Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Eglė Kriaučiūnienė, sekretoriaujant Antaninai Antonenko, viešame teismo posėdyje dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui M. V. išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. D. patikslintą ieškinį atsakovei VĮ „Turto bankas“, tretysis asmuo Kauno rajono savivaldybės administracija dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine ir jos patvirtinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Vadovaujantis byloje esančiais duomenimis nustatyta: Gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais perdavimo darbuotojui TSRS Ministrų tarybos 1983-07-01 nutarimu Nr. 593 nustatyta tvarka 1989-03-20 tarp Vilkijos tarybinio ūkio ir ūkio darbuotojo M. D. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ūkis pardavė, o M. D. nupirko Vilkijos apylinkėje Vilkijos mieste, Draugystės gatvėje Nr.12 penkių kambarių 116,39 kv. m. gyvenamąjį namą (b.l.9-11). Pirkimo-pardavimo sutartimi šalys susitarė, kad pusę sumos 26 517 rub. dengia pirkėjui ūkis, likusią dalį 26 517 rub. dengia pirkėjas (b.l. 9). Vilkijos miesto LDT VK 1989-12-28 išdavė orderį Nr. 39 suteikiantį teisę apsigyventi bute Kauno rajonas, Vilkijos m., Draugystės g. Nr. 12, penkių asmenų šeimai (b.l.13). 2015-04-15 Kauno raj. savivaldybės administracijos Vilkijos seniūnijos išduotoje pažymoje nurodyta, kad M. D. nuosavybės teise turi gyvenamąjį namą, pažymėtą šifru 1Ab su priklausiniais. M. D. statinius 1989-03-20 nupirko iš Vilkijos tarybinio ūkio (b.l.14). 2015-05-06 sprendimu VĮ Registrų centro Kauno filialas atmetė ieškovo prašymą nekilnojamojo turto registre įregistruoti ginčo nekilnojamąjį turtą (b.l.7-8).

Pagal CK 6.305 str. 1 d., apibrėžiančią pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). PagalCK 6.309 str. 1 d. laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas. Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 str. 3 d.). Su šios normos taikymu tiesiogiai susijusi ir CK 1.93 str. 4 d., nustatanti, kad jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu; šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek bendroji CK 93 str. 4 d. nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma – CK 6.309 str. įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 str.). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo. Tokiu atveju teismo pripažinimas šalis sudarius pirkimo–pardavimo sutartį iš esmės reiškia ir reikalaujamos sutarties formos, kaip būtinosios nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties elemento, pripažinimą (CK 6.159 str., 6.309 str. 3 d., 6.393 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-61/2012).

Byloje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1989-03-20 tuometinės TSRS Ministrų tarybos 1983-07-01 nutarimo Nr. 593 pagrindu, pagal kurį ūkiams buvo leidžiama perduoti savo darbuotojams gyvenamuosius namus su ūkiniais pastatais, kurie buvo pastatyti už valstybės ar paties juridinio asmens lėšas, apmokant 50 procentų minėto turto vertės. Šio proceso tikslas neabejotinai buvo sąlygų fiziniams asmenims sudarymas įsigyti gyvenamąsias patalpas. Tuo metu galiojusio 1964 m. Lietuvos Civilinio kodekso 255 str. numatė, kad gyvenamojo namo (ar jo dalies) pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota ir numatyti šio reikalavimo pažeidimo padariniai, t. y. įstatymo nustatytos formos nesilaikymas sandorį darė negaliojančiu. Galiojusio kodekso 58 str. 5 d. buvo numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Atitinkamai šiuos santykius reguliuoja ir šiuo metu galiojančio CK 1.74 str. 1 p., 6.393 str. 1 d., 2 d., 1.93 str. 3 d., 4 d., 6.309 str.. Tiek galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio CK normomis yra įtvirtinta išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant. Sprendžiant klausimą, ar vadovaujantis CK 1.93 str. 4 d. sandoris laikytinas galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir buvo įgyvendintos teisės aktuose numatytos procedūros susijusios su pirkimu – pardavimu. Be to tam, kad aukščiau nurodyta išimtis galėtų būti taikoma, turi būti trys sąlygos: 1)sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Neesant bent vienos sąlygos, nėra pagrindo sandorį pripažinti galiojančiu.

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų tarp ieškovo ir Vilkijos tarybinio ūkio buvo sudarytas dvišalis namo pirkimo-pardavimo sandoris, ieškovas sandorį įvykdė – pagal sutartį perduotą turtą perėmė, juo naudojosi, jį prižiūrėjo bei prižiūri, už turtą pilnai atsiskaitė. Todėl darytina išvada, kad ieškovas atliko būtinus pirkimo–pardavimo sandoriui veiksmus, elgėsi sąžiningai. Byloje nepateikti įrodymai, kad viena kuri nors iš sandorio šalių vengė sandorį įforminti notarine tvarka. Tačiau atsižvelgiant į byloje išnagrinėtus faktus, kad buvo susitarta dėl atsiskaitymų pagal minėtą sutartį, atsiskaitymai yra įvykdyti, turtas buvo perduotas ieškovui, kuriuo jis naudojosi ir naudojasi, minėtas vengimo įforminti sutartį notariškai fakto neįrodymas užkirstų kelią į teisėtai įgyto turto nuosavybės teisės įforminimą asmeniui, kuris nuo1989-03-20 sutarties dėl turto įsigijimo sudarymo ir 1989-12-28 orderio suteikiančio teisę apsigyventi pagal minėtą sutartį įsigytame name išdavimo, įgyvendino nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus pripažinus 1989-03-20 pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, todėl byloje neesant įrodymų, kurie paneigtų aukščiau nurodytus argumentus, vadovaujantis vidiniu teismo įsitikinimu, grindžiamu visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ieškinys tenkintinas (CK 1.5 str., 6.309 str., CPK 178 str., 185 str. 1 d.).

Teismo išlaidos susijusios su procesinių dokumentų byloje įteikimu nepriteistinos, nes nesudaro minimalios valstybei priteistinos sumos nustatytos teisingumo ministro kartu su finansų ministru (CPK 96 str.6 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Patvirtinti gyvenamojo namo ir jo priklausinių (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Vilkijos tarybinio ūkio ir M. D..

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.