Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas P.Karvelis Teisminio proceso Nr. 1-12-1-02881-2011-8

2012 m. kovo 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011-12-07 nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams;

Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą M. B. bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-01-22 nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2009-03-27 nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, paskirta M. B. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas V. Š., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas

Šiuo nuosprendžiu iš M. B. ir V. Š. solidariai priteista 260 Lt N. S. naudai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas kartu su V. Š., atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: M. B. ir V. Š. 2011-07-06, apie 22.30 val., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, Rugių g. 16, Vilniuje, iš N. S. atvirai pagrobė rankinę, 20 Lt vertės, kurioje buvo piniginė, 10 Lt vertės su 130 Lt grynųjų pinigų, mobilaus ryšio telefonas „Motorola“, 100 Lt vertės, viso turto už 260 litų.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo M. B. padarytą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir pagrįstai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę.

Dėl nuteistojo M. B. skunde nurodytų, argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, neįskaitė į bausmę suėmime jo išbūtą laiką nuo 2011-11-21 iki 2011-12-07, pažymėtina, kad šioje byloje M. B. kardomoji priemonė nebuvo paskirta. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011-09-09 nutartimi M. B. buvo panaikintas lygtinis paleidimas ir jis pasiųstas atlikti paskirtos Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-01-22 nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2009-03-27 nuosprendžiu, neatliktos 7 mėn. 2 d. laisvės atėmimo bausmės, todėl M. B. teiginys, kad teismas, skirdamas jam bausmę, neįskaitė į bausmę suėmime nuo 2011-11-21 iki 2011-12-07 jo išbūtą laiką, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi tuo metu apeliantas atlikinėjo ankstesniais teismo nuosprendžiais paskirtą jam bausmę.

Dėl apelianto teiginio, kad teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, pažymėtina, kad Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama esant bent vienam iš šių trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga. „Teismų praktika“ Nr. 27, p. 270 – 319). Tačiau negalima laikyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tais atvejais, kada jis aiškindamas apie įvykį neigia esmines įvykio aplinkybes arba duoda tokius parodymus ir pripažįsta įvykio aplinkybes, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam asmeniui ir kartu sušvelninti savo atsakomybę, verčiamas byloje jau surinktų įrodymų, kada nusikalstama veika jau būna išaiškinta teisėsaugos institucijų. Akivaizdu, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismams teisingus parodymus savo noru. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Teismų praktika rodo, kad teismai nepripažįsta, jog kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau, jau minėta, kad būtų nustatyta ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė, reikia nustatyti ir dar vieną alternatyvų pagrindą - kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tai laikytina tokia situacija, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti ją. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išsiaiškinant nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas (arba jei kaltininkas prisipažino kaltu ir neklaidino teisėsaugos institucijų, tačiau aktyviais veiksmais joms nepadėjo išaiškinti nusikaltimo), dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę (kasacinė nutartis 2K-88/2008).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje M. B. davė prieštaringus paaiškinimus. Nors M. B. savo kaltę pripažino, tačiau neigė, jog nusikaltimą padarė, kartu su V. Š., nusikaltimo padarymo aplinkybes pripažino ne savo noru o verčiamas viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų, todėl pirmosios apylinkės teismas M. B. prisipažinimą pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad M. B. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Apylinkės teismas, įvertinęs, kad nėra M. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat tai, kad M. B. būdamas teistas, tame tarpe ir už nusikaltimus nuosavybei, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, naują nusikaltimą nuosavybei padarė lygtinio paleidimo metu, kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų, nenori paklūsti visuotinai privalomoms elgesio normoms ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai paskyrė jam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri, būdama ženkliai mažesnė BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta, galutinė bausmė yra tinkamai subendrinta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, keisti ją į dar švelnesnę nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.