Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-02-24 · Civilinė byla Nr. 2A-232-520/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-24
Bylos Nr.
2A-232-520/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Algirdas Auruškevičius
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracijos, M. D., L. D., R. A., D. A.
Ieškovas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Advokatai
Antanas Suslavičius
Kategorijos
  • 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-232-520/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1., 121.18. (S)
NUTARTIS2010 m. vasario 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),

kolegijos teisėjai Rasa Gudžiūnienė, Algirdas Auruškevičius,sekretoriaujant Gražinai Bitvinskienei,dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Rolandui Kruopiui,atsakovų atstovui advokatui Antanui Suslavičiui,trečiojo asmens atstovei L. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo, pirkimo – pardavimo sutarties panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, M. D., L. D., R. A., D. A. (byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja: Aplinkos ministerija, Trakų rajono notarė Daina Brazinskaitė),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2008-11-14 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-07 sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. D.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,46 ha žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui; panaikinti 2004-06-21 Trakų rajono notarės išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo patvirtinta, jog mirusiojo A. D. turtą, iš jo ir suteiktą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio dalį sudaro 0,46 ha plotas, priskiriamas valstybinės reikšmės miškui, lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį, paveldi jo įstatyminiai įpėdiniai – sutuoktinė M. D. ir sūnus L. D.; panaikinti 2004-05-26 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties dalį, kuria M. D. ir L. D. ginčo žemės sklypo dalį dėl 0,46 ha ploto, priskiriamo valstybės miškui, pardavė R. A.; taikyti restituciją – įpareigoti R. A. ir D. A. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,46 ha valstybinis miškas, įpareigoti M. D. ir L. D. grąžinti R. A. ir D. A. dalį sklypo kainos, proporcingą išreikalaujamam valstybinės reikšmės miško plotui. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-07 sprendimu A. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 3,41 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkuriant nuosavybės teises natūra į 3,29 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai bei bendrą 0,59 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Tačiau Valstybinė miškotvarkos tarnyba 2008-05-29 pažymoje nurodė, kad 0,59 ha žemės sklype yra 0,46 ha valstybinės reikšmės miško. Dėl to Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-07 sprendimu, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į 0,46 ha ploto valstybinės reikšmės miško, buvo pažeista: Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str., Žemės įstatymo 4 str., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str., Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarime pateikti išaiškinimai. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-07 sprendimo dalis turi būti panaikinta kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, todėl turėtų būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija. Po A. D. mirties 2002-02-09 pagal Trakų r. notarės 2004-06-21 išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą A. D. turtą, iš jų ir ginčo sklypą, paveldėjo lygiomis dalimis atsakovai M. D. ir L. D., kurie 2004-06-25 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė ginčo žemės sklypą R. A. už 20000 Lt. Kadangi šiuo atlygintinu sandoriu buvo perleistas žemės sklypas, kuris įgytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, sandoris pripažintinas negaliojančiu, taikytina restitucija. Be to, turi būti įvertinta tai, kad atsakovas R. A., įgydamas žemės sklypą, nebuvo sąžiningas, nes pirkdamas žemės sklypą žinojo, kad sklype yra miškas, todėl restitucijos natūra apribojimas, įtvirtintas CK 4.96 str. 2 d., netaikytinas. Ginčo žemės sklypas yra dalusis daiktas, todėl restitucija taikytina tik dėl tos žemės sklypo dalies, kuri yra priskirta valstybinės reikšmės miškui.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. liepos 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-07 sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. D. natūra į 0,46 ha žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui; pripažino negaliojančia 2004-06-21 Trakų r. notarės D. Brazinskaitės išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 0,46 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paveldėjimo; panaikino 2004-05-26 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, kuria M. D. ir L. D. ginčo žemės sklypą pardavė R. A., dalį dėl 0,46 ha ploto, priskiriamo valstybės miškui; taikė restituciją – įpareigojo R. A. ir D. A. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), kurią sudaro 0,46 ha plotas, priskiriamas valstybės miškui, įpareigojo M. D. ir L. D. grąžinti R. A. ir D. A. 15593 Lt. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003-08-07 sprendimu Nr. 01-2139 buvo atkurtos nuosavybės teisės A. D. į buvusio savininko A. D. iki nacionalizacijos nuosavybe teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,41 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teritorijoje, kuri 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirta Vilniaus miestui. Nuosavybės teisės A. D. atkurtos natūra, grąžinant 3,29 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai bei bendrą 0,59 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, suformuotas 0,59 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kuriame yra 0,59 ha miško žemės. Mirus A. D., 2004-06-21 Trakų r. notarė išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, pagal kurį atsakovai M. D. ir L. D. paveldėjo ir ginčo sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį atsakovai M. D. ir L. D. 2004-06-25 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė atsakovui R. A. už 20000 Lt. Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-05-30 Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0805-0032, 2008-05-29 pažymą „Apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas“ Nr. 16075 ir 2008-05-28 Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. 180 su priedais ginčo sklypas yra valstybinės reikšmės miško plote. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau ir VAVA) žinojo, jog ginčo sklypas yra valstybinės reikšmės miško plote, ginčo žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimas buvo įteisintas po šio miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. Atsakovo argumentus, kad žemės sklypo formavimo dokumentai, priimti iki Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013, yra galiojantys, teismas pripažino neturinčiais teisinės reikšmės, kadangi tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą, žemės reformos žemėtvarkos projektas ar kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukuria pretendentams konkrečių teisių ir pareigų į nuosavybės teisių atkūrimą į dar nesugrąžintą ar nesuteiktą konkretų žemės sklypą. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 2 p., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str., Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarime pateiktais išaiškinimais, konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-07 sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra A. D. į 0,46 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, pažeidė imperatyvias Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 str. nuostatas, todėl jį panaikino. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.78 str. 1 d. niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, todėl ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju. Teismas, pripažinęs negaliojančiu ginčijamo sprendimo dalį, panaikino ir šio akto pagrindu atsiradusias teisines pasekmes, t. y. pripažino negaliojančiais visus kitus sandorius, sudarytus dėl ginčo turto: 2004-06-21 Trakų r. notarės D. Brazinskaitės išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį; 2004-05-26 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties dalį dėl 0,46 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), taikė restituciją.

Šalies argumentai

Atsakovas VAVA apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė naikintiną sprendimą. Teismas panaikino VAVA sprendimo, kuris buvo parengtas pagal Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-25 įsakymu Nr.3265-41 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Trakų Vokės, Vaidotų (d.), Dobrovolės, Guobų, Daniliškių, Vaidegų, Juodbalių (d.), Keturiasdešimties – Totorių (d.) kaimų dalies teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui (LR 1996-04-24 įstatymas Nr. I-I304)“ patvirtintą Valstybinio žemėtvarkos instituto 2000 m. parengtą Trakų Vokės, Vaidotų, Dobrovolės, Guobų, Daniliškių, Vaidegų, Juodbalių ir Keturiasdešimties – Totorių kaimų dalies teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, dalį. Tačiau administraciniai teisės aktai, kurių pagrindu buvo parengtas ginčijamas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys, t. y. ieškovas neginčijo sklypo suformavimo dokumentų, todėl teismas nepagrįstai atmetė šiuos jo argumentus, kaip neturinčius teisinės reikšmės, ir neįvertino, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra tęstinio, iš kelių tarpusavyje susijusių etapų susidedančio, proceso rezultatas. Teisinę reikšmę nuosavybės teisių atkūrimo procese turi ne tik nuosavybės teisės atsiradimo į konkretų sklypą momentas, bet ir visi iki tol atlikti administraciniai veiksmai, priimti administraciniai aktai. Minėtu žemės reformos žemėtvarkos projektu buvo patvirtintos ginčo sklypo ribos, jos įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre. Minėto įsakymo 3 p. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius buvo įpareigotas parengti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau ieškovas jo neginčijo, o teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šiuos jo argumentus. Teismas nurodė, kad valstybinės reikšmės miško statusą ginčo miškas įgijo 1996-04-24 įstatymo Nr. I-1304 pagrindu, tačiau tai prieštarauja žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu galiojusio Miškų įstatymo 5 str., numačiusiam, kad miško plotas turėjo būti priskirtas miesto miškams tam, kad jis būtų laikomas valstybinės reikšmės mišku išimtinės nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai. Tačiau žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo. Be to, ginčijamo žemės sklypo planą 2003-07-22 suderino Vilniaus miškų urėdijos specialistai, tačiau teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl šios aplinkybės, todėl sprendimas yra neišsamus. Teismas nepasisakė dėl argumentų, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams turėjo būti vykdomas kaip kaimo vietovėje, neatsižvelgė į tai, kad ginčo teritorijoje vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra yra analogiška kaip kaimo vietovėje. Teismas taip pat neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 10 d. įtvirtintą nuostatą, kad žemė, apsodinta ir apaugusi mišku, grąžinama natūra. Teismas nepagrįstai savo argumentus grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, išdėstytais 2007-06-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr.A8-1257/2007, nes tos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių šioje byloje. Teismas nenurodė konkrečios 0,46 ha ploto dalies buvimo vietos, tikslių ginčo objekto ribų, todėl sprendimas yra nekonkretus ir jį įvykdyti nebus galimybės.

Atsiliepimas

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų. Teismas teisingai nustatė, kad ginčo žemės sklype esant valstybinės reikšmės miškui, nuosavybės teisės į minėtą sklypą negalėjo būti atkurtos. Apelianto argumentai, kad nebuvo ginčijami kiti administraciniai teisės aktai, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003-08-07 sprendimas, nepagrįstas, nes teisinį pagrindą panaikinti neteisėtą VAVA sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo lemia sprendimo prieštaravimas imperatyvioms įstatymo nuostatoms, draudžiančioms privačion nuosavybėn įgyti valstybinės reikšmės miškus. Be to, tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria pareigos VAVA priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Nesutiktina su apelianto argumentais, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, išdėstytais 2007-06-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr.A8-1257/2007, kadangi minėtoje nutartyje yra akcentuojama nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmė, o ne nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepanaikina ginčijamo VAVA 2003-08-07 sprendimo dalies neteisėtumo ir nesudaro pagrindo ieškinį atmesti. Valstybinės reikšmės miškas negali būti perleistas privačion nuosavybėn nepriklausomai nuo to, ar tas miškas yra kaime, ar mieste. Teismas teisingai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad priimant sprendimą dėl ginčijamo žemės sklypo šiame sklype buvo valstybinės reikšmės miško. Teritorija, kurioje yra ginčo sklypas, 1996-04-24 įstatymu buvo priskirta Vilniaus miesto teritorijai pagal Miškų įstatymo 2 str. 5 d., miestų teritorijose esantys miškai yra miestų miškai, o pagal 4 str. 4 d. 2 p. miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Tai reiškia, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės nepriklausomai nuo to, ar jie yra įtraukti į sąrašus, ar ne. Dėl to nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad miesto teritorijoje esančius miškus yra būtina priskirti specialiai miesto miškams. Be to, ginčo miškas valstybinės reikšmės miškams buvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013. Apelianto argumentai, kad žemės reformos projektą ir jame suformuotą bei patvirtintą ginčo sklypą suderino miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas atliekanti institucija, nepašalina VAVA sprendimo neteisėtumo, o tik duoda papildomą pagrindą prokurorui ginti viešąjį interesą. Taip pat nesutiktina su apelianto argumentu, kad ieškovas konkrečiai nesuformulavo reikalavimų ir nenurodė tikslių ginčo objekto ribų, nes tikslios grąžinamo miško ploto ribos natūroje gali būti nustatomos grąžinimo metu, o sprendime nustatytas miško plotas yra pagrįstas Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktais duomenimis, t. y. valstybinės reikšmės miško žemės plotas yra 0,46 ha, kuris yra lokalizuotas ginčo žemės sklype ir nurodytas Miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmente Nr. P0805-0032.

Atsakovai R. A., D. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad su apeliaciniu skundu visiškai sutinka, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką, todėl sprendimas dėl esminių teisės normų pažeidimų naikintinas. Pirma, teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad ginčijamas žemės sklypas buvo suformuotas 2003-08-07 nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų. 2003-07-23 ir 2004-02-12 galiojusio Vyriausybės nutarimo „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ redakcija konkrečiai neįvardijo, kad ginčo sklypas yra valstybinės reikšmės miškas, t. y. miško ūkio paskirties žemės sklypas 2003-08-07 buvo atkurtas teisėtai ir pagrįstai, nes iki atkūrimo jis nebuvo laikomas valstybinės reikšmės mišku, o po 2003-08-07 buvo perduotas privačion nuosavybėn. Pažymėtina, kad sprendime nėra nustatyta, kad 2003-08-07, 2004-06-25, 2004-06-21 nurodytas žemės sklypas buvo priskirtas Vilniaus miesto miškui. Antra, teismas neišsamiai pasisakė dėl Konstitucinio Teismo 2007-09-06 nutarimo taikymo, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str., nes ginčijamas VAVA sprendimas buvo priimtas ir įvykdytas iki šio nutartimo priėmimo, t. y. minėtas nutarimas negali būti taikomas atgal. Trečia, Konstitucijos 47 str. nedraudžia, jog miškas būtų privačios nuosavybės objektu, jeigu konkretūs miškai nėra valstybinės reikšmės. Teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo sklypo adresas ginčijamuose teisės aktuose buvo nurodytas ne miestas, o Vilniaus miesto savivaldybė (duomenys neskelbtini), todėl jie pagal Miškų įstatymo 2 str. 5 d., Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 2 str. 1 d., 3 str. 1, 4 d., buvo pagrįstai įsitikinę, kad perkamas žemės sklypas gali būti įgytas teisėtu būdu privačion nuosavybėn, o teismas nenustatė ir nepagrindė jų, kaip turto įgijėjų, nesąžiningumo. Ketvirta, 1996-04-24 Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas nuo 2000-03-28 negalioja, todėl ieškovo pateiktuose įrodymuose priskirtina teritorija nebuvo laikoma miesto teritorija, t. y. nuosavybės teisės į žemę buvo atkuriamos pagal kaimo vietovėms taikytinus reikalavimus. Be to, minėto įstatymo 1 str. 1 d. 9 p. numatyta, kad „Priskirti Vilniaus miesto savivaldybei šias Vilniaus rajono savivaldybės gyvenamąsias vietoves ar jų dalis: Naujakiemio, Daniliškių, Dobrovolės, Trakų Vokės gyvenamąsias vietoves“, o 1 str. 2 d. 2 p. „Priskirti Vilniaus miesto savivaldybei šias Trakų rajono savivaldybės gyvenamąsias vietoves ar jų dalis: Račkūnų, Užukampio, Dobrovolės, Vaidegų gyvenamąsias vietoves“. Penkta, jie neneigia ir neneigė, jog 2004-06-25 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi nusipirko miškų ūkio paskirties žemės sklypą, tačiau teismas, nenustatęs, jog jie žinojo, kad minimas miško ūkio paskirties žemės sklypas yra valstybinės reikšmės miškas, nesivadovavo CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 2 d. ir taikė restituciją. Jų bei atsakovų M. D., L. D. sąžiningumo prezumpcija byloje nėra paneigta, todėl teismas turėjo ginti jų, kaip sąžiningų įgijėjų, teises. Teismo nustatyta restitucija pažeidžia jų teisėtus lūkesčius, žemės sklypo pardavėjų teisėtus interesus, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, nes tokiu atveju jie nebūtų iš viso pirkę ginčo žemės sklypo. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovai negalėjo (neturėjo) žinoti aplinkybės, kad perkamas miškas yra valstybinės reikšmės miškas. Šešta, kadangi šioje byloje buvo pareikšti keli administracinio pobūdžio reikalavimai, buvo svarbu nustatyti, ar ieškovas nepraleido ABTĮ 33 str. 1 d. įtvirtintų terminų administraciniams teisės aktams apskųsti. Kadangi ieškovas apie VAVA 2003-08-07 sprendimą sužinojo vėliausiai 2008-06-18, ABTĮ 56 str. nenustato specialaus termino, per kurį prokuroras, ginantis viešą interesą, gali paduoti skundą teismui, tai prokuroras turėjo teisę paduoti ieškinį teismui per ABTĮ 33 str. 1 d. įtvirtintus terminus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas praleido terminą apskųsti administracinį aktą – Vilniaus apskrities viršininko sprendimą – neprašė atnaujinti termino, teismas turėjo atmesti ieškovo skundą dėl praleisto ieškinio senaties termino, nes jie buvo pateikę teismui prašymą taikyti ieškinio senatį. Septinta, iš byloje esančių duomenų nėra matyti, kad ieškovas yra pradėjęs VAVA veiksmų tyrimą, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl ieškovo sąžiningumo ir tinkamo viešojo intereso gynimo. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir nevertino. Ieškovas, sąžiningai gindamas viešąjį interesą, siekdamas, kad ginčo žemės sklypo dalis, kurioje yra miškas, atitektų valstybei, turėjo prašyti teismo priverstinai parduoti šią sklypo dalį valstybei. Teismas neįgyvendino CPK 259 str. nuostatų, pažeidė Konstitucinio Teismo 2006-01-16, 2006-09-21 nutarimuose pateiktus išaiškinimus dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovai M. D., L. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas; nusprendus, kad sprendimo dalis dėl teisės aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais yra pagrįstas, pakeisti kitą sprendimo dalį, taikant kitokį restitucijos būdą – įpareigoti valstybę išpirkti žemės sklypą iš R. A. ir D. A., paliekant jų padėtį be pakeitimų, arba palikus teismo nustatytą restitucijos būdą, įpareigoti kompetentingas institucijas spręsti klausimą dėl žemės sklypo grąžinimo kitoje vietoje. Nurodo, kad jie sutinka su VAVA apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 2 p., Žemės įstatymo 4 str., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 10 str. yra bendro pobūdžio normos, išimtis iš kurių numatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. ir Vyriausybės 1997-09-27 nutarimo Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 40 p., t. y. nuosavybės teisės į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę, priskirtą po 1995-06-01, atkuriamos kaip į kaimo vietovėje esančią žemę, o ginčo žemės sklypas Vilniaus miestui priskirtas tik 1996-04-24 įstatymu. VAVA, priimdama 2003-08-07 sprendimą, laikėsi teisės aktuose numatytų procedūrų, todėl nėra pagrindo naikinti šį sprendimą. Teismas pripažino, kad jie neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl vertinant teismo sprendimo teisėtumą turi būti atsižvelgta į Konstitucijos 23 str., garantuojantį nuosavybės apsaugą, o teismas visiškai neišsprendė jų neišnykusios ir niekieno nepanaikintos teisės į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, t. y. buvo pažeisti protingumo ir teisingumo, teisėtų lūkesčių principai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str., 6 str. 4 d., 13 str. Abišalės restitucijos taikymas taip pat prieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams, nes kiltų pagrįstas klausimas, ar atsakovas R. A. būtų pirkęs likusią žemės sklypo dalį.

Trečiasis asmuo Aplinkos ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Žemės reformos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad VAVA 2003-08-07 sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės A. D., prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, t. y. draudimui bet kokiu būdu, iš jų ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu, perleisti privačion nuosavybės valstybinės reikšmės miškus, iš jų ir miestų miškus, kurie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. VAVA 2003-08-07 sprendimas buvo priimtas įsigaliojus Vyriausybės nutarimui Nr. 2013, kuriuo ginčo sklypo dalis buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, todėl žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas. Tokia yra suformuota teismų praktika. Teismas pagrįstai pripažino VAVA 2003-08-07 sprendimą negaliojančiu, panaikino šio sprendimo pagrindu atsiradusias teisines pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, šioje byloje ginančio viešąjį interesą, ieškinio reikalavimus, nustatęs, jog atsakovas VAVA, atkurdamas nuosavybės teises A. D., mirusiam 2002-02-09, į A. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto turto dalį – suformuotą 0,59 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,46 ha valstybinio miško, pažeidė Lietuvos Konstitucijos 47 str., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. 2, 4 d., 13 str. 1, 3 p., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Žemės įstatymo 6 str., t. y. imperatyvias įstatymų nuostatas, draudžiančias atkurti nuosavybės teises į miško, turinčio valstybinės reikšmės miško statusą, plotą (CPK 263, 265, 320 str.).

Byloje nustatyta, kad A. D., mirusiam 2002-02-09, atsakovo VAVA 2003-08-07 sprendimu Nr. 01-2139 buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. D. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,41 ha žemės ir 0,47 ha miško, esančių (duomenys neskelbtini), teritorijoje 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, t. y. į 3,41 ha žemės, 0,47 ha miško, grąžinant natūra 3,29 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir 0,59 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (T. 1, b. l. 18).

Miškų ūkio paskirties 0,59 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr.0101/0162:857), esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre VAVA 2003-08-07 sprendimo Nr. 01-2139 pagrindu (T. 1, b. l. 14-15). Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad 0,59 ha žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra miško ūkio. Atsakovai M. D. ir L. D. nuosavybės teises į po ½ dalį ginčijamo žemės sklypo įgijo 2004-06-21 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu po sutuoktinio ir tėvo A. D. mirties (T. 1, b. l. 17). Valstybinė miškotvarkos tarnyba 2008-05-30 raštu Nr. 476 pateikė informaciją Aplinkos ministerijai apie Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje dėl 35 kadastrinių sklypų, valdomų privačios nuosavybės teise, iš jų ir dėl ginčo sklypo. Nustatė, kad visų 35 patikrintų žemės sklypų nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas VAVA sprendimais jau po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013 (T. 1, b. l. 7-8). Valstybinė miškotvarkos tarnyba parengė ginčo sklypo schemos fragmentą, pažymą apie Miškų valstybės kadastre registruotų miškų taksacines charakteristikas, iš kurių matyti, kad bendrame 0,59 ha žemės sklype yra 0,46 ha ploto valstybinės reikšmės miškas, įregistruotas Miškų valstybės kadastre (T. 1, b. l. 9, 10).

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl VAVA 2003-08-07 sprendimo dalies, kuria A. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,59 ha žemės sklypą, kuriame yra 0,46 ha valstybinės reikšmės miško, panaikinimo, bei su šiuo sprendimu susijusių pasekmių, t. y. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo dalies, pagal kurią atsakovai M. D. ir L. D. paveldėjo po ½ dalį ginčo sklypo, pripažinimo negaliojančia, 2004-06-25 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties dalies, kuria M. D. ir L. D. pardavė R. A. ginčo žemės sklypo dalį dėl 0,46 ha ploto, priskiriamo valstybės miškui, restitucijos taikymo. Prokuroras nurodė, kad buvo pažeisti valstybės interesai, nes nuosavybės teisės į žemę atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų normas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad VAVA 2003-08-07 sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės A. D. natūra į 0,59 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,46 ha valstybinės reikšmės miško, vadovaudamasis Konstitucijos 47 str., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. 2, 4 d., 13 str. 1, 3 p., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Žemės įstatymo 6 str., ieškinį tenkino. Atsakovas VAVA apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas panaikino dalį VAVA sprendimo, kuris buvo parengtas pagal Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-25 įsakymu Nr.3265-41 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Trakų Vokės, Vaidotų (d.), Dobrovolės, Guobų, Daniliškių, Vaidegų, Juodbalių (d.), Keturiasdešimties – Totorių (d.) kaimų dalies teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui (LR 1996-04-24 įstatymas Nr. I-I304)“ patvirtintą Valstybinio žemėtvarkos instituto 2000 m. parengtą Trakų Vokės, Vaidotų, Dobrovolės, Guobų, Daniliškių, Vaidegų, Juodbalių ir Keturiasdešimties – Totorių kaimų dalies teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, nors administraciniai teisės aktai, kurių pagrindu buvo parengtas ginčijamas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys, t. y. ieškovas neginčijo sklypo suformavimo dokumentų, kad nuosavybės teisių atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuriame buvo įtvirtinta speciali nuosavybės teisių atkūrimo tvarka tose teritorijose, kurios 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirtos Vilniaus miestui, kad nenustatyta konkreti 0,46 ha miško ploto buvimo vieta ir ribos, todėl nebus galimybės įvykdyti teismo sprendimą. Šie apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas nepanaikintinas bei nepakeistinas.

Konstitucijos 47 str. yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Analogiška Konstitucijos 47 str. nuostatai įtvirtinta ir Miškų įstatymo 4 str., pagal kurio 4 d. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, o pagal šio straipsnio 4 d. 2 p. nuostatą, valstybinės reikšmės miškų kategorijai yra priskiriami miestų miškai. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 6 str. 2 ir 4 d., 13 str. 1 d. 1 ir 3 p. nuostatas, valstybinės reikšmės ir miestų miškams priskirti miškai natūra negrąžinami, jie yra išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėta, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas, pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 1998-06-01, 2005-05-13, 2006-03-14, 2007-09-06, 2009-06-22 nutarimai). Taigi valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokie miškai negali būti perduodami privačion nuosavybėn.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje dalyvaujančių byloje asmenų argumentus, pateiktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad žemės sklype, į kurį šioje byloje ginčijamu atsakovo VAVA 2003-08-07 sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra suformuotą 0,59 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, yra 0,46 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus apie ginčo sklype esantį mišką, daro išvadą, jog turi būti remiamasi Valstybinės miškotvarkos tarnybos atlikto patikrinimo duomenimis, parengta pažyma apie Miškų valstybės kadastre registruotų miškų taksacines charakteristikas, iš kurių matyti, kad 0,59 ha ginčo žemės sklype yra 0,46 ha valstybinės reikšmės miško. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras yra numatytas Miškų įstatymu. Jis apima visumą duomenų apie miškus. Įgyvendinant Miškų įstatymą patvirtinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatai (Vyriausybės 2003-10-09 nutarimas Nr. 1255) numato, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą sudaro miško masyvų duomenų bazė, suformuota naudojantis sklypų duomenų baze, sudaryta valstybinės miškų inventorizacijos duomenų pagrindu. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro objektas – Lietuvos Respublikos miškai, šio kadastro tvarkymo įstaiga – Valstybinė miškotvarkos tarnyba (Nuostatų 4,7,15 p.). Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro sąveika su kitais valstybės registrais ir kadastrais apibrėžta Miškų valstybės kadastro nuostatų V skyriuje (38-41 p.). Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras tvarkomas naudojantis atitinkamais kitų valstybės registrų ir kadastrų duomenimis (Nuostatų 38 p.), iš jų Nekilnojamojo turto registro (sklypo naudojimo būdas ir pobūdis), Nekilnojamojo turto kadastro (valdų ribos, kadastro vietovių ir kadastro vietovių blokų ribos) (Nuostatų 38.2. 38.3 p.). Minėtas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad tvarkant Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys yra naudojami, tačiau atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus šių kadastrų duomenys gali nesutapti ir tai nereiškia, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-10-19 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-976/2009).

Pagal bylos duomenis, žemės sklypai, iš jų ir ginčo sklypas, buvo patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-25 įsakymu Nr. 3265-41 dar iki Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 įsigaliojimo. Ieškovas šio įsakymo, žemėtvarkos projekto neginčijo, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, kurio 0,46 ha užima valstybinės reikšmės žemės sklypas, buvo atkurtos teisėtai. Pagal minėtą Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 2 p., valstybinės reikšmės miškų kategorijai yra priskiriami miestų miškai. Teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui. Taigi tiek atkuriant nuosavybės teises, tiek ir Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-25 įsakymu tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotą žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, ginčo žemės sklypas turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Aplinkybė, kad Vyriausybė miestų miškus, iš jų ir mišką, į kurį patenka ginčo miško plotas, priskyrė valstybinės reikšmės miškams po šio įsakymo priėmimo, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi, nes miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, t. y. tokį statusą miestų miškai, iš jų ir ginčo miškas, įgijo pagal įstatymą. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2007-09-06 nutarime yra konstatavęs, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Administracinių aktų pagrindu tik buvo suformuotas konkretus žemės sklypas ir sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą, tačiau jų pagrindu nuosavybės teisės neatsirado ir šie aktai nesudarė pagrindo, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko žemės sklypą, pažeisti imperatyvias įstatymų nuostatas, draudžiančias atkurti nuosavybės teises į miško, turinčio valstybinės reikšmės miško statusą, plotą.

Byloje nėra ginčo, kad žemės sklypas, į kurį buvo atkurta nuosavybės teisė, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai buvo priskirtas po 1995-06-01. Taigi į šį žemės sklypą nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos ta tvarka, kuri yra nustatyta šio įstatymo 4 str. ir pagal kurią atkuriamos nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę. Tačiau ši įstatymo nuostata nereiškia, kad tokiu atveju gali būti atkurtos ir nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, kurį šiai kategorijai priskyrė įstatymas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 str. 3 d., o taip pat ir 5 str. 6 d. nuostatą, už žemę, pagal šio įstatymo 12 str. priskirtą valstybės išperkamai žemei, valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., kuris nustato atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pagal šias įstatymo nuostatas žemė, nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai po 1995-06-01, natūra negali būti grąžinama, jeigu ji yra priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai. Valstybės išperkami miškai yra apibrėžti šio įstatymo 13 str., pagal kurio 1 ir 3 p. nuostatas, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams ir miestų miškams, yra išperkami valstybės. Tai patvirtina ir teismų praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010-02-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-47/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-21 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-976/2009; 2009-09-28 nutartys, priimtos administracinėse bylose Nr. A63-986/2009 ir Nr. A63-998/2009; 2009-10-19 nutartys, priimtos administracinėse bylose Nr. A146-1189/2009 ir Nr. A525-1257/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2009-07-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-462/2009, 2009-10-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-561/2009).

Atsakovo VAVA 2003-08-07 sprendimas buvo priimtas galiojant aukščiau minėtoms Miškų įstatymo 2 str. 5 d., 4 str. 4 d. nuostatoms, o atsakovui VAVA turėjo būti žinoma, kad ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miškas. Atsakovas VAVA turėjo pareigą įsitikinti priimamo sprendimo atitikimu visiems teisės aktų reikalavimams. Jam ne tik privalėjo būti žinoma apie teisės aktuose įtvirtintus draudimus dėl miškų perleidimo privačion nuosavybėn, bet ir apie Vyriausybės 2002-12-12 nutarimo Nr. 2013 priėmimą. Atsakovas VAVA priėmė ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo po šio nutarimo, kuriuo ginčo sklypo dalis buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams, įsigaliojimo, todėl žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į šiuo nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovo 2003-08-07 sprendimo dalį dėl 0,46 ha valstybinės reikšmės miško sklypo grąžinimo, o ne dėl viso 0,59 ha miško ūkio paskirties sklypo grąžinimo, nes ieškovas buvo pareiškęs būtent tokį reikalavimą, apeliantas ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys nereiškė reikalavimo, jog būtų panaikinta 2003-08-07 sprendimo dalis dėl viso 0,59 ha miško ūkio paskirties sklypo grąžinimo, neteikė įrodymų, jog tenkinus ieškovo reikalavimą dėl 0,46 ha valstybinės reikšmės miško grąžinimo sprendimą įvykdyti bus neįmanoma. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, 0,46 ha žemės plotas yra lokalizuotas ginčo sklype, nurodytas 2008-05-30 Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmente Nr.P0805-0032, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-05-29 pažymoje apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas. Pažymoje apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas yra detalizuotas 0,46 ha miško žemės plote esantis medynas, medžių rūšys. Pagal CK 1.109 str. civilinių teisių objektais gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009-12-11 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009 išaiškino, kad CK 1.109 str. nustatytas reikalavimas miško plotams – kad jie būtų apibrėžti. Taigi miškui apibrėžti būtini kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia tai, kad teismo sprendimui, kuriuo panaikintos administracinio sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės mišką ir atitinkama paveldėjimo teisės liudijimo dalis, žemės sklypo pirkimo – pardavimo dalis bei, taikant restituciją, miškas grąžintas valstybei, įgyvendinti pakanka teismo sprendime nurodyti abu pirmiau įvardytus miško konkretizavimo kriterijus, t. y. valstybei grąžinamo miško dislokacija ir dydis, o šie kriterijai pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodyti. Dėl to atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl tos priežasties, jog nenustačius tikslių valstybei grąžintino sklypo ribų, sprendimo bus neįmanoma įvykdyti. Nepripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad sprendimas yra neišsamus, todėl turi būti panaikintas, nes pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl to, kad ginčijamo žemės sklypo planą 2003-07-22 suderino Vilniaus miškų urėdijos specialistai, nes besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nėra priskirtas valstybės išperkamam. Nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą - žemės reformos sudedamoji dalis, todėl sprendžiant, kokiu būdu bus vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas, įgaliota institucija turi atsižvelgti į visus žemės reformos laikotarpiu vykstančius procesus. Pažymėtina, kad šie procesai vyksta tuo pat metu, todėl tiek atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tiek parduodant valstybinę žemę, tiek priimant sprendimą išpirkti žemę, valstybės institucijos turi veikti taip, kad viena konstitucinė vertybė nebūtų ginama pažeidžiant kitas vertybes. Pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik specialiai miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, kuri įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-47/2010).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, nagrinėjant CPK IV dalies XIX, XX skyriuose, V dalyje numatytų bylų kategorijas (CPK 320 str. 2 d.), kitų kategorijų bylas (Konstitucinio Teismo 2006-09-26 nutarimas). Šioje byloje ieškinį, gindamas viešą interesą dėl valstybinės reikšmės miško grąžinimo iš privačios nuosavybės valstybės nuosavybėn, pareiškė prokuroras. Kaip jau minėta aukščiau, byloje yra nustatyta, kad VAVA 2003-08-07 sprendimo dalis, kuria nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos A. D. natūra į 0,46 ha valstybinės reikšmės mišką, pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, visuomenės interesą išsaugoti atitinkamas bendrąsias vertybes visuomenės narių poreikiams tenkinti, t. y. byloje yra nustatytas viešasis interesas dėl valstybinio miško priklausymo nuosavybės teise išimtinai valstybei. Pripažinus administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, negaliojančiu, asmenų nebegalima laikyti teisėtais žemės savininkais ir turtas iš jų gali būti išreikalaujamas taikant restituciją, o buvusiam savininkui nuosavybės teisės atkūrimas turi būti įvykdytas teisėtai; piliečiai, kurie gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, negali turėti pagrįstų lūkesčių, jog į išimtine nuosavybės teise valstybei priklausančius miškus, kurie pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 13 str. yra valstybes išperkami, nuosavybės teisės jiems bus atkurtos natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo peržengti atsakovo VAVA apeliacinio skundo ribų, t.y. remtis ir argumentais, nenurodytais apeliaciniame skunde, jeigu tuos argumentus pateikia kiti proceso dalyviai. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinį skundą šioje byloje buvo padavęs tik atsakovas VAVA, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenagrinėja atsakovų R. A. ir D. A., M. D. ir L. D. atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentų dėl ieškinio senaties taikymo, taikytos restitucijos būdo pagrįstumo, atsakovų sąžiningumo, kadangi apeliantas VAVA tokiais argumentais apeliacinio skundo negrindžia, o atsakovai R. A. ir D. A., M. D. ir L. D. apeliacinių skundų dėl sprendimo nėra padavę, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimų įpareigoti valstybę išpirkti ginčo sklypą, panaikinti visą 2004-06-21 Trakų r. notarės išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, visą 2004-05-26 žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio šioje byloje viešąjį interesą, ieškinio reikalavimus, apeliacinio skundo motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 20,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus atsakovo VAVA apeliacinio skundo, atsižvelgiant į tai, kad VAVA yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, nurodytos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto (CPK 96 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-02-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-47/2010).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Dalia VišinskienėTeisėjai Rasa GudžiūnienėAlgirdas Auruškevičius