, tai laikytina įstatymo spraga ir tuomet pagal valstybės tarnybos įstatymo 5 str. turi būti taikomos LR darbo kodekso atitinkamos normos, nustatančios tokias garantijas.
LR valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. numato valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pagrindus, šis nurodytas sąrašas yra baigtinis. Vienas iš šioje normoje nurodytų pagrindų yra valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų jam atsistatydinus savo noru (LR valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 1 p.). Minėtas įstatymas plačiau nereglamentuoja šio atleidimo pagrindo ir jo nedetalizuoja. Tuo tarpu LR DK 127 str., numatantis darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu, t.y. iš esmės analogišką darbo santykių nutraukimo pagrindą, detaliau reglamentuoja šį nutraukimo pagrindą, susiedamas jį su darbo sutarties nutraukimo priežastimis. LR DK 127 str. 2 d. numato galimybę nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu dėl svarbių priežasčių arba darbdaviui nevykdant įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžiant įstatymus ir kitų minėtoje normoje nurodytų priežasčių. Kadangi, kaip jau minėta, valstybės tarnautojams negali būti taikomos mažesnės socialinės darbuotojams nei asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį, bei atsižvelgiant į LR valstybės tarnybos įstatymo 5 str., minėtas LR DK 127 str. 2 d. darbo santykių nutraukimo pagrindas pagal analogiją taikytinas ir valstybės tarnybos santykių nutraukimui.
LR valstybės tarnybos įstatymo 46 str. reglamentuoja valstybės tarnautojų mokymų finansavimą, o šio straipsnio 2 d. numato, kad jei mokymas trunka ilgiau kaip 3 mėnesius ir finansuojamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, su valstybės tarnautoju turi būti sudaroma sutartis dėl mokymui skirtų lėšų grąžinimo, kurioje turi būti numatyta, kad lėšas valstybės tarnautojas grąžina, jeigu jis (1) savo noru atsistatydina iš valstybės tarnautojo pareigų anksčiau negu po vienerių metų nuo mokymo pabaigos arba (2) dėl tarnybinės nuobaudos atleidžiamas iš pareigų. Kadangi LR valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 1 p. smulkiau nedetalizuoja valstybės tarnybos santykių nutraukimo valstybės tarnautojui atsistatydinus savo noru, o 46 str. 2 d. 1 p. iš esmės atkartoja 44 str. 1 d. 1 p. numatytą valstybės tarnautojo atleidimo pagrindą, todėl seka logiška išvada, kad tai taip pat yra įstatymo spraga, kuri užpildytina taikant LR valstybės tarnybos įstatymo 5 str. ir LR DK 95 str. 5 d., numatančią, kad darbuotojas turi atlyginti darbdavio išlaidas darbuotojo mokymui tik tuo atveju, jeigu darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties. Priešingas aiškinimas pažeistų LR Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą bei neproporcingai pablogintų valstybės tarnautojų teisinę padėtį palyginus su privačiame sektoriuje dirbančių asmenų teisine padėtimi. Draudimas darbdaviui piktnaudžiauti savo teisėmis turi būti vienodai taikomas tiek privataus sektoriaus darbdaviams, tiek viešojo sektoriaus darbdaviams. Taigi, apibendrinant minėtus motyvus, darytina išvada, kad valstybės tarnautojui nutraukiant valstybės tarnybos santykius jam atsistatydinus savo noru dėl svarbių priežasčių, jis neprivalo atlyginti darbdavio patirtų išlaidų jo mokymams. Pirmosios instancijos teismas į aukščiau minėtus valstybės tarnybos teisinio reglamentavimo ypatumus neatsižvelgė, dėl to neteisingai aiškino ir pritaikė byloje LR valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 1 p. ir 46 str. 2 d. 1 p. ir nepagrįstai byloje pagal analogiją netaikė LR DK 127 str. 2 d. ir 95 str. 5 d. nuostatų, kurios dėl aukščiau nurodytų motyvų turėtų būti taikomos.
Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl atsakovės mokymams patirtų ieškovo išlaidų atlyginimo, pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis atsakovės atleidimo iš valstybės tarnybos, jai atsistatydinus savo noru, priežastis, t.y. turėjo aiškintis ar atsakovės išėjimas iš darbo nebuvo sąlygotas svarbiomis priežastimis ar ieškovo, kaip darbdavio, pareigų nevykdymu. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino atsakovės išėjimo iš darbo priežasčių, apsiribodamas tik formaliu konstatavimu, jog atsakovė prašė atleisti iš darbo savo noru pagal LR valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 1 p. bei kad ji nė karto nesikreipė į skyriaus vedėją ar jo pavaduotoją dėl per didelio darbo krūvio.
Teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavio pareigų nevykdymų gali būti pripažįstamas tinkamų darbo sąlygų darbuotojui nesudarymas, įskaitant ir vertimą dirbti dvigubu krūviu. Atsakovė nurodo, kad ji nutraukė valstybės tarnybos teisinius santykius, kadangi beveik pusę metų teko dirbti dvigubu krūviu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esamus įrodymus, daro išvadą, kad tokių atsakovės argumentų nepatvirtina bylos įrodymai. Vien faktas, kad atsakovė aptarnavo 2 skyrius (b.l.32), dar neįrodo dvigubo krūvio. Būtina įvertinti ir kitas faktines aplinkybes, t.y. darbo pobūdį, apimtis ir pan.. Atsižvelgiant į atsakovės lankytų mokymų kiekį (b.l.34-35) ir tai, kiek kartų ji atsiprašinėjo iš darbo dėl asmeninių priežasčių (b.l.33), į ieškovo nurodytą atsakovės atliktą darbo kiekį, į kitus byloje esamus rašytinius įrodymus, negalima daryti išvados, kad atsakovė dirbo dvigubu krūviu. Atsakovė neįrodė, kad kreipėsi į ieškovą dėl per didelio darbo krūvio. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė neįrodė darbo dvigubu krūviu. Todėl pripažintina, kad ji išėjo iš darbo savo noru be svarbios priežasties, todėl turi atlyginti ieškovo patirtas jos mokymų išlaidas pagal šalių sudarytą sutartį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovo ieškinį, priteisdamas iš atsakovės ieškovui 325 Lt.
Nors pagal LR CPK 430 str. 6 d. pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovės prieštaravimus ir išnagrinėjęs bylą, atmesdamas atsakovės prieštaravimus, turėjo preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, o ne iš naujo tenkinti ieškovo ieškinį, tačiau šis procesinis pažeidimas yra formalus, todėl neįtakojantis skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (LR CPK 328 str.).
Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistu, o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš jos valstybei priteistina 7,05 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
n utaria:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės J. M. 7,05 Lt (septynis litus 5 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.