- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2013-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-892/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vytas Milius, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- R, Č., J. J.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elrema“ ir R. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elrema“ ieškinį atsakovams R, Č. ir J. J. dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Elrema“, atstovaujamas bankroto administratoriaus (toliau – ir bendrovė), nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi buvo iškelta bendrovės bankroto byla; nutartis įsiteisėjo 2010 m. gegužės 8 d. Bendrovės vieninteliu akcininku ir direktoriumi nuo pat bendrovės įsteigimo 1997 m. lapkričio 27 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. buvo atsakovas R. Č. (bendrovė įsteigta kaip individuali įmonė, o 2007 m. gruodžio 19 d. pertvarkyta į uždarąją akcinę bendrovę). Po bankroto bylos iškėlimo paaiškėjo, kad 2010 m. balandžio 29 d. tarp atsakovų R. Č. ir J. J. esą buvo sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria J. J. buvo perleistos visos bendrovės akcijos, taip pat perduoti bendrovės dokumentai; tą pačią dieną J. J. paskyrė save bendrovės direktoriumi. Ieškovo nuomone, šis sandoris yra akivaizdžiai fiktyvus, nes prieštarauja elementariai logikai (įgytos akcijos įmonės, kuriai iškelta bankroto byla; nutartis dėl bankroto neskųsta; akcijos perleistos už 100 Lt), be to, J. J. nėra tas asmuo, kuris pirktų akcijas verslo vystymui (neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, niekur nedirba). Ieškovo manymu, akcijų pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta turint tikslą pasisavinti bendrovės turtą prieš bankroto bylos iškėlimą arba paslėpti turto iššvaistymą, taip išvengiant R. Č. atsakomybės. Kadangi atsakovas R. Č. yra pradanginęs visus bendrovės dokumentus, apie bendrovės turtą galima spręsti tik iš 2009 m. gruodžio 31 d. balanso; pagal jį turimo turto vertė siekia 1 293 954 Lt, tačiau joks turtas bankroto administratoriui nebuvo neperduotas. Ieškovo teigimu, balansinė turto vertė laikytina bendrovės žala, patirta dėl neteisėtų R. Č. veiksmų. Ieškovas, remdamasis išdėstytu, prašė pripažinti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia (tariamas sandoris) bei priteisti iš atsakovo R. Č. 1 293 954 Lt žalai atlyginti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo R. Č. 456 753,33 Lt žalai atlyginti, taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas, o kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamas sandoris (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 str.). Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis nėra realiai vykdomas; įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju. Teismas konstatavo, kad nuo 2009 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki, nevykdė veiklos, o atsakovas R. Č. suprato, jog susigrąžinti skolas ir atsiskaityti su kreditoriais nebegalima, todėl kritiškai vertino šio atsakovo teiginius, kad J. J. žadėjo atgaivinti bendrovės veiklą, kad atsakovas ketino toliau dirbti bendrovėje direktoriaus pavaduotoju. Apie bendrovės turto areštą bei vieno iš kreditorių pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui R. Č. turėjo būti žinoma, todėl jo tikslai ir motyvai prieštaravo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal bendrovės balansą 2009 m. gruodžio 31 d. bendrovės kasoje buvo 465 154 Lt, tačiau duomenų apie jų panaudojimą, likutį ginčijamo sandorio sudarymo dieną nėra; atsakovas R. Č. pripažino, kad sandorio metu bendrovė neturėjo jokio turto. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad dalis bendrovės dokumentų yra likę pas R. Č. Visgi, teismo nuomone, vien šių aplinkybių nepakanka pripažinti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį tariamu sandoriu, nes atsakovo valia parduoti akcijas buvo aiškiai išreikšta. Teismas pažymėjo, kad sandoris sudarytas dar neįsiteisėjus nutarčiai dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat direktoriaus pasikeitimas įregistruoti Juridinių asmenų registre, bendrovės dokumentai J. J. perduoti pasirašytinai pagal perdavimo aktą, kuris nėra ginčijamas, todėl iš sutarties kilo atitinkamos teisės ir pareigos. Be to, J. J. byloje nedalyvavo, nebuvo apklaustas, todėl nėra galimybės nustatyti jo tikrąją valią ir tikslus. Parduoti nemokią įmonę įstatymai nedraudė. Teismo nuomone, už bendrovės dokumentų išsaugojimą atsakingas naujasis vadovas – J. J.
Teismas pažymėjo, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu bendrovė neturėjo jokio turto. Dokumentų perdavimo–priėmimo akte nėra duomenų, kad R. Č. būtų perdavęs bendrovės turtą J. J. Pats R. Č. pripažino, kad bendrovė jokio turto nebeturėjo, taip pat negalėjo paaiškinti, kur buvo panaudotos bendrovės lėšos (465 154 Lt kasoje), nematerialus turtas (5 139 Lt vertės ), taip pat materialus turtas (214 566 Lt vertės), iš kurio tik dvi transporto priemonės, vertos 137 508 Lt, grąžintos lizingo davėjui. Teismas padarė išvadą, kad bendrovės turtas prarastas dėl atsakovo R. Č. kaltės, jam esant bendrovės direktoriumi iki 2010 m. balandžio 29 d. Šis atsakovas neveikė rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai. Teismo vertinimu, R. Č. savo neteisėtais veiksmais padarė turtinės žalos bendrovei, tuo pačiu pažeidė bendrovės kreditorių interesus (CK 2.50 str. 3 d., 2.87 str. 7 d.). Bendrovės bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma yra 456 753,33 Lt, jų patenkinti bendrovė neturi jokių galimybių, nes nėra turto. Nors atsakovas R. Č. teigia, kad kreditoriniai reikalavimai turėtų būti mažesni, tačiau juos patvirtinusi teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Teismas sprendė, kad R. Č. padarytą žalą atitinka 456 753,33 Lt dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai, ir priteisė tokią pinigų sumą ieškovui.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Ieškovas BUAB „Elrema“ prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažįstant akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir padidinant žalos atlyginimą iki 930 343,18 Lt. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas netyrė aplinkybių, pagrindžiančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties fiktyvumą. Ginčijamas sandoris prieštarauja elementariai logikai, be to, J. J. nėra tas asmuo, kuris pirktų akcijas verslo vystymui. Netirtas tikrasis R. Č. tikslas sudarant šią sutartį. Bendrovės bankroto byloje teismas jau buvo konstatavęs atsakovo R. Č. neteisėtus veiksmus ir skyręs jam baudą už dokumentų ir turto neperdavimą. Šios nutarties atsakovas neskundė, kas reiškia, kad jis pripažįsta ginčijamos sutarties fiktyvumą.
2. Teismo argumentai dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo yra neteisėti bei kelią grėsmę teismų praktikos interpretavimui. Nors teismas nurodė aplinkybes dėl atsakovo R. Č. nesąžiningumo, tačiau padarė kardinaliai priešingą išvadą, jog nustatytų aplinkybių nepakanka pripažinti sandorį tariamu. Toks nepakankamumas atsirado tik todėl, kad teismas netyrė byloje esančių įrodymų. Iš teismo argumentų seka, kad, jei sutartis yra pasirašyta, nustatyta vienos šalies valia, o kitos šalies valios nustatyti negalima, tokia sutartis negali būti fiktyvi. Tai yra nepagrįsta. Teismas net nesiaiškino tikrosios šalių valios, ar šalys įgijo teises ir pareigas; nebuvo nustatytas J. J. tikslas įgyjant bendrovės akcijas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad parduoti nemokią įmonę įstatymai nedraudė, nes nevertino R. Č., kaip bendrovės vadovo ir akcininko, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai bendrovei.
3. Teismas neteisingai įvertino atsakovo R. Č. padarytą žalą. Nei įstatymai, nei teismų praktika nenumato, kad žalos dydis bankrutuojančiai įmonei yra lygus tik kreditorinių reikalavimų dydžiui. Nevertinta, kad pastarasis dydis yra kintamas; šiuo metu bendrovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai siekia 607 248,87 Lt. Be to, net sutinkant su tokia teismo pozicija, turėjo būti įvertintos bankroto administravimo išlaidos, kurias dėl neteisėtų R. Č. veiksmų turės dengti kreditoriai. Ieškovo teigimu, teismas turėjo tirti, kokio dydžio bendrovės turtą šis atsakovas pradangino ar iššvaistė. Teismo išvada, kad 137 508 Lt vertės transporto priemonės yra grąžintos lizingo davėjui, yra nepagrįsta, nes byloje tokių įrodymų nėra. R. Č. taip pat neįrodė, koks yra kitas ilgalaikis turtas, kaip ir kokiu teisėtu pagrindu jis buvo realizuotas. Dėl nurodyto teismas neturėjo pagrindo nepripažinti ilgalaikio turto vertės – 219 705 Lt – padaryta žala. Teismas nustatė, kad atsakovas negalėjo nurodyti, kur buvo panaudotos 465 154 Lt dydžio kasoje buvusios lėšos. Atsakovas R. Č. taip pat neįrodė, kur buvo pradingta dalis debitorinių reikalavimų – 245 484,18 Lt. Nurodytos sumos laikytinos padaryta žala, todėl žalos atlyginimas padidintinas iki 930 343,18 Lt.
Atsakovas R. Č. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, teismas neišsiaiškino bendrovės mokumo akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, nepagrįstai sprendė, kad bendrovės turtas prarastas dėl atsakovo kaltės. Po sprendimo priėmimo atsakovas susisiekė su buvusia bendrovės buhaltere, po ko paaiškėjo, kad 2009 m. bendrovės finansinėje atskaitomybėje buvo įsivėlusių klaidų: balanse nurodyta 465 154 Lt pinigų ir pinigų ekvivalentų suma nebuvo perkelta į pinigų srautų ataskaitą, šioje ataskaitoje taip pat nenurodyta 729 575 Lt dydžio skola tiekėjams; 1 256 094 Lt išmokos tiekėjams, darbuotojams, mokesčiai buvo mokami iš gautų įplaukų iš klientų ir kasoje buvusių grynųjų pinigų. Pastebėjus šias klaidas, buvo paruoštas finansinės atskaitomybės patikslinimas, tačiau, pasikeitus bendrovės vadovams, nebuvo spėta jo pateikti, o vėliau iškelta bendrovės bankroto byla. Nurodytas aplinkybes galėtų patvirtinti buvusi buhalterė, taip pat atsakovui J. J. perduota kasos knyga, kasos orderiai. Be to, byloje esantys bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai nėra pasirašyti nei bendrovės vadovo, nei vyriausiojo buhalterio, kaip kad tai numato įstatymai. Teismas taip pat nevertino, kad teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas gavo tik po akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nepagrįstai konstatavo egzistuojant priežastiniam ryšiui tarp nurodomų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismas taip pat neatsižvelgė, kad atsakovas negalėjo skųsti teismo nutarties dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, nes nebebuvo bendrovės direktorius. Teismas privalėjo imtis priemonių surasti atsakovą J. J., išreikalauti iš jo perduotus bendrovės dokumentus ir juos įvertinti. Kadangi atsakovas neturėjo prievolės atsiskaityti su ieškovu, iš jo negalėjo būti priteistos procesinės palūkanos (CK 6.210 str.). Atsakovo nuomone, byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, apklausiama buvusi bendrovės buhalterė.
Atsakovas R. Č. prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepime iš esmės pakartojami atsakovo skundo argumentai.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Elremsta“ prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą.
Ieškovo teigimu, atsakovo nurodoma aplinkybė apie klaidas bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose yra išgalvota, be to, laikytina nauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 2 dalies prasme, todėl skundas ja negali būti grindžiamas. Atsakovas buvo atstovaujamas advokato, o apie reikalavimą dėl 465 154 Lt lėšų išvaistymo padarytos žalos atlyginimo žinojo visą bylos nagrinėjimo laiką, todėl turėjo pateikti visus įrodymus. Todėl nei prašymas kviesti buhalterę, kurios duomenų visiškai nepateikta, nei prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka negali būti tenkinami (CPK 314 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl reikalavimo pripažinti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia
Ieškovas prašė pripažinti bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį tariamu sandoriu. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tariamas sandoris yra toks sandoris, kuris yra sudarytas tik dėl akių – neketinant sukurti teisinių pasekmių. Tiek teisės teorijoje (pvz., Civilinė teisė. Bendroji dalis / V. Mizaras, A. Vileita, V. Mikelėnas ir kt. – Vilnius: Justitia, 2008. 354 psl.), tiek teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. M. Š., A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2012) pažymima, kad tariamas sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą išlygą dėl padarinių – faktiniai sandorio padariniai iš tikrųjų yra kitokie, nei jame nurodyti, nei turėjo atsirasti pagal sandorį. Pažymėtina, kad CK 1.81 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei. Kaip pažymima teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti R. M. stomatologinė klinika v. BUAB ,,Ratio“, AB bankas ,,Snoras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-30/2006), įstatymas neatskleidžia viešosios tvarkos ar geros moralės turinio, jis (turinys) yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijama bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta prabėgus kelioms dienoms po teismo nutarties iškelti bendrovės bankroto bylą priėmimo (t. 13-14, 35-36). Tai reiškia, kad sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai bendrovė buvo nemoki ir nebuvo jokių jos tolimesnės veiklos perspektyvų (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4, 10 str.). Atsakovas R. Č., kuris nuo pat bendrovės įsteigimo iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo vienintelis jos dalyvis ir valdymo organas (t. 1, b. l. 15-17), apie šias aplinkybes neabejotinai žinojo tiek akcijų perleidimo metu, tiek ir anksčiau, nes, akivaizdu, bendrovė nemokia netapo per vieną dieną; niekas geriau nei šis asmuo negalėjo žinoti ir suvokti bendrovės padėties ir perspektyvų (CK 2.81 str. 1 d., 2.82 str. 1-3 p.). Tokių išvadų negali paneigti faktas, kad, R. Č. teigimu, teismo nutartį dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo jis gavo tik po akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Nemokios bendrovės akcijos buvo perleistos už 100 Lt atsakovui J. J., kuris, bylos duomenimis (t. 1, b. l. 51, 59), yra bedarbis, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Šio asmens buvimo vietos protingomis priemonėmis nepavyko nustatyti ir pirmosios instancijos teismui (t. 1, b. l. 59, 83-84, 99-100, 107, 110-11, 119). Atsakovo R. Č. paaiškinimai dėl ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių ir motyvų – akcijų pirkimą inicijavo J. J., pats R. Č. planavo toliau dirbti bendrovėje, tęsti jos veiklą (t. 1, b. l. 137-139) – yra visiškai neįtikinantys. Akivaizdu, kad asmuo, įsigijęs įmonę ir ketinantis toliau vykdyti jos veiklą, analogiškoje situacijoje mažų mažiausiai būtų apskundęs teismo nutartį dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju toks skundas nebuvo pateiktas, taip pat nėra duomenų, kad atsakovo R. Č. nurodomas naujasis bendrovės savininkas ir vadovas apskritai būtų dalyvavęs bankroto procedūrose.
Įstatymai juridinio asmens dalyviui, valdymo organui nustato daug pareigų ir pakankamai plačią civilinę atsakomybę tiek prieš patį juridinį asmenį, tiek prieš jo kreditorius (pvz., CK 2.50 str. 3 d., 2.82 str. 3 d., 2.87 str.; Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 4 d., 34 str., 37 str.). Nagrinėjamos bylos kontekste, be kita ko, galima paminėti, kad: juridinio asmens dalyvis, dėl kurio nesąžiningų veiksmų juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės, atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (CK 2.50 str. 3 d.); juridinio asmens valdymo organas, nevykdantis fiduciarinių pareigų, privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.); juridinio asmens valdymo organui tenka atsakomybė už juridinio asmens buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir registrų išsaugojimą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str.), už juridinio asmens finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 str.). Kalbant apie įmonės nemokumo atvejį, tiek savininkas, tiek vadovas turi pareigą kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, o, neįvykdę šios pareigos, privalo padengti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 str. 1, 4 d.), vadovas privalo pateikti bankroto bylos iškėlimo klausimą sprendžiančiam teismui įmonės finansinę padėtį atspindinčius dokumentus (ĮBĮ 9 str. 1 d.), o, iškėlus šią bylą, perduoti paskirtam bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenimis, taip pat visus įmonės dokumentus (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Kadangi nagrinėjamu atveju vienintelis bendrovės savininkas ir vadovas iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo atsakovas R. Č., visos juridinio asmens dalyviui, vadovui priskirtos pareigos ir atsakomybė teko jam.
Nurodytos faktinės bylos aplinkybės ir teisinis juridinio asmens dalyvio, valdymo organo pareigų ir atsakomybės teisinis reglamentavimas leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad ginčijama bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ne tam, kad, kaip tokių sandorių atveju įprasta, atsakovas J. J. perimtų bendrovės akcijas siekdamas tęsti jos veiklą ir tokiu būdu tenkinti savo, kaip bendrovės savininko, interesus, o tam, kad atsakovui R. Č. būtų sudarytos sąlygos išvengti bendrovės savininkui ir vadovui (sutarties sudarymas leido J. J. paskirti save bendrovės vadovu) tenkančių pareigų, taip pat galbūt galinčios kilti atsakomybės tiek prieš pačią bendrovę, tiek prieš jos kreditorius. Toks tikrasis nuslėptas ginčijamo sandorio tikslas ir siektos pasekmės leidžia jį kvalifikuoti kaip tariamą sandorį CK 1.86 straipsnio prasme. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šią ieškinio dalį, nepagrįstai sureikšmino aplinkybes, kad ginčijama sutartis įregistruota Juridinių asmenų registre, kad įregistruotas bendrovės vadovų pasikeitimas, kad buvo sudarytas bendrovės dokumentų priėmimo–perdavimo aktas, nes šios pasekmės visų bylos aplinkybių kontekste laikytinos formaliomis ir jomis siekta būtent ginčijamoje sutartyje nedeklaruoto tikslo. Priešinga pirmosios instancijos teismo pozicija yra pernelyg formali ir iš esmės apskritai paneigia tariamo sandorio taikymo galimybę teismų praktikoje. Tai, kad kita sandorio šalis – J. J., nepavykus jo teismui surasti, nepateikė savo paaiškinimų dėl sutarties sudarymo aplinkybių, nesudaro pagrindo nepripažinti sandorio niekiniu dėl jo fiktyvumo, nes bylos aplinkybės labai aiškiai parodo sutarties tikrąjį tikslą ir nesąžiningumą.
Aukščiau išdėstyta taip pat leidžia konstatuoti, kad aptartas sandorio tikslas išvengti ankstesniam bendrovės savininkui ir vadovui tenkančių pareigų ir galbūt galinčios kilti atsakomybės neatitinka geros moralės normų – teisingumo ir sąžiningumo imperatyvų, todėl toks sandoris laikytinas niekiniu ir dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei CK 1.81 straipsnio prasme. Abu nurodyti sandorio negaliojimo pagrindai, kolegijos vertinimu, gali koegzistuoti.
Ginčijama akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kaip niekinis sandoris, nesukelia teisinių pasekmių ir negalioja nuo sudarymo momento (CK 1.78 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.). Šio sandorio ir jos šalių nesąžiningumas neleidžia spręsti, kad sandorio pagrindu šalys būtų ką nors realiai perleidusios ir įgijusios, todėl nėra pagrindo pasisakyti dėl restitucijos (CK 1.81 str. 3 d., 1.86 str. 2 d.). Tas pats pasakytina ir apie iš sutarties sekusio bendrovės dokumentų perdavimo–priėmimo aktą (t. 1, b. l. 37-38) – dokumentų perdavimas kelia pagrįstų abejonių, tuo labiau, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dalis dokumentų yra likę pas atsakovą R. Č. Jei dokumentai ir buvo iš tiesų perduoti atsakovui J. J., tai negalėjimo jų susigrąžinti ir grįsti jais savo gynybos rizika tenka pačiam R. Č., kaip nesąžiningai ginčo šaliai.
Remiantis išdėstytu, teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančią, naikintina ir šioje dalyje priimtinas sprendimas patenkinti tokį ieškinio reikalavimą (CPK 330 str.).
Dėl reikalavimo atlyginti žalą
Ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš esmės grindžiamas įtarimu, kad atsakovas R. Č. iššvaistė bendrovės turtą. Tokiais neteisėtais veiksmais, ieškovo teigimu, žala visų pirma buvo padaryta bendrovei ir būtent jai prašyta priteisti žalos atlyginimą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo susieti bendrovės bankroto byloje patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus su prašoma atlyginti bendrovės patirta žala, nes, akivaizdu, tai netapatūs dalykai.
Pirmosios instancijos teismas turėjo iš esmės aiškintis, koks turtas priklausė bendrovei nutarties iškelti jos bankroto bylą įsiteisėjimo dieną (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Kadangi tokius duomenis galintys patvirtinti dokumentai, taip pat kiti bendrovės dokumentai yra slepiami nuo bankroto administratoriaus ir šią bylą nagrinėjančio teismo, yra pagrįsta nustatyti bendrovės turtą pagal paskutinius Juridinių asmenų registrui pateiktus ir įregistruotus finansinės atskaitomybės dokumentus – bendrovės balansą, pelno (nuostolių), nuosavo kapitalo pokyčio, pinigų srautų ataskaitas už 2009 m. (t. 1, b. l. 25-34), už kurių pateikimą registrui ir teisingumą, taip pat pačią buhalterinę apskaitą, minėta, yra atsakingas juridinio asmens vadovas (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 str., Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str.) – atsakovas R. Č. Kadangi šis asmuo, kaip konstatuota, elgiasi nesąžiningai, būtent jam tenka pareiga įrodyti, koks turtas bendrovei priklausė nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, taip pat pagrįsti galimą turto masės pokytį nuo 2010 m. pradžios.
Pirmosios instancijos teismas, minėta, rėmėsi netinkamu kriterijumi spręsdamas dėl padarytos žalos dydžio, nepagrindė, kaip teisingai nurodė ieškovas, kai kurių savo išvadų dėl bendrovės turto apimties (sprendimo argumento, kad bendrovės balanse apskaitytos transporto priemonės grąžintos lizingo davėjui), todėl laikytina, kad šios bylos dalies esmė yra neatskleista ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Be to, pripažinus akcijų pirkimo–pardavimo sutartį niekine, atsakovui R. Č. sudaromos galimybės perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą ir (ar) pagrįsti jo nebuvimą. Visa tai sudaro pagrindą grąžinti bylos dalį dėl žalos atlyginimo (įskaitant reikalavimą dėl procesinių palūkanų) nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Grąžinus bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo kolegija nepasisako (CPK 93 str. 5 d.). Šį klausimą turės išspręsti pirmosios instancijos teismas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais,
Rezoliucinė dalis
n usprendžia:
Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 2010 m. balandžio 29 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti šią sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento.
Kitą sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo, panaikinti ir šią ieškinio dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.