Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-09-18 · Civilinė byla Nr. 2-1419/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-18
Bylos Nr.
2-1419/2014
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00190-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Alvydas Poškus
Atsakovas
R. D., J. D., E. Š., I. B.
Ieškovas
GUOSTĖ
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1419/2014Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00190-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. D. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-545-212/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Guostė“ ieškinį atsakovėms R. D., J. D., E. Š. ir I. B. dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Guostė“ kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovėms R. D., J. D., E. Š. ir I. B., kuriuo prašo priteisti iš atsakovių solidariai 297 871,72 Lt žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.

Ieškinio užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovėms priklausantį turtą ieškinio sumai. Ieškovo teigimu, ieškinio suma yra pakankamai didelė, atsakovės turtą gali paslėpti, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi prašymą tenkino. Ieškovo BUAB „Guostė” ieškinio įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo R. D., J. D., E. Š., ir I. B. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakoves ir trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti naudotis tretiesiems asmenims, o nesant pakankamai turto, pinigines lėšas 297 871,72 Lt sumai. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, gina visų kreditorių interesus, jam svarbu susigrąžinti skolas, o atsakovės iki bankroto bylos iškėlimo buvo šios įmonės akcininkės ir galimai susijusios su įmonei padaryta žala, teismas sprendė, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas. Teismas areštavo kilnojamą ir nekilnojamą turtą, priklausantį atsakovėms ir esantį pas atsakoves ir trečiuosius asmenis, o nesant pakankamai turto - pinigines lėšas sąskaitose.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė R. D. (toliau – apeliantė) atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra neteisėta, nes prieštarauja įstatymų reikalavimams. Ieškovas prašo atsakovių atžvilgiu taikyti solidariąją atsakomybę kaip BUAB „Guostė“ akcininkėms. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-744/2012 konstatuota, kad „CK 2.50 straipsnio 3 dalies, 2.87 straipsnio 7 dalies bei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies normos, kuriomis grįstas teismo sprendimas nenumato solidarios atsakomybės (CK 6.6 str. 1 d.)“. BUAB „Guostė“ ieškinio teisinis pagrindas yra analogiškas. Tai, kad akcininkams negali būti taikoma solidarioji atsakomybė, nurodoma ir kitoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1388/2012. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad akcininkės veikė bendrai. Minėta teismų praktika ir jos išaiškinimai yra privalomi teismams, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina. Ieškinyje nurodomas žalos dydis skaičiuojamas nuo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos minusavus prarasto turto sumą. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių galutinę patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą, todėl neaišku kaip jis nustato prašomos priteisti žalos dydį bei kuo ją grindžia. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas, o skundžiama nutartis naikintina.

Atsiliepimas

Ieškovas BUAB „Guostė“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantės argumentai, jog ieškinys tikėtinai nepagrįstas, atmestini, nes šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismui pakanka įsitikinti tuo, jog ieškovas pateikė pakankamai ieškinio faktinį pagrindą patvirtinančių duomenų, kuriems pasitvirtinus ieškinys galėtų būti patenkintas. Be to, kreditorinių reikalavimų suma yra padidėjusi, todėl žalos dydis gali tik didėti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010). Tuo tarpu jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Šiuo atveju ieškinys pareikštas solidarioms atsakovėms inter alia apeliantei dėl 297 871,12 Lt žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinųjų apsaugos priemonių rūšis – atsakovių nekilnojamojo, kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštą. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutartį, vadovaujasi iš esmės vien aplinkybe, kad teismas prima facie neįvertino ieškinio pagrįstumo, t.y. kad atsakovėms negali būti taikoma solidarioji atsakomybė. Kaip minėta, tuo atveju, jei ieškovas tikėtinai nepagrindžia pareikšto ieškinio reikalavimo, laikinosios apsaugos priemonės iš esmės negali būti taikomos. Tačiau pažymėtina, kad teismas tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t.y. pats ieškinys (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamu atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Ieškovas nurodė ieškinyje savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą apskritai negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas apeliantės atžvilgiu. Todėl, nors preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, šioje stadijoje konstatuoti, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo.

Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, apeliantė nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimo, todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas nutarties pagrįstumo nevertina. Juo labiau, kad apeliantė ir nepateikė jokių duomenų, kad jos turtinė padėtis yra tokia gera, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių.

Todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Alvydas Poškus