Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-78-719/2014

Teisėjas Gytis Stasevičius Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00823-2011-6

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2014 m. vasario 20 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. gynėjo advokato Domanto Skebo apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo: D. L. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 4 metams; vadovaujantis BK 75 str. D. L. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; D. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 1 metus uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. L. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. spalio 7 d., apie 21.45 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus ir partrenkė į jo važiavimo krypties eismo juostą iš kairės pusės pėsčiųjų perėja ėjusius pėsčiuosius M. Č. bei J. G., dėl ko eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta M. Č. sveikata, o J. G. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, nesuderinamų su gyvybe, 2011 m. lapkričio 17 d. 13.25 val. mirė VšĮ (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 281 str. 5 d., bausmės ir civilinių ieškinių

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

BK 281 str. 5 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus.

Gynėjas apeliaciniame skunde prašo išteisinti D. L. iš kaltinimo pagal BK 281 str. 5 d., tačiau šioje dalyje tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra. Išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Be paties nuteistojo parodymų, jo neatsargią kaltę patvirtina byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma (nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertų parodymai, specialistų išvados, eismo įvykio vietos, transporto priemonės apžiūrų protokolai ir kt.). Pripažindamas D. L. kaltu apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su gynėjo apeliaciniame skunde išreikštomis abejonėmis dėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp D. L. veiksmų ir kilusių pasekmių egzistavimo nurodant, kad eismo įvykis kilo dėl pėsčiųjų padarytų KET pažeidimų. Kaltinimo D. L. esmę sudaro KET 37 p. pažeidimas, t. y. vairuodamas automobilį, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo ir neįsitikinęs, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, vis tiek judėjo tolyn ir partrenkė į jo važiavimo krypties eismo juostą iš kairės pusės pėsčiųjų perėja ėjusius pėsčiuosius M. Č. ir J. G.. Pasekmės – sunkiai sutrikdyta M. Č. sveikata ir J. G. mirtis.

KET 37 p. reikalauja, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas sulėtintų greitį arba sustotų prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Byloje nėra nustatyta, kad nuteistasis būtų judėjęs viršydamas leistiną greitį, asfalto danga buvo sausa. Tačiau vien tik šių sąlygų neįvykti aptariamam eismo įvykiui nepakako. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, kuomet eismo sąlygos dėl riboto matomumo yra neabejotinai sudėtingesnės. Tokiu atveju D. L., sutinkamai su KET reikalavimais, atsižvelgdamas į šią aplinkybę, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėjo sulėtinti greitį ar, esant reikalui, sustoti, tačiau to nepadarė. Tiriamu atveju eismo įvykis įvyko ne dėl to, kad pėstieji ėjo per pėsčiųjų perėją, o dėl automobilį vairavusio nuteistojo neatsargių veiksmų. Teismų praktikoje, nagrinėjant KET pažeidimų bylas, susiformavusi nuostata, jog rizikingą nukentėjusiojo elgesį, įtakojusį veikos padarymą ir mirtinų sužalojimų bei kitokių skirtingo masto sveikatos sutrikdymų padarymą, galima būtų pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jeigu toks nukentėjusiojo elgesys įtakotų kaltininko elgesį, t. y. kaltininko padarytą eismo saugumo taisyklių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Tačiau šiuo atveju ne dėl pėsčiųjų, o dėl nuteistojo kelių eismo taisyklių reikalavimų nesilaikymo kilo eismo įvykis. Kaip jau buvo paminėta pirmiau, nors byloje nėra nustatyta, kad nuteistasis būtų viršijęs leistiną greitį, kolegijos nuomone, jis nesilaikė ir kito, KET 133 p. įtvirtinto reikalavimo – įpareigojimo ne tik važiuoti neviršijant leistino greičio, bet ir pasirenkant saugų važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Taigi, šiuo atveju D. L., artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, ypač esant tamsiam paros metui, privalėjo imtis visų atsargumo priemonių ir važiuoti tokiu greičiu, kad prireikus dėl susidariusių aplinkybių jis galėtų sustoti, tačiau to nepadarė. Iš to seka, kad priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais buvo ne kieno nors kito, o būtent D. L. KET pažeidimas, nes jeigu D. L., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, būtų pakankamai sulėtinęs greitį ar sustabdęs transporto priemonę tam, kad praleistų pėsčiųjų perėjoje buvusius pėsčiuosius, eismo įvykis, lėmęs tokias sunkias ir negrįžtamas pasekmes, nebūtų kilęs. Būtent D. L. neatsargūs veiksmai buvo būtinoji eismo įvykio padarinių kilimo sąlyga, taigi turėjo priežastinį ryšį su įvykusiais padariniais, todėl jo veika pagal BK 281 str. 5 d. kvalifikuota teisingai.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes. Apylinkės teismas tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir nesant jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių pagrįstai paskyrė D. L. vienintelę BK 281 str. 5 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, atitinkantį numatytą tokios bausmės vidurkį. Individualizuodamas bausmę ir atidėdamas jos vykdymą apylinkės teismas BK 41 str., 54 str., 75 str. ir kitų teisės normų reikalavimų, reglamentuojančių bausmės individualizavimą, nepažeidė.

Apylinkės teismo priteisti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįsti byloje esančiais duomenimis, jie realūs, teisingi ir protingi, todėl keisti juos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pakankamo pagrindo nėra.

Gynėjas nesutinka su tuo, kad pėstieji buvo partrenkti pėsčiųjų perėjoje, nes įvykio vietoje ant kelio nesimatė kelio ženklinimo linijų, sudarytų iš stačiakampių, jokių kitų ženklų ar priemonių, įspėjančių vairuotoją apie artėjimą prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nebuvo, todėl nežinodamas, kad artėja prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, D. L. negalėjo pasirengti praleisti pėsčiųjų. Tačiau su tokia gynėjo pozicija sutikti negalima. Vieta, kurioje buvo partrenkti nukentėjusieji, buvo pažymėta KET 1.13.3 p. numatytomis linijomis, žyminčiomis šviesoforu reguliuojamą pėsčiųjų perėją. Iš byloje esančio kelio (gatvės) plano matyti, jog D. L. judėjimo kryptimi, prieš sankryžą, buvo įspėjamasis ženklas Nr. 112 (šviesoforas), kuris įspėjo D. L. artėjant prie sankryžos, pėsčiųjų perėjos arba kelio ruožo, kuriame eismas reguliuojamas šviesoforais (1 t., 39 b. l.). Taip pat, pasak paties D. L., jis aiškiai matė, jog artėja prie sankryžos, kurioje esantis šviesoforas mirksėjo geltonai, kas, pagal KET 78.9 p. reiškia, jog tuo metu tiek sankryža, tiek ir joje esanti pėsčiųjų perėja buvo nereguliuojama. Akivaizdu, jog minėto kelių ženklinimo pakako tam, kad tinkamai įspėti D. L. apie jo artėjimą prie tuo metu nereguliuojamos sankryžos ir joje esančios pėsčiųjų perėjos ir kad D. L. tinkamai pasirengtų, esant reikalui, sustoti prieš pėsčiųjų perėją ir praleisti pėsčiuosius, todėl gynėjas nepagrįstai teigia atvirkščiai ir abejoja tuo, kad abu nukentėjusieji buvo partrenkti pėsčiųjų perėjoje.

Taip pat nepagrįstai gynėjas teigia, kad vertindamas neturtinės žalos dydį apylinkės teismas neatsižvelgė į didelį pačių nukentėjusiųjų neatsargumą, nes sąmoningai rizikuodami savo sveikata jie nepraleido atvažiuojančio automobilio, vienas iš nukentėjusiųjų buvo neblaivus ir jau nebe pirmą kartą jiedu vaikščiojo neblaivūs mieste ir kt. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pagal suformuotą teismų praktiką, rizikingą nukentėjusiojo elgesį galima būtų pripažinti kaltininko teisinę padėtį švelninančia aplinkybe, jeigu toks nukentėjusiojo elgesys įtakotų kaltininko elgesį, pavyzdžiui, jeigu šiuo atveju kartu su D. L. būtų važiavęs keleivis, kuris būtų sugriebęs D. L. už vairo ir dėl to būtų kilęs eismo įvykis, kurio metu būtų nukentėjęs tas pats keleivis ir pan. Tačiau nagrinėjamu atveju eismo įvykis kilo ne dėl pėsčiųjų elgesio, todėl gynėjo skunde nurodytas nukentėjusiųjų elgesys nesudaro pagrindo švelninti nei baudžiamosios, nei civilinės nuteistojo D. L. atsakomybės.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės ir kitų apeliacinio skundo argumentų

Gynėjas skundu ginčija baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – taikymą, teigdamas, jog D. L. dirba keleivinių autobusų vairuotoju, tai yra vienintelis nuteistojo pragyvenimo šaltinis, iš šios savo veiklos jis išlaiko save, motiną, taip pat galėtų atlyginti priteistus ieškinius, D. L. galimybė susirasti kitą darbą yra nedidelė, todėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuteistajam sukels labai sunkias pasekmes tiek jam pačiam, tiek ir jo motinai.

Pagal BK 68 str. 1 d. uždraudimas naudotis specialia teise yra terminuotas draudimas naudotis tokia teise, kuria naudojantis padaryta nusikalstama veika. Pažymėtina, kad tokios priemonės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Vienas iš bausmės, o tuo pačiu ir baudžiamojo poveikio priemonės tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.). Tai suponuoja teismui pareigą skirti tokią bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę, kuria nustatyti suvaržymai ir apribojimai nuteistajam būtų pagrįsti bei realiai įgyvendinami. Sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas privalo atsižvelgti į jos tikslus, kaltininko asmenybę, bylos aplinkybes. Pagal suformuotą teismų praktiką, uždraudimas vairuoti kelių transporto priemonę paprastai skiriamas, nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, kad BK 281 str. nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad baudžiamojo poveikio priemonė nuteistajam buvo paskirta dėl to, kad anksčiau jis buvo baustas už KET pažeidimus, nusikalto naudodamasis jam suteikta teise vairuoti kelių transporto priemones ir nusikalstama veika buvo sukeltos sunkios pasekmės. Tačiau tokie, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, formalūs pagrindai, tinkamai neįvertinus kitų minėtos nuostatos taikymo būtinybę apsprendžiančių aplinkybių, šiuo atveju apylinkės teismui sutrukdė padaryti teisingas išvadas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įvykio metu D. L. turėjo vieną galiojančią administracinę nuobaudą už greičio viršijimą. Iš viso jis buvo baustas 8 kartus, tačiau visi šie pažeidimai pagal savo pavojingumo laipsnį nepriskiriami prie šiukščių pažeidimų, nes jų įstatymo leidėjas neįvertino griežtomis administracinėmis nuobaudomis (2 t., 64–67 b. l.). Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad eismo įvykį D. L. sukėlė nebūdamas apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, jis nėra registruotas psichiatrinio ar narkologinio kabinetų įskaitose (2 t., 62 b. l.), byloje nėra duomenų apie tai, kad jis piktnaudžiautų alkoholiu. Be to, D. L. padarytų KET pažeidimų, dėl kurių kilo eismo įvykis, negalima laikyti šiurkščiais vien dėl atsiradusių sunkių padarinių. Todėl vien tik tai, kad nuteistasis anksčiau buvo baustas už nešiurkščius KET pažeidimus, jis nusikalto naudodamasis jam suteikta teise vairuoti kelių transporto priemones nusikalstamą veiką ir dėl jo veikos kilo sunkios pasekmės, negali būti ir nėra absoliutus pagrindas taikyti D. L. aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę. Taikydamas nuteistajam uždraudimą vairuoti transporto priemones apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino to, kad nuteistasis dirba vairuotoju, savo darbą jis atlieka gerai (2 t., 51 b. l.), kad tai yra jo pragyvenimo šaltinis, o neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, jis neabejotinai prarastų darbą, kas akivaizdžiai pasunkintų jo, o kartu ir jo artimųjų materialinę padėtį. Tuo pačiu būtų apsunkintas ir nukentėjusiųjų interesas į žalos atlyginimą. Būtina įvertinti ir tai, kad nuteistasis nėra jauno amžiaus, todėl jo galimybės susirasti kitą darbą tikrai nebūtų lengvos, o priteistos žalos atlyginimo užtikrinimas, nuteistajam neturint pragyvenimo šaltinio, nuo to tik pasunkėtų. Negalima nepaminėti ir to, kad taikyti nuteistajam baudžiamojo poveikio priemonę apylinkės teisme neprašė nei prokuroras, nei nukentėjusieji.

Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistajam D. L. paskirta bausmė, jos vykdymą atidedant, yra pakankama jį nubausti, o taip pat tiek bendrajai, tiek specialiajai prevencijai (sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo ir paveikti bausmę atlikusius asmenis taip, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų), tiek apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas (BK 75 str. 4 d. įtvirtinta, kad, esant tam tikroms sąlygoms, bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas), tiek užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dar ir BK 68 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas D. L. šiuo atveju būtų perteklinis ir prieštarautų vienam iš BK 41 str. įtvirtintų bausmės tikslų –teisingumo principo įgyvendinimui. Tokiu būdu skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.), panaikinant nuosprendžio dalį, kuria D. L. paskirta BK 68 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – pasvarstymai apie nukentėjusiųjų judėjimo greitį, apie apylinkės teismo veiksmus leidžiant prokurorui pakeisti kaltinimą ir kt. – yra neesminės ir šiuo atveju D. L. veikos kvalifikavimui bei atsakomybės individualizavimui jos neturi jokios įtakos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. L. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.