Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 11 m., bausmę atliekant kalėjime.

Iš G. S. priteista A. T. ir V. T. 5 194 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. birželio 27 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) įsikūrusio prekybos centro „Senukai“ ir Krašuonos upės, dėl pykčio suduodamas rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių smūgių V. T. į galvą bei kitas kūno vietas, tuo padarydamas įvairiose kūno vietose nubrozdinimus ir kraujosruvas, kairių II-III, V, VIII-IX šonkaulių lūžimus, sumušdamas galvą, dėl ko, lūžus kairiajam kaukolės skliautui bei išsiliejus kraujui tarp kietųjų ir minkštųjų galvos smegenų dangalų, po minkštaisiais dangalais, smegenyse ir skilveliuose, nukentėjusysis ligoninėje mirė, tyčia nužudė V. T.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliantas pripažįsta atliktus nusikalstamus veiksmus, tačiau teigia nukentėjusįjį mušęs kartu su N. Š.

Šis esminis apeliacinio skundo motyvas atmetamas, nes bylos aplinkybės įrodo, kad V. T. mirė dėl apelianto kaltės.

Liudytojas N. Š., ikiteisminio tyrimo metu pradžioje apklaustas kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 104-106, 119), o vėliau kaip liudytojas (t. 1, b. l. 130-132), taip pat ir teisme nuosekliai parodė, jog skvere geriant alų G. S., apkaltinęs V. T. dokumentų vagyste, kojomis ir rankomis šiam sudavė ne mažiau kaip 15 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas. Liudytojas pats V. T. nemušė, tik bandė G. S. atitraukti nuo jo ir liepė nemušti.

Savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus N. Š. patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 1, b. l. 108-109).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuosekliais liudytojo parodymais.

Nuteistojo G. S. parodymai vertinami kitaip.

Pradžioje jis neneigė smūgiavęs V. T. į veidą, po to sudavęs dar du smūgius kumščiais į sprandą ir krūtinę; jis sakė nematęs, kad N. Š. būtų mušęs V. T. (t. 1, b. l. 145-146). Nagrinėjant teisme klausimą dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo (t. 1, b. l. 179-181), jis taip pat pripažino sudavęs smūgius V. T. ir nurodė, jog N. Š. smūgių tikrai nesudavė bei sakė jam nemušti. Vėliau akistatos su N. Š. metu (t. 1, b. l. 153-155) bei apklausiamas kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 157, 173-175) jis jau ėmė teigti, kad nukentėjusįjį mušė ir N. Š. . Pirmosios instancijos teisme apeliantas taip pat tvirtino, jog N. Š. 3-4 kartus spyrė V. T. į įvairias kūno vietas.

Taigi išanalizavus aptartus parodymus galima daryti išvadą, kad nuteistojo pirminiai parodymai dėl N. Š. vaidmens visiškai atitinka pastarojo nuoseklius parodymus.

Vėlesnius G. S. parodymus teisėjų kolegija vertina kaip pasirinktą gynybos būdą, nes jie keitėsi, buvo derinami prie naujų duomenų: akistatos su N. Š. metu išgirdęs pastarojo parodymus dėl V. T. suduotų smūgių skaičiaus, nuteistasis ėmė tvirtinti, jog V. T. mušė ir N. Š.

Tačiau šios nuteistojo versijos, kuri išliko ir pirmosios instancijos teisme, nepagrindžia jokie objektyvūs duomenys.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija vertina kaip teisingą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistojo parodymų keitimas yra pasirinktas gynybos būdas, ir vadovaujasi jo pirminiais parodymais, o vėlesniais parodymais remiasi tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetą.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, jog liudytojai N. Š. ir G. G. davė melagingus parodymus.

Šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Liudytojas G. G. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 86) parodė, kad po įvykio pas jį atėję G. S. ir N. Š. sakė, jog V. T. mušė abu.

Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas G. G. šių savo parodymų nepatvirtino teigdamas, kad G. S. mušė vienas. Jis paaiškino, jog pokalbio su G. S. ir N. Š. metu buvo girtas, todėl sunkiai viską prisiminė, bet G. S. sakė, kad mušė dėl savo dokumentų. Ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai užrašyti netiksliai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šio liudytojo pirminius parodymus nurodęs, jog nėra pagrindo remtis G. G. parodymais ikiteisminio tyrimo metu kaip įrodymų šaltiniu, kaltinant N. Š. vartojus smurtą prieš V. T., kadangi jų nepatvirtina kita bylos medžiaga.

Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojas N. Š. turėjo interesą apkalbėti G. S. Tiek nuteistasis, tiek N. Š. patvirtino, jog jų santykiai normalūs, jie nesusipykę. Taip pat nenustatytas motyvas, kodėl N. Š. galėtų smurtauti prieš V. T. Liudytojo parodymų nuoseklumas jau aptartas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuosekliais liudytojo N. Š. parodymais, nes juos patvirtina ne tik pirminiai nuteistojo parodymai, bet ir objektyvių įrodymų šaltinių duomenys.

Specialisto išvados Nr. M 165/06 (08) duomenys (t. 1, b. l. 23-28) įrodo, kad V. T. mirė nuo galvos sumušimo su kaukolės skliauto lūžimu kairėje bei kraujo išsiliejimu tarp galvos smegenų dangalų kairėje ir abipusiais kraujo išsiliejimais po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, lydimais galvos smegenų pabrinkimo, smegeninės komos.

Teismo medicinos specialistas teisme paaiškino, jog nėra galimybės nustatyti, ar kaukolės skliautas lūžo nuo vieno konkretaus smūgio, ar nuo smūgių visumos.

Tai, kad specialistas negalėjo atsakyti, nuo kokio smūgio mirė V. T., kaip teigia savo apeliaciniame skunde nuteistasis, nepaneigia pastarojo kaltės, nes byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog nukentėjusįjį dar kas nors būtų mušęs.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, kad V. T. pats negalėjo pasidaryti tokių sužalojimų, taip pat, jog jis negalėjo susižaloti kitoje vietoje. Šioje nutartyje tie motyvai nekartojami.

Beje, mažindamas suduotų smūgių skaičių, apeliantas prieštarauja ne tik liudytojo N. Š. parodymams, kuris nurodė, kad buvo suduota apie 15 smūgių rankomis bei kojomis, bet ir jau minėtai specialisto išvadai Nr. M 165/06 (08), kurioje nurodytas žymiai didesnis sužalojimų skaičius.

Specialisto išvados Nr. G 355/06 (08) duomenys (t. 1, b. l. 134) patvirtina, jog G. S., be nugaros juostinio nubrozdinimo, nustatyta dešinės plaštakos II-III delnakaulių srities gelsvai violetinė kraujosruva, padaryta buku kietu daiktu kontakto su kūnu metu. Šį sužalojimą G. S. galėjo pasidaryti pats, suduodamas smūgius kitam žmogui į veidą, galvą bei kitas kietas bukas kūno dalis.

Šį sužalojimą galėjus būti padarytą smūgio V. T. metu, ikiteisminiame tyrime neneigė pats G. S. (t. 1, b. l. 173-175).

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįvertino blogai apibūdinamos nukentėjusiojo asmenybės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiojo elgesys (ar, pasak apelianto, neigiama nukentėjusiojo asmenybė) būtų buvęs provokuojantis, turėjęs įtakos G. S. nusikalstamai veikai.

Byloje nustatyta priežastis, dėl kurios apeliantas vartojo smurtą: po išgertuvių, kuriose dalyvavo ir V. T., nuteistasis pasigedo dokumentų. Jis įtarė V. T. juos pavogus, tačiau pastarasis tai neigė. Būtent dėl to, norėdamas ,,paauklėti“, G. S. pavartojo smurtą.

Išdėstyti motyvai teisėjų kolegijai leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo G. S. veiką pagal BK 129 str. 1 d. kaip tyčinį nužudymą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia neturėjęs tikslo nužudyti V. T. ir nesiekęs tokių padarinių.

Pirmosios instancijos teismas to ir netvirtino nustatęs, kad nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 str. 3 d.). Tai reiškia, jog sumušdamas nukentėjusįjį kaltininkas suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Nuteistasis būtent taip ir pasielgė: paliko sėdėti sužalotą kraujuojantį V. T. ir kartu su draugu pasišalino iš įvykio vietos.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas atsižvelgė, jog labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatstatomas pasekmes – žmogaus mirtį, padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma. Darbovietėje, kurioje iki nusikaltimo apeliantas dirbo truputį daugiau nei tris mėnesius, charakterizuojamas gerai (t. 2, b. l. 11).

Antra vertus, teismas įvertino kaltininko asmenybę: atsižvelgė, kad apeliantas anksčiau teistas penkis kartus. Priešingai, nei teigiama nuosprendyje motyvuojant bausmę, jo teistumas neišnykęs. Už paskutinius nusikaltimus atlikęs bausmę, G. S. į laisvę paleistas 2005 m. rugsėjo 19 d. (t. 2, b. l. 58), tačiau reikiamų išvadų iš ankstesnio teistumo nepadarė ir vėl, praėjus mažiau nei metams po paleidimo iš bausmės atlikimo vietos, padarė labai sunkų nusikaltimą. Tai apibūdina jo asmenybę kaip nelinkusią ilgesnį laiką laikytis visuotinai priimtų elgesio normų.

Teismas nenustatė nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, už nužudymą esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 5 iki 15 metų, teismas G. S. paskyrė vos didesnę, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.

Byloje esantys duomenys (t. 2, b. l. 113) patvirtina nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, jog jis serga plaučių tuberkulioze, tačiau tai, įvertinus nusikaltimo sunkumą, jo pobūdį ir bylos aplinkybes, nėra pakankamas motyvas švelninti bausmę. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl šios ligos nuteistasis negalėtų atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Apeliacinės instancijos teisme jis patvirtino nenorįs, jog būtų pakeistas bausmės atlikimo režimas.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. S. paskirta bausmė savo trukme atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.