- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-06
- Bylos Nr.
- 2S-968-210/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- A. G.
- Kategorijos
- 119.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios Z. J. individualios įmonės „Lomadis“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3912-883/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios Z. J. individualios įmonės „Lomadis“ ieškinį atsakovui A. G. dėl pasisavintų įmonės piniginių lėšų grąžinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas bankrutuojanti Z. J. individuali įmonė „Lomadis“, atstovaujama bankroto administratoriaus, ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas priteisti iš atsakovo A. G. neteisėtai pasisavintas įmonės lėšas 10 056,96 Lt sumai. Ieškinyje nurodoma, kad dirbdamas įmonėje prekybos vadovu ir būdamas materialiai atsakingu asmeniu, atsakovas, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, pasisavino 10056,96 Lt iš įmonės klientų surinktų lėšų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.
Remdamasis ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas sprendė, kad šalių ginčas kilęs dėl darbuotojo materialinės atsakomybės.
Teismas nurodė, kad ginčai tarp darbdavio ir darbuotojo dėl su darbo santykiais susijusių išmokų ar žalos atlyginimo priteisimo atitinka DK 285 straipsnyje įtvirtintą individualaus darbo ginčo sampratą. Darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus (DK 287 str. 1 p). Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog DK 299 str. nustatyti atvejai, kuomet nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami individualūs darbo ginčai. Teismas pažymėjo, kad nei DK XVII skyriuje, reglamentuojančiame materialinės atsakomybės taikymo klausimus, nei kokioje nors kitoje DK ar kito įstatymo normoje nėra įtvirtinta taisyklė, jog darbdavys, gindamas savo teisę gauti iš darbuotojo jo padarytos žalos atlyginimą, gali kreiptis tiesiogiai į teismą, nesilaikydamas privalomos išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Net ir CPK 410 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią CPK XX skyriuje įtvirtinti darbo bylų nagrinėjimo ypatumai netaikomi ginčams dėl žalos atlyginimo, vertintina kaip reiškianti, jog tokio pobūdžio ginčams visa apimtimi taikomos bendrosios civilinio proceso normos, tačiau pati savaime neįtakoja susiklosčiusio materialinio teisinio santykio priskyrimo individualiems darbo ginčams, nepaneigia privalomos neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos (CPK 22 str. 1 d., DK 287 str. 1 d.). Dėl to sistemiškai aiškinant DK 257 str. 5 d., 258 str. 3 d. ir 299 str. nuostatas, tiek darbuotojas, tiek darbdavys dėl materialinės atsakomybės taikymo turėtų kreiptis bendra tvarka individualiems darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka į darbo ginčus nagrinėjantį organą, netaikant išimties, kai ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka nėra privaloma, t.y. nepriskiriant materialinio reikalavimo dėl žalos, padarytos ryšium su darbo santykiais, atlyginimo prie kitų įstatymų numatytų atvejų, kuriems esant šie ginčai gali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme.
Aplinkybė, jog ieškovo su atsakovu nebesieja darbo santykiai, 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojus DK normų, reglamentuojančių individualių darbo ginčų nagrinėjimą, pakeitimams, teismo nelaikyta pagrindu pripažinti, jog ieškovas su ieškiniu turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas su reikalavimu dėl materialinės atsakomybės atsakovo atžvilgiu taikymo į darbo ginčų komisiją nesikreipė, su reikalavimu kreipėsi tiesiogiai į teismą, nesilaikydamas privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos.
CPK 296 str. 1 d. 1 p. numato, jog teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą tuomet, kai dar galima pasinaudoti ikiteismine ginčų sprendimo tvarka. DK 289 str. 1 d. numato, kad darbuotojas ar darbdavys rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijai gali pateikti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės. Praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu, jeigu prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis darbo ginčų komisija pripažįsta svarbiomis.
Atsižvelgiant į tai, kad kreipimosi darbo ginčų komisiją terminas nėra naikinamasis ir privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka dar galima pasinaudoti, ieškinį dėl žalos priteisimo teismas paliko nenagrinėtu.
Šalies argumentai
Ieškovui teismas išaiškino, jog su nurodytu reikalavimu pirmiausia turi kreiptis į darbo ginčų komisiją prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kurio teritorijoje buvo atsakovo darbovietė. Šios nutarties priėmimas nekliudo vėl kreiptis į teismą su analogišku reikalavimu, jeigu bus pašalintos aplinkybės, kliudančios išnagrinėti bylą – atmestas ar pilnai nepatenkintas darbo ginčų komisijai pateiktas reikalavimas dėl žalos atlyginimo (DK 296 str., CPK 297 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas bankrutuojanti Z. J. individuali įmonė „Lomadis“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priteisti iš A. G. neteisėtai pasisavintas lėšas 10056,96 Lt sumai bankrutuojančios Z. J. individualios įmonės „Lomadis“ naudai.
Teismas tarp šalių kilusį ginčą pažvelgė pernelyg siaurai ir neanalizavo egzistuojančios darbo ir civilinių teisinių santykių konkurencijos. Viena vertus, apelianto manymu, darbo teisinių santykių buvimą patvirtina tas faktas, jog atsakovas 10056,96 Lt sumą surinko atlikdamas savo darbines funkcijas, t. y. veikė teisėtai ir pagal jam suteiktus įgaliojimus. Kita vertus, atsakovas šiuos pinigus pasisavino ne darbo teisinių santykių pagrindu, o civilinių teisinių santykių pagrindu – tarp Z. J. ir atsakovo sudaryta 2012-09-28 paskolos sutartimi. Atkreipia dėmesį į tai, kad paskolos sutartis sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų – atsakovo ir Z. J., o ne tarp darbuotojo ir darbdavio. Todėl teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių kilusį ginčą, priskirdamas jį prie darbo teisinių santykių.
Apelianto įsitikinimu byloje kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas teismine tvarka, todėl teismas, priskirdamas šį ginčą prie darbo teisinių santykių, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes ir neanalizavo ginčo esmės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas A. G. prašo atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir baigti bylą taikos sutartimi.
Nesutinka su apelianto teiginiu, jog atsakovas A. G. ir Z. J. IĮ „Lomadis“ savininkas Z. J. nebuvo darbuotojas ir darbdavys. Paaiškina, kad pinigai buvo paskolinti ne tiesiogiai Z. J., o įnešti į įmonės kasą ar įmonės banko sąskaitą, kaip paskola įmonės plėtrai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).
Nagrinėjamu atveju apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria apelianto ieškinys dėl atsakovo pasisavintų įmonės piniginių lėšų grąžinimo paliktas nenagrinėtu dėl to, jog buvo nesilaikyta šiai bylų kategorijai nustatytos išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos.
Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja šia išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka.
DK 299 straipsnyje numatyta, kad nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami individualūs darbo ginčai: dėl darbuotojo nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva; dėl darbuotojo nušalinimo nuo darbo pareigūnų ar organų, kuriems įstatymai suteikia nušalinimo nuo darbo teisę, iniciatyva; dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo; kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kadangi aptarto DK 299 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato ir kitus įstatymo numatytus atvejus, galima manyti, jog toks sąrašas nėra baigtinis. Pavyzdžiui, pagal DK 96 straipsnį ginčai dėl įdarbinimo pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį ir pagal CK 6.250 straipsnį, ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal LR Lygių galimybių įstatymo nuostatas, klausimai dėl diskriminacijos darbo teisiniuose santykiuose – nagrinėjami tiesiogiai teismuose. Tačiau materialinės atsakomybės klausimas, nagrinėjamu atveju yra individualus darbo ginčas (DK 286 straipsnis), todėl nagrinėtinas darbo ginčų komisijoje.
DK 287 straipsnyje įtvirtinta, jog darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus (nesutarimus tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo), jeigu DK ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. DK 299 straipsnio 2 dalis numato atvejus, kada individualūs darbo ginčai nagrinėjami tiesiogiai teisme, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šioje byloje aktualus klausimas dėl žalos atlyginimo iš darbuotojo į tokius DK 299 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus nepatenka.
Nors nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti iš atsakovo neteisėtai pasisavintas lėšas CK 6.242 straipsnio pagrindu, tačiau, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, žala atsirado tuo metu, kai tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiformavę darbo santykiai, darbo sutarties pagrindu, žala buvo padaryta atsakovui netinkamai vykdant darbines funkcijas, be to, ieškovas reikalavimą grindžia atsakovo, kaip darbuotojo, prisiimta visiška materialine atsakomybe. Šias aplinkybes patvirtina byloje ieškovo pateikta darbo sutartis bei visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta tarp įmonės ir atsakovo.
Taigi, nepagrįstu laikytinas atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių kilusį ginčą, priskirdamas jį prie darbo teisinių santykių, todėl apelianto įsitikinimu šis ginčas priskirtinas prie civilinių teisinių santykių, kadangi atsakovas įmonei pinigų negrąžino remdamasis paskolos sutartimi, ne darbo teisiniais santykiais.
Visų pirma atkreiptinas apelianto dėmesys, kad byloje pateikta 2012-09-28 paskolos sutartis yra sudaryta ne su įmone, o tarp fizinių asmenų, tai yra Z. J. ir A. G.. Aplinkybė, kad paskolos sutartis pateikta atsikirtimo į ieškinį pagrindu, nesuponuoja išvados dėl civilinių teisinių santykių buvimo, nes ieškovas priteisti žalą iš atsakovo prašo remiantis darbo teisiniais santykiais. Šiuo atveju ieškovas bankrutuojanti Z. J. individuali įmonė „Lomadis“ nėra paskolos sutarties šalimi. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje šalių ginčas yra kilęs dėl darbuotojo materialinės atsakomybės, kildinamos iš darbo teisinių santykių.
Atsižvelgiant į tai, sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo, šiuo atveju taikytinos LR Darbo kodekso normos, reglamentuojančios materialinę atsakomybę (DK 246-258 str.), taip pat individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką (DK 285-304 str.). Taigi, ginčai tarp darbdavio ir darbuotojo dėl su darbo santykiais susijusių išmokų ar žalos atlyginimo priteisimo atitinka DK 285 straipsnyje įtvirtintą individualaus darbo ginčo sampratą. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju taip pat nėra svarbi aplinkybė, ar darbo santykiai tarp šalių yra pasibaigę, kadangi nuo 2013-01-01 įsigaliojus naujai DK redakcijai, nuostata, jog ginčas nagrinėtinas tiesiogiai teisme, kai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo yra nutrūkę, yra panaikinta, o darbo ginčų komisijai buvo suteikti platesni įgaliojimai sprendžiant individualius darbo ginčus.
Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad ieškovas su prašymu dėl žalos atlyginimo iš darbuotojo turėjo visų pirma kreiptis į darbo ginčų komisiją, o to nepadarius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, dėl to pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (LR CPK 329, 330, 338 str.). Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.