Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

T. G. teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau tekste – Marijampolės PN). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat nebuvo užtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o Taisyklių 11¹.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog bausmės Marijampolės PN atlikimo metu, t.y. nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2016 m. liepos 10 d. gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto (b.l. 13).

Iš bylos duomenų matyti, jog Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 7/07-139 ir 2013 m. liepos 3 d. įsakymu Nr.7/07-238 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 11 būrį, 111 brigadą (b. l. 26-27, 30), 2013 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 7/07-433 buvo pervestas į 22 būrį, 221 brigadą, (b. l. 28-29), pareiškėjas 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 7/07-139 pervestas į 16 būrį, 162 brigadą (b.l. 31-32), 2014 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 7/07-224 perkeltas į 3 būrį, 31 brigadą (b.l. 33-34), 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 7/07-392 buvo paskirtas į 9 būrį, 91 brigadą (b.l. 35-36), 2014 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 7/07-395 pervestas į 8 būrį, 81 brigadą (b.l. 37-38), 2015 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 7/07- 27 paskirtas gyventi į 1 būrį, 11 brigadą (b.l. 39-40), 2015 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 7/07-165 pervestas į 16 būrį, 161 brigadą (b.l. 41), 2015 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 7/07-449 pervestas į 21 būrį, 211 brigadą (b.l. 42).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 21 d. bausmę atliko 22 būryje 221 brigadoje, nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. gyveno 9 būrio 91 brigadoje. Pažymėtina, jog atsakovas nepateikia duomenų koks buvo šiose patalpose plotas bei kiek asmenų gyveno kartu su pareiškėju. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Marijampolės PN turi pareigą laikytis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Marijampolės PN nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju 9 ir 22 būrių gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičius arba miegamųjų vietų skaičius bei patalpų plotas, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui laikotarpiais nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. balandžio 21 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d., t.y. 189 dienas nebuvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota ploto norma. Remdamasis bylos duomenimis teismas konstatuoja, kad kitais laiko tarpais ploto norma pareiškėjo atžvilgiu pažeista nebuvo.

Pareiškėjas taip pat akcentuoja, jog gyvenamosiose patalpose trūko oro, buvo šalta.

Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d. bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.

Atsakovas į bylą pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktą Nr. PT-342 (b. l. 47-49). Šio ginčo laikotarpiu atlikto patikrinimo metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Marijampolės pataisos namuose yra laikomasi Higienos normos reikalavimų. Minėtame akte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl netinkamo vėdinimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Marijampolės PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo. Pats pareiškėjas skunde neneigia, kad jam buvo suteikta galimybė vėdinti gyvenamąją patalpą per atvirą langą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti.

Nors atsakovo atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl gyvenamosiose patalpose buvusios per žemos temperatūros, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog sanitarinio mazgo patalpose įrengta per mažai klozetų, tad tekdavo laukti eilėje. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad tualete turi būti įrengta po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pagal atsakovo pateiktus duomenis (b.l. 22-23), teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimus. Tačiau pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl tualetų patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Nors pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl to, kad tik vieną kartą per savaitę galėjo nusiprausti duše, tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 258 punkto norma nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje dažniau nei kartą per savaitę, todėl pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 76:2010 21 punktas numato, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitariniuose mazguose turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Tuo tarpu šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta tik sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.). Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemelio teritorija per maža, jeigu juo vienu metu naudojasi 400 nuteistųjų (b.l. 6). Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu ir teisiškai nepagrįstu.

Atsakovo atstovas nurodė, jog kiekviename būryje yra daiktų laikymo patalpa (b.l. 23). Šiais atsakovo argumentais nėra pagrindo netikėti, todėl pareiškėjo teiginiai, dėl vietos susidėti rūbams nebuvimo, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri dezinfekuoja patalpas nuo parazitų, tačiau po atliktų dezinfekavimo darbų vis vien patalpose pilna parazitų. Taigi pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su tarakonų, blusų ir kitų kenkėjų gausa gyvenamosiose patalpose, t.y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, Higienos normos HN 134:2015 20 punkto, kurie nustato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, pažeidimu. Bylos duomenys, t.y. Marijampolės visuomenės sveikatos centro aktas patvirtina, kad visi asmenys, patekę į pataisos namus tikrinami ar neturi utėlių, neapsikrėtę niežais. Sergančių asmenų drabužiai bei daiktai yra nukenksminami (b.l. 43-44). Kaip minėta, pats pareiškėjas patvirtino, kad UAB „Dezinfa“ sutartiniai įsipareigojimai yra vykdomi. Taigi, teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, siejamos su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo, neįrodytos.

Maitinimas Marijampolės PN organizuotas vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietos, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 bei 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, patvirtintais valgiaraščiais. Pareiškėjo teiginiai dėl netvarkos nuteistųjų valgykloje labai abstraktūs, šių aplinkybių jis visiškai nedetalizavo, kada konkrečiai buvo tokia aplinka, nenurodė, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl tik pagal tokias pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Be to, pareiškėjo nurodytas aplinkybes šiuo aspektu paneigia Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 20 d atlikto patikrinimo aktas Nr. PT-430 (b.l. 45-46), kuriame pažeidimų nenustatyta. Teismas pažymi, kad bylos faktinės aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais, o ne prielaidomis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio aplinkybės apie kalinimo sąlygas jo nurodytų faktų nepatvirtina. Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamų laikymo sąlygų - valgyklos būklės, nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 189 paras gyvenamosiose patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Marijampolės PN šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažeidimo trukmę – 189 paros, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nustatant šioje byloje priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą (b.l. 51). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose (b.l. 23). Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.

Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, neesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar Psichologinę tarnybą, taip pat nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į tai, kad atsikirtime į atsakovo atsiliepimą pareiškėjas negalėjo tiksliai pagrįsti prašomos priteisti žalos dydžio ir paliko šį klausimą spręsti teismo nuožiūra, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais ir atsižvelgus į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 120 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendė:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.