Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš M. K. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 15 032,30 Lt V. K. ir V. R. gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. birželio 17 d. apie 20-23 valandą, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu rankomis ir kojomis sudavė savo motinai V. K. apie tris smūgius į galvą ir kaklą, tuo padarė jai kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, poodinę kraujosruvą dešinės akies srityje, odos nubrozdinimus veide ir kakle, taip sunkiai sutrikdė savo motinos V. K. sveikatą.

Be to, M. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. birželio 17 d. apie 20.30 valandą, viešoje vietoje - Šiaulių raj., Kužių miestelyje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų, nepadoriu elgesiu, įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia, be jokios priežasties, sudavė V. R. kumščiu į galvą, o pastarajai nugriuvus spyrė į galvą, iš viso sudavė apie 2 smūgius, tuo V. R. padarė dešinio skruostikaulio lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, taip nesunkiai sutrikdė jos sveikatą.

Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendis turi būti pakeistas, kadangi paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Nuteistojo nuomone, teismas nepakankamai įvertino jo atsakomybę lengvinančias ir faktines bylos aplinkybes bei nukentėjusiosios prašymą griežtai nebausti. Skunde nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jis kaltu prisipažino visiškai ir davė nuoseklius parodymus, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų nusikalstamų veikų. Skunde pažymi, kad visiškai supranta savo neapgalvotus poelgius ir dėl jų labai gailisi, todėl pažada, kad ateityje tikrai nebedarys tokių klaidų. Apeliantas teigia, kad neturėjo tikslo sumušti būtent savo motiną V. K. , po įvykio labai rūpinosi jos gydymu, padėjo materialiai, atsiprašė ir susitaikė, nukentėjusioji teisme pareiškė, kad neturi jokių pretenzijų sūnui, jam visiškai atleidžia ir prašė teismo griežtai nebausti. Nuteistasis taip pat atsiprašė ir nukentėjusiosios V. R. , atlygino jai padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Nuteistasis skunde pažymi, kad yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, dirbo, darbovietėje bei pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą ir mažametę dukrą M., kuria rūpinasi bei padeda ją išlaikyti. Jo partnerės (vaiko motinos) darbo atlyginimas nedidelis, todėl jis buvo pagrindinis šeimos bei mažamečio vaiko išlaikytojas. Apeliantas teigia, kad atlikdamas ilgą laisvės atėmimo bausmę praras galimybę rūpintis šeima bei dukra, po to bus labai sunku prisitaikyti prie visuomenės, susirasti geriau mokamą darbą, visapusiškai išlaikyti šeimą, todėl paskirta ilga laisvės atėmimo bausmė padarytų daug žalos. Prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 30 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Nuteistasis M. K. ir jo gynėja prašo tenkinti apeliacinį skundą. Prokurorė prašo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. M. K. kaltė padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas. Kadangi M. K. neginčija faktinių bylos aplinkybių, veikos kvalifikacijos, įrodymų vertinimo, todėl ši nuosprendžio dalis nenagrinėjama.

M. K. apeliaciniame skunde mano, kad Šiaulių apygardos teismas paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę, kadangi nepakankamai įvertino visas nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, faktines bylos aplinkybes bei nuteistojo prašymą griežtai nebausti. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad Šiaulių apygardos teismas, skirdamas M. K. bausmę, ne visai tinkamai taikė bendruosius bausmės skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas, tačiau nuteistajam paskirta galutinė bausmė nėra aiškiai per švelni. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Šiaulių apygardos teismas, skirdamas M. K. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną labai sunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus (BK 11 str. 4, 6 d.). Taip pat įvertino tai, kad M. K. anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, yra dirbantis, darbovietėje ir gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas teigiamai, turi mažametį vaiką. Teismas pagrįstai M. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis nusikaltimus padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis apygardos teismas pripažino tai, kad M. K. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), bei tai, kad savo noru atlygino nukentėjusiajai V. R. padarytą turtinę žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.).

Apygardos teismas, įvertinęs M. K. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių kiekį ir santykį, atsižvelgdamas į jauną kaltinamojo amžių, nukentėjusiosios V. K. prašymą griežtai nebausti apelianto, pagrįstai padarė išvadą, jog BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus M. K. laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei įstatymo numatyti už padarytas nusikalstamas veikas bausmių vidurkiai. Kaip matyti iš nuosprendžio, apygardos teismas įvertino tai, kad M. K. prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas bei nuoširdžiai dėl to gailisi, atlygino V. R. padarytą turtinę ir neturtinę žalą ir pripažino šias aplinkybes atsakomybę lengvinančiomis, todėl dar kartą vertinti tas pačias aplinkybes apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo. Apeliacinio teismo nuomone, apygardos teismas tinkamai įvertino ir M. K. asmenybę - jo jauną amžių, teigiamą charakteristiką, teistumo nebuvimą, rūpinimąsi mažamete dukra ir tai, kad nukentėjusioji V. K. neturi pretenzijų apeliantui bei prašo jo griežtai nebausti, todėl ir šias aplinkybes dar kartą vertinti kaip nors kitaip nėra jokio pagrindo. Tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skiriamas bausmes M. K. , neatsižvelgė į nusikalstamų veikų kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus bei nusikalstamų veikų stadijas (BK 54 str. 2 d. 2 p., 3 p., 4 p.). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė, kad BK 135 str. 2 d. 3 p. numatytas nusikaltimas buvo padarytas tiesiogine tyčia, tačiau neatskleidė kaltės rūšies turinio ir neteisingai nurodė BK 15 str. 2 d. 1 p., kuriame numatytas tiesioginės tyčios apibrėžimas esant formaliai nusikaltimo sudėčiai, kai BK 135 str. 2 d. 3 p. numatytos veikos sudėtis yra materiali. Apygardos teismas, atskleisdamas kaltės turinį, turėjo remtis BK 15 str. 2 d. 2 p. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas M. K. veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p., nuosprendyje nenurodė kaltės formos ir rūšies, taip pat neatsižvelgė į šią aplinkybę motyvuodamas skiriamą bausmę. Nurodyti nuosprendžio trūkumai yra neesminiai, todėl ištaisomi apeliacinio proceso metu ir dėl jų nuosprendžio keisti nereikia. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. K. sunkiai sužalojo savo motiną V. K. veikdamas tiesiogine tyčia. Motyvuodamas šią išvadą apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad nustatytos įvykio aplinkybės - nevienkartinis smūgiavimas fiziškai silpnesnei nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbius organus (galvą, kaklą) rodo, kad kaltinamasis suvokė, jog nukentėjusioji dėl šių veiksmų bus sunkiai sužalota. Tokiu būdu teismas atskleidė tik M. K. psichinį santykį su pačia veika, tačiau neatskleidė psichinio santykio su padariniais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, jog M. K. , smūgiuodamas fiziškai silpnesnei V. K. į gyvybiškai svarbią vietą - galvą, suvokė, kad jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiosios sveikatai, kad dėl jų jos sveikatai gali būti labai pakenkta, ir siekė nukentėjusiąją sužaloti. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad M. K. būtų siekęs nukentėjusiajai padaryti būtent sunkų kūno sužalojimą. Apeliacinio teismo nuomone, apeliantas veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia - numatė, kad dėl jo veiksmų – ne mažiau kaip 3 smūgių sudavimo nukentėjusiajai gali būti padarytas bet koks sveikatos sutrikdymas, taip pat ir sunkiai sutrikdyta sveikata, ir siekė bet kokių padarinių, t. y. jį vienodai tenkino bet kokių - tiek sunkaus sveikatos sutrikdymo, tiek kitokių padarinių atsiradimas. Atsižvelgdama į visa tai Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. K. nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p., padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia.

M. K. , suduodamas senyvo amžiaus ir fiziškai silpnesnei V. R. apie du smūgius į veidą, suprato, kad šie jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiosios sveikatai, taip pat suprato, kad dėl šių smūgių neišvengiamai bus nesunkiai sutrikdyta jos sveikata, ir norėjo šių padarinių, t. y. nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą. Todėl M. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p., padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 2 p.). Įvertinęs visa tai, teismas, skirdamas bausmę M. K. , turi atsižvelgti į tai, kad BK 135 str. 2 d. 3 p. numatytas nusikaltimas padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia iš pykčio, kilus buitiniam konfliktui, o BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytas nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, abu nusikaltimai yra baigti. Skiriant bausmę už BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytą veiką neatsižvelgiama į nusikaltimo motyvus ir tikslus, kadangi teismas konstatavo, jog veika padaryta iš chuliganiškų paskatų, tokiu būdu šiuo atveju nusikaltimo motyvas turi reikšmės kvalifikuojant veiką pagal kvalifikuotą nesunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtį ir skiriant bausmę dar kartą įvertinti veikos motyvus nėra teisinio pagrindo.

Apygardos teismas M. K. pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kai tuo tarpu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis yra septyneri metai laisvės atėmimo ir nenumatyta jokių kitų alternatyvių bausmių. Tokiu būdu apeliantui paskirta bausmė yra žymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis ir artima sankcijos minimumui. Pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. teismas nuteistajam paskyrė 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri taip pat yra žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Paskirtas bausmes teismas tinkamai subendrino vadovaudamasis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. ir dar labiau mažinti bausmes nėra jokio pagrindo.

Apeliantas skunde nurodo, kad turi šeimą ir rūpinasi bei padeda išlaikyti mažametę dukrą, jo partnerės (vaiko motinos) darbo atlyginimas nedidelis, todėl apeliantas yra pagrindinis šeimos bei mažamečio vaiko išlaikytojas. Šios aplinkybės yra reikšmingos skiriant bausmę, tačiau nepakankamos, kad dar labiau reikėtų švelninti paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nuteistasis augina mažametę dukrą, be to, nors apeliantas ir išlaiko vaiką, tačiau vaikas gyvena su motina, kuri taip pat dirba, todėl, paskyrus M. K. įstatymo numatytą bausmę, dukra pasirūpins motina. Skunde nurodomos aplinkybės, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose nuteistasis praras galimybę rūpintis šeima, dukra bei turės sunkumų prisitaikyti prie visuomenės, susirasti geriau mokamą darbą, visapusiškai išlaikyti šeimą, yra nepakankamos tam, kad dar labiau būtų švelninamos paskirtos bausmės.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, padarė neesminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, kurie ištaisyti apeliacinio proceso metu, tačiau M. K. paskirtos bausmės dydis, taip pat ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.