- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- P-662-225-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- E. G., Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Atsakovas
- Pasvalio rajono policijos komisariatui
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. G. ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-115/2009 pagal pareiškėjo E. G. prašymą atsakovui Pasvalio rajono policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. G. skundu ir patikslintais skundais (b. l. 2–3, 45, 123–125, 150-153, I t.) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Pasvalio rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 1999 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. 186IE dėl jo nušalinimo nuo pareigų, 2000 m. sausio 31 d. Institucijos įsakymą Nr. 8TE dėl nuobaudos skyrimo, Institucijos 2000 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 9TE dėl atleidimo iš tarnybos bei grąžinti jį į tarnybą. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo 124 558,12 litų neišmokėto darbo užmokesčio ir 112 507,24 litų delspinigių už laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d., ir nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki visiško sprendimo įvykdymo priteisti darbo užmokestį už kiekvieną kalendorinę dieną, skaičiuojant nuo atlyginimo vidurkio 1 652,49 litų ir 0,06 % delspinigių už kiekvieną kalendorinę dieną nuo neišmokėtos sumos. Be to, prašė priteisti 96 000 litų neturtinės žalos atlyginimui ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad atleidimas iš darbo yra neteisėtas ir nepagrįstas. Paaiškino, kad jam 1999 m. liepos 26 d. buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 131¹ straipsnio 1 dalį (1999 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija), t. y., jog Pasvalio rajone, Raubonių kaimo teritorijoje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdamas kartu su S. G., R. G. bei kitais tardymu nenustatytais asmenimis paėmė įkaitus. Nurodė, kad nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2000 m. kovo 7 d. jam buvo taikoma kardomoji priemonė suėmimas. 2000 m. vasario 2 d. Pasvalio rajono policijos komisariato komisaro įsakymu Nr. 9TE buvo atleistas iš kelių policijos policininko pareigų ir tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje pagal tuo metu galiojantį Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (toliau – ir Statutas) 43.7 punktą, t. y. už pareigūno vardo diskreditavimą, dėl to, jog padarė nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 131¹ straipsnio 1 dalyje. Teigė, jog nėra padaręs jokių veiksmų, kurie diskredituotų pareigūno vardą ir dėl ko reikėtų jį atleisti iš darbo. Be to, apkaltintas nepagrįstai, nes neįvykdė jokios nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas. Pabrėžė, kad atleidimas iš tarnybos yra susijęs tik su jo atžvilgiu iškelta baudžiamąja byla, kitų veiksmų, diskredituojančių policijos pareigūno vardą, nenustatyta. Su tarnybinio patikrinimo išvada nesutiko, nes tyrimas buvo neobjektyvus ir nevisapusiškas. Pažymėjo, kad atliekant tarnybinį patikrinimą daugiau buvo kreipta dėmesio į spaudos publikacijas, taip pažeidžiant jo nekaltumo prezumpciją, nes neįrodžius įstatymų nustatyta tvarka kaltės, Institucija neturėjo teisės atleisti jo iš užimamų pareigų. Akcentavo, kad jis tarnybinio patikrinimo metu nebuvo apklaustas, negalėjo pasiaiškinti. Pažymėjo, jog pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalį paaiškėjus, kad tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos požymių, nuobaudos skyrimo procedūra sustabdoma ir patikrinimo medžiaga perduodama kvotos organui, o atsisakius iškelti baudžiamąją bylą ar atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nuobaudos skyrimo procedūra tęsiama, o tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 1 mėnesį, jei po parengtinio tyrimo ir (ar) teisinio nagrinėjimo nepraėjo daugiau kaip vieneri metai. Praėjus daugiau kaip vieneriems metams, nuobaudos skyrimo procedūra nutraukiama. Be to, pabrėžė, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininkas 2007 m. rugpjūčio 31 d. galutine ir neskundžiama nutartimi nutraukė ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu reabilituojančiais pagrindais. Teigė, jog dėl to, kad buvo atleistas iš tarnybos, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, neteko karjeros galimybių tarnyboje, todėl jam buvo padaryta 96 000 litų moralinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Pasvalio rajono policijos komisariatas atsiliepimais į skundą ir patikslintus skundus (b. l. 72–75, 158–162, I t.) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.
Nurodė, kad pareiškėjas praleido 1999 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 186TE dėl jo nušalinimo nuo pareigų apskundimo terminą ir neturi teisinio pagrindo prašyti panaikinti šį įsakymą bei priteisti neišmokėto darbo užmokesčio už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį. Pažymėjo, kad nuo tarnybinio patikrinimo išvados pateikimo iki drausminės nuobaudos paskyrimo praėjo 20 dienų, 2000 sausio 31 d. įsakymu Nr. 8TE nebuvo pažeisti Statuto 63 ir 64 punktų reikalavimai dėl drausminės nuobaudos skyrimo terminų, todėl teigti, kad drausminė nuobauda buvo paskirta neteisėtai, nėra pagrindo. Pabrėžė, kad pagal Statuto 62 punktą pareigūnai už padarytus nusižengimus ir nusikaltimus drausmine tvarka atsako nepriklausomai nuo baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo. Nurodė, kad Statuto 43.7 punktas nustato savarankišką policijos pareigūno atleidimo iš tarnybos pagrindą – pareigūno vardo diskreditavimą. Ši sąvoka yra išaiškinta Vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir tarnautojų tarnybinės etikos normų kodekso, patvirtinto vidaus reikalų ministro 1993 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 103 (toliau – ir Kodeksas), 13 straipsnyje, įtvirtinančiame, kad pareigūno vardo diskreditavimas suprantamas kaip pasitikėjimo, garbės, autoriteto griovimas ar mažinimas. Paaiškino, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nustatyta tvarka neinformavo Institucijos budėtojų dalies apie autoįvykį, be jokio įsakymo ar nurodymo išvažiavo į autoįvykio vietą ir atliko kitus veiksmus, kuriais pažeidė asmenų teises ir jų teisėtus lūkesčius, bendrąsias policijos pareigūnų pareigas, nustatytas Policijos įstatymo 35 straipsnyje, taip pat Policijos patrulinės tarnybos statuto, patvirtinto vidaus reikalų ministro 1992 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 442, reikalavimus. Teigė, kad pareiškėjas pažeidė Policijos patrulinės tarnybos statuto 59.1.3 punktą ir nustatyta tvarka neįformino kelių eismo įvykio Raubonių kaimo teritorijoje, pažeidė 51 punkto reikalavimus dėl patrulinės tarnybos pareigūno veiksmų įvykio vietoje. Atkreipė dėmesį, kad pagal Policijos patrulinės tarnybos statuto 51.2 punktą pareiškėjas, kaip pareigūnas, įvykio vietoje privalėjo nutraukti nusikaltimo vykdymą, sulaikyti nusikaltėlius, suteikti pagalbą nukentėjusiems, apie įvykį pranešti budėtojui, nustatyti liudytojus ir apsaugoti įvykio vietą. Nurodė, kad baudžiamosios bylos tyrimo metu ir tarnybinio patikrinimo medžiagoje yra pakankamai duomenų apie pareiškėjo padarytus teisės aktų pažeidimus. Pažymėjo, kad pareiškėjo elgesys sukėlė rezonansą visuomenėje, todėl policijos komisariatas turėjo teisę jį atleisti iš vidaus tarnybos, nepriklausomai nuo jo patraukimo baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Atsakovo manymu, reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, delspinigius bei neturtinę žalą už laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 10 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d. yra nepagrįstas ir neteisėtas, nesusijęs su tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra bei su tarnybine atsakomybe už padarytus teisės pažeidimus. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog neteisėta institucijos veika jam buvo padaryta neturtinė žala.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies.
Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Institucijos komisaras 1999 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 186IE įpareigojo komisaro pavaduotoją atlikti tarnybinį patikrinimą ir pareiškėją nušalino nuo pareigų iki jo atžvilgiu bus priimtas sprendimas baudžiamoje byloje. Su šiuo įsakymu pareiškėjas supažindintas nebuvo, apie jį sužinojo, tik atsakovui pateikus į bylą, todėl teismas laikė, kad termino skundui paduoti dėl šio akto pareiškėjas nepraleido. Pažymėjo, kad Statuto 87 straipsnyje nurodyta, jog tarnybinio patikrinimo metu pareigūnai gali būti nušalinami nuo pareigų, sustabdant jiems darbo užmokesčio mokėjimą. Pareigūnams, nepagrįstai nušalintiems nuo pareigų, už laiką, kurį jie buvo nušalinti, išmokamas vidutinis darbo užmokestis. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų ir atleidimas iš tarnybos buvo siejamas su baudžiamosios bylos iškėlimu, tačiau ikiteisminis tyrimas baudžiamoje byloje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu (kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) pagrindu. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad yra įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius pareiškėjo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, padarė išvadą, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos neteisėtai, o tuo pačiu buvo neteisėtai nušalintas nuo tarnybos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę gauti darbo užmokesčio kompensaciją už nušalinimo laikotarpį. Pažymėjo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto (patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538) 28 straipsnio 6 dalį nušalintam pareigūnui išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas ir delspinigiai. Delspinigiai skaičiuojami taikant šešių mėnesių senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnyje. Teismas nustatė, kad atsakovas pareiškėjui dėl nušalinimo turėjo sumokėti 3 390,60 litų. Skaičiuodamas delspinigius teismas taikė formulę: nesumokėta suma x dienų skaičius x 0,06 procentų (3 390,6 x 182,5 x 0,06), todėl laikė, kad pareiškėjui priteistina 371,27 litų delspinigių. Pažymėjo, kad Statuto 62 punkte nurodyta, jog pareigūnai už padarytus nusižengimus ir nusikaltimus drausmine tvarka atsako nepriklausomai nuo baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo. Drausmės pažeidimo įrodymai yra visi faktiniai duomenys, kuriais remiantis nustatoma, ar yra padarytas drausmės pažeidimas, dėl jo padarymo kaltas asmuo, taip pat kitos aplinkybės, turinčios reikšmės drausmės pažeidimui nustatyti. Teismas akcentavo, kad tarnybinio patikrinimo 2000 m. sausio 11 d. išvadoje nenurodytas joks darbo drausmės pažeidimas, kurį padarė pareiškėjas. Pažymėjo, jog Statuto 43.7 punkte nustatytas pareigūno atleidimo iš tarnybos pagrindas – kai asmuo savo poelgiu pažemina pareigūno vardą – yra savarankiškas ir skirtingas nuo 61 punkte numatytos pareigūnui taikomos drausminės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos. Pabrėžė, kad atsakovas, nusprendęs atleisti pareiškėją iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą, nepagrįstai skyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. Nurodė, jog pareigūno vardo diskreditavimas – veiksmai, esmingai pažeidžiantys bendrąsias ir specialiąsias pareigūnų pareigas, darantys žalą institucijų autoritetui bei prestižui. Teismas nustatė, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje be baudžiamosios bylos iškėlimo ir straipsnių laikraštyje neįvardinti jokie pareiškėjo veiksmai, kuriais jis diskreditavo policijos pareigūno vardą. Joje konstatuota, jog pareiškėjas pareigūno vardą diskreditavo tuo, kad jo atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla. Teismas pažymėjo, jog vien tik ikiteisminio tyrimo pradėjimas pareigūno atžvilgiu nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jis diskreditavo pareigūno vardą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis numato, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nepagrįstai atleistas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą, todėl 2000 m. vasario 2 d. įsakymą Nr. 9TE panaikino ir pareiškėją grąžino į tarnybą. Kadangi pareiškėjas iki 2000 m. balandžio 17 d. niekur nedirbo, jam priteistinas vidutinis atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2000 m. vasario 2 d. iki 2000 m. balandžio 16 d. – 2 938,52 litai (52 d. d. x 56,5). Teismas akcentavo, jog priverstinė pravaikšta – laikas, kai darbas faktiškai egzistuoja, tačiau darbuotojas negali jo dirbti, nes darbdavio iniciatyva yra atleistas iš darbo. Atlyginimas už priverstinę pravaikštą yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jei nebūtų pažeista jo teisė. Nurodė, jog Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalis numato, kad teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką, todėl pareiškėjui priteistinas darbo užmokesčio skirtumas, kurį jis galėjo uždirbti ir uždirbo. Atkreipė dėmesį, kad per laikotarpį nuo 2000 m. balandžio 17 d. iki 2008 m. kovo 14 d. pareiškėjas galėjo uždirbti 112 454,90 litus (1990 d. d. x 56,51), o uždirbo 49 204,82 litus, todėl jam priteisė atlyginimų skirtumą – 63 250,08 litų. Teismas nurodė, kad priteisti delspinigius už priverstinės pravaikštos laiką nėra pagrindo, nes įstatymai to nenumato, minėtas atlyginimas priteistinas tik šiuo sprendimu ir nėra nustatyta jo pavėluotas išmokėjimas. Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki visiško sprendimo įvykdymo priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už kiekvieną kalendorinę dieną, skaičiuojant nuo atlyginimo vidurkio (1 652,49 Lt) ir 0,06 procentų delspinigių už kiekvieną kalendorinę dieną nuo neišmokėtos sumos, nurodė, kad nei Darbo kodeksas, nei Vidaus tarnybos statutas nenumato tokių išmokų, todėl pareiškėjo reikalavimą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Civilinio kodekso 6.250 straipsnis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Šis sąrašas nėra baigtinis. Atkreipė dėmesį, kad iki atleidimo iš tarnybos pareiškėjas buvo nepriekaištingos reputacijos, todėl laikė, kad atleidimas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą iš esmės pablogino pareiškėjo reputaciją, sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, apribojo jo galimybę būti priimtam į darbą valstybės tarnyboje ir tai tęsėsi labai ilgą laiką, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas, atsižvelgęs į neturtinės žalos pasekmes, į tai, kad ikiteisminis tyrimas tęsėsi ilgą laiką, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, laikė, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 25 000 litų žala. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, sumažino priteistiną teismo išlaidų sumą iki 2 200 litų.
III.
Pareiškėjas E. G. apeliaciniu skundu (b. l. 2–6, II t.) prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimą dalyje, kuria buvo nuspręsta nepriteisti jam nuo 2000 m. vasario 2 d. pilna apimtimi darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir nuo 2000 m. vasario 2 d. nepriteisti delspinigių, ir priteisti jam už laikotarpį nuo 2000 m. vasario 2 d. iki 2008 m. kovo 19 d. 145 610,77 litų darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir už laikotarpį nuo 2000 m. vasario 2 d. iki 2008 m. kovo 19 d. 120 561,48 litų delspinigių, kitoje dalyje Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
1) Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžtas pilnas, bet ne dalinis atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką. Kadangi ne policijoje dirbtas darbo stažas nėra įskaitomas į darbo stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti ir mokėtos įmokos Valstybiniam socialinio draudimo fondui neįskaitomos pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, todėl negalima išmokėti darbo užmokesčio skirtumo, kurį pareiškėjas galėjo uždirbti ir uždirbo, nes priešingu atveju sumažėtų įmokos nuo atlyginimo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti bei sumažėtų ir pati pareigūnų ir karių valstybinė pensija, todėl turi būti išmokėtinas visas atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką;
2) kadangi pagal galiojusį Valstybės tarnybos įstatymą ir dabar galiojantį Vidaus tarnybos statutą baudžiamosios bylos tyrimo metu pareiškėjas negalėjo būti atleistas iš tarnybos, o tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra turėjo būti sustabdyta ir tarnybinio patikrinimo medžiaga turėjo būti perduodama tirti kompetentingai institucijai, jam turi būti sumokėti delspinigiai už laikotarpį nuo 2000 m. vasario 2 d. nuo darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, nes iš neteisėtų veiksmų (neteisėto atleidimo vietoj tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sustabdymo) teisėtos pasekmės (delspinigių nemokėjimas nuo darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2000 m. vasario 2 d.) negali kilti.
Atsiliepimas
Atsakovas Pasvalio rajono policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 23–26, II t.) prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
Šalies argumentai
Atsakovas Pasvalio rajono policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 12–18, II t.) prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti. Institucija apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo atsiliepimuose į skundą ir patikslintus skundus pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, taip pat pabrėžė, kad teismas neįvertino reikalavimų, keliamų policijos pareigūnams vykdant savo tiesiogines pareigas, neįvertino rezonanso visuomenėje, sukelto pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, veiksmais ir neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes.
Atsiliepimas
Pareiškėjas E. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 28–29, II t.) prašė apeliacinį skundą atmesti. Jo manymu, atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės, prieštarauja pirmosios instancijos teisme nustatytoms aplinkybėms, taip pat ir paties atsakovo atstovo teiginiams pirmosios instancijos teisme. Pažymėjo, kad su tarnybinio patikrinimo išvada nebuvo supažindintas, tai pirmosios instancijos teisme pripažino atsakovo atstovas, todėl teiginys, jog pareiškėjas buvo supažindintas su tarnybinio patikrinimo išvada, yra nepagrįstas.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus patenkino iš dalies, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką patenkintas iš dalies ir skundą šioje dalyje perdavė teismui nagrinėti iš naujo; panaikino sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, perduodant priteistinos žalos dydžio klausimą svarstyti iš naujo. Kitoje dalyje sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų (1999-11-10 įsakymo Nr. 186TE dėl pareiškėjo nušalinimo, 2000-01-31 įsakymo Nr. 8TE dėl nuobaudos skyrimo, 2000-02-02 įsakymo Nr. 9TE dėl tarnybos eigos) bei tarnybinio patikrinimo išvados matyti, jog pareiškėjas atleistas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą, nurodant, kad jam iškelta baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas nusikaltimo padarymu. Šioje tarnybinio patikrinimo išvadoje neįvardinta kuo pasireiškė pareigūno vardo diskreditavimas, nenurodyta jokie teisės aktai, kuriuos būtų pareiškėjas pažeidęs. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas atleistas iš tarnybos ne už nusikaltimo padarymą, dėl ko kaltu asmuo gali būti pripažintas tik teismo nuosprendžiu, o už pareigūno vardo diskreditavimą, todėl atleidimui iš tarnybos nebuvo būtinas teismo nuosprendis. Pažymėjo, kad nors nusikaltimas ir pareigūno vardo pažeminimas gali būti padaryti ta pačia veika, tačiau veikoje ir nesant visų nusikaltimo sudėties požymių, ji gali būti pripažinta diskredituojančia pareigūno vardą, todėl kiekvienu atveju priimant sprendimą, būtina nustatyti, ar pakanka duomenų pripažinti, kad buvo pažemintas pareigūno vardas. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius įrodymus, laikė pagrįstais teismo sprendimo argumentus, kad pareiškėjas nušalintas ir atleistas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą be pakankamo teisinio pagrindo.
Nurodė, kad nušalinimo nuo pareigų ir atleidimo iš tarnybos metu galiojo 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtintas Tarnybos vidaus reikalų sistemoje statutas, kurio 87 straipsnyje nustatyta, kad tarnybinio patikrinimo metu pareigūnai gali būti nušalinami nuo pareigų, sustabdant jiems darbo užmokesčio mokėjimą. Pareigūnams, kurie nepagrįstai nušalinti nuo pareigų, už laiką, kurį jie buvo nušalinti, išmokamas vidutinis darbo užmokestis. Pripažinus nušalinimą neteisėtu, yra pagrindas už nušalinimo laikotarpį reikalauti vidutinio darbo užmokesčio. Nurodė, kad pagal Vidaus tarnybos statuto (patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538) 28 straipsnio 6 dalį nušalintam pareigūnui išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas ir delspinigiai, bei konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nušalinimą neteisėtu, pagrįstai šioje dalyje pareiškėjo reikalavimą tenkino.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos ne už nusikaltimo padarymą, o už pareigūno vardo diskreditavimą, todėl atleidimui nebuvo būtinas teismo nuosprendis ar ikiteisminio tyrimo institucijos nutarimas. Nors nusikaltimas ir pareigūno vardo pažeminimas gali būti padaryti ta pačia veika, tačiau ir nesant veikoje visų nusikaltimo sudėties požymių, ji gali būti pripažinta diskredituojančia pareigūno vardą. Atsakovas traktavo, kad pakanka duomenų atleisti pareiškėją už pareigūno vardo pažeminimą. Statuto 62 straipsnis nustatė, kad pareigūnai už padarytus nusižengimus ir nusikaltimus drausmine tvarka atsako nepriklausomai nuo baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo. Pabrėžė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas už pareigūno vardo diskreditavimą, o tai yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, kuriam netaikoma drausminės nuobaudos skyrimo procedūra. Atkreipė dėmesį, jog iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad atleisti iš tarnybos buvo siūloma būtent už pareigūno vardo diskreditavimą. Konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šį ginčą ir įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai nusprendė, kad atsakovas nenurodė, kuo būtent konkrečiai pasireiškė pareigūno vardo diskreditavimas, todėl, nesant apibrėžtų kitų pareiškėjo, diskredituojančių pareigūno vardą veiksmų, išskyrus kaltinimą nusikaltimu, teisminėms institucijoms pripažinus pareiškėją nekaltu, teismas pagrįstai panaikino skundžiamus atsakovo įsakymus. Nurodė, kad Statuto 59 straipsnyje nustatyta, jog grąžinus į pareigas neteisėtai atleistą darbuotoją, jam yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos. Kolegija pažymėjo, kad aptariamos išmokos dydis ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo bei nenurodyta galimybė jį mažinti dėl kokių nors priežasčių. Nurodė, kad siekimas sumažinti šią išmoką neįstatyminiu pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme pažeidimą. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normą ir nepagrįstai sumažino pareiškėjui priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Nurodė, kad byloje nėra atsakovo pažymos apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį, o pareiškėjo pateiktas paskaičiavimas nelaikytinas oficialiu dokumentu.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjui neteisėtu atleidimu buvo iš esmės pabloginta reputacija, tai sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, baudžiamoji byla tęsėsi ilgą laiką. Pabrėžė, kad jokių konkrečių įrodymų apie dvasinius išgyvenimus, kuriuos sukėlė atsakovo veiksmai (kuo tai pasireiškė) pareiškėjas nepateikė. Jis buvo sulaikytas ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Po kardomosios priemonės panaikinimo įsidarbino. Visos šios aplinkybės rodo, kad tam tikrus išgyvenimus didžiąja dalimi jam sukėlė ikiteisminio tyrimo ilgas atlikimas, o dėl to darbdavys nėra kaltas, todėl svarstytina, ar priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis.
V.
Pareiškėjas E. G. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą.
Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi dėl delspinigių priteisimo ar nepriteisimo už laikotarpį nuo 2000 m. vasario 2 d. už neišmokėtą atlyginimą nieko nepasisakė ir jokio nutarimo nepriėmė, nors apeliaciniame skunde buvo pareiškęs tokį reikalavimą. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 17 d. administracinėje byloje Nr. I-134-252/2009 atsisakė priimti ir nagrinėti jo reikalavimą dėl delspinigių nuo neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. vasario 2 d. priteisimo motyvuodamas tuo, jog toje dalyje nieko nenusprendė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir laikė, kad toje dalyje sprendimas paliktas nepakeistas, t. y. dėl delspinigių priteisimo nuo 2000 m. vasario 2 d. atmestas. Mano, kad yra pagrindas atnaujinti procesą, nes reikia papildyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-115/2009 panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl delspinigių už laikotarpį nuo 2000 m. vasario 2 d. iki darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą išmokėjimo. Nurodė Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluoto išmokėjimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės 2000 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1282 patvirtintą tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos 27 punktą ir pažymėjo, jog delspinigių nepriteisti nėra pagrindo, nes jų dydis ir mokėjimo laikotarpis nustatyti įstatymu.
VI.
Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą. Prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:
1) apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai tarnybiniams santykiams, kurie buvo tarp pareiškėjo ir atsakovo 1999 m. taiko Vidaus tarnybos statuto (patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538) 28 straipsnio 6 dalies nuostatas, kad nušalintam pareigūnui išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas ir delspinigiai. Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino teisėtu, kad pirmosios instancijos teismas 1999 metų vidaus tarnybos santykiams, susijusiems su nušalinimu nuo pareigų, su darbo užmokesčio išmokėjimo pareigūnams už nušalinimo laikotarpį bei delspinigių skaičiavimui taikė Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. ir 2000 m. liepos 18 d. patvirtinto Civilinio kodekso 1.125 straipsnio nuostatas dėl delspinigių skaičiavimo. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad E. G. 2000 m. kovo 2 d. prašyme pirmosios instancijos teismui neprašė panaikinti kaip neteisėtą Institucijos 1999 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. 186TE dėl policininko E. G. nušalinimo nuo pareigų panaikinimo, todėl teismai neteisėtai ir nepagrįstai nagrinėjo šį E. G. prašymą, nes, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsniu, pareiškėjas dėl Institucijos komisaro 1999 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 186TE praleido apskundimo terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 14 d. nutartis Nr. A14-25/05);
Žemesnės instancijos teismas
2) nurodo Statuto 61, 62, 65 punktus ir pažymi, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą pareiškėjo atžvilgiu atlikti tarnybinį patikrinimą ir priimti sprendimą – taikyti drausminę nuobaudą atleidimą iš tarnybos. Atkreipia dėmesį, kad E. G. su Institucijos komisaro K. Mikalausko 2000 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 8TE „Dėl nuobaudos skyrimo“ buvo supažindintas nustatyta tvarka 2000 m. vasario 7 d., bet teismui paduotame 2000 m. kovo 2 d. prašyme dėl atleidimo iš pareigų panaikinimo, nenurodė savo reikalavimo panaikinti Institucijos 2000 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. 8 TE, todėl buvo pažeistas įstatymu nustatytas 1 mėnesio terminas kreiptis į teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 14 d. nutartis Nr. A14-25/05). Pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo konstatavimas sprendimo dalyje dėl neteisėto tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taikymo pareiškėjo atžvilgiu yra be motyvų;
3) nurodo Statuto 43.7 punktą, Lietuvos vidaus reikalų ministro 1993 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 103 patvirtinto Vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir tarnautojų tarnybinės etikos normų kodekso 13 straipsnį, įtvirtinantį diskreditavimo sąvoką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 22 d. nutartį Nr. 3K-3-34/99, pateikia faktines įvykio aplinkybes ir paaiškina, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nustatyta tvarka neinformavo Institucijos budėtojų dalies apie autoįvykį, be jokio įsakymo ar nurodymo išvažiavo į autoįvykio vietą ir atliko kitus veiksmus, kuriais pažeidė asmenų teises ir jų teisėtus lūkesčius, tuo pažeisdamas Policijos įstatymo 35 straipsnį, Vidaus reikalų ministerijos 1992 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 442 patvirtinto Policijos patrulinės tarnybos statuto reikalavimus. Atsakovas pabrėžė, kad nuo policijos pareigūnų veiksmų priklauso kaip saugomi valstybės ir visuomenės interesai. Pareiškėjo elgesys pažeidė taip pat ir pareigūnų tarnybinės etikos kodekso normas, sukėlė rezonansą visuomenėje, todėl Institucija turėjo teisę jį atleisti iš vidaus tarnybos nepriklausomai nuo jo patraukimo baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atleidimas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, kuriam netaikoma drausminės nuobaudos skyrimo procedūra, prieštarauja teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 4 d. nutartis Nr. A4-274/2004). Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendimo dalyje dėl neteisėto pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, nenurodė motyvų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VII.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Pareiškėjas E. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-115/2009 teismui pateikė 2009 m. balandžio 21 d. (pagal pašto žymą ant voko). Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-115/2009 teismui pateikė 2009 m. gegužės 11 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį Nr. A63-115/2009 priėmė 2009 m. kovo 16 d. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nebuvo praleistas.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta galimybė atnaujinti procesą administracinėje byloje, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 14 d. nutartį Nr. A14-25/05 ir pažymi, kad E. G. 2000 m. kovo 2 d. prašyme pirmosios instancijos teismui neprašė panaikinti kaip neteisėtus Institucijos 1999 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. 186TE „Dėl policininko E. G. nušalinimo nuo pareigų panaikinimo“, Institucijos 2000 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. 8 TE „Dėl nuobaudos skyrimo“, todėl teismai neteisėtai ir nepagrįstai nagrinėjo šiuos E. G. prašymus, nes, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsniu, pareiškėjas praleido minėtų įsakymų apskundimo terminus. Atkreiptinas dėmesys, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujintas tik dėl esminio materialinės, o ne procesinės teisės normų pažeidimo. Išnagrinėjus bylos medžiagą, pateiktus prašymus dėl proceso atnaujinimo, darytina išvada, kad nepateikti jokie akivaizdūs įrodymai, jog šioje administracinės bylos dalyje teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį tokių normų pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais. Atsakovas nurodo netinkamą procesinių teisės normų taikymą, tvirtindamas, kad teismai nagrinėjo pareiškėjo prašymą, paduotą praleidus 1 mėnesio apskundimo terminą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas termino skundui paduoti nepraleido, o apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šia apygardos administracinio teismo išvada sutiko. Taigi, konstatuotina, kad atsakovas nepagrindė proceso atnaujinimo šioje prašymo dalyje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Atsakovas nurodo, kad procesas administracinės bylos dalyje dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos turi būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kadangi buvo padarytas esminis materialinės teisės pažeidimas, t. y. pažeisti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 43.7 punktas, nustatantis policijos pareigūno atleidimo iš tarnybos pagrindą – pareigūno vardo diskreditavimą; vidaus reikalų ministro 1993 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 103 patvirtinto Vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir tarnautojų tarnybinės etikos normų kodekso 13 straipsnis, kuriame išaiškinta pareigūno vardo diskreditavimo sąvoka. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas ginčija ne konkrečios įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o teismo įrodymų vertinimą. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes, kurių pagrindu, atsakovo manymu, pripažintina, jog pareiškėjas diskreditavo pareigūno vardą. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujintas tik dėl esminio materialinės, o ne procesinės teisės normų pažeidimo. Atsakovas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį tokių normų pažeidimą, todėl konstatuotina, kad pareiškėjai nepagrindė proceso atnaujinimo šioje administracinės bylos dalyje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių ar kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų.
Atsakovas nurodo, kad yra pagrindas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kadangi neteisėtai ir nepagrįstai tarnybiniams santykiams, kurie buvo tarp pareiškėjo ir atsakovo 1999 m., apeliacinės instancijos teismas taikė Vidaus tarnybos statuto (patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538) 28 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime dėl tokio įstatymo taikymo pasisakė, su tokiu įstatymo taikymu sutiko apeliacinės instancijos teisėjų kolegija. Darytina išvada, kad šis atsakovo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas yra nepagrįstas.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Vertinant šį proceso atnaujinimo pagrindą, būtina atsižvelgti į tai, jog proceso atnaujinimo pagrindu yra pripažįstamas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas, o ne jų neišsamumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, jog teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartis P8 – 61/2005 ir kt.). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A63-115/2009 motyvų galima nustatyti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvados palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti Institucijos įsakymus Nr. 186 ir Nr. 9 TE, todėl pagrindo teigti, kad šis procesinis teismo sprendimas neturi motyvuojamosios dalies, arba ji yra tiek neišsami, kad apskritai negalima suprasti, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie tokios išvados, suformuluotos teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje, nėra, tad atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakytina.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Atsakovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atleidimas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, kuriam netaikoma drausminės nuobaudos skyrimo procedūra, prieštarauja teismų praktikai. Nagrinėjamu atveju E. G. siūloma atleisti iš tarnybos Institucijos 2000 m. sausio 11 d. tarnybinio patikrinimo išvada, iš kurios matyti, kad atleisti iš tarnybos buvo siūloma už pareigūno vardo diskreditavimą (b. l. 82-83). Institucijos komisaro 2000 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 9TE E. G. atleistas iš pareigų už pareigūno vardo diskreditavimą pagal Statuto 43.7 punktą. Statuto 43 punkte įtvirtinti atleidimo iš tarnybos pagrindai, tarp kurių nurodytas atskiras, savarankiškas pagrindas, t. y. už pareigūno vardo diskreditavimą. Atsakovas nurodo Statuto 69.4 punktą, nustatantį, kad kiekvienas policijos ir vidaus tarnybos pareigūnas privalo niekada nepamiršti, kad pareigūną piliečiai visur ir visada stebi bei vertina kaip valdžios atstovą, o iš jo išvaizdos, elgesio tarnyboje ir buityje sprendžia apie visą policijos ar vidaus tarnybos sistemą. Taip pat nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-274/2004. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytoje nutartyje konstatuota, jog transporto priemonės vairavimas neblaiviam ir be transporto priemonės registravimo pažymėjimo, nesvarbu kada tai padaryta (tarnyboje ar netarnybos metu) yra nesuderinama su policijos pareigūno vardu ir akivaizdžiai šį vardą diskredituoja. Atsakovo nurodytame kitame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. balandžio 15 d. sprendime Nr. A3-400/03 pripažintas pareigūno vardo diskreditavimu toks policijos pareigūno elgesys – tai, kad jis neužtikrino asmens ir visuomenės saugumo, nesiėmė priemonių atskleisti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Pažymėtina, kad E. G. atleistas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą kaltinant jį nusikaltimu. Tačiau iš Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2006 m. balandžio 11 d. nutarimo matyti, kad nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 73-1-565-99 E. G. atžvilgiu. Taigi, nagrinėjamu atveju buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl veikos, kurios padarymą Institucija vertino kaip pareigūno vardo diskreditavimą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės nėra analogiškos atsakovo nurodytuose teismo sprendimuose nustatytoms aplinkybėms. Įvertinus atsakovo nurodytuose sprendimuose nagrinėtus teisės klausimus ir tokių bylų faktines aplinkybes, pažymėtina, kad tiek minėtos aplinkybės, tiek ir bylose padarytos išvados neturi įtakos nagrinėjamos bylos klausimams. Todėl pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nukrypta nuo atsakovo nurodytos suformuotos administracinių teismų praktikos, nėra.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-115/2009 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašyme nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Pareiškėjas E. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, įtvirtinančiu, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai nutartis yra be motyvų. Nurodo, kad apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl delspinigių už laikotarpį nuo 2000 m. vasario 2 d. iki bus išmokėtas darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nepriteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl tokio reikalavimo nepasisakė ir nieko nenutarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir delspinigių priteisimas yra tarpusavyje susiję reikalavimai, todėl šiuo atveju, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturėjo pasisakyti dėl delspinigių nuo darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, kadangi teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką buvo patenkintas iš dalies, ir skundą šioje dalyje grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodant, jog pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką. Įvertinus šią aplinkybę, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 159 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 160 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. G. ir atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymų dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-115/2009 pagal pareiškėjo E. G. ir atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Pasvalio rajono policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir neturtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.