Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovo atstovei adv. V. Mataitei ir atsakovo atstovei adv. L. Palujanskaitei, neatvykus trečiajam asmeniui G. K., gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gigas“ ieškinį atsakovui UAB ,,Vaistena“ dėl 2 780,75 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, G. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas UAB „Gigas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė išieškoti iš atsakovo 2 780,75 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, žyminį mokestį, išlaidas už advokato paslaugas bei būtinas išlaidas.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad UAB ,,Gigas“ 2015 m. gegužės 20 d., 2015 m. gegužės 21 d., 2015 m. gegužės 22 d., 2015 m. gegužės 26 d suteikė smėlio, dolomitinės skaldos ir gamtinio žvyro transportavimo paslaugas (toliau - Paslaugos) atsakovui UAB „Vaistena“. Tai esą patvirtina Ieškovo Atsakovui 2015 m. gegužės 27 d. išrašyta PVM sąskaita - faktūra serija GS Nr. 0000092 (toliau - PVM sąskaita - faktūra). Taip pat, tai patvirtina ir krovinio važtaraščiai, kurie yra sudaryti 2015 m. gegužės 20 d., 2015 m. gegužės 21 d., 2015 m. gegužės 22 d., 2015 m. gegužės 26 d. tarp Ieškovo ir Atsakovo. Taip pat, Ieškovas nori paminėti, kad prieš suteikiant transportavimo paslaugą (dėl dolomitinės skaldos) jis informavo Atsakovą elektroniniu paštu dėl avanso apmokėjimo ir kainos už vieną toną, tačiau jokių prieštaravimų iš kliento nesulaukė ir gavo avansinį mokėjimą lygų 1 000 Eur (vienam tūkstančių eurų). Ieškovui suteikus Atsakovui PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytas Paslaugas, Ieškovas išrašė ir pateikė Atsakovui PVM sąskaitą - faktūrą apmokėjimui bei nurodė, jog PVM sąskaitą - faktūrą Atsakovas privalo apmokėti per 10 dienų terminą po sąskaitos išrašymo. Tokį atsiskaitymo terminą Ieškovas su Atsakovu buvo sutarę iš anksto dar prieš Ieškovui suteikiant Paslaugas. Atsakovas gavęs PVM sąskaitą - faktūrą nei per šalių sutartą 10 dienų terminą, nei vėliau skolos taip ir nesumokėjo. Atsakovui uždelsus su Ieškovu atsiskaityti, pastarasis ne kartą ragino Atsakovą kuo greičiau padengti įsiskolinimą, tačiau Atsakovas vis atsisakydavo vykdyti savo įsipareigojimus nepateikdamas jokių svarių ar svarstytinų motyvų. Pagal PVM sąskaitą - faktūrą, šiuo metu Atsakovas Ieškovui yra skolingas 2 780,75 Eur, kadangi dalinis mokėjimas (avansas) jau buvo apmokėtas, tai yra, 1 000 Eur. Ieškovas nurodė, kad Atsakovas atsisako apmokėti įsiskolinimą tiek iš įmonės, tiek iš asmeninių lėšų ir pareiškė, kad apskritai negalės atsiskaityti su Ieškovu, neva dėl sunkios finansinės padėties. Kadangi Ieškovui skolos atgauti iš Atsakovo nepavyko, taip pat Atsakovui nurodžius, jog nebegalės atsiskaityti su Ieškovu, Ieškovas, kreipėsi į teismą su ieškiniu ir savo reikalavimu priteisti Atsakovo negražintą pinigų sumą (CK 6.1 str., 6.2 str.).

Nors šiuo konkrečiu atveju tarp Ieškovo ir Atsakovo nebuvo sudaryta rašytinė atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, tačiau iš PVM sąskaitos - faktūros turinio bei kitų juridinių faktų aiškiai matyti, jog šalis sieja atlygintinų paslaugų teikimo (LR CK 6.716 str.) prievoliniai teisiniai santykiai.

Anot Ieškovo atsižvelgus į PVM sąskaitos - faktūros turinį, PVM sąskaita - faktūra turėtų būti prilyginama rašytinei atlygintinų paslaugų teikimo sutarčiai, pagal kurią šalys susitarė dėl atitinkamų Paslaugų suteikimo bei kainos. Ieškovas visus jam iš įstatymo normų ir prievolinių teisinių santykių kylančius reikalavimus įvykdė tinkamai t. y. suteikė Atsakovui jo pageidaujamas gauti Paslaugas, išrašė ir perdavė PVM sąskaitą - faktūrą Atsakovui, jog šis galėtų su juo atsiskaityti bei žodžiu susitarė su Atsakovu, jog už suteiktas Paslaugas bus atsiskaitoma per 10 dienų terminą, tačiau Atsakovas dėl Ieškovui nesuprantamų priežasčių iki šiol nepagrįstai vilkina bei vengia įvykdyti savo prievolę ir neatsiskaito su Ieškovu. Ieškovas taip pat nori pažymėti, jog Atsakovas nei Ieškovui suteikus jam PVM sąskaitoje - faktūroje numatytas paslaugas, nei vėliau nereiškė Ieškovui jokių pretenzijų dėl kokybės ar šalių sutarto atsiskaitymo termino, kol galiausiai vienašališkai pareiškė, jog negalės įvykdyti savo prievolės dėl neva sunkios įmonės finansinės padėties. Taip pat, Ieškovas nori paminėti, kad Atsakovas taip ir nepasirašė jam pateiktos PVM sąskaitos - faktūros, grįsdamas aukščiau išdėstytais motyvais (LR CK 6.38 str. 1 d., 6.59 str.). Ieškovo manymu akivaizdu, jog Atsakovas delsdamas atsiskaityti su Ieškovu, pažeidė sutarčių ir prievolių įvykdymo principus (CK 6.200 str.). Atsakovas laiku, per šalių žodžiu sutartą terminą neatsiskaitė su Ieškovu ar net apskritai neketina to padaryti ateityje, todėl remiantis visomis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, Ieškovo manymu Atsakovas turėtų būti laikomas pažeidusiu prievolę laiku atsiskaityti su Ieškovu už suteiktas Paslaugas. Tokiu atveju Ieškovo manymu iš Atsakovo jam turėtų būti priteista likusi skola, kuri yra lygi 2 780,75 Eur pagal 2015 m. gegužės 27 d. PVM sąskaitos - faktūros serija GS Nr. 0000092 pagrindu suteiktas transportavimo paslaugas.

Remiantis LR CPK 135 str. 1 d. 7 p., Ieškovas nemanė, kad ginčą su Atsakovu būtų galima išspręsti taikos sutartimi.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, CK 6.1, 6.2 str., 6.38 str. 1 d., 6.59 str., 6.200 str. 1 d. ir 6.716 str. 1 d. bei LR CPK 79 str., 80 str. 1 d. 1 p., 82 str., 85 str. 1 d. 1 p., 93 str., 123 str. 4 d. ir 135 str. 1 d. 7 p., ieškovas teismo prašė:

1. Priteisti iš Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vaistena“ Ieškovo UAB ,,Gigas“, naudai - 2 780,75 Eur skolos pagal 2015-05-27 PVM sąskaitos - faktūros serija GS Nr. 0000092 pagrindu suteiktas transportavimo paslaugas

2. Priteisti iš Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vaistena“, Ieškovo UAB ,,Gigas“, naudai 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Priteisti iš Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vaistena“, Ieškovo UAB ,,Gigas“, naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas - žyminį mokestį bei išlaidas už ieškinio parengimą teismui, pagal į bylą pateiktus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

Ieškovas savo reikalavimus atsakovui grindė į bylą pateiktais rašytiniais ir šiais įrodymais.

Ieškovo pakviesti liudytojai G. S., E. D., J. J., T. V., J. M., A. B. ieškovo ir kitos A. J. įmonės darbuotojai (vairuotojai ir vadybininkas) duodami teismui parodymus teigė, kad pagal vadovų nurodymus jie nurodytu laikotarpiui iš karjerų vežė (organizavo) žvyrą, dol. skaldą ir smėlį į K. k., Šiaulių raj., lauko kelio įrengimui. Teigė, kad kelio darbai vyko dalyvaujant ir kitos įmonės darbuotojams. Pripažino, kad išpylus atvežtą krovinį nebuvo įgalioto asmens turinčio teisę pasirašyti krovinio važtaraščiuose. Teigė, kad kai kuriuose jų krovininiuose automobiliuose yra sumontuoti ir GPS įrenginiai, fiksuojantys jų kelionės maršrutą.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai paaiškino teismui, kad nepageidauja su atsakovu sudaryti taikos sutarties, kadangi pastarasis ir anksčiau jau žadėjo įvykdyti savo prievolę ieškovui, tačiau žodžio netesėjo. Tuo pačiu atstovai prašė atmesti atsakovo atstovo teiginius, kad ieškovas atsakovui vežė tik smėlį, kadangi į bylą yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog pagal užsakymą buvo vežamas žvyras ir dolomitinė skalda, be ko negali būti įrengtas tinkamas kelias. Mano, kad atsakovo atsikirtimai, jog skaldą jis vežė iš savo valdose esančio skaldos kiekio yra neįrodyti. Laiko, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai, nes jam buvo perduotas ne tik PVM sąskaitoje nurodytas kiekis dolomitinės skaldos, bet ir žvyras su smėliu. Be to ieškovo reikalavimą atsakovui patvirtina ir kiti į bylą pateikti įrodymai, tai yra specialistų išvados ir jų atlikti apskaičiavimai bei sudarytos sąmatos. Taip pat ir antstolio atliktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikytinas įrodymu pagrindžiančiu ieškovo ieškinio reikalavimo pagrįstumą. Laiko, kad atsakovas gavęs iš ieškovo nurodytą kiekį statybinių medžiagų, kurios jam buvo pristatytos ieškovo transporto priemonėmis, privalo sumokėti likusią skolos dalį. Teigė, kad atsakovo pateikti įrodymai atmestini, nes jie neįrodo, jog jam nereikėjo ieškovo paslaugos ir nurodyto prekių kiekio.

Atskirai V. J. duodamas paaiškinimus nurodė, kad su atsakovo vadovu susipažino atsitiktinai, o 2015-05 mėn. sulaukė jo skambučio ir sutiko jam padėti. Kadangi atsakovas neturi keturračio vilkiko su priekaba, tai sutiko atgabenti jam smėlį, žvyrą ir dolomitinę skaldą. Parodė, kad vykdant gautą užsakymą iškilo pavojus, jog transporto priemonės gali įklimpti į žemę, nes nebuvo tinkamai paruoštas privažiavimas prie įrengiamo kelio. Norėdamas skubiai patenkinti atsakovo poreikius, jis turėjo kreiptis į kitą giminingą A. J. įmonę, kuri irgi verčiasi statybinių medžiagų pervežimu. Teigė, kad užsakovo poreikiai keitėsi, dėl to teko daryti papildomus reisus statybinėms medžiagoms atvežti. Parodė, kad po to atsakovas prašė sumažinti užsakymo kainą, tačiau jis nesutiko. Sutarties su atsakovo atstovu nesudarė, kadangi juo pasitikėjo, o dėl kainos susitarė telefonu. Mano, kad atsakovui atvežtą statybinių medžiagų kiekį patvirtina ir krovininiuose automobilyje įrengtos GPS duomenys.

Ieškovo atstovai prašė teismo ne tik ieškinį tenkinti visiškai, bet ir priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas ieškovui, įskaitant ir būtinas išlaidas.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovo ieškinį nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka dėl šių motyvų.

1. Ieškovas neteisingai nurodo faktines bylos aplinkybes ir tokiais savo veiksmais galimai klaidina teismą.

Visų pirma ieškovas klaidingai nurodo, kad atsakovui neva buvo suteiktos ne tik smėlio ir žvyro pardavimo bei transportavimo paslaugos, bet neva ir dolomito skaldos transportavimo paslaugos. Su tuo atsakovas kategoriškai nesutinka.

Iš tikrųjų atsakovas su ieškovu tarėsi, kad šis parduos ir į K. kaimą pristatys 18 m³ žvyro bei apie 108 m³ smėlio, o atsakovas už tai ieškovui sumokės 1 000 eurų, o šis ateityje išrašys sąskaitą.

Ieškovas atsakovui pardavė ir į K. kaimą 2015 m. gegužės 22 - 26 d. pristatė žvyrą ir smėlį. Būtent šių medžiagų atsakovas neturėjo ir jas, kartu su pristatymo paslauga, įsigijo iš ieškovo. Minėtos medžiagos buvo panaudotos sodybos K. kaime, kelio žvyravimo darbams.

Atsakovas, atitinkamai per 2015 m. gegužės 22 d. gavęs iš ieškovo didžiąją dalį užsakytų medžiagų, kaip ir buvo tartasi 2015 m. gegužės 22 d. vakarą ieškovui padarė 1 000 eurų pavedimą, kuris turėjo apimti tiek užsakytų medžiagų įsigijimo, atgabenimo užmokestį, įskaitant ir 21 proc. PVM mokestį; darydamas pavedimą atsakovas mokėjimo paskirtyje nurodė mokėjimas pagal s/f, kurią ieškovas įsipareigojo išrašyti.

Tačiau bet kuriuo atveju iš ieškovo dolomito skalda - nei kaip statybinė medžiaga, nei kaip transportavimo paslauga nebuvo nei užsakyta, nei įsigyta (priimta).

2. Priešingai nei teigia ieškovas, nei vienas į bylą pateiktas įrodymas nepatvirtina ir neįrodo ieškovo prielaidų, neva jis atsakovui pardavė bei pristatė 106.40 tonų dolomito skaldos.

Ieškovo pateikia 2015 m. gegužės 27 d. PVM sąskaita - faktūra GS Nr. 92 nėra pasirašyta atsakovo. Atitinkamai joje nurodytos aplinkybės atsakovo nėra pripažintos ar patvirtintos.

Ieškovo į bylą pateikti krovinio važtaraščiai serija KVS4 Nr. 348369; Nr. 348370; Nr. 348382; Nr. 348383 (važtaraščiai dėl dolomito skaldos) apskirtai nepatvirtina fakto, kad minėtų važtaraščių pagrindu atsakovui neva tai buvo parduotas ir pristatytas važtaraščiuose nurodytas dolomito skaldos mišinys. Priešingai, iš minėtų važtaraščių matyti, kad ir pirkėjas, ir vežėjas yra ieškovas, t. y. UAB „Gigas“, o krovinio pristatymo vieta – V. (palyginimui, žvyro bei smėlio pristatymo vieta K.).

Taip pat akcentuotina, kad net ieškovo pateiktoje važtaraščio formoje nurodyta, jog privalomas važtaraščio elementas - gavėjo pavadinimas; krovinio atgabenimo data ir laikas (šią informaciją turi pildyti gavėjas). Šiuo atveju nei viename iš važtaraščių nėra nurodyta, kad gavėjas būtų atsakovas, taip pat nėra atsakovo atstovų parašų ir datų, patvirtinančių faktą, jog krovinys iš tiesų buvo pristatytas, nėra ir duomenų apie krovinio atgabenimo datą bei laiką.

Todėl dėl nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog su ieškiniu nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo prielaidas, neva jis atsakovui perpardavė bei pristatė 106,40 tonų dolomito skaldos mišinio.

3. Atsakovas taip pat nesutinka su ginčo PVM sąskaitoje - faktūroje (2015 m. gegužės 27 d. serija GS Nr. 92) nurodytu neva tai atsakovui pristatytu smėlio kiekiu.

Sąskaitoje nurodyta, kad neva tai buvo pristatyta 252 m³ smėlio, nors iš tikrųjų šalys tarėsi dėl maždaug 108 m³ smėlio pristatymo. Tai patvirtina ir paties ieškovo į bylą pateikti įrodymai - 2015 m. gegužės 22 d. ir 26 d. važtaraščiai, kuriuose yra atsakovo atstovų parašai, patvirtinantys faktą, jog krovinys buvo pristatytas: 2015 m. gegužės 22 d. važtaraštyje yra atsakovo direktoriaus A. T. parašas; o 2015 m. gegužės 26 d. - atsakovo darbuotojo A. K. parašas.

Tačiau 2015 m. gegužės 20 d. ir 21 d. važtaraščių nepasirašė nė vienas atsakovo atstovas (darbuotojas); kas - kokie asmenys - pasirašė minėtus važtaraščius, atsakovui nežinoma. Akcentuotina, kad 2015 m. gegužės 20 d. važtaraštyje krovinio gavėju nurodytas net ne atsakovas (UAB „Vaistena“), o ieškovas UAB „Gigas“. Todėl atsakovui nesupranta, kodėl ieškovas teikia akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį bei siekia pasipelnyti atsakovo sąskaita.

Faktą, kad atsakovas su ieškovu buvo sutaręs gauti 18 m³ žvyro (11,111 eurų už 1 m³) ir apie 108 m³ smėlio (vertė 5,2778 eurų už 1 m³), patvirtina ir atsakovo atliktas 1 000 eurų mokėjimas, kuri ieškovas nepagrįstai įvardina avansiniu: 18 m³* 11,111 + 108 m³ *5,2778 + 21 proc. PVM: viso 931,72 eurai.

Todėl akivaizdu, kad atsakovas ieškovui nėra nieko skolingas, o priešingai yra atlikęs apie 68 eurų permoką.

4. Ieškovo teiginiai, neva šis ne kartą kreipėsi i atsakovą ir reikalavo sumokėti tariamą įsiskolinimą taip pat yra nepagrįsti ir neatitinka tiesos. Jokių pretenzijų atsakovas iš ieškovo nėra gavęs.

1) pareikšto ieškinio netenkinti;

2) priteisti iš ieškovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad sudaryti taikos sutartį atsakovas galimybių nemato.

Atsakovas savo atsikirtimus į ieškovo ieškinio reikalavimus grindė rašytiniais ir šiais įrodymais.

Liudytojai A. K., G. A. atsakovo įmonės darbuotojai (vairuotojas - mechanizatorius ir darbininkas) duodami teismui parodymus teigė, tiesiant kelią privažiavimui į trečiojo asmens fermą, esančią K. k., Šiaulių raj., buvo vežama skalda, kuri buvo įmonės vadovo žemės valdoje. Patvirtino, kad kita įmonė vežė smėlį ir žvyrą, o skaldos ji nevežė. A. K. pripažino, kad atvežus nurodytas statybines medžiagas, jis irgi pasirašė krovinio važtaraščiuose.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai su ieškiniu nesutiko.

A. T. nurodė, kad stringant darbams tarp jo ir ieškovo vadovo kilo ginčas. Be to tarp jų kilo ginčas ir dėl statybinių medžiagų kiekio ir iš kur jos turi būti vežamos. Neigė, kad jam adresuota el. laišką būtų gavęs iš ieškovo. Teigė, kad skalda reikalinga kelio tiesimui buvo vežama iš jam priklausančio žemės sklypo, kurią jis buvo įsigijęs gerokai anksčiau. Pripažino, kad ieškovas pagal susitarimą jam tiekė tik smėlį ir žvyrą, o dolomitinės skaldos nereikėjo. Kelią vietos ūkininkui įsipareigojo įrengti irgi be rašytinės sutarties. Nurodė, kad ieškovas jam atvežė smėlį ne iš to karjero iš kurio jis norėjo. Mano, kad ieškovas tokio kiekio statybinių medžiagų jam per tiek reisų negalėjo atvežti, kadangi teisės aktai draudžia vežti viršsvorį.

Todėl mano, kad yra pakankamai argumentų dėl ko teismas neturėtų tenkinti ieškovo reikalavimų. Atsakovo atstovė adv. L. Palujanskaitė savo baigiamąją kalbą pateikė į bylą ir rašytine forma.

Trečiasis asmuo pateikė teismui prašymą nurodydamas, kad teisiniai santykiai jį siejo tik su atsakovu, o bylą prašė nagrinėti jam nedalyvaujant (94 b.l.).

Ieškinys atmestinas visiškai.

Ieškovas savo reikalavimą atsakovui kildina iš PVM sąskaitos - faktūros, teigdamas, jog šis mokestinis dokumentas yra pagrindinis įrodymas, patvirtinantis pastarojo įsiskolinimą kreditoriui. Dėl to teismas žemiau pasisako ne tik dėl minėto mokestinio dokumento paskirties, bet ir dėl jo įtakos šalių civiliniams teisiniams santykiams, o taip pat atsižvelgia ir į teismų praktiką, sprendžiant analogiškus ginčus tarp verslo subjektų.

Dėl PVM sąskaitos - faktūros paskirties.

Pagrindinė PVM sąskaitos - faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė. Iš Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 dalies, 13 straipsnio ir šio straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 (išdėstytas nauja redakcija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 407) 2.1 punkto ir šiuo nutarimu patvirtintų Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių 3 skyriaus nuostatų matyti, kad PVM sąskaita - faktūra yra apskaitos dokumentas, patvirtinantis ūkinę operaciją ir turintis nustatytus privalomus rekvizitus. Be to, PVM sąskaitomis - faktūromis remiasi komercinės veiklos subjektas apskaičiuodamas į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (PVMĮ) 2 str. 29 dalyje PVM sąskaita - faktūra apibrėžiama kaip dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus PVMĮ tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. Todėl kalbant apie prekių tiekimą ir jo įforminimą PVM sąskaita - faktūra svarbus yra ir visų su šiuo apskaitos dokumentų išrašymu susijusių aplinkybių vertinimas civiliniu teisiniu požiūriu.

Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 str. 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita - faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes. Taigi PVM sąskaitos - faktūros paskirtis - įforminti įvykusį prekių tiekimą.

Tuo pat metu teismas turi įvertinti ar prekių tiekimas mokestiniu atžvilgiu atspindi ir jų faktinį perdavimą. Tokiu atveju svarbu yra išsiaiškinti kaip suprantamas prekių tiekimas pagal PVMĮ. Remiantis PVMĮ 4 straipsniu prekių tiekimu dviem iš ketverių atvejais yra laikoma kuomet:

1. Prekės perduodamos kitam asmeniui ir pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkė.

2. Prekės perduodamos pagal nuomos sutartį ar kitą sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą ir (arba) atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės perduotos, arba trečiajai šaliai perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe, ir numatytas turto nuosavybės perdavimas.

Taigi iš aukščiau paminėtų ir PVMĮ 4 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, kad tokiu atveju prekių tiekimas siejamas su faktiniu jų perdavimu kitam asmeniui. Kai šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties dėl prekių tiekimo, konkrečių prekių PVM sąskaitos - faktūros išrašymas ir pateikimas kitam asmeniui pagal PVMĮ leidžia daryti prielaidą, kad PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytos konkrečios prekės jam buvo perduotos.

Deja, tai viso labo tik prielaida. Todėl kilus ginčui ir jį sprendžiant teisme, ji gali būti patvirtinta arba paneigta kitomis bylos aplinkybėmis bei surinktais įrodymais, nes įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo, pvz., prekių perdavimo, teismas gali daryti išvadą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus).

Nors ieškovas teigia, kad prekes atsakovas gavo, o pastarasis tą faktą neigia, tačiau teismas su tokiais ieškovo argumentais nesutinka. Pirmiausia, 2015-05-27 PVM sąskaitoje - faktūroje nepasirašė atsakovo įgaliotas asmuo. Be to atsakovo atstovas neigia tokios PVM sąskaitos – faktūros įtraukimą į PVM registrą (47 b.l.). Pastebėtina, kad pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (BAĮ) 13 str. 6 p. apskaitos dokumente privalo būti nurodyti asmens, turinčio teisę pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas, pavardė, parašas, pareigos. Asmenis, turinčius teisę pasirašyti apskaitos dokumentus, tvirtina įmonės vadovas (BAĮ 14 str.1d.). Antra, ieškovas tuoj po prekių perdavimo ir paslaugos suteikimo neatsakingai nepareikalavo iš atsakovo atstovo ar jo įgalioto asmens pasirašyti nurodytame dokumente, patvirtinant, kad PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytas prekes (paslaugas) jis gavo tiesiogiai. Be to atsakovo atstovas liudytojas A. T. duodamas parodymus, nepatvirtino ar konkrečiai šiame dokumente nurodytas visas prekes jis yra gavęs ir panaudojęs įrengiant privažiavimo kelią prie trečiajam asmeniui priklausančios žvėrelių fermos. Trečia, kilus šalių ginčui dėl sutartinių santykių ir dėl prekių kitam asmeniui perdavimo fakto, ieškovas nepateikė teismui šioms aplinkybėms pagrįsti nei šalių įgaliotų atstovų pasirašyto prekių perdavimo - priėmimo akto, nei tinkamų prekių gabenimo važtaraščių, ar kitų papildomų dokumentų (pvz. dėl dolomitinės skaldos ar žvyro įsigytos iš gamintojo ar karjero savininko ir jų perdavimo atsakovui ar jo įgaliotam asmeniui), o tuo pačiu įrodymų, patvirtinančių, kad prekės buvo perduotos jų gavėjui tiesiogiai, tai yra kitai sutarties šaliai. Todėl atsižvelgiant į PVMĮ nuostatas nėra pagrindo išvadai, kad pagal 2015-05-27 PVM sąskaitą - faktūrą atsakovui buvo perduotos ieškovo nurodytas visas prekių kiekis ir visa apimtimi suteiktos transporto paslaugos.

PVM sąskaitos faktūros reikšmė, vertinant šalių civilinių sutartinių santykių pobūdį ir atsižvelgiant į Lietuvos teismų praktiką analogiškose bylose.

Pažymėtina, kad civilinėje teisėje prekių perdavimą, galima įrodinėti, be kita ko, ir remiantis PVM sąskaita - faktūra, kuris kaip toks būdingas ne tik pirkimo - pardavimo sutartiniams santykiams.

Prekės tiekiamos ir drauge perduodamos kitam asmeniui esant komiso (įskaitant konsignaciją), komercinio atstovavimo, distribucijos, mainų sutartiniams santykiams, per aukcioną ir kt. Civiliniu teisiniu atžvilgiu kiekvienam šių atvejų būdinga tam tikra specifika.

Tačiau ginčo atveju tarp šalių kilo ginčas dėl prekių perdavimo esant didmeninio pirkimo pardavimo santykiams, todėl teismas šalių įrodymus vertina ir šių sutartinių santykių aspektu. Teismas konstatuoja, kad ieškovas nesudarydamas su atsakovu rašytinės sutarties, jau iš anksto užprogramavo galimą šalių nesutarimą. Todėl tarp jų kilus ginčui ir teismui išsiaiškinus, interpretavus tarp šalių susiklosčiusias faktines aplinkybes, susijusias su šalių sutartiniais santykiais, teismas daro išvadą, kad šių civilinių teisinių santykių kvalifikavimui ieškovas nepateikė patikimų ir tinkamų įrodymų. Dėl to nesant tarp šalių rašytinės sutarties, teismas negali šių santykių aiškinti vien tik remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.193 - 6.195 straipsnių nuostatomis. Kai kurie ieškovo pateikti netiesioginiai dokumentai kaip rašytiniai įrodymai, neleidžia teismui daryti kategoriškos išvados, kad atsiranda atsakovo atsakomybė ieškovui pagal ieškinio reikalavimą (17 b.l., 32-34, 50-54, 76, 103-106, 110, 113-114, 142-144 b.l.). Be to teismui nėra teisinio pagrindo remtis ir tais ieškovo pateiktais krovinių važtaraščiais, kurie neatitinka jiems keliamų teisės aktais nustatytų reikalavimų (LR Kelių transporto kodekso Šeštas skirsnis). Iš ieškovo teismui į bylą pateiktų krovinio važtaraščių seka, kad atsakovo atstovai iš jiems pateiktų 9 krovinio važtaraščių pasirašė tik 3 (tris) (11-16, 77 b.l.). Dėl šios priežasties teismas negali daryti vienintelės ir kategoriškos išvados dėl įrodomųjų faktų egzistavimo.

Pažymėtina, kad tam tikrose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau ir anksčiau yra gana išsamiai aptaręs PVM sąskaitų - faktūrų reikšmę vertinant šalių sutartinius civilinius santykius.

2005 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma ,,Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005. Pastarojoje teismas konstatavo, kad ,,tarp šalių kilo ginčas dėl pareigos atsiskaityti už patiektas prekes atsiradimo momento, o kartu ir dėl tarp jų susiklosčiusių sutartinių santykių pobūdžio. Atsakovas gaudavo iš ieškovo prekes su pastarojo išrašytomis PVM sąskaitomis - faktūromis. Atsakovui prekės buvo tiekiamos nuolat, o atsiskaitoma už jas konkrečiai jų neidentifikuojant.

Nagrinėdami bylą, žemesnių instancijų teismai neatsižvelgė į ginčo šalių netiksliai surašytą konsignacijos sutartį ir sprendė, kad tarp šalių susiklostė pirkimo - pardavimo santykiai.“ Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad vien PVM sąskaitų - faktūrų pirkimo - pardavimo santykiams pagrįsti nepakanka ir sprendė, jog PVM sąskaitos - faktūros savo esme gali būti laikomos ne tik pirkimo - pardavimo, bet ir komiso, distribucijos bei kitus sutartinius santykius, susijusius su prekių perdavimu, patvirtinančiais dokumentais. Toks PVM sąskaitos - faktūros traktavimas visiškai atitinka mokesčių teisės aktuose (konkrečiai - PVMĮ) nustatytą šio dokumento paskirtį - įforminti įvykusį prekių tiekimą.

Pasakytina, kad tokiu atveju, kai yra galiojanti, nors ir netiksliai bei neaiškiai surašyta rašytinė ginčo šalių sutartis, šalių sutartinių santykių pobūdis ir sutarties sąlygos gali būti nustatomos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, t. y. turi būti nustatomos ir vertinamos tam tikros aplinkybės (tikrieji šalių ketinimai, sutartinių santykių tikslas, ankstesnė šalių santykių praktika ir t. t.). Remiantis civilinio proceso rungimosi principu pagrįsti ir įrodyti teisme šias aplinkybes jau tampa kiekvienos ginčo šalies, įrodinėjančios jai reikšmingus faktus, pareiga ir problema.

Taigi, remiantis PVM sąskaita - faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. ar šalis siejo didmeninio pirkimo - pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Pažymėtina, kad nenustačius ginčo šalių sutartinių santykių pobūdžio, negalima nustatyti jų sutartinių teisių ir pareigų turinio, mokėjimo ir atsiskaitymo už perduodamas prekes tvarkos bei terminų ir pan. Tad, norint išvengti galimų šalių nesutarimų dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio ir jų skirtingo interpretavimo, pernelyg plataus PVM sąskaitos - faktūros civilinio teisinio traktavimo, tokiems šalių sutartinius santykius nustatyti, būtina rašytinė sutartis.

Kitoje LAT išnagrinėtoje civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“ (bylos Nr. 3K-3-15/2008, nutartis priimta 2008 m. sausio 28 d.) buvo sprendžiamas ginčas dėl to, ar atsakovas - jis atsiskaitydamas nesilaikė PVM sąskaitose - faktūrose nurodytų mokėjimo už prekes terminų, be to, ginčo šalys nebuvo sudariusios rašytinės didmeninio pirkimo - pardavimo sutarties - tinkamai vykdė prievoles sumokėti ieškovui už gautas prekes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita - faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Bylos nutartyje buvo pripažinta, kad PVM sąskaitos - faktūros laikytinos ieškovo vienašališkai išrašytais dokumentais, mokėjimo terminai jose - taip pat nustatytais vienašališkai, todėl negalima traktuoti, kad šalis turi prievolę atsiskaityti už prekes jai išrašytose PVM sąskaitose - faktūrose nurodytais terminais. Toks šio apskaitos dokumento civilinės teisinės reikšmės aiškinimas atitinka CK 6.154 str. 1 dalies ir 6.159 straipsnio nuostatas. Iš jų matyti, kad sutarties esmė - tai šalių susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti jų civilinius teisinius santykius, o tai reiškia, kad svarbiausia yra šalių valios sutapimas.

Pasakytina, kad prie išvados, susijusios su PVM sąskaitos - faktūros civiliniu teisiniu vertinimu, teismas priėjo tik įvertinęs visas bylos aplinkybes ir įrodymus. Tai reiškia, kad nurodytoje byloje PVM sąskaitos - faktūros kaip įrodymai vertintos atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su ilgamete ginčo šalių tarpusavio prekybinių komercinių santykių praktika ir elgesiu (atsakovas atsiskaitydavo nesilaikydamas PVM sąskaitose - faktūrose nurodytų mokėjimo terminų, o ieškovas, iki pasibaigiant šalių komerciniams santykiams, nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl mokėjimo terminų praleidimo ir neskaičiavo palūkanų), ir į kitus rašytinius įrodymus. Tad nustatyta faktinė situacija leido teismui šioje byloje padaryti išvadą, kad susiklosčiusi mokėjimo tvarka atitiko abiejų šalių valią. Dėl to kasacinės instancijos teismas mokėjimo terminus laikė nepraleistais, o piniginę prievolę sumokėti už prekes - įvykdyta tinkamai. Tuo remdamasis teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti palūkanas už vėlavimą atsiskaityti už prekes. Iš paminėto seka, kad jeigu ginčo šalys būtų sudariusios rašytinę prekių tiekimo sutartį, kuri būtų galiojusi ginčijamų santykių atsiradimo metu ir kurioje būtų aiškiai nustatyti atsiskaitymo terminai, pirmiausia būtų nagrinė­jama šalių sudaryta sutartis ir jos sąlygos dėl terminų, o ankstesnei šalių komercinių santykių praktikai būtų skiriama gerokai mažiau dėmesio.

Kaip jau minėta, vien tai, kad nėra rašytinės sutarties, neužkerta kelio kreditoriui prisiteisti skolą už prekes, jei yra jų perdavimą kitai šaliai pagrindžiančių įrodymų.

Tokios praktikos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi remiantis 2004 m. spalio 28 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje AB „Kazlų Rūdos metalas“ v. UAB „Deltima“, AB Kredyt Bank S. A. (bylos Nr. 3K-3-535/2004), kuomet matyti, kad kartais PVM sąskaitą - faktūrą gali patvirtinti šalies įsipareigojimų pagal sudarytas rašytines sutartis, pavyzdžiui, rangos ir jungtinės veiklos, vykdymas.

Šios bylos ieškovas, vykdydamas su atsakovu sudarytas dvi rangos sutartis ir jungtinės veiklos sutartį, atvežė į sutarčių vykdymo vietą įrenginius kaip jungtinės veiklos įnašą. Šis prekių tiekimas įformintas ieškovo išrašyta PVM sąskaita - faktūra. Šalys jungtinės veiklos sutartyje buvo nustačiusios, kad konkretus kiekvienos jų bendros veiklos įnašo (turto) dydis ir forma bus nustatomi pagal vėliau pateiktas sąskaitas. Taigi šiuo atveju PVM sąskaitomis - faktūromis buvo fiksuojami jungtinės veiklos įnašai ir sutartyse įtvirtinto įsipareigojimo įnešti turtą bendrai veiklai plėtoti įvykdymas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą, paremtą šio teismo argumentais, kad neva komercinėje praktikoje vienkartinis prekių pirkimas -pardavimas gali būti įforminamas sąskaita - faktūra, tai yra nereikia sudaryti rašytinės sutarties, o PVM sąskaita - faktūra turi visus pirkimo - pardavimo sutarties požymius.

Taigi darytina išvada, kad pavieniais atvejais šalims, vykdančioms sutartinius įsipareigojimus, paskirus savo veiksmus galima įforminti sąskaitomis, bet protingiau visada šią galimybę aiškiai aptarti rašytinėje sutartyje. Tuomet, kilus ginčui, priešinga šalis neturėtų galimybės pernelyg plačiai aiškinti PVM sąskaitos - faktūros esmės, kai konkretūs PVM sąskaitą - faktūrą išrašiusios šalies veiksmai, esant vienokio pobūdžio sutartiniams santykiams, pradedami interpretuoti kaip kitokio pobūdžio, pavyzdžiui, kaip prekių pardavimo.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartą kasacinės instancijos teismo praktiką, darytina išvada, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vieningai laikosi pozicijos, jog PVM sąskaita - faktūra negali būti savaime prilyginama pirkimo - pardavimo sutarčiai ir civiliniu teisiniu atžvilgiu negali šalių įpareigoti kaip sutartis, kuri jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Todėl PVM sąskaita - faktūra negali atstoti pirkimo - pardavimo sutarties ar jos pakeisti. Be to, vien remiantis šiuo apskaitos dokumentu nėra pagrindo preziumuoti šalių pirkimo - pardavimo sutartinių santykių, nes PVM sąskaita - faktūra geriausiu atveju (jei joje yra papildomų prekių gavėjo įrašų) tegali patvirtinti prekių perdavimą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo prašymu teismui išsireikalavus iš Šiaulių apskrities VMI papildomus duomenis galima konstatuoti, jog ir atlikus priepriešinį patikrinimą pas atsakovą, jo buhalteriniuose registruose nerasta 2015-05-27 PVM sąskaitos - faktūros. Todėl ieškovo motyvas, kad 2015-05-27 PVM sąskaita - faktūra patvirtina, jog ginčo šalis siejo pirkimo - pardavimo santykiai, atmestinas.

Dėl šalių civilinių santykių vertinimo, nesant rašytinės sutarties.

Nors ieškovo atstovė teigė, kad jo kliento verslo praktika paprastai yra grindžiama PVM sąskaitomis - faktūromis, o ne rašytinėmis sutartimis, tačiau iš šių sutartinių santykių kilus šalių ginčui, pavyzdžiui, dėl skolos už prekes, transporto paslaugas, palūkanų ir kt. priteisimo, yra sudėtinga nustatyti bent esmines šalių sulygtas sandorio sąlygas. Ieškovas teisme neįrodė ne tik, kad apskritai buvo sutarta perleisti atsakovui nurodytą kiekį prekių nuosavybės teisę ir suteikti transporto paslaugas pagal 2015-05-27 PVM sąskaitą - faktūrą, bet ir kada bei kam ji turėjo pereiti (asmeniui, kuriam išrašyta PVM sąskaita - faktūra, ar trečiajam asmeniui, pvz. trečiajam asmeniui G. K., kuomet tuose santykiuose dalyvavo dar ir A. J. įmonė), nuo kurio momento perėjo prekių atsitiktinio žuvimo ir sugedimo rizika, kokia yra šalių atsiskaitymo tvarka bei terminai ir kt.

Todėl kilus ginčui šalių santykiai ir sutarties turinys tampa šalių įrodinėjimo našta. Ieškovui neįrodžius tarp šalių faktiškai susiklosčiusių sutartinių santykių visos apimties, teismas irgi negali jų aiškinti plečiamai. Pažymėtina, kad ieškovas kaip savo srities profesionalas turi veikti atsakingai pagal tai veiklai taikomus reikalavimus, o to nepadaręs yra priverstas prisiimti visas iš to kylančias pasėkmes.

Be to, CK 4.49 str. 1 dalyje nustatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuo daiktų (turto) perdavimo įgijėjui momento įgyja nuosavybės teisę į juos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Tad, jei šalys ir nėra sudariusios rašytinės prekių tiekimo sutarties (ar rašytinėje sutartyje nenustatytas nuosavybės teisės į prekes perėjimo momentas), remiantis asmeniui pateikta PVM sąskaita - faktūra, liudijančia, kad joje nurodytos prekės yra perduotos, tik tuomet remiantis CK 4.49 str. 1 dalimi, galima būtų kalbėti apie nuosavybės teisės į šias prekes perėjimą kitam asmeniui.

Taigi, atsižvelgiant į aukščiau teismo pateiktus argumentus, pripažintina, kad 2015-05-27 PVM sąskaita - faktūra negali atstoti rašytinės prekių tiekimo sutarties likusiai ginčo sumai ir tokia PVM sąskaita - faktūra negalima įforminti nei pirkimo - pardavimo, nei kitų su prekių perdavimu susijusių šalių sutartinių santykių. Be to vienašališkai išrašyta PVM sąskaita - faktūra neįpareigoja kitos šalies, nes remiantis vien ja negalima kalbėti apie abiejų šalių valios sutapimą, nes joje nėra nurodyti atsiskaitymo terminai ar kitos sutartinių santykių sąlygos. Todėl remiantis aukščiau išdėstytu teismui yra teisinis pagrindas ieškovo ieškinį atsakovui atmesti.

Dėl šalių įrodinėjimo pareigos.

CPK 178 str. numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Nė vienas įrodymas teismui neturi išankstinės galios, kadangi teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti patvirtintą ar labiau tikėtiną išvadą faktui esant, nei jo nesant. Priešingu atveju, tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos. Esant pagrįstoms abejonėms ar nepaneigtiems priešingiems įrodymams dėl nustatytinų aplinkybių egzistavimo, tam tikras faktas nelaikytinas įrodytu. Šioje byloje ieškovo įrodinėtina aplinkybė yra didmeninės pirkimo - pardavimo sutarties su atsakovu sudarymas. Ieškovui nepateikus rašytinės sutarties ir nesant kitų tarp įmonių atsiskaitymo už perduotas prekes apskaitos dokumentų, taip pat nenustačius atsakovo veiksmų, liudijančių apie pirkimo - pardavimo sutarties sudarymą ir jos vykdymą, iš ieškovo byloje pateiktos 2015-05-27 PVM sąskaitos - faktūros, negalima spręsti apie realaus sandorio buvimą, kas priešingai, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą apie šiame dokumente nurodytų prekių perdavimo fiktyvumą. Dėl išdėstytų priežasčių teismas konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas atsakovui laikytinas neįrodytu ir jis atmestinas. Be to Šiaulių AVMI teismui pateikta 2015-10-23 pažyma Nr. (33.1) S-9007 laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu šioje byloje, kuri irgi nebuvo paneigta kitais rašytiniais įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Teismui atmetus ieškovo pagrindinį reikalavimą atsakovui dėl skolos priteisimo, netenka teisinės prasmės ir kiti jo išvestiniai reikalavimai (pvz. dėl palūkanų), todėl teismas dėl jų nepasisako.

Pažymėtina, kad leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Ginčo atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti. Tačiau ir tokiu atveju šie įrodymai turi būti paremti kitais juos pagrindžiančiais įrodymais (32-34, 58 b.l.).

Statybos būdu paprastai atliekamų darbų įkainiai yra nustatomi pagal lokalines sąmatas. Tačiau šis statybos įmonių vidaus apskaitai naudojamas dokumentas nėra galutinis apskaičiuojant atliktų darbų vertę. Be to ir paties dokumento pavadinimas leidžia teikti, kad tai tėra tik būsimų sąnaudų (išlaidų), atliekant statybos (remonto) darbus apskaičiavimas (sąrašas). Kiekvienu atveju atlikus statybos (remonto) darbus pagal lokalines sąmatas privalo būti sudarytas atliktų darbų aktas kuriame nurodytos visos tiesioginės išlaidos ir kainų pagrindimai, mato vienetai, kiekiai bei kaina. Kai kada vykdant statybos (remonto) ar kitus rangos darbus, remiantis viešosios teisės normomis rangovas privalo sudaryti pažymą apie atliktus statybos (remonto) darbus per atitinkamą periodą, kurioje irgi nurodomi darbai, jų sąmatinė vertė su PVM (be PVM), atliktų darbų vertė už atsiskaitomąjį laikotarpį. Nesant tokių dokumentų teismas negali tinkamai įvertinti ieškovo reikalavimo atsakovui pagrįstumo (142-144 b.l.).

Atsakovo argumentai, kad jis nėra skolingas ieškovui, patvirtina visuma byloje esančių įrodymų. Pastebėtina, kad 2015-05-27 PVM sąskaitą - faktūrą, teismas vertina visų įrodymų visumoje, kadangi nagrinėjamoje byloje nė vienas iš šalių pateiktų įrodymų neturi iš anksto nustatytos galios, o ginčo atveju atsakovo atsikirtimų pagrįstumą patvirtina nuoseklūs jo paaiškinimai, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą (59 b.l.). Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad atsakovo atsiliepimo argumentai, kad jis ginčo atveju nėra skolingas ieškovui irgi sudaro pagrindą pastarojo ieškiniui atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kadangi ieškinys atmetamas, iš ieškovo atsakovui turėtų būti priteista 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui (CPK 88 str. 1 d. 6p., 93 str. 1 d.). Tačiau sprendžiant atsakovo išlaidų klausimą už advokato suteiktą pagalbą, teismas atsižvelgia į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (LR CPK 98 str. 2 d.).

Taip pat teismas atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalius dydžius, kurios patvirtintos Lietuvos advokatų Tarybos 2004-03-26 nutarimu bei LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85. Jose numatytas maksimalaus dydžio darbo užmokestis advokatams, todėl teismas, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, bylos apimtį, trukmę, į ieškinio sumą (2 780,75 Eur), bei į tai, kad ieškinys atmestinas visiškai, atsakovo prašymą dėl išlaidų susijusių su advokato pagalba, tenkina iš dalies. Todėl atsakovui iš ieškovo priteistina tik 500,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovo atstovės atvykimas į teismo posėdį iš Vilniaus į Šiaulius laikytinas būtinu, tačiau dėl to patirtos išlaidos tik iš dalies pripažintinos pagrįstomis. Tokia išvada seka atsižvelgiant į tai, jog atstovo vykimas į teismo posėdžius Šiauliuose, buvo galimas vykstant tarpmiestinio maršruto autobusu ir jos vienkartinio atvykimo ir grįžimo išlaidos tokiu atveju nebūtų didelės. Be to ieškovo reikalavimas atsakovui kilo iš dalies ir dėl pastarojo veiksmų, kuomet jam įsigyjant prekes ir paslaugas iš ieškovo, jis taip pat turėjo būti rūpestingesnis ir siekti tinkamo sutartinių santykių įforminimo, o to nedaręs taip pat laikytinas atsakingu dėl kilusio ginčo. Todėl šis ieškovo reikalavimas likusioje dalyje atmestinas (LR CPK 88 str. 1 d. 8p.).

Atmetus ieškovo ieškinį visiškai, iš pastarojo į valstybės biudžetą priteistinos ir išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą, per LR pašto bendrovę (LR CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo ieškinį atsakovui atmesti visiškai.

1. Priteisti atsakovui UAB ,,Vaistena“, (į.k. 175880576, buv. Gedimino g. 3, Kuršėnai, Šiaulių raj.), iš ieškovo UAB ,,Gigas“ (į.k. 302924867, buv. Pagėgių g. 72, Šiauliai), 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų atlyginimui. Likusioje dalyje šį reikalavimą atmesti.

2. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš UAB ,,Gigas“ (į.k. 302924867, buv. Pagėgių g. 72, Šiauliai) 9,44 Eur (devynis eurus 44 ct) už procesinių dokumentų įteikimą per LR pašto bendrovės kurjerių tarnybą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.