Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2020 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (15/4-1)7U-00022 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui G. K.“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 4 d. pateikė Departamento Vilniaus skyriui prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Kartu su šiuo prašymu pareiškėjas pateikė iki 2023 m. kovo 26 d. galiojantį (duomenys neskelbtini) pasą Nr. (duomenys neskelbtini) bei pažymėjimą apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus.

Nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2013 m. gegužės 2 d. buvo išduoti šie leidimai laikinai gyventi: leidimą Nr. LT7323037, galiojusį nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., leidimą Nr. LT7344077, galiojusį nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., leidimą Nr. LT7366326, galiojusį nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. ir leidimą Nr. LT7484643, galiojusį nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2021 m. rugsėjo 12 d.

Byloje surinktais duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje su pertraukomis buvo deklaravęs nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. sausio 23 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. iki skundo teismui pateikimo momento. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. vasario 29 d. dirbo UAB „Kirako“, o nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. dirbo UAB „Edgarma“, nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki skundo teismui pateikimo momento dirbo „UAB Kirako“. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2017 m. liepos 7 d. iki 2017 m. spalio 22 d., nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. liepos 6 d., nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. spalio 3 d. buvo išduotos nacionalinės vizos.

Pareiškėjas 2018 m. vasario 13 d. Departamentui pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas Departamento sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu Departamento sprendimą panaikino ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Departamentas 2019 m. rugpjūčio 23 d. pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui 2019 m. rugsėjo 12 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7484643, kuris galioja iki 2021 m. rugsėjo 12 d.

Primintina, jog pareiškėjas 2020 m. gegužės 4 d. kreipėsi į Departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Europos Sąjungoje išdavimo, tačiau atsakovas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, 2020 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. (15/4-1)7U-00022 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui G. K.“ atsisakė pareiškėjui išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Ginčijamame sprendime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes per 5 pastaruosius metus 3 metus, 4 mėnesius ir 10 kalendorinių dienų neturėjo leidimo laikinai gyventi, o tai reiškia, kad pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikoje pragyvenęs pastaruosius penkerius metus be pertraukos.

Pagal Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21d. įsakymu Nr. 1V-445 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija) (toliau – Aprašas) 48 punktą, apskaičiuojant, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 dalį, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami, be kita ko, šie duomenys apie užsienietį: ar užsienietis buvo teistas, laikotarpis, kuriuo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje; Lietuvos Respublikoje dirbtas laikotarpis; mokymosi, studijavimo, stažavimosi, kvalifikacijos kėlimo ar profesinių mokymų Lietuvos Respublikoje laikotarpis; turimi kitų valstybių išduoti leidimai gyventi ir vizos; kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, įrašai apie gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ir kiti įrašai bei žymos; vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje; sveikatos priežiūros Lietuvos Respublikoje esančioje sveikatos priežiūros įstaigoje ir / ar Lietuvos Respublikoje gaunamų išmokų ar socialinių pašalpų mokėjimo laikotarpis; pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos padalinio ir / ar Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas.

Teisėjų kolegija iš byloje surinktų duomenų nustatė, jog pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje buvo deklaravęs nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. sausio 23 d. bei nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. iki skundo teismui pateikimo momento. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. vasario 29 d. dirbo UAB „Kirako“, nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. dirbo UAB „Edgarma“, o nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki skundo teismui pateikimo momento dirbo UAB „Kirako“. Taigi iš to, kas išdėstyta matyti, jog pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 11 d., iš viso 3 metus, 4 mėnesius ir 10 kalendorinių dienų gyveno Lietuvos Respublikoje neturėdamas leidimo laikinai gyventi. Kaip jau minėta, pareiškėjui nuo 2017 m. liepos 7 d. iki 2017 m. spalio 22 d., nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. liepos 6 d., nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. spalio 3 d. buvo išduotos nacionalinės vizos, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis neturėtų būti siejamas su nacionalinės vizos turėjimu, o ne su leidimu laikinai gyventi. Todėl buvimas Lietuvos Respublikoje turint nacionalinę vizą nėra prilyginamas nuolatiniam teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje.

Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė laisvos formos prašymą (paaiškinimą), kuriame nurodė, kad pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi susidarė dėl vykusių teisminių procesų, susijusių su Departamento pareiškėjo atžvilgiu priimtais sprendimais nepakeisti ir neišduoti leidimų laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija nustatė, kad 2016 m. vasario 18 d. pareiškėjas, turėdamas iki 2016 m. balandžio 30 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) darbo tikslais pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Užsieniečių prašymus išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi bei prie jų pridedamų dokumentų pateikimą, priėmimą ir nagrinėjimą bei sprendimų priėmimą reglamentuoja Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu NR. 1V-329 (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.) (toliau – Leidimų laikinai gyventi aprašas).

Pagal minėto aprašo 71 punktą ir 71.2 papunktį, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Valstybės tarnautojas privalo sutikrinti, ar prašyme pakeisti leidimą nurodyti užsieniečio asmens duomenys sutampa su jo duomenimis, nurodytais pateiktuose dokumentuose, ar kartu su prašymu pakeisti leidimą pateikti visi prašymą pakeisti leidimą pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti. Jeigu nepakanka prašymą pakeisti leidimą pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti, tai ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo išduoti arba pakeisti leidimą gavimo dienos išsiųsti pranešimą šį prašymą pateikusiam asmeniui apie tai, kad nepakanka prašymą išduoti ar pakeisti leidimą pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų. Šiame pranešime nurodoma, kad prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimo terminas sustabdomas nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos ir bus atnaujintas nuo sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti reikiamų duomenų ir (ar) dokumentų gavimo dienos ir kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 13 punktą pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi atsisakoma, jeigu per šiame pranešime nustatytą terminą nepateikti prašymą išduoti ar pakeisti leidimą pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Departamentui nustačius, jog nepakanka duomenų sprendimui dėl leidimo gyventi pakeitimo priimti, šis sustabdė prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo terminą bei išsiuntė pareiškėjui pranešimą, kuriuo pareiškėjo paprašė iki 2016 m. balandžio 10 d. atvykti į Departamentą duomenims apie įmonės vykdomą veiklą patikslinti. Pareiškėjas neatvyko iki nustatyto laiko į Departamentą, todėl 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Apskundęs pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2017 m. balandžio 18 sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir įpareigojo Departamentą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Departamentas priėmė formalų sprendimą, nesigilindamas į individualias faktines aplinkybes, nevertino aplinkybių, jog pertrauką tarp pareiškėjo ir Departamento sąlygojo ilgi bylinėjimosi procesai teisme dėl pareiškėjui išduotų leidimų laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija nesutikdama su pareiškėjo argumentais pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, numatytais Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje. Atitinkamai atsakovo priimtiems sprendimams, kaip indvidualiems administraciniams aktams, taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai.

ABTĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas).

Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Šios nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556- 633/2008 pažymėta, kad vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2014 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-111/2014).

Pažymėtina, kad VAĮ įpareigoja atsakovą, kaip viešojo administravimo subjektą savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų. Taigi, viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, nepritaria pareiškėjo argumentams, jog priimtas sprendimas yra formalus. Teisėjų kolegijos vertinimu, priimtas sprendimas priimtas laikantis pagrindinių taisyklių, kurių privaloma laikytis priimant sprendimą. Ginčijamas sprendimas iš esmės yra grindžiamas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės aktų nuostatomis, jame nurodomos būtent tokio sprendimo priėmimo priežastys ir motyvai, nurodoma apskundimo tvarka, pasirašytas įgaliotų atstovų. Todėl pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog sprendimas grindžiamas formaliu aiškinimu. Departamentas, priimdamas sprendimą laikėsi jam VAĮ 3 straipsnyje nustatytų viešojo administravimo principų, o pareiškėjas galėjo ir turėjo suprasti būtent tokio sprendimo priėmimo motyvus. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su priimto sprendimo neigiamu rezultatu pareiškėjo atžvilgiu, nereiškia, jog priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pasisakydama dėl nepertraukiamo ir teisėto pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į labai reikšmingą šios bylos išsprendimui aplinkybę, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 13 d. pateikė Departamentui prašymą, prašydamas nutraukti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą. Departamentas 2017 m. liepos 17 d. sprendimu nutraukė prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimą.

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija mano, jog pertraukas tarp leidimų laikinai gyventi išimtinai sąlygojo pareiškėjo valingi veiksmai, kuriuos jis atliko suvokdamas galimas kilti pasekmes ateityje, t.y. pareiškėjas savo laisva valia, nieko neverčiamas bei kontroliuodamas priimamus sprendimus ir veiksmus pasirinko būtent tokį elgesio modelį (nutraukti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą). Šiuos pareiškėjo veiksmus, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip negalėjo įtakoti tarp pareiškėjo ir atsakovės kilę teisminiai ginčai dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pertrauką tarp leidimų laikinai gyventi sąlygojo būtent paties pareiškėjo elgesys, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes per 5 pastaruosius metus 3 metus, 4 mėnesius ir 10 kalendorinių dienų neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas, be kita ko, skunde nurodo, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, jog 2016 m. balandžio 12 d. – 2018 m. vasario 13 d. laikotarpis neįskaitomas į pareiškėjo teisėtą gyvenimą Lietuvos Respublikoje dėl ilgo bylinėjimosi proceso, tai prašo atsižvelgti bent į tai, jog nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas neturėjo leidimo laikinai gyventi dėl atsakovo kaltės priimto neteisėto sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi ir pripažinti, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu gyveno teisėtai. Teisėjų kolegijos nuomone, net jeigu būtų pareiškėjo prašomas 2018 m. vasario 13 d. – 2019 m. rugsėjo 12 d. laikotarpis pripažintas pareiškėjo teisėtu gyvenimu Lietuvos Respublikoje, ši aplinkybė iš esmės nekeistų dabartinės situacijos, nes kaip matyti, pareiškėjas leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjo laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., o paskui tik nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 12 d. Tai reiškia, jog pareiškėjas vis vien netenkina vieno iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimo pragyventi Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus be pertraukos, nes skaičiuotinas nepertraukiamas laikotarpis rezultate sudarytų mažiau nei 5 metus nepertraukiamo ir teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai ginčijamu sprendimu konstatavo, jog leidimas nuolat gyventi neišduotas ne dėl pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, susidariusios dėl ilgų bylinėjimosi procesų, bet dėl pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, susidariusių dėl to, kad pareiškėjas nutraukė prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimą ir naują prašymą pateikė praėjus tik 7 mėnesiams.

Pareiškėjas teigia, jog jis atitinka Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog reikalavimai dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo įtvirtinti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte, tuo tarpu Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje yra numatytos papildomos sąlygos dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, kurios nelaikomos savarankišku pagrindu išduoti leidimą nuolat gyventi. Be to, ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, bet ne pareiškėjo nurodoma nuostata. Pareiškėjo apeliavimas į tai, kad jis nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos nagrinėjamos bylos kontekste neturi jokios lemiamos reikšmės priimto sprendimo (ne) teisėtumui.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog iš jo atimta teisė kreiptis dėl nuolatinio leidimo gyventi išdavimo ir, kad jis nebuvo Departamento apie tai informuotas nei žodžiu, nei raštu.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kada išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal minėto straipsnio 1 dalies 14 punktą, išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą, neatėmė iš pareiškėjo teisės kreiptis į Departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Aplinkybė, kad Departamentas atsisakė išduoti minėtą leidimą savaime neužkerta kelio pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, turint jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Kaip jau buvo nustatyta prieš tai, pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris galioja iki 2021 m. rugsėjo 12 d., todėl šio leidimo pagrindu pareiškėjas turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir ši jo teisė ginčijamu sprendimu nėra paneigta. Tuo pačiu pažymėtina, jog pareiškėjui neatimta teisė pragyvenus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms Įstatymuose nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, todėl patenkinti pareiškėjo skundą remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija sprendžia pareiškėjo skundą atmesti, o Departamento sprendimą palikti nepakeistą. Atkreiptinas dėmesys, jog skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus yra išvestinis reikalavimo panaikinti sprendimą atžvilgiu, todėl teisėjų kolegijai konstatavus ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atmestinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas.

Pareiškėjas skunde teismui suformulavo reikalavimą priteisti iš atsakovės šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo skundas nagrinėjamu atveju nebuvo patenkintas, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjui klausimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.