Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė VidzėnienėBaudž.byla Nr. 1A-201-134/2014Teisėja Rita BilevičienėProcesinio sprendimo kategorija: 2.4.2 (S) Teisminio sprendimo Nr. 1-50-2-00084-2012-5

2014 m. birželio 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. nuteistas :

pagal BK 178 str. 2 d. ( 2002-06-14-15 veika) - 2 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo; pagal BK 187 str. 1 d. - 1 metams laisvės atėmimo,

vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, skirti 2 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo;

pagal BK 178 str. 2 d. (2002-02-08-09 veika) - 3 metams laisvės atėmimo;pagal BK 187 str. 1 d. - 1 metams laisvės atėmimo,

vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, skirti 3 metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, T. A. skirta galutinė subendrinta bausmė - 3 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. A. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2002 m. birželio 14 d. 18.15 val., iki 2002 m. birželio 15 d. 11.15 val. ikiteisminio tyrimo bei teismo nenustatytu tiksliu laiku, išdauždamas virtuvės lango stiklą ir tuo nukentėjusiajam R. R. padarydamas turtinę 2.200 eurų ( 7596 Lt) žalą, įsibrovė į gyvenamąją patalpą - R. R. priklausantį namą, esantį adresu S. S.. 32, , iš kur slapta pagrobė svetimą, R. R. priklausantį turtą: papuošalus, Kaete Kruse lėlę, indus bei kitus įvairius daiktus bendros 11 005 eurų sumos ( 37 998 Lt), pinigus - 25 eurus (86 Lt), tuo padarydamas R. R. turtinę 13 230 eurų (45 680 Lt) žalą.

Be to jis, laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 8 d. 19.00 val., iki 2002 m. vasario 9 d. 18.30 val., ikiteisminio tyrimo bei teismo nenustatytu tiksliu laiku sugadindamas lauko duris ir tuo nukentėjusiajam M. R. padarydamas turtinę 336 eurų (1160 Lt) žalą, per tualeto langą įsibrovė į gyvenamąją patalpą - M. R. priklausantį namą, esantį adresu S. S.. 22, , iš kur slapta pagrobė svetimą, M. R. priklausantį turtą: buitinę techniką, darbo įrankius, kvepalus, įvairius daiktus bendros sumos 18 888 Vokietijos markių (45 239 Lt), pinigus- 280 Šveicarijos frankų (657 Lt), 250 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (998 Lt), tuo padarydamas M. R. turtinę 48 054 litų žalą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas jam inkriminuotus nusikaltimus padarė 2002 m. vasario 8-9 d. ir 2002 m. birželio 14-15 d. Veikos padarymo metu atsakomybę už vagystę įsibrovus į gyvenamąją patalpą numatė tuo metu galiojusio 1961 m. BK 271 str. 3 d. (įstatymo 1999-11-25 redakcija), kurios sankcijoje buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 8 metų, o patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas buvo 10 metų (1961 m. BK 46 str. 1 d. 4 p. (įstatymo 2000-09-12 redakcija)). Apeliantui palankiausia yra naujo BK 178 str. 2 d. 2003-04-10 redakcija, galiojusi 2003-05-01–2007-07-21, kurios sankcijoje už šį nusikaltimą buvo numatyta baudos, arešto, laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų, o patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas pagal BK 95 str. 1 d. 1 p. c p.p. buvo 8 metai (įstatymo 2003-04-10 redakcija, galiojusi 2003-05-01-2010-06-29.). T.A. P. miesto apylinkės teismo 2013-06-13 nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2014-06-05, nuteistas už BK 180 str. 3 d. numatytą sunkų nusikaltimą, padarytą 2008-07-05, bei kitus lengvesnius nusikaltimus, numatytus BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., padarytus 2009-2010 metais. BK 95 str. 8 d. numato, kad naujų tyčinių nusikalstamų veikų padarymas nutraukia senaties eigą dėl anksčiau padarytų nusikaltimų ir senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padaryta nauja nusikalstama veika; nagrinėjamoje byloje – nuo 2010 metų. Analogiška BK 95 str. nuostata galiojo ir nuteistajam palankiausios BK 178 str. 2 d. redakcijos galiojimo metu. Taigi, naujų nusikaltimų padarymas nuteistajam nutraukė 8 metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą, šis terminas iš naujo dėl BK 178 str. 2 d. numatytų veikų pradėtas skaičiuoti nuo 2010 metų ir baigiasi 2018 metais, dėl BK 187 str. 1 d. numatytų nesunkių veikų 5 metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas (BK 95 str. redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2010-06-29) baigiasi 2015 metais. Kadangi nuteistojo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas nėra pasibaigęs, tenkinti jo prašymą nutraukti bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui nėra pagrindo.

Nuteistojo kaltė dėl R. R. ir M. R. turto vagysčių įrodyta teisiamojo posėdžio metu išnagrinėtais ir nuosprendyje išanalizuotais įrodymais. Vienas pagrindinių įrodymų šaltinių yra DNR tyrimų specialisto išvada, kuria konstatuota, kad ant nukentėjusiojo R. R. namuose rastos kramtomosios gumos yra T. A. DNR, o ant nukentėjusiojo M. R. namuose rasto sulčių pakelio taip pat rasta T. A. DNR. Nukentėjusiojo M. R. ir liudytojos E. S. parodymais nustatyta, kad vagystė iš M. R. namo įvykdyta 2002 m. vasario 8-9 dienomis, nukentėjusiojo R. R. ir liudytojos C. R. parodymais nustatyta, kad R. R. namas apvogtas 2002 m. birželio 14-15 dienomis. Pažymos apie Lietuvos Respublikos sienos kirtimą duomenimis, baudžiamosios bylos Nr. 50-2-00043-01 teismo posėdžių protokolais ir kitais dokumentais nustatyta, kad nuteistasis vagysčių metu nebuvo Lietuvoje. Pats nuteistasis, pirmosios instancijos teismo posėdyje supažindintas su šiais dokumentais, taip pat nebeneigė vagysčių metu buvęs Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Byloje nustatyta, kad nuteistasis neturėjo jokių ryšių nei su nukentėjusiaisiais, nei su nusikaltimų vietomis.

Pats nuteistasis proceso metu pateikė skirtingas versijas dėl jam inkriminuotų vagysčių. Ikiteisminio tyrimo metu jis neigė bet kokį dalyvavimą šiose vagystėse, o teisminio nagrinėjimo metu ėmė tvirtinti, kad įvykio vietoje daiktus, ant kurių rasta jo DNR, kerštaudamas paliko jo rumunų tautybės draugas, su kuriuo jis prekiavo automobiliais, o vėliau susipyko. Tačiau nuteistasis nenurodė jokių buvusio verslo partnerio duomenų, netgi jo vardo ar pavardės. Teismo posėdyje nuteistasis parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai sakė apie buvusį draugą rumuną, bet jį apklaususi tyrėja šių duomenų į protokolą neįrašė. Teismo posėdyje T. A. apklaususi tyrėja S. B. parodė, kad T. A. jai jokių parodymų apie rumunų tautybės asmenį nedavė, T. A. parodymai protokole surašyti tokie, kokius jis ir davė, be to, apklausos metu dalyvavo jo gynėjas – tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo apklausos protokolas (5 t., 114-115 b.l.).

Byloje ištirti objektyvios kilmės įrodymai bei nenuosekli nuteistojo pozicija dėl jo biologinių pėdsakų atsiradimo įvykio vietoje suteikia pagrindą nuteistojo teismo posėdžio metu pateiktą versiją dėl jo sąsajų su įvykio vieta atmesti ir spręsti, kad T. A. nuosprendyje nurodytu laiku įsibrovė į dviejų nukentėjusiųjų namus ir pagrobė bei sugadino jų turtą.

Iš nuteistojo skundo argumentų ir jo teisminio nagrinėjimo metu pateiktų reikalavimų matyti, kad nuteistasis teigia, jog proceso metu buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jis neturėjo galimybės apklausti nukentėjusiųjų. Šie nuteistojo argumentai nepagrįsti. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų ir nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad teismas ėmėsi visų priemonių nukentėjusiųjų R. R. ir M. R. iškvietimui į teismo posėdį : du kartus kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos Reino krašto prokuratūrą dėl pranešimų apie bylos nagrinėjimą nukentėjusiesiems įteikimo, raštu kreipėsi į nukentėjusiuosius dėl jiems padarytos žalos atlyginimo. Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijos pranešė, kad abiems nukentėjusiesiems šaukimai į teismo posėdį įmesti į pašto dėžutę ir šis būdas pagal šioje valstybėje galiojančius įstatymus yra tinkamas nukentėjusiojo informavimas apie teismo posėdį. Nukentėjusysis R. R. raštu informavo teismą negalėsiantis dalyvauti teismo posėdyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas procesines galimybes iškviesti nukentėjusiuosius į teismo posėdį, tačiau jiems neatvykus, posėdyje perskaitė jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusieji nepateikė tikslių duomenų dėl pagrobtų daiktų vertės, nuteistojo veiką iš kaltinamajame akte nurodytos BK 178 str. 3 d. perkvalifikavo į 178 str. 2 d. pagal nuteistojo veiką kvalifikuojančią aplinkybę – įsibrovimą į patalpą, o nukentėjusiesiems pripažino teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, kad pagal naujai formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką netgi tuo atveju, kai teisme neapklausto liudytojo parodymai yra vienintelis ar lemiamas asmenį kaltinantis duomuo, jų pripažinimas įrodymu savaime nesukelia Konvencijos 6 str. 1 d. pažeidimo. Tokiu atveju byloje turi būti kitų patikimų šiuos parodymus patvirtinančių įrodymų (2011-12-15 sprendimas bylose Al-Khawaja prieš Jungtinę Karalystę, Tahery prieš Jungtinę Karalystę). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų parodymai netgi nebuvo vieninteliais ir pagrindiniais nuteistojo kaltės įrodymais, priešingai, jų įrodomoji reikšmė buvo labai ribota, nes nukentėjusieji tegalėjo pateikti informaciją apie vagystės iš jų namų laiką ir pavogtus bei sugadintus daiktus. Skundžiamame nuosprendyje ir šiam sprendime aptarta, kad nuteistojo kaltė iš esmės buvo grindžiama kitais įrodymų šaltiniais.

Apibendrindama kolegija sprendžia, kad teisiamajame posėdyje neapklausus nukentėjusiųjų R. R. ir M. R., nuteistojo teisės į gynybą šiame baudžiamajame procese nebuvo suvaržytos.

Šiame sprendime jau aptarta, kad teismas nenurodė, pagal kurią BK 178 str. 2 d. redakciją kvalifikuoja nuteistojo veikas, tačiau iš nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų spręstina, kad nuteistojo veikos kvalifikuotos pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojusią BK 178 str. 2 d. redakciją, kurios sankcijoje buvo numatyta bauda, areštas, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki 6 metų. Tačiau, kaip jau aptarta, apeliantui palankiausia yra BK 178 str. 2 d. 2003-04-10 redakcija, galiojusi 2003-05-01–2007-07-21, kurios sankcijoje už šį nusikaltimą buvo numatyta baudos, arešto, laisvės apribojimo arba laisvės atėmimo bausmė iki 5 metų. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, kolegija tikslina nuosprendžio rezoliucinę dalį ir nuteistojo veiką kvalifikuoja pagal šią BK 178 str. 2 d. redakciją. Tačiau nuteistajam skirtos bausmės, atsižvelgus į nuosprendyje išdėstytus jų skyrimo motyvus, individualizuotos teisingai, nėra aiškiai per griežtos, todėl nekeistinos.

BK 8 str. 1 d. numatyta, kad asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, numatytus BK 5 ir 6 str., atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės bei Lietuvos Respublikos BK. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šį nusikaltimą numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymus ilgiausias įkalinimo terminas, kurį būtų galima skirti T. A., yra 10 metų (4 t., 22 b.l.), taigi, nuteistajam skirtos laisvės atėmimo bausmės dydis neviršija nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose numatyto maksimalaus dydžio.

Nuteistojo T. A. gynėja pateikė pažymą, kurioje prašoma už antrinės teisinės pagalbos suteikimą apeliacinės instancijos teisme valstybei iš nuteistojo priteisti 320 Lt.

Prašymas atmestinas. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal BPK 322 str. 1 d. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme ir šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Kolegijos vertinimu tai reiškia, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš jų negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. T. A. apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti nuosprendžio rezoliucinę dalį nurodant, kad nuteistojo BK 178 str. 2 d. numatyti nusikaltimai kvalifikuotini pagal BK 178 str. 2 d. 2003-04-10 redakciją, galiojusią nuo 2003-05-01 iki 2007-07-21.

Gynėjos prašymą priteisti proceso išlaidas už antrinės teisinės pagalbos paslaugas apeliacinio teismo posėdyje atmesti.