Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V.J. ir V.A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus miesto savivaldybė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2008-09-05 sprendimu pareiškimą tenkino; nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų tėvas J.B., gimęs (duomenys neskelbtini), po savo tėvo L.B. mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjo ir asmeninės nuosavybės teise valdė iki savo mirties (duomenys neskelbtini) namą (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini); nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V.J. ir V.A. po savo tėvo J.B., gimusio (duomenys neskelbtini), mirties (duomenys neskelbtini) palikimą, namą (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), priėmė, pradėjusios jį faktiškai valdyti per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Teismas nustatė, kad pareiškėjos V.J. ir V.A. yra J.B. dukterys; jų tėvas, J.B. mirė (duomenys neskelbtini), iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teiginiai, kad jų senelis iš tėvo pusės L.B. iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdė 3 dešimtinių dydžio žemės sklypą, namą su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)), kuriuos paveldėjo 1917 metais po tėvo P. mirties, patvirtinami Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008-04-03 pažyma Nr.R4-1276 apie nekilnojamąjį turtą, taip pat prie šios pažymos prijungtu Lentvario valsčiaus viršaičio 1943-09-10 pažymėjimu Nr.5263. Iš šių rašytinių dokumentų teismas nustatė, kad kad L.B. turėjo nuosavybėje pastatus (duomenys neskelbtini), tačiau pastatų kiekis ir paskirtis nenurodyta. Tai, kad pareiškėjų senelis L.B. iki nacionalizacijos turėtos žemės nebuvo perleidęs, ir turėjo nuosavybėje pastatus, kurie 1942 m., kaip ir nurodo pareiškėjos, apdegė, patvirtina nurodyti priedai prie Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008-04-03 pažymos Nr.R4-1276 - F. 1349. L.B. testamento nepaliko, todėl jam mirus atsirado palikimas pagal įstatymą. Teismas laikė, jog tai, kad pareiškėjų tėvas J.B. gyveno ir valdė gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki mirties (duomenys neskelbtini), patvirtina Vilniaus apskrities archyvo duomenys iš ūkinių knygų. Byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma leido teismui daryti išvadą, kad J.B. po jo tėvo L.B. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, faktiškai pradėjęs palikimą valdyti, ir nors J.B. vardu gyvenamasis namas įregistruotas nebuvo, tačiau jis paveldėtą turtą valdė kaip savo asmeninę nuosavybę iki pat mirties. Todėl nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjų tėvas J.B., gim. (duomenys neskelbtini), iki mirties (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad pareiškėjos, mirus jų tėvui ir toliau gyveno, nepertraukiamai gyvena iki šiol name (duomenys neskelbtini). Teismas laikė, kad pareiškėjos įrodė, kad po tėvo mirties likusį turtą per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pradėjo valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jų valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą, priėmusios palikimą, turtu rūpinosi kaip savu, valdė jį, naudojo ir disponavo, prižiūrėjo jį, mokėjo mokesčius. Teismas konstatavo, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-03 nutarimo Nr.278 dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo nuostatas, pareiškėjos negali nurodyto namo įregistruoti savo vardu, nes pastatai yra seni, todėl jos privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius jų, kaip įpėdinių, teisinį statusą, teismo sprendimą ir paveldėjimo teisės liudijimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Pareiškėjos prašė nustatyti du juridinę reikšmę turinčius juridinius faktus: faktą, kad jų tėvas J.B., miręs (duomenys neskelbtini), iki mirties asmeninės nuosavybės teise valdė namą (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane ženklu 1A1m), kurį paveldėjo mirus tėvui L.B., P., mirusiam 1947 m. ir faktą, kad jos paveldėjo turtą po tėvo mirties, faktiškai pradėjusios jį valdyti. Pareiškėjos nurodė, kad prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai yra teisiškai reikšmingi, nes nuo jų priklausys pareiškėjų paveldėjimo teisių įforminimas. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjų atstovė patikslino, kad pareiškėjų paveldėtas namas nebuvo pareiškėjų tėvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, pačios pareiškėjos po tėvo mirties dėl namo teisinės registracijos nesikreipė. Namas buvo pastatytas 1918 m. dar pareiškėjų senelio šeimos, po gaisro rekonstruotas 1942 m., todėl pareiškėjos neturi įrodymų, kad namas nėra savavališkas statinys, todėl mano, kad namo teisinė registracija galima tik nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad namas nuosavybės teise priklausė jų tėvui.

Bylos medžiaga patvirtina pareiškėjų nurodytas faktines aplinkybes: Lietuvos archyvo 2008-04-03 pažymos duomenimis L.B., gim. 1882 m., turėjo (duomenys neskelbtini) pastatą ir 3 dešimtines žemės (b.l. 8-9), kituose pareiškėjų pateiktuose dokumentuose yra netiesioginių duomenų apie L.B. namo rekonstrukciją 1942 m. (b.l. 10-13). Vilniaus rajono Trakų Vokės apylinkės LDT Vykdomojo komiteto dokumentų fonde išliko (duomenys neskelbtini) 1961-1966 m. ūkinės knygos; šių knygų duomenimis B.O. (J.) L., gim. 1924 m., turėjo (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise pastatus – gyvenamąjį namą 1918 m. pastatymo, daržinę ir tvartą; tarp jo šeimos narių paminėtos dukros: B.V., gim. 1948 m. ir V., gim. 1960 m. (b.l. 36-45). Byloje taip pat pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Panerių seniūnijos pažyma, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), iki mirties priklausė piliečiui J.B. (b.l. 16).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad nors J.B. nuo savo tėvo L.B. mirties 1947 m. nepertraukiamai ir sąžiningai valdė gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) (vėliau namų valdos adresas buvo pakeistas į (duomenys neskelbtini)), tačiau jo vardu šis gyvenamasis namas įregistruotas nebuvo. Kolegija negali sutikti su tokia teismo išvada. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino paminėtų svarbių rašytinių įrodymų – išrašų iš ūkinių knygų, teisinę reikšmę, kas sudaro pagrindą iš dalies pakeisti skundžiamą teismo sprendimą. Kolegija taip pat negali sutikti ir su apelianto skundo argumentais, kad pareiškėjos nepateikė duomenų, kad ginčo namo statyba buvo teisėta, o teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apskrities archyvo duomenimis iš ūkinių knygų, kadangi šios knygos negali būti laikomos nuosavybę patvirtinančiais dokumentais.

Nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai nustatyti galiojančiame CK. Statinio pastatymas (daikto sukūrimas) yra vienas iš nuosavybės teisių atsiradimo pagrindų. Jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas nuosavybės teisės objektu, todėl negalima pripažinti, jog savavališkos statybos metu sukurtas daiktas, įgyjamas ir pradedamas valdyti teisėtai (CK 4.47, 4.253 str.). Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjų senelio ir tėvo namas buvo pastatytas 1918 m.; rekonstruotas po gaisro buvo 1942-1943 m. Iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvoje galiojęs 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas nenumatė reikalavimo registruoti nuosavybės teisių į pastatus ir kitus statinius; TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1948-08-28 įsaku buvo pripažinta, kad gyvenamieji namai, pastatyti piliečių iki 1948 m. rugpjūčio 28 d. priklauso piliečiams asmeninės nuosavybės teise.

Nuo 1965 m. sausio 1 d. įsigaliojusio 1964 m. CK 255 str. numatė, jog namo ar jo dalies pirkimo-pardavimo (dovanojimo) sutartis būtų patvirtina notariškai ir įregistruota vietinės DŽDT Vykdomajame komitete, t.y. atitinkamo vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose. Analogiškai buvo registruojami pastatai ir statiniai, pastatyti iki 1964 m. kodekso įsigaliojimo ir likę piliečių asmeninėje nuosavybėje. Namo registracija viešame registre daikto sukūrimo momentu norminių aktų numatyta tvarka reiškė pripažinimą, kad namas pastatytas teisėtai ir buvo priimtas eksploatuoti nepažeidžiant tuo metu galiojusių statybos normų, t.y. yra nuosavybės teisių objektas. Kaip jau buvo paminėta, Vilniaus rajono Trakų Vokės apylinkės LDT Vykdomojo komiteto dokumentų fonde išlikusių (duomenys neskelbtini) 1961-1966 m. ūkinių knygų duomenimis, namas ir du ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini) buvo įregistruoti J.B. asmeninės nuosavybės teise, t.y. jo nuosavybės teisė buvo įregistruota tuo metu galiojusia tvarka. Kaimo vietovėje ši tvarka galiojo iki 1991-07-25, t.y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. Pagal šią instrukciją pastatai tiek kaimo, tiek miesto vietovėje buvo pradėti registruoti valstybiniuose inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuruose. Pareiškėjų tėvas J.B. šia tvarka nepasinaudojo, namo ir pastatų neperregistravo, tačiau tokios registracijos nebuvimas jo nuosavybės teisės nepaneigia. Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjos neįrodė, jog namas priklausė nuosavybės teise J.B. ir nėra savavališkai pastatytas ar bešeimininkis turtas, atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3d. nutarimu Nr. 278 buvo patvirtinta Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991 m. liepos 1 d. tvarka, nutarimo 2, 2.1 punktai numato, kad pastatyti seni statiniai Registre registruojami Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 nustatyta tvarka, registro tvarkytojui pateikus savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai; nutarimo 4 p. numato, kad senų statinių savininkų įpėdiniai turi papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius jų, kaip įpėdinių, teisinį statusą.

Kolegija daro išvadą, kad iki mirties (duomenys neskelbtini) J.B. valdė nuosavybės teise namą ir ūkinius pastatus, įregistruotus jo vardu ūkinėse knygose, šis faktas papildomo patvirtinimo ar nustatymo nereikalauja; J.B. nuosavybės teisė į namą ir pastatus gali būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre byloje esančių išrašų iš ūkinių knygų pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 numatyta tvarka ir šia tvarka galima pasinaudoti. Pareiškėjos be pagrindo teigia, jog tam, kad atliktų namo teisinę registraciją, jos privalo pateikti registro tvarkytojui dokumentus, patvirtinančius statybos teisėtumo faktą, kurie neišliko. Paminėto Vyriausybės nutarimo 2.2 punktas numato reikalavimą teikti dokumentus, patvirtinančius statybos teisėtumo faktą, tik jeigu statiniai pastatyti nuo 1989 m. sausio 1 d. iki 1991 m. liepos 25 d. įskaitytinai, o pareiškėjų valdomas namas bylos duomenimis pastatytas 1918 m.

CPK 444 ir 445 str. nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: pirma, prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę bei pareiškėjas negali kitokia, ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių šį juridinę reikšmę turintį faktą arba atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Nagrinėjamoje byloje J.B. nuosavybės teisė į namą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo įregistruota ir jo nuosavybės teisė gali būti perregistruota civilinėje byloje esančių dokumentų pagrindu; tokiu būdu namo valdymo nuosavybės teise faktas negalėjo būti nustatinėjamas teisme. Pareiškėjų pareiškimas dėl fakto, kad jų tėvas J.B. iki mirties (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise valdė namą (duomenys neskelbtini), kurį įgijo paveldėjęs po savo tėvo L.B. mirties, nustatymo tikslu įforminti pareiškėjų paveldėjimo teises, turėjo būti paliktas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 12 p., 445 str.). Dėl išdėstyto teismo sprendimo dalis dėl fakto, kad pareiškėjų V.J. ir V.A. tėvas J.B., miręs (duomenys neskelbtini), iki mirties asmeninės nuosavybės teise valdė namą (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), kurį paveldėjo mirus jo tėvui L.B. 1947 m., nustatymo panaikintina ir pareiškimas dėl šio fakto nustatymo paliekamas nenagrinėtu (CPK 326 str. 1 d. 5 p.).

Kita teismo sprendimo dalis paliekama galioti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, kad be juridinę reikšmę turinčio fakto apie palikimo priėmimą pradėjus paliktą turtą faktiškai valdyti pareiškėjos negali įregistruoti paveldėto namo savo vardu, pats palikimo priėmimo po tėvo mirties faktas nustatytas pagrįstai.

Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. kovo 3d. nutarimo Nr. 278 dėl Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant senus statinius, įsigytus ir pastatytus iki 1991 m. liepos 1 d. sąrašo patvirtinimo, 4 punktas numato, kad senų statinių savininkų įpėdinai turi papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius jų, kaip įpėdinių teisinį statusą. J.B. mirė (duomenys neskelbtini), palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 587 str. 2 d. numatė, kad buvo laikoma, jog įpėdinis priėmė palikimą, kai jis faktiškai padėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė pareiškimą vietos notariniam organui apie palikimo priėmimą; tokie veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Pareiškėjos dėl palikimo priėmimo į notarinę kontorą nesikreipė, taigi prašomas nustatyti palikimo priėmimo po tėvo mirties faktas turi juridinę reikšmę pareiškėjoms ir gali būti nustatytas tik teismo keliu (CPK 444 str. 2 d. 8 p.).

Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad pareiškėjos dar iki tėvo mirties gyveno tėvui priklausančiame name; po tėvo mirties liko jame gyventi, gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus valdo kaip savo, juos prižiūri ir tvarko. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos pradėjo faktiškai valdyti tėvo paliktą turtą per 6 mėnesius po jo mirties, t.y. priėmė tėvo palikimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. sprendimą iš dalies pakeisti: panaikinti teismo sprendimo dalį dėl fakto, kad pareiškėjų V.J. ir V.A. tėvas J.B., miręs (duomenys neskelbtini), iki mirties asmeninės nuosavybės teise valdė namą (duomenys neskelbtini), (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane ženklu 1A1m), kurį paveldėjo mirus jo tėvui L.B. 1947 m., nustatymo ir pareiškimą dėl šio fakto nustatymo palikti nenagrinėtą.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.