Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. , Vilniaus apygardos prokuroro ir nukentėjusiojo G. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal BK 129 str. 2d. 9 p. laisvės atėmimu 14 ( keturiolikai) metų šešiems mėnesiams;

- pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 14 (keturiolikai metų) šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1d., 5d. 2 p., 9 d.,. ši subendrinta bausmė subendrinta su Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2008-04-18 nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. S. , remiantis BK 27 str.2 d. 2 p., pripažintas pavojingu recidyvistu.

R. S. į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007-11-14 iki 2007-11-16 pagal 2008-04-18 nuosprendį ir sulaikymo bei suėmimo laikas pagal šį nuosprendį nuo 2007-12-07 iki 2009-03-25.

A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 180 str. 2 d laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 3 d, prie šios bausmės pridėta neatliktos bausmės dalis pagal Vilniaus m. 4- ojo apylinkės teismo 2007-10-31 nuosprendį - šeši mėnesiai laisvės atėmimo ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams bausmę atliekant pataisos namuose.

A. M. iš kaltinimo pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Į bausmės laiką A. M. įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas pagal šį nuosprendį nuo 2007-12-07 iki 2009-03-25.

D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3( trejiems) metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. B. iš kaltinimo pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

D. B. į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2007-12-07 iki nuosprendžio priėmimo dienos , t. y. , iki 2009-03-25.

Priteista iš R. S. , A. M. , D. B. solidariai 1068, 00 Lt. E. V. , 2800,00 Lt. – E. J. , bei iš R. S. G. K. -413,00 Lt. turtinei žalai atlyginti.

Priteista iš R. S. , A. M. , D. B. solidariai 10000,00 Lt. E. V. neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. S. priteista 40000,00 Lt. E. V. 50000,00 Lt. G. K. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. , A. M. , D. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, įsibrovę į patalpą, panaudoję fizinį smurtą, užvaldė svetimą turtą, R. S. , išėjęs už susitarimo ribų, plėšimo metu, iš savanaudiškų paskatų , nužudė žmogų.

R. S. , A. M. , D. B. 2007 m. gruodžio 6 d. apie 02.00 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą , panaudojant fizinį smurtą pagrobti svetimą turtą, apgaulės būdu, prisistačius kitu žmogumi ir V. K. atidarius duris, R. S. iš karto panaudojo fizinį smurtą, t.y. sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą, po ko kartu su A. M. ir D. B. įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini). R. S. V. K. pargriovė veidu į grindis ir suėmęs per pažastis, krūtine užspaudė pastarojo galvą ir laikė. V. K. šaukiant, priešinantis ir mėginant išsilaisvinti, A. M. ir D. B. rankomis ir kojomis sudavė V. K. ne mažiau 17 smūgių į nugarą, juosmenį, krūtinę, kojas, padarė V. K. kūno sužalojimus, kraujosruvas kairio smilkinio ir žando bei smakro kairės pusės, nugaros ir juosmens bei krūtinės dešinės pusės, riešų minkštuose audiniuose, V111, X11 dešinės pusės šonkaulių lūžius bei smulkius kelių nubrozdinimus,, kurie su mirtimi tiesioginio ryšio neturėjo .A. M. , buvusiai bute E. V. sugriebė už burnos, kad nukentėjusioji nešauktų bei sugriebė už kairio peties ir pargriovė pastarąją ant lovos, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą , pasireiškusį nubrozdinimu ir kraujosruva viršutinėje lūpoje, kraujosruva kairiame petyje. A. M. ir D. B. ieškant ir imant daiktus, R. S. laikė užgulęs V. K. galvą, užspaudęs jam kvėpavimo angas, t.y. burną ir nosį, dėl ko įvyko V. K. mirtis- jis užduso , tokiu būdu R. S. tyčia iš savanaudiškų paskatų-plėšimo metu jį nužudė. Iš minėto buto kaltinamieji pagrobė V. K. priklausančius: LCD televizorių „Tauras“, 2199 Lt. vertės, kompiuterį „Asus“, 2978 Lt. vertės, DVD video grotuvą “Philips“, 300 Lt. vertės, fotoaparatą „Canon Power ShotG5 “, 2000 Lt. vertės, WEB kamerą - 20 Lt. vertės, mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, 300 Lt. vertės, mobilaus ryšio telefoną „Nokia N2610“, 348 Lt. vertės, 3 auksinius žiedus, bendros 1200 Lt. vertės, antikvarinį žiebtuvėlį „Zippo“, 100 Lt. vertės, elektrinę barzdaskutę „Eta“, 40 Lt. vertės, rankinį laikrodį „Komandirskije“, 60 Lt. vertės, rankinį laikrodį „Vostok“, 50 Lt. vertės, 400 litų bei 7 senus fotoaparatus, neturinčius turtinės vertės, iš viso už 9995 Lt. sumą, E. J. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia N93“ 2800 Lt. vertės.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. ir LR BK 180 str. 2 d. subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. 2 d, šią subendrintą bausmę iš dalies sudedant subendrinti su Vilniaus m. 4- ojo apylinkės teismo 2007-10-31 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 14 (keturiolikai) metų 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. B. pripažinti kaltu pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. ir nuteisti laisvės atėmimu 9 metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. ir LR BK 180 str. 2 d. subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes pagal LR BK 129 str. 2 d. 9 p. ir LR BK 180 str. 2 d. subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 16 (šešiolikai) metų, bausmę atliekant 5 metus kalėjime, likusią bausmės dalį pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 1d., 5d. 2 p., 9 d., šią subendrintą bausmę subendrinti su Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2008-04-18 nuosprendžiu paskirta bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir nustatyti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 16 (šešiolika) metų, bausmę atliekant 5 metus kalėjime, likusią bausmės dalį pataisos namuose.

Nukentėjusiojo civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti solidariai priteisti iš kaltinamųjų R. S. , A. M. ir D. B. . Nukentėjusiųjų G. K. ir E. V. civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti taip pat solidariai priteisti iš R. S. , A. M. ir D. B. .

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Tai reiškia, kad kaltinant bendrininkavimu padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos, t. y. bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, t. y. bendrininkavimo sudėtis, kuri numatyta BK 24, 25 straipsniuose. Kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.

Būtinu bet kurios bendrininkavimo formos, taigi ir bendrininkų grupės, požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 str. 1 d.). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, bendrininkavimo atveju privaloma konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininko susitarimo ribų peržengimas).

Specialisto išvadoje nurodyta, kad V. K. mirtis įvyko nuo uždusimo uždengus (užspaudus) kvėpavimo angas (burną ir nosį). Nustatytos kraujosruvos kairio smilkinio, žando bei smakro kairės pusės, nugaros, juosmens bei krūtinės dešinės pusės, riešų minkštuose audiniuose bei VII, XII dešinės pusės šonkaulių lūžiai. Tuo pačiu specialisto išvadoje konstatuota, kad visi minėti sužalojimai tiesioginio priežastinio ryšio su mirtimi neturėjo, dėl šonkaulių lūžių kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, o kraujosrūvos bei nubrozdinimai, atskirai nuo šonkaulių lūžių, kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Išanalizavęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas laiko įrodytu, kad būtent R. S. plėšimo metu, pargriovęs V. K. , laikė jį prispaudęs veidu žemyn, dėl ko jis ir užduso. Tuo tarpu, nuteistieji A. M. ir D. B. irgi naudojo smurtą, tačiau jų panaudotas smurtas jokios įtakos mirčiai neturėjo.

Minėtuose apeliaciniuose skunduose teigiama, kad visi trys nuteistieji, panaudodami smurtą prieš V. K. , suvokė daromų veiksmų realų pavojingumą kito žmogaus sveikatai ir gyvybei, numatė galimus padarinius ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Pažymi, kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė kuris nors vienas kaltininkų padarytas sužalojimas, tačiau smurtą vartojo keli asmenys, todėl už nužudymą turi atsakyti visi smurtą panaudoję asmenys, o ne tik asmuo, kurio padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Ši nuostata įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punkte, kuriame pasakyta, kad tokiu atveju, kai keli asmenys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų.

Su minėtų apeliacinių skundų argumentu apie tai, kad dėl V. K. nužudymo turi atsakyti visi trys nuteistieji, kadangi jie visi prieš nukentėjusįjį panaudojo smurtą, o ne tik R. S. , dėl kurio smurtinių veiksmų ir įvyko nukentėjusiojo mirtis, negalima sutikti, nes ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma nėra nustatyta, kad visi trys nuteistieji grobimo tikslu įsibrovę į butą ir panaudoję smurtą prieš V. K. , turėjo tyčią jį ir nužudyti. Bylos įrodymų visuma nepatvirtina, kad tokią tyčią, smurtaudami A. M. ir D. B. , turėjo. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad V. K. mirtis įvyko nuo uždusimo, uždengus (užspaudus) kvėpavimo angas, t. y. burną ir nosį, t. y. būtent dėl nuteistojo R. S. panaudoto smurto, pasireiškusio nukentėjusiojo pargriovimu ant grindų veidu žemyn ir jo laikymu prispaustu kūno svoriu, tuo metu kai nuteistieji A. M. ir D. B. rinko grobiamą turtą. Minėtų dviejų nuteistųjų panaudotas smurtas (smūgių sudavimas), rankų surišimas nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei tai, kad byloje jokiais objektyviais įrodymais nenustatyta, kad visi trys nuteistieji smurtą prieš V. K. naudojo turėdami tyčią jį nužudyti, tai šiuo atveju teismo išvada, kad už nužudymą atsako tik nuteistasis R. S. , būtent kurio panaudotas smurtas tiesiogiai ir buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, yra teisinga. Kaip minėta, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad A. M. ir D. B. turėjo tyčią nužudyti V. K. , jų padaryti kūno sužalojimai nebuvo nukentėjusiojo mirties priežastimi, todėl ir pripažinti juos kaltais ir nuteisti pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, nėra įstatyminio pagrindo. Pagal BK 26 str. 1 d. bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Šioje byloje visi trys nuteistieji smurtą pradėjo naudoti neturėdami tyčios nužudyti, o tik turto užvaldymo tikslu, tačiau dėl nuteistojo R. S. panaudoto smurto nukentėjusysis mirė (užduso). Šiomis aplinkybėmis padaryti išvadą, kad ne tik R. S. , bet ir kiti du nuteistieji turėjo tyčią nužudyti V. K. ir suvokė pavojingą R. S. veikos pobūdį, ilgą laiką laikant pargriautą nukentėjusįjį veidu žemyn prispaustą, numatė, kad to pasėkoje nukentėjusysis gali numirti (uždusti) ir to norėjo, nors ir nedetalizavo tokių padarinių arba suvokė pavojingą R. S. veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo panaudoto smurto (laikymo užgulus veidu žemyn) gali įvykti nukentėjusiojo mirtis, t. y. vykdomo plėšimo metu bendrininkų grupe nužudė V. K. , turėdami netiesioginę ar neapibrėžtą tyčią, kaip tai teigiama minėtuose apeliaciniuose skunduose, negalima. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo išvada, kad V. K. nužudė R. S. , veikdamas netiesiogine tyčia (vykdytojo ekscesas), yra teisinga. Pripažinti kaltais ir už V. K. nužudymą pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. nuteisti A. M. bei D. B. , kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, jų veika pirmosios instancijos teismo teisingai kvalifikuota pagal BK 180 str. 2 d., tuo pačiu išteisinant juos iš kaltinimo dėl kvalifikuoto tyčinio nužudymo. Ryšium su šiais motyvais atmestinas apeliaciniuose skunduose nurodytas prašymas pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad V. K. jie nužudė veikdami bendrininkų grupe ir nukentėjusiesiems šioje byloje visą turtinę bei neturtinę žalą priteisti solidariai iš visų trijų nuteistųjų.

Atmestini apeliacinių skundų argumentai apie tai, kad būk tai pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. M. ir D. B. iš kaltinimo pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., bendranuteistųjų parodymus vertino šališkai, įrodymų viseto neįvertino objektyviai ir dėl to padarė neteisingas išvadas, t. y. faktiškai teigiama, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti kitais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str.). Tai reiškia, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vien tai, kad apeliantams nepriimtinos šioje byloje teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, kolegijos nuomone, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė visus tris kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertą J. M. P. , taip pat ištyrė dokumentus, turinčius reikšmės bylai išnagrinėti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo visus tris nuteistuosius kaip kaltinančius, taip ir teisinančius įrodymus. Skundžiamą nuosprendį teismas grindė tik teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir jų padarytos veikos kvalifikacijos padarė išanalizavęs ištirtų įrodymų visumą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą ir mano, kad teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, yra teisingas.

Vadovaudamasi nurodytais motyvais, kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 str. 5 d. nuostatos.

Prokuroro apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. S. laisvės atėmimo bausmę, nesilaikė įstatymų reikalavimo, netinkamai taikė BK 54 str., 41 str. nuostatas, paskyrė jam aiškiai per švelnią bausmę, o tuo pačiu nepagrįstai nepaskyrė dalį bausmės atlikti kalėjime.

Teisėjų kolegijos nuomone šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Skundžiamu nuosprendžiu R. S. pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. nuteistas laisvės atėmimu keturiolikai metų šešiems mėnesiams, pagal BK 180 str. 2 d. – laisvės atėmimu penkeriems metams. Šias bausmes, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų šešiems mėnesiams, o ją subendrinus dar ir su bausme, paskirta kitu nuosprendžiu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Remiantis BK 27 str. 2 d. 2 p., R. S. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Ji turi atitikti bausmės paskirtį, numatytą BK 41 str. 2 d., turi būti skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Laikantis BK bendrosios dalies nuostatų.

Skirdamas bei individualizuodamas bausmes pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 2 d., teismas nuosprendyje įvertino tai, kad R. S. padarė du nusikaltimus (sunkų ir labai sunkų), šių nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančias bei lengvinančią aplinkybes, t. y. teismo nurodyti motyvai atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str., o tuo pačiu vadovavosi BK 61 str. nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis. Bylos duomenys patvirtina, kad R. S. , veikdamas netiesiogine tyčia, padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlė skaudžias ir neatstatomas pasekmes, už kvalifikuotą tyčinį nužudymą BK 129 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmės rūšis, todėl teismas teisingai skyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgęs į byloje užfiksuotus R. S. parodymus, kuriais jis pripažino smurtavęs prieš nukentėjusįjį V. K. , kurio mirtis ir buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nuteistojo panaudotu smurtu, savo kaltę pripažino jau ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė faktines bylos aplinkybes, kas pagrįstai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nustatyta, kad nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir tai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Teismas paneigė kaltinamajame akte nurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad R. S. tyčinį nužudymą padarė bendrininkų grupe.

Pagal BK 41 str. bausmės paskirtis yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, kaip ir teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, bet ir sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Ryšium su šiomis įstatymo nuostatomis, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama bausme, negalima padaryti išvados, kad nuteistajam R. S. paskirtos bausmės siaurina bausmės teisingumo principo sąvoką, kas, kolegijos nuomone, nepagrįstai akcentuota prokuroro apeliaciniame skunde.

Nuteistajam R. S. už tyčinį nužudymą paskirta bausmė savo dydžiu viršija BK 129 str. 2 d. numatytos sankcijos vidurkį. Nuosprendyje nurodytos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgė, skirdamas bausmę, kas leidžia teigti, kad BK 54 str. numatytų reikalavimų teismas nepažeidė. Apeliaciniame skunde prokuroras analizuoja bylos aplinkybes ir, lygindamas jas su numatytomis BK 54 str., nepagrįstai tvirtina, kad kai kurių iš jų teismas nevertino arba vertino nepakankamai. BK 56 str. 2 d. yra numatyta, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmė vidurkis bausmė. Teismas R. S. už tyčinį nužudymą paskyrė 14 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu vis tik viršija už tokį nusikaltimą numatytos bausmės vidurkį, todėl teigti, kad ši bausmė, kuri apsprendė ir galutinės subendrintos bausmės dydį, savo dydžiu yra aiškiai per švelni, kolegijos nuomone, nėra pagrindo.

Pagal įstatymo reikalavimus, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas, remdamasis BK 50 str. nuostatomis. BK 50 str. 3 d. numato, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Tai reiškia, kad bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.15 punkte nurodyta, jog pataisos įstaigos rūšies parinkimą teismas turi motyvuoti nuosprendyje, kai pilnamečiam asmeniui, nuteistam už neatsargius ar nesunkius tyčinius nusikaltimus, paskiria bausmę atlikti pataisos namuose, o nuteistam už sunkius nusikaltimus – atvirose kolonijose. Pirmos instancijos teismas R. S. paskirtą laisvės atėmimo bausmę už padarytus sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, paskyrė atlikti pataisos namuose. Prokuroro prašymą dalį laisvės atėmimo bausmės paskirti atlikti kalėjime, teismas netenkino, įvertinęs tai, kad nuteistasis nuo sulaikymo dienos virš metų buvo laikomas kalėjime-izoliatoriuje. Kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas motyvas yra pagrįstas. Įvertinus nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija mano, kad įvertinus skundžiamo nuosprendžio bei šios nutarties anksčiau nurodytus motyvus, bausmės tikslai R. S. bus pasiekti ir paskyrus ją atlikti vien tik pataisos namuose, o ne dalį šios bausmės kalėjime, kaip to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.

Atmestinas nuteistojo R. S. apeliacinis skundas apie tai, kad pagal BK 180 str. 2 d. jam paskirta per daug griežta laisvės atėmimo bausmė, ir kad jis nepagrįstai pripažintas pavojingu recidyvistu. Skundžiamu nuosprendžiu R. S. pagal BK 180 str. 2 d. paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams. Šio BK straipsnio sankcijoje numatyta, kad už tokią nusikalstamą veiką kaltininkas baudžiamas laisvės atėmimu nuo dviejų iki dešimties metų. Tai reiškia, kad bausmės vidurkis už tokią nusikalstamą veiką yra šeši metai laisvės atėmimo. Byloje nustatyta, kad plėšimą nuteistasis padarė esant dviem jo atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.) ir vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kaip matyti iš nuosprendžio, R. S. pagal BK 180 str. 2 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė nei įstatymo sankcijoje už tokią nusikalstamą veiką numatytos bausmės vidurkis, todėl teigti, kad tai yra per daug griežta bausmė, nėra jokio įstatyminio pagrindo. Tuo pačiu kolegija atkreipia dėmesį, kad už plėšimą paskirtos bausmės dydis šioje byloje neturėjo jokios įtakos R. S. paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydžiui, nes už du padarytus nusikaltimus galutinė subendrinta bausmė paskirta pritaikius bausmių apėmimo principą, t. y. griežtesne bausme, paskirta už tyčinį nužudymą, apimant bausmę, paskirtą už plėšimą.

Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė BK 27 str. 2 d. nuostatą, pripažindamas R. S. pavojingu recidyvistu. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis teistas jau keletą kartų, būdamas recidyvistu, padarė du naujus (vienas iš kurių sunkus, kitas labai sunkus), todėl pagal BK 27 str. 2 d. nuostatas teismas pagrįstai šioje byloje R. S. pripažino pavojingu recidyvistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiojo G. K. ir nuteistojo R. S. apeliacinius skundus atmesti.