Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) r., lietuvis, LR pilietis, išsituokęs, aukštojo išsilavinimo, nedirbantis, pensininkas, neteistas, gyv. (duomenys neskelbtini), kaltinamas įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. P. pareikštas kaltinamas tuo, kad jis UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini) , buveinė: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) filiale, veikusiame adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1999 m. lapkričio 11 d. iki 2004 m. sausio 6 d. ir veikusiame adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2004 m. vasario 2 d., dirbdamas UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filialo direktoriumi nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 2002 m. sausio 23 d. pagal 1999 m. lapkričio 16 d. UAB „V.“ generalinio direktoriaus įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2002 m. sausio 24 d. iki 2002 m. spalio 22 d. filialo pardavėju pagal 2002 m. sausio 24 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2002 m. spalio 23 d. iki 2004 m. vasario 2 d. filialo direktoriumi pagal 2002 m. spalio 22 d. UAB „V.“ generalinio direktoriaus įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. vasario 2 d. UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filialą reorganizavus į UAB „V.“ (duomenys neskelbtini), bendrovės parduotuvėje, veikusioje adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2004 m. vasario 2 d. iki 2006 m. rugsėjo 4 d. dirbdamas UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) vedėju, nuo 2004 m. vasario 2 d. pagal UAB „V.“ generalinio direktoriaus 2004 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. kovo 1 d. potvarkį ir 2005 m. gruodžio 1 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei būdamas materialiai atsakingas pagal 1999 m. lapkričio 16 d. sudarytą ir pasirašytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį už bendrovės jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, t. y. įsipareigojęs tausoti saugojimui ar kitiems reikalams jam perduotas bendrovės materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai; laiku pranešti bendrovės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui; užtikrinti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitos tvarkymą ir nustatyta tvarka prekinių-piniginių ataskaitų paruošimą ir pateikimą buhalterijai, būdamas pasirašytinai supažindintas su 2002 m. sausio 25 d. pardavėjo pareigybine instrukcija ir 2004 m. kovo 1 d. parduotuvės vedėjo pareigybine instrukcija, privalėdamas rūpestingai saugoti jam patikėtas materialines vertybes ir iki kito mėnesio 6 dienos privalėdamas pateikti visus praėjusį mėnesį užpildytus dokumentus: kasos knygą, prekių pirkimo ir pardavimo dokumentus, avansines apyskaitas, komisinius susitarimus ir ataskaitą, organizuoti sandėlių ūkio darbą, įgyvendinant priemones materialinių vertybių apsaugai, jų operatyviam išdavimui; kontroliuoti materialinių vertybių atsargas ir jų išdavimą, laikytis ir kontroliuoti, kad būtų laikomasi ginklų ir šaudmenų apskaitos įmonėse taisyklių ir reikalavimų, nuo 2001 m. spalio 23 d. iki 2006 m. rugsėjo 6 d., tiksliai tyrimu nenustatytomis dienomis ir valandomis, pažeisdamas UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus ir pardavėjo, UAB „V.“ Pa(duomenys neskelbtini) vedėjo pareigybinių instrukcijų nuostatas ir reikalavimus bei visiškos materialinės atsakomybės sutarties nuostatas, t. y. nesaugodamas jam perduotų materialinių vertybių, nesiimdamas priemonių, užkertančių kelią žalai, laiku nepranešdamas bendrovės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui, tinkamai netvarkydamas jam patikėtų materialinių vertybių apskaitos, nustatyta tvarka nerengdamas ir neteikdamas prekinės, piniginės ar kitos ataskaitos apie materialinių vertybių judėjimą ir likučius, prekių išlaidavimo operacijų UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filiale, (duomenys neskelbtini) neįformindamas apskaitos dokumentais ir neapskaitydamas bendrovės buhalterinėje apskaitoje, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nepagrįsdamas apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis, prekių gabenimo važtaraščiais, vidaus važtaraščiais), pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „V.“ priklausantį turtą – pinigus (132 734,07 Lt), o būtent: pagal 2006-01-04 – 2006-09-08 laikotarpio pabaigai apskaičiuotą materialinių vertybių (18023,82 vnt. už 81 633,63 Lt) trūkumą (po prekių pertekliaus užskaitos), padarytą materialinių vertybių (15 126,82 vnt. prekių trūkumą už 76 238,54 Lt), slėpdamas inventorizacijos apyrašuose faktišką materialinių vertybių likutį, įrašydamas juose dokumentinį prekių likutį, pardavęs minėtas prekes ir iš pirkėjų gavęs pinigus, jų neįnešė į bendrovės kasą, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „V.“ priklausantį turtą – pinigus (76 238,54 Lt) bei būdamas pasirašytinai supažindintas su 2002 m. spalio 24 d. kasininko pareigybine instrukcija ir būdamas materialiai atsakingas už visų jo priimtų pinigų saugumą ir visus nuostolius, kuriuos įmonė gali patirti tiek dėl sąmoningų jo veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų vykdymo ir neturėdamas teisės patikėti jam pavesto darbo kitiems asmenims, nors jie būtų tos pačios įmonės darbuotojai, pažeisdamas kasininko pareigybinę instrukciją bei Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų 2000-02-17 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 4 punkto reikalavimus pinigus iš kasos išmokėti pagal kasos išlaidų orderį ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus: mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus, ne visas iš bendrovės „V.“ Panevėžio filialo ir Panevėžio ginklų ir medžioklės reikmenų parduotuvės kasos išmokėtų pinigų sumas įformindamas apskaitos dokumentais – kasos išlaidų orderiais, ne visus pinigus, gautus už parduotas prekes, įnešdamas į bendrovės „V.“ atsiskaitomąją sąskaitą, kartu pažeisdamas parduotuvės vedėjo pareigybinės instrukcijos 3.2 dalies reikalavimus, privalėdamas darbo dienomis iki 10 val. 00 min. pinigus, praėjusią dieną inkasuotus iš kasos aparatų, esančių parduotuvėje, įnešti į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą, o esant inkasuotai sumai mažesnei nei 300 Lt, pinigus įnešti kartu su kitos dienos apyvarta, nuo 1999 m. lapkričio 11 d. iki 2006 m. rugsėjo 8 d. kasos knygoje rodydamas ne faktinį piniginių lėšų likutį, o dokumentinį piniginį likutį – 56 212,83 Lt bei kasoje neužpajamavus 2006-08-05 įplaukų – 282,70 Lt pajamų iš kasos aparato, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „V.“ priklausantį turtą – pinigus (56 495,53 Lt), padarydamas UAB ,,V.“ bendrą 132 734,07 lito (76 238,54 + 56 212,83 + 282,70) turtinę žalą.

Kaltinamasis R. P. pareiškė, kad gailisi, prisipažįsta kaltas, kad nesukontroliavo, todėl prisiima visišką atsakomybę.

Nurodo, kad turėjo insultą, gulėjo ligoninėje. Tuo metu padarė patikrinimą ir nustatė prekių trūkumą. Po ligos grįžo ir pradėjo dirbti, pradėjo pardavinėti prekes. Būdavo, kad įmuša pinigus į kasą, padaro dienos ataskaitą, o buhalterė sako, kad parduotuvėje tų prekių nėra. Sakydavo buhalterei, kad tos prekės yra. Jei jas parduoda, tai kaip nerašyti, kad jos yra. Ir kiti pardavėjai tą patį darė. Po to viskas buvo sutvarkyta. Visos prekės buvo parduotuvėje. Po kurio laiko sužinojo, kad jos buvo perkeltos į kitą sandėlį. Atliekant inventorizaciją pats nedalyvavo, o po to parduodant prekes, jos pradėjo „lįsti“.

Pinigus už parduotas prekes įvairiai įnešdavo. Pats ne visada iki darbo pabaigos būdavo darbe. Pardavėjai sutvarkydavo kasą, išimdavo pinigus, padėdavo į stalčių. Dienos apyvarta būdavo 50–60 Lt, o būdavo ir 5000 ar 6000 Lt. Pinigus įnešdavo ne kasdien, o koks buvo reikalavimas per kiek laiko reikia pinigus įnešti, nežino. Pinigus įnešdavo tas, kas turėjo laiko. Kasdien reikėjo surinkti kažkokią sumą, kurios dabar nepamena. Kasdien buhalterei siųsdavo ataskaitą kiekvienos dienos parduotų prekių pagal prekių kodą, kasos ataskaitą. Buvo keletą kartų priminimai, kad jau yra surinkta tam tikra suma, kurią reikia įnešti į banką. Iš buhalterės tokių nurodymų nebuvo, bet direktorius kartais sakydavo, kad reikia pinigus įnešti, nes tų pinigų pas juos turėtų būti. Tada pinigus įnešdavo. Mėnesio gale visi pinigai buvo įtraukiami pagal avansinę apyskaitą, dokumentai atiduodami buhalterei, išvedamas likutis. Į dienos ataskaitą įtraukdavo tai, kas suprekiauta, o kas už grynuosius buvo nuperkama, to neįtraukdavo. Iš pradžių įtraukdavo į dienos ataskaitą, bet buhalterė yra sakiusi, kad jai daug darbo, ir nurodė įtraukti mėnesio gale į avansinę apyskaitą. Už grynuosius pinigus atsiskaitydavo su žmonėmis už komisines prekes, reikėjo pirkti kasos juostas, kompiuterį, lemputės, kibirus. Todėl išlaidas tik mėnesio gale įtraukdavo į apyskaitą. Kaip grynųjų pinigų likutis susidarė parduotuvėje, paaiškinimo neturi. Galbūt apie pinigų likutį daugiau paaiškins liudytojai, nes daugiau žino. Mėnesio gale pinigus suvesdavo, matydavo buhalterijoje pinigų trūkumą. Kiek galėjo, tiek iš savo kišenės įnešdavo. Ta trūkumo suma didėjo kas mėnesį. Apie tai niekas neklausė iki paskutinės inventorizacijos, neklausė, kodėl parduotuvėje laikoma tokia didelė grynųjų pinigų suma. Kasos knygoje buvo išvedamas likutis. Natūroje tų pinigų nematė. Jei jie būtų buvę, tai tie pinigai būtų buvę įnešti. To klausimo nei buhalterei, nei vadovybei nekėlė. Dabar gailisi, kad buvo užsispyręs. Dėl to dabar čia ir yra. Teigia, jog galima buvo tą klausimą išspręsti, buvo ir pasiūlymai, bet nesutiko. Dabar apie tai nenori kalbėti, jau yra senas, tegul taip ir lieka, jaunimas tegul gyvena ir laimingai dirba.

Parduotuvėje buvo prekiaujama ir pirotechnika. Stipresnės klasės pirotechnikos pardavimas buvo registruojamas į atitinkamą žurnalą, o mažesnio galingumo – paprastai pardavinėjamas. Pardavimui buvo keliami tam tikri reikalavimai, tačiau dabar jų gerai nepamena. Pardavimo ataskaitą už pirotechnikos pardavimą darydavo už visus metus. Kai gruodžio mėnesį būna pardavimo bumas, tai fiksuodavo tik sumą, už kiek parduota, o parduotos pirotechnikos klasės nefiksuodavo, nes nebuvo tam laiko. Taip daryti nurodė galbūt buhalterė ar kas nors iš vadų. O metų gale, sausio 1 d., suskaičiuodavo, koks yra pirotechnikos likutis, o likusią dalį nurašydavo. Būdavo atsikaitoma su tiekėjais, prekių vežėjais. Likusi smulki pirotechnika buvo grąžinama tiekėjams, o stambesnę pasilikdavo, nes ją pirkdavo ištisus metus. Kaip buhalteriškai išvesdavo likutį, nežino. Su pardavėjais tik suskaičiuodavo prekes. Inventorizacija buvo atliekama, paskutinė buvo sausio mėnesį, metų nepamena. Dar buvo rudenį. Sausio mėnesį inventorizacijos metu grynųjų pinigų nebuvo. Tos inventorizacijos metu buvo kaip stebėtojas, tada trūkumo nebuvo. Inventorizacijos akte pasirašė. Pinigų niekas neprašė parodyti. Gal ir buvo tie pinigai. Kur tie pinigai per nepilnus metus dingo, atsakymo neturi. Inventorizaciją darė keturi iš centrinės būstinės atvykę asmenys, buvo ir parduotuvės darbuotojas L.. Jei paklausdavo apie prekes, tai jas parodydavo, o apie pinigus tada niekas neklausė.

Atsakinėdamas į klausimus R. P. paaiškino, kad Ž. M. yra (duomenys neskelbtini) parduotuvės vedėjas. Jei ne (duomenys neskelbtini) parduotuvės darbuotojų parašas ant važtaraščių, tai prekes ne ši parduotuvė ir gavo. Būdavo, kad nuvažiavus į (duomenys neskelbtini), paduodavo sąskaitą, ant kurios pasirašydavo. Būdavo, kad kitą dieną sąskaitą atiduodavo, prekes atveždavo. T. J. nepažįsta, gal jis buvo (duomenys neskelbtini) sandėlininkas, jo pavardė nežinoma. Būdavo, kad vadai liepia tam (duomenys neskelbtini) sandėlininkui išsiųsti prekes. Jis sąskaitą išrašo, o prekių neišsiunčia. Tada, kai nuvažiuodavo, imdavo prekes jau pagal naują sąskaitą, o nuo tos senos sąskaitos išrašymo jau būdavo ir mėnuo praėjęs. Kur ta sena sąskaita dedama, neaišku, rašydavo naują sąskaitą. Tas jaunas vaikinukas ištisai prekių neatkraudavo, kai nuvažiuodavo, tai pasiimdavo ir vėl iš naujo buvo rašoma sąskaita. Tačiau nežino, ar Jonaitis ir yra tas jaunas vyras.

Pardavinėjant ginklus iki 10 procentų nuolaidą galėjo daryti, o didesnę nuolaidą derindavo su generaliniu arba komercijos direktoriumi. Neturi paaiškinimo, kodėl pardavus šautuvą, nėra užpajamuoti pinigai. Ant leidimo galėdavo pasirašyti tik ginklininkas. Eiliniai pardavėjai tokios teisės neturėjo. Kaltinamasis nurodo, kad būdavo, jog pardavėjas parduoda ginklą, o jo (R. P.) parduotuvėje nėra, tai ant dokumentų pasirašydavo vėliau sugrįžęs į parduotuvę.

Ginklų gavimas ir pardavimas buvo žurnale įrašomas. Kas mėnesį ataskaitą pateikdavo policijai, o kas ketvirtį policija sutikrindavo ginklus ir šaudmenis. O paskutiniu metu reikėjo ataskaitą duoti jau kas ketvirtį. Policija jokių pretenzijų nebuvo pareiškusi. Šoviniai buvo registruojami, policija pretenzijų dėl to neturėjo, niekas nebuvo dingę. Nori atkreipti dėmesį, kad ginklai dar buvo tame sandėlyje, o inventorizacijos akte iki šiol nepataisyta, laikoma kaip trūkumas. Ginklo judėjimas fiksuojamas leidimų sistemoje, todėl tas judėjimas matomas visoje Lietuvoje. Komisinių ginklų žurnalas buvo pradžioje atskiras, po to traukdavo į bendrus: graižtviniai – viename žurnale, o lygiavamzdžiai – kitame. Po to buvo sugrupuoti pagal kategorijas.

Dėl 16 komisinių šautuvų paaiškino, kad jie buvo grąžinti, nes policijos komisariate davė lapus ir pats visus šautuvus išvežiojo po policijos komisariatus.

Ne visų šautuvų pardavimą tą pačią dieną į kasą įmušdavo. Buvo, kad reikėjo pinigus ir kitą dieną įmušti į kasą. Ne savo noru tai darydavo. R. P. teigia, kad jam asmeniškai niekas taip daryti nenurodė, bet gal pardavėjams nurodė, gal ir nenurodė, gal jie savo noru nemušdavo į kasą. Prisimena, kad vieno šautuvo pardavimo metu neįtraukė į apskaitą, nes pinigai už metus buvo įmušti. Tada dar nebuvo galima parduoti šautuvų išsimokėtinai. Pirkėjas buvo geras pažįstamas, todėl paklausė generalinio, ar tas žmogus gali po 100 Lt kas mėnesį mokėdamas per metus laiko už tą šautuvą išsimokėti. Buvo gautas leidimas. Jis kas mėnesį įnešdavo po 100 Lt. Kai jis atnešdavo tuos 100 Lt, pasirašydavo, uždėdavo anspaudą, o tuos pinigus prisegdavo prie sąskaitos. Kai surinko visą sumą, tada pinigus įmušė į kasą. Buhalterinėje apskaitoje tų pinigų metus laiko nebuvo rodoma, tik rodoma ginklų apyvartoje. Metų pabaigoje tas šautuvas buvo nurodytas jau kaip parduotas. Tai buvo pirkėjas iš Piniavos, kurio dabar nei vardo, nei pavardės neprisimena, bet tai buvo 2002–2003 m., o gal ir 2001 m. Pats tik tą vieną paslaugą padarė. Apie kitus asmenis, ar jie taip darė, nežino. Tada tam žmogui ir nuolaida buvo padaryta, buvo sumokėta 2000 litų su trupučiu. Tai buvo T3-graižtvinis šautuvas. 2162 Lt – tai savikaina, o pardavimo kaina didesnė, bet buvo nuolaida. Pardavėjui V. šautuvas buvo suformintas vėliau, o pinigus jis sumokėjo anksčiau. Taip buvo su šautuvu „Hunsteil“. O gal viskas buvo atvirkščiai.

R. P. nurodo, kad už kasą buvo atsakingas tik popieriuje. Realiai pardavėjas parduoda daiktą, padeda pinigus į stalčių, pažymi, kad parduota prekė. Kaltinamasis teigia, kad pats tik mėnesio gale suskaičiuodavo ir davinius atiduodavo į buhalteriją. Jei pinigai nebūdavo įnešti, tai reiškia, kad pinigų ir nebūdavo. Buhalteriniuose dokumentuose rodomas pinigų likutis neatitikdavo faktinio, tačiau kur dingdavo pinigai, nežino. Visi žinojo apie tuos pinigus. Žinojo ir tie, kurie dirbo parduotuvėje, ir tie, kurie kitą darbą dirbo. Buhalterė tikrindavo, ji viską matė. Buhalterei apie padidėjusį trūkumą asmeniškai nesakė, nes visi tai matė. Juk buhalterė atvažiuodavo dažnai, patikrindavo ir netikėtai, kartais prekes tikrindavo pasirinktinai. Pinigus kasoje skaičiuodavo buhalterė. Ji gale metų visada pinigus suskaičiuodavo.

Nurodo, jog prekių trūkumą 2002 metais padengti sutiko, todėl ir į ligoninę, į psichiatrijos skyrių atsigulė. Ligoninėje po insulto gulėjo ir pasirašė visus atneštus popierius. Pasirašė, kad gavo pinigus, bet jie niekur neatsispindi. Kur dingo pinigai ir prekės, nežino.

Nurodo, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties su pardavėjais nebuvo, gal pagal pareigybes buvo kažkoks punktas. Nuo 2002-01-24 iki 2002-10-22 dirbo pardavėju. Po grįžimo į parduotuvės vedėjo pareigas nepasirašė priėmimo–perdavimo akto. Teigia, jog nė vieno lito į savo kišenę neįsidėjo.

Ankstesnių teismo posėdžių metu R. P. nurodė, kad tikrai nėra sakęs, kad kažkam yra skolingas. Kai buvo anoje įmonėje, tai medžioklės ūkio įmonė buvo bankrutavusi ir tos skolos buvo firmoms ir, kiek žino, draugija atsilygino. Ten skolos buvo ne asmeninės, o įmonės, įmonė pardavė turtą ir atsilygino. Daugiau nežino apie jokias skolas ir negalėjo to sakyti. Nesisavino nei pinigų, nei prekių, tą tikrai gali pasakyti. O, kad aplaidžiai dirbo, kad ten buvo betvarkė, kad nieko nežiūrėjo, prisipažįsta ir už tai atsako. Tai buvo tikriausiai per gerą „dūšią“. Nieko nenori kaltinti. Pats yra kaltas, kad nežiūrėjo, o pinigų ir prekių neėmė, kur jos dingo, negali pasakyti, nes nežino. Buvo aplaidus. Turėjo kasdien kasos žurnalą patikrinti, bet tik vieną kartą mėnesio gale paimdavo ir parašus sudėdavo, pinigų nė vieną dieną niekada neskaičiavo, kiek būdavo, tiek nuneša, nelygino su kasos žurnalu. Visais žmonėmis pasitikėjo ir dėl to nežiūrėjo ir netikrino. Pardavėjai pinigus atnešdavo ir ant stalo padėdavo, jie ten ir būdavo, jų į seifą net nedėdavo. Su R. ne kartą kalbėjo. Jie labai geri žmonės buvo.

Liudytoja L. N. paaiškino, kad nuo 2000 m. gegužės mėnesio dirba UAB „V.“ buhaltere. 2006 m. inventorizacijos metu buvo nustatytas piniginių lėšų trūkumas – 56 483,84 Lt. Tas trūkumas susidarė per paskutinius, t. y. 2006 metus, nes 2005 ar 2004 m. buvo daryta inventorizacija, tada pinigai buvo, sumos nepamena, nes dalyvavo tik paskutinėje inventorizacijoje, kai fiksavo tą trūkumą. Apie ankstesnes inventorizacijas pasakyti nieko negali.

Nemano, kad tas trūkumas susidarė 2001 metais, nes G. 2002 metais spalio mėnesį, kai jis keitėsi su R., perdavė 5390,93 Lt. Ta suma atitinka kasos dokumentų duomenis. Tai jei buvo trūkumas, tada jis turėjo perduoti tą „minusą“, o ne daugiau. Jei būtų „minusas“, tai būtų „minusas“, gal čia yra kita logika. Kai 2001 metais buvo nustatytas trūkumas, R. atidavė pinigus, padengė trūkumą. Kai vedama kasa, tai yra kiekvienos dienos pinigų likutis. Jei G. perdavė natūroje, buvo parašytas 5390,93 Lt likutis, ir tie pinigai pagal aktą buvo perduoti, tai kaip gali būti trūkumas. Tuo momentu pinigų trūkumo nebuvo. Tie 23 000 Lt negalėjo būti kasoje, nes ten likutis buvo 5390,93 Lt. Kasoje 56 000 Lt susidarė per 2006 metus, t. y. per vienus metus, galutinė suma atitinka. Žino, kad pinigai buvo skaičiuojami, nežino, kaip kasoje galėjo būti trūkumas, nes kasoje buvo 5390,93 Lt pinigų likutis.

Liudytoja teigia, kad nuolatos primindavo, kad suprekiautus pinigus reikia įnešti į banką. Iš gaunamų buhalterinių dokumentų matė, kad kasoje kaupiasi pinigai. Nuvažiavę rado apie 700 litų. Visų pinigų R. P. niekada neįnešdavo. Jis įnešdavo dalį pinigų. Kasą jis atiduodavo iki kito mėnesio 15 d. Dalies ataskaitų negaudavo, dalį pinigų įnešdavo, skambindavo, kitas ataskaitas susivesdavo tik pasibaigus mėnesiui, iki kito mėnesio 15 dienos, nes reikėjo daryti PVM deklaracijas. Pati skambindavo po kelis kartus, kontroliavo, tačiau ir kitų darbų turėjo. Paskutinį pusmetį gal dėl parduotuvės įrangos pirkimo buvo palikta tiek daug grynųjų. Tos parduotuvės mėnesio apyvartos nepamena.

Darant inventorizaciją 2001 m. dalies prekių nerado. R. tuo metu susirgo. Jis sakė, kad gal gerai nesuskaičiavo. Todėl tų prekių nenurašė, nes jis sirgo, nedalyvavo inventorizacijoje. Prekes padėjo į atskirą sandėlį. Galvojo, kad jos atsiras. Dalis prekių iš to sandėlio ir atsirado. Tas sandėlis buvo toks dokumentinis. Žino, kad negerai buvo padaryta. Pagal prekės kodą atsirado prekės. Jei nurašymo aktuose nebuvo viename sandėlyje, tai pažiūrėdavo į kitą, ir nurašydavo nuo kito. Buvo negerai padaryta, reikėjo iš karto nurašyti, bet teigia, kad tai ne nuo jos priklausė.

2001 m. pabaigoje parduotuvė buvo perduota G., tas sandėlys ir buvo tada suformuotas. Kai G. atidavė vadovavimą atgal, tas sandėlis taip ir liko prie R. P.. Kai vadovavo G., tas sandėlis buvo dokumentais suformuotas, nes R. P. sirgo, sakė, kad pateiks tas prekes, kai grįš iš ligoninės. Iš to „N“ sandėlio prekės neišlindo, kai vadovavo G., nors to negali tiksliai pasakyti. Jei atsirasdavo tos prekės, tai jas nurašydavo, nes G. labai tvarkingai tas prekes vedė.

Į (duomenys neskelbtini) prekes atveždavo įmonė savo transportu. Prekės buvo ir siunčiamos, buvo išduodamas krovinio važtaraštis, ant kurio pasirašydavo tas, kas išduoda ir kas priima. Priėmėjas turėjo būti parduotuvės vedėjas ar jį vaduojantis darbuotojas.

Ž. M. dirba (duomenys neskelbtini). Ar tos prekės, už kurias pasirašė šis asmuo, pasiekė (duomenys neskelbtini), negali pasakyti.

Atsakydama į prokurorės klausimus liudytoja nurodė, kad atstatyti materialinių vertybių judėjimo neįmanoma. Neįsivaizduoja, kaip tai galima būtų padaryti, nes yra prekių kodas, tai jei tas kodas neteisingai parašytas, nes buvo daromas perkodavimas, ji to padaryti negalėtų. Reikėtų tuos šovinius sukoduoti, jei ir darytų, tai tas aktas būtų su išlygomis, reikėtų ir šovinių eksperto, kuris pasakytų, ar tas kodas atitinka prekę. Daugiausia viskas vyko dėl prekių persirūšiavimo. Dabar jau kitaip dirba. Pati daugiausia kasą suvesdavo, o prekes daugiausia vesdavo apskaitininkės. R. surašydavo pardavimo ataskaitą, pateikdavo kodus, pardavimo kainą ir sumą. Ta suma atitikdavo „Z“ pardavimo ataskaitą. Ar atitikdavo kodai, tokių dalykų netikrino.

Pardavėjų pateiktas R. P. ataskaitas, nekontroliavo, tai buvo jo reikalas. Būdavo ir persirūšiavimo, ar atitinka „Z“ ataskaitą, netikrino.

Iki šios dienos žala yra 174 072,86 Lt. Skirtumas su inventorizacijos aktu atsirado dėl PVM perskaičiavimo, nes kai kurios prekės buvo pirktos be PVM ir to PVM neįtraukė į žalos dydį, nes jo neatstatinėjo.

2006 m. rugsėjo pradžioje buvo padaryta inventorizacija, buvo perduotos prekės. Iki spalio 2 d. buvo duota pasitikrinti ir atlyginti nuostolį. Išvardyti baseinas, ginklų seifas ir kita įtraukta į nuostolius. Tie stendai buvo įvesti su kodu kaip prekės, bet buvo kaip inventorius. R. sutiko su trūkumu ir pažadėjo atlyginti, todėl nereikėjo eiti ir ieškoti tų prekių.

Dėl inventorizacijų paaiškino, kad jei yra įrašyta į komisiją kaip jos narė, tai dalyvavo inventorizacijos metu. Nepamena, kas 2005-12-31 inventorizacijos metu skaičiavo grynuosius pinigus. Nepamena, ar tuos pinigus skaičiavo pati. Įstrigo 2006-09-06 inventorizacija, nes tada trūko pinigų, be to, byloje tai vis kartojama. Kitų inventorizacijų nepamena, bet jei inventorizacijos metu surašyti pinigai, tai taip ir buvo, galėjo ir pati skaičiuoti. Atsimena tik, kai trūksta pinigų, o kai jie yra, tai nepamena. Inventorizacijos metu skaičiuodavo prekes ir pinigus. Gal tuo momentu prekes skaičiavo, o pinigus skaičiavo kiti. Darydavo inventorizaciją pagal gruodžio 31 dienos duomenis kitą darbo dieną po gruodžio 31 d., kita darbo diena galėjo būti sausio 2 d.

Liudytojas E. O. paaiškino, kad kaltinamąjį pažįsta, juos sieja darbo santykiai. Pats šiuo metu ir nuo UAB „V.“ įkūrimo 1992 m. dirba komercijos direktoriumi. Dalyvaudavo inventorizacijose ne tik (duomenys neskelbtini) miesto parduotuvėje. Direktoriaus įsakymu sudaroma komisija iš kelių narių ir pagal inventorizacijos atlikimo taisykles atliekama inventorizacija. Filialo atstovai būdavo supažindinami su inventorizacijos atlikimo tvarka, prieš tai pateikiami visi dokumentai, t. y. pateikiami visi važtaraščiai, kad būtų atspausdinti teisingai visi likučiai. Po to atvykdavo ir nuo ryto iki vėlyvo vakaro tikrindavo prekes. Tikrindavo viską, o ne pasirinktinai, nes kitaip inventorizacija netenka prasmės. Dalyvaudavo ir filialo atstovai, kad greičiau visur susigaudytų.

(duomenys neskelbtini) parduotuvės išlaidos nebuvo didelės, nes buvo mokama nuoma. Apyvarta buvo, nes vyko kalėdinė, naujametinė prekyba, dienos apyvarta buvo ir keli šimtai, keli tūkstančiai, keliolika tūkstančių. Inventorizacijos metu parduotuvė nedirbo, buvo skaičiuojamos prekės. Darbuotojų buvo nedaug, todėl tie, kurie daugiau su prekėmis yra susipažinę, vykdavo atlikti inventorizaciją, kuri užtrukdavo visą dieną. Jei (duomenys neskelbtini) vykdavo inventorizacija, tai kitų miestų parduotuvės dirbo ilgesnę darbo dieną. Inventorizacijos metu buvo skaičiuojami kasoje esantys pinigai. Pagal metus neprisimena, kas dalyvavo tose inventorizacijose. Nepamena, ar 2005 m. inventorizacijos metu skaičiavo grynuosius pinigus, juk jau praėjo 8 metai. Ar 2005 m. banko kortelėmis buvo atsiskaitymas, dabar nepamena, bet, atrodo, kad tos sistemos dar nebuvo. Buvo sutikrinama kasa, po to skaičiuojamos prekės. Asmeniškai matė kasoje esančius pinigus, viskas buvo pasirašyta. Negali atsakyti, kur tie pinigai buvo laikomi, koks buvo kiekis.

(duomenys neskelbtini) filialo parduotuvėje (duomenys neskelbtini) R. P. laikydavo pinigus antrame aukšte, turėjo tokį nedidelį kabinetą, pinigus laikydavo gal seife ar stalčiuje.

Kai buvo inventorizacija, R. P. dėl inventorizacijos rezultato neturėjo pretenzijų, pasirašė dokumentus.

Liudytoja D. R. paaiškino, kad 2005–2006 m. dirbo administratore UAB „V.“. Tuo metu turėjo Ž. pavardę. Kaltinamąjį pažįsta, buvo bendradarbiai.

Yra dalyvavusi daug inventorizacijų, todėl sunku prisiminti konkrečią inventorizaciją. 2006-12-31 inventorizacijos nelabai pamena. Inventorizacijos metu išsidalydavo lapus su prekėmis ir eidavo jas tikrinti. Nepamena, ar buvo rasti kokie nors trūkumai. Nepamena, kuris iš komisijos narių skaičiavo grynuosius. Yra tekę ir pačiai skaičiuoti, bet šiuo konkrečiu atveju, ar skaičiavo, nepamena. Pinigai lyg buvo saugomi kasos aparate, to nepamena. Jei rašoma, kad kasos aparate rasta 30 litų, tai taip ir buvo. Gal įvairiomis monetomis, kupiūromis buvo tie pinigai, dabar nepamena. Nepamena, kada inventorizacija buvo pradėta ir baigta.

Liudytojas V. L. paaiškino, kad 2003 m. yra dirbęs parduotuvėje „V.“ pardavėju, tada parduotuvei vadovavo R. P.. Tuo metu prekių kodus tekdavo keisti. Tai, ką parduodavo pagal prekių kodas, tas buvo įrašoma į ataskaitą. Būdavo, kad iš (duomenys neskelbtini) skambindavo, jog tokiu kodu prekės nebėra, reikėdavo sukeisti kodus. Gal (duomenys neskelbtini) ne taip užpajamuota, gal nesutampa tie kodai, nebėra tokių kodų. Pačios buhalterijos niuansų nežino.

Klausdavo, kokiu kodu buvo prekė, nes kodas nesutampa. Pasakydavo, koks buvo kodas. Pardavėjas parduoda prekę ir dienos ataskaitos lape po kiekvienos prekės pardavimo žymėdavo parduotos prekės kodą. Tą ataskaitą faksu perduodavo į (duomenys neskelbtini). Kodą suteikdavo (duomenys neskelbtini). Parduotuvėje jau gaudavo prekes su kodu. Būdavo, kad kodai nesutapdavo su parduotų prekių kodais, todėl reikėdavo sukeisti kodus. Direktorius klausdavo, kodėl toks kodas. Parduotuvėje dirbo apie 1,5 metų. Darbo metu buvo metų pabaigoje tik viena inventorizacija, kurios metu direktorius ir pardavėjai sutikrino prekes. Tai buvo 2002–2003 m inventorizacija. Pats tikrino tik tai, kas buvo kasos aparate. Tikrino tik prekes, grynųjų pinigų likučių nežiūrėjo. Su buhalterija dėl tų kodų direktorius baigdavo aiškintis.

Iš kasos inkasuoti grynieji pinigai buvo įnešami į banką. Tai darydavo direktorius, o jei jo nebūdavo, tai darydavo ir pardavėjai. Stengdavosi tai daryti kiekvieną dieną. Prekes atveždavo iš Šiaulių, kai kada pats direktorius parveždavo prekes iš Šiaulių sandėlio.

Ar buvo pasirašęs materialinės atsakomybės sutartį, nepamena. Dienos pardavimų sumos buvo skirtingos: nuo 10 Lt iki 2000–3000 Lt. Buvo, kad nieko nesuprekiauja, dešimtimis tūkstančių nebuvo suprekiauta.

Liudytojas R. M. apklaustas teisme paaiškino, kad dirbo pardavėju konsultantu. UAB „V.“ pradėjo dirbti 2005 metais. Parduotuvės patalpos buvo (duomenys neskelbtini). Pardavinėjo prekes, paimdavo už prekes pinigus ir įnešdavo į kasą. Darbo pabaigoje arba kitos dienos ryte buvo daroma pinigų inkasacija, tačiau tiksliai pasakyti kada, negali. Ne kiekvieną dieną būdavo daroma inkasacija. Tai priklausydavo nuo suprekiautų prekių ir gautų pinigų. Pardavėjai patys išmušdavo inkasaciją, bet pinigus įnešdavo dažniausiai R.. Būdavo, kad ir pardavėjai įnešdavo, bet retai. Parduotuvėje dirbo trise. R. buvo vedėjas, bet jis irgi prekyboje dalyvaudavo. Kokios buvo jo pareigos, negali pasakyti, nes nežino. Prekes į parduotuvę arba valdžia atveždavo, arba pats R. savo mašina važiuodavo atsivežti. Keitėsi patalpos, iš vienų patalpų kėlėsi į kitas patalpas. Kai kraustėsi iš (duomenys neskelbtini) gatvės, įspėjo, kad yra atleidžiami iš darbo, o kai nuėjo į naujas patalpas, vėl priėmė į darbą. Tai buvo 2006 metų rugpjūčio ar rugsėjo mėn. P. kitose patalpose nebedirbo, buvo priimtas kitas vedėjas. Apie trūkumą sužinojo gal iš laikraščių, o gal tai buvo paminėta, kai persikėlė į naujas patalpas.

Liudytojas nurodo, kad negali įvardyti, kokių prekių trūko, bet baseinas tikrai buvo. Baseinas buvo didelis, jo kaina apie 2000. Tas baseinas buvo vienas. Batų stovas po šiai dienai yra. Tas stovas buvo nuo tada, kai pradėjo dirbti, jis toks vienas buvo.

Neatsimena, ar buvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Nežino, ar buvo materialiai atsakingas.

Liudytojas D. I. apklaustas teisme paaiškino, kad dirba pardavėju UAB „V.“ nuo 2004 metų. 2004 metais parduotuvė buvo (duomenys neskelbtini) aikštėje. Parduotuvėje dirbo trise – pradžioje jis pats, R. ir pardavėjas V., vėliau vietoje V. atėjo dirbti R.. Pardavinėjo prekes, už prekes paimdavo pinigus, įmušdavo į kasą. Iš kasos išėmę pinigus nunešdavo viršininkui P. į kabinetą. Pinigus išimdavo darbo pabaigoje. Nors tiksliai nepamena. Kiek atsimena, atrodo, kad pinigus išimdavo kasdien. Toliau tie pinigai iš viršininko kabineto turbūt keliaudavo į banką. Neatsimena, ar jis kasdien nešdavo pinigus į banką, ar laukdavo, kol susirinks didesnės sumos. Ikiteisminio tyrimo metu šias aplinkybes geriau atsiminė ir tvirtina tuo parodymus. Mano, kad dažniausiai pinigus į banką nešdavo viršininkas, gal teko kelis kartus ir jam pačiam nunešti. Nežino, kokia buvo viršininko atsakomybė. Neatsimena, ar buvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Kažką lyg pasirašinėjo, kai priiminėjo į darbą. Buvo nustatytas trūkumas parduotuvėje, bet apie tai sužinojo tik tada, kai prasidėjo teismai. Nežino, kaip tas trūkumas galėjo susidaryti. Parduotuvė persikėlė į (duomenys neskelbtini) gatvę 2006 metais rugsėjo mėnesį. Tada buvo atleisti iš darbo. Pareiškimą paprašė parašyti, nes sakė, kad keliasi į kitas patalpas ir reikia pakeisti darbo sutartį.

Nežino, ar po P. išėjimo atsirado kažkokių prekių. Nežino, kokių prekių trūkumas buvo nustatytas. Pats didelio baseino nepardavinėjo. Parduotuvėje to baseino nėra. Batų stovas yra.

Prekes į parduotuvę atveždavo tiekėjai arba R. atsiveždavo. Tiekėjai būdavo iš įmonių, darbuotojai prekes priimdavo. Neatsimena, kokias prekes atveždavo R.. Dar prekės būdavo pristatomos per bagažo sritį. Kartais tie patys tiekėjai kelis kartus pristatydavo prekes.

Liudytoja A. G. apklausta teisme parodė, kad kaltinamąjį pažįsta, dirbo jo vadovaujamoje parduotuvėje. Dirbo pardavėja UAB „V.“ adresu (duomenys neskelbtini) nuo 1999 metų lapkričio mėn. iki 2002 metų gegužės mėn. Tai buvo (duomenys neskelbtini) parduotuvė. Vadovavo P.. Neprisimena, ar buvo sudariusi materialinės atsakomybės sutartį. Kai dirbo, vykdavo inventorizacijos, atvažiuodavo žmonės iš (duomenys neskelbtini) iš „V.“. Kokios dvi inventorizacijos tikrai buvo, daugiau ar buvo, nepamena.

Už prekes gautus pinigus mušdavo į kasą, užbaigus darbo dieną, buvo daromas pinigų išėmimas ir pinigai būdavo atiduodami direktoriui P.. Kur tuos pinigus dėdavo direktorius, nežino. Prekes į parduotuvę atveždavo arba „V.“ žmogus, arba, jei prieš Naujus metus būdavo kažkokia pirotechnika, tai atveždavo žmogus irgi iš „V.“. Pati asmeniškai neužsakinėdavo prekių. Negali pasakyti, už ką būdavo atsakingas direktorius. Jis užsakydavo prekes, tvarkydavo buhalteriją, nes lyg nebuvo buhalterės. Tai, ką aš įmušdavo į kasą, dienos pabaigoje turėdavo sutikti su kasos aparato parodymais, o po to tuos pinigus su išėmimo kviteliu atiduodavo direktoriui.

Apie trūkumą nieko nežino, nes niekas nieko nesakė. Neatsimena, ar po inventorizacijos prekės neatsirasdavo nei iš šio, nei iš to. Atsimena, kad pradžioje rašydavo pagal kodus, po to, kai būdavo inventorizacija, ateidavo lapai su kodais ir po to pagal tuos kodus P. surašydavo likutį.

Pradžioje buvo du parduotuvės skyriai – medžioklės ir žūklės. Paskui žūklės neliko, viskas buvo į vieną perkelta. Parduotuvėje kartu dar dirbo K. ir A., nors dėl A. abejoja. Pačiai kelis kartus yra tekę pinigus nešti į banką, būtent tą sumą, kurią paėmė iš kasos, buvo gal kokių dviejų dienų. Nešė į Vilniaus banką. Dažniausiai nešdavo P.. Neprisimena, ar jis kasdien nešdavo pinigus į banką. Neatsimena, kokios sumos būdavo nešamos į banką. Labai didelės sumos nebūdavo nešamos, gal apie 1000 ar apie 2000. Tik iš spaudos sužinojo apie trūkumą. Prekes užsakydavo direktorius ir jas priimdavo. Pati tik prieš Naujus metus pirotechniką pagal sąskaitą susiskaičiuodavo, kai iš tiekėjų gaudavo. Prekes atveždavo iš „V.“ turbūt kas nors iš savininkų arba pats direktorius. Direktorius atsiveždavo žūklės, medžioklės prekes, apie ginklus nežino. Nežino, kaip parduotuvėje būdavo įforminamas prekių gavimas. Pati tos funkcijos neatlikinėjo. Dirbo iki 2002 gegužės mėnesio. Neatsimena, kada tiksliai buvo inventorizacijos. Kai dirbo, šoviniai buvo registruojami. Jie būdavo parduodami tik su leidimu pagal tam tikrą kalibrą ir jie būdavo įrašomi į knygą, o medžiotojas turėdavo pasirašyti. Oriniams šoviniams to nereikėdavo. Nors vienu momentu, atrodo, kad reikėdavo ir už juos pasirašyti, bet jiems tik nereikėdavo leidimo pirkti, jie būdavo registruojami. Pavardę asmens nustatydavo pagal medžiotojo bilietą. Ne medžiotojams neparduodavo, o medžiotojas turėdavo leidimą ginklui. Savigynai šovinių nebūdavo, tik tie, kurie parduodami be leidimo arba medžiokliniai. Dujiniams irgi būdavo rašoma, visus pirkėjus suregistruodavo. Pagal žurnalą galima buvo nustatyti, kam ir kiek parduota.

Liudytoja L. K. apklausta teisme parodė, kad kaltinamąjį pažįsta. Prieš dešimt metų dirbo parduotuvėje pardavėja ir jis buvo direktorius. Parduotuvėje dirbo labai trumpą laiką, gal 4 ar 5 mėnesius. Parduotuvei vadovavo P.. Kai pradėjo dirbti, P. susirgo ir tada parduotuvei vadovavo R. P. sirgo praktiškai visą laiką, kol dirbo. Tik šiek tiek pačioj pradžioj teko dirbti su P.. Per visą darbo laiką buvo atliekama ne viena inventorizacija. Pati dalyvavo atliekant inventorizacijas. Inventorizacijų rezultatų nežino. Dirbo (duomenys neskelbtini) gatvėje esančioje parduotuvėje (duomenys neskelbtini) skyriuje. Buvo (duomenys neskelbtini) skyriai.

Nieko nežino apie jokius trūkumus.

Patikrinimuose dalyvaudavo kaip pardavėja, skaičiuodavo prekes, o paties rezultato nežino. Tuo laiku pinigus atiduodavo vedėjui ir nežino, kas pinigus nunešdavo į banką.

Neprisimena, ar pasikeitus vedėjams buvo materialinių vertybių perdavimas. Neprisimena, ar buvo sudariusi materialinės atsakomybės sutartį.

Anksčiau aplinkybes geriau prisiminė, todėl tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Liudytojas G. R. apklaustas teisme paaiškino, kad kaltinamąjį pažįsta, santykiai – darbo. Nurodo, jog dirbo UAB „V.“ direktoriumi, o P. dirbo (duomenys neskelbtini) parduotuvės vedėju. Viskas prasidėjo apie 2000 metus, kai vieną kartą užvažiavo į parduotuvę ir šiaip suskaičiavo prekes. Nustatė, kad šautuvas yra įformintas kaip parduotas, o pinigai neįnešti. Po to buvo padaryta revizija, užfiksuotas trūkumas. T. R. atsigulė į ligoninę. Nelaukė, kol jis grįš iš ligoninės, padarė reviziją. Po to R. grįžęs susipažino su rezultatais ir buvo priimtas naujas direktorius, o R. dirbo pardavėju. Dirbant naujam direktoriui viskas buvo gerai, susitvarkė visa prekyba. Po to jis gavo geresnį pasiūlymą, išėjo į kitą darbą ir vedėju vėl tapo R.. Iš pradžių vėl viskas klostėsi tvarkingai, bet 2008 metais vėl buvo užfiksuotas pinigų ir prekių trūkumas. Tada vėl kalbėjo su R., jis žadėjo trūkumą panaikinti. Perspėjo, kad bus priversti kreiptis į teisėsaugos institucijas. Po to dar ne kartą prašė, kad jis panaikintų trūkumą, bet jis negalėjo. Tada parašė pareiškimą policijai.

Mano, kad jis pinigus pasisavino. Kadangi jis buvo atsakingas kaip parduotuvės vedėjas, jis tuos pinigus turėdavo įnešti į banką. Ką suprekiaudavo, tą kitą dieną turėdavo įnešti į banką. Būdavo taip, kad kaip vedėjas turėdavo darbų ir iš ryto nespėdavo įnešti. Tuomet skambindavo jam, klausdavo, kodėl nėra pinigų. Atsirasdavo įvairių priežasčių, sakydavo, kad kitą dieną įneš. Taip galėdavo susidaryti didesnės sumos. Po kurio laiko įnešdavo, sutvarkydavo, įnešdavo po 2–3 dienų, sumažindavo skolą. Po kiek laiko vėl atsirasdavo skola, augdavo, po to vėl įnešdavo, dengdavo. Kažkada skola visa pasidengdavo, po kiek laiko vėl atsirasdavo, nebūdavo pinigai įnešami į banką. P. tik vienas turėjo teisę įnešti pinigus į banką. Prekes į parduotuvę galėdavo atvežti ir komercijos direktorius, ir jis pats (G. R.), ir per pasiuntinių paštą. Prekes priimdavo ir pasirašydavo. Dažniausiai prekes pristatydavo, bet kartais atvažiuodavo ir R. pasiimti prekių. Pinigus į banką turėdavo įnešti R., bet gal įnešdavo ir pardavėjai, jei jis pats negalėdavo. Tačiau pats, kaip vadovas, visą laiką galvodavo, kad pinigus į banką įneša parduotuvės vedėjas. Kaip tada būdavo iš tikrųjų, negali pasakyti. Buvo nepriimtinas tas piniginis trūkumas, tačiau norėjo viską išspręsti taikiai. Planingos inventorizacijos vykdavo kartą per metus, o neplanuotos inventorizacijos taip pat būdavo, tačiau retai. R. pasitikėjo, jis buvo autoritetas. Vėliau išryškėjo apgavystės su sukeistais prekių kodais. P. turėjo didžiulį autoritetą tarp medžiotojų, o prekyba tuo ir paremta – kad būtų žmogus, kuris supranta savo darbą, tai, aišku, suvaidino didelį vaidmenį. P. buvo pažemintas pareigose, dirbo paprastu pardavėju, buvo priimtas naujas vedėjas. Tada viskas susitvarkė. Vadovybė patikėjo R.. Tie trūkumai buvo įnešami R.. Jis buvo materialiai atsakingas ir trūkumą turėjo įnešti. R. dėl trūkumų sakydavo, kad prekės parduotos, tačiau atsiskaitymas užsilaikė, kad jis padavė kažkokiai firmai, neišrašė važtaraščio ir tie pinigai kasoje atsiras. Administracija tikėjo, kad tie pinigai užsilaiko. Dabar, kaip mato, tie pinigai, ko gero, buvo pasisavinti, nes jie nebesugrįžo. Buvo nurodyta konkrečių asmenų skola. Į teismą nesikreipė, kad išieškotų iš tų asmenų, nes buvo tikima, kad tie pinigai sugrįš. Šiuo metu taip pat yra labai daug skolininkų, kurie ir dabar skolingi. Tuo laikotarpiu nesiaiškino, ar tie skolininkai buvo iš tikrųjų. Buvo tik žodinis pokalbis su P., dokumentais nebuvo paremta. Pokalbis buvo ne vienas, buvo įtikinamas ir to pokalbio užteko. Jis sakė, kad skolingi kiti asmenys, nesakė, kad jis pats ėmė pinigus. Nebandė aiškintis su tais skolininkais, tikėjosi, kad pats P. išsiaiškins.

Prieš pradedant dirbti P. jokia inventorizacija nebuvo atlikta, nes neturėjo (duomenys neskelbtini) parduotuvės. Jis atėjo dirbti į naujai atidarytą parduotuvę. P., kaip parduotuvės vedėjas, vadovavo visam parduotuvės darbui. Prekes užsakydavo arba parduotuvės vedėjas, arba bendrovės darbuotojai atveždavo. Pardavimo apskaitą, priėmimą, sandėliuoti prekes, tvarkyti kasą turėjo parduotuvės vedėjas P.. Iš kasos aparato darbo pabaigoje pinigus išimdavo pardavėjai ir perduodavo parduotuvės vedėjui arba pats parduotuvės vedėjas galėjo išimti pinigus, kadangi buvo atsakingas. Tai buvo privaloma padaryti kiekvieną dieną, nes būdavo klijuojami čekiai į kasos knygą. Po to pinigai būdavo įnešami banke į bendrovės sąskaitą. Tai turėjo daryti parduotuvės vedėjas. Terminai, sumos, privalomos įnešti į bendrovės sąskaitą per banką, buvo numatytos. Reikėdavo įnešti kiekvieną dieną ir jeigu suprekiauja mažiau negu 300 Lt, galima įnešti kitą dieną. Tos tvarkos ne visada buvo laikomasi. Kontroliavo visą tai buhalterė, nes ji matė pinigų judėjimą. Kai pinigai nebūdavo įnešti, būdavo skambinama P. ir aiškinamasi, kodėl neįnešta, buvo ne kartą susėdę ir kalbėjęsi apie tai. Prekės buvo atvežamos, tada ateidavo su vidiniu važtaraščiu, prekės būdavo sukoduojamos, dedamos į prekybinę salę, parduodant prekę, įmušdavo į kasos aparatą ir dar kodą įrašydavo į ataskaitą, po to tas ataskaitas siųsdavo faksu į buhalteriją, mėnesio gale į buhalteriją dar būdavo siunčiami originalai. Būdavo sutikrinamos prekės, kurių įmušti kodai, ir būdavo tikrinama piniginė ataskaita. Pardavimo ataskaitą vedėjas pasirašydavo kiekvieną dieną. Iš ataskaitos matydavosi, kiek pinigų suprekiauta per dieną. Ataskaitoje būdavo surašyti kodai. Būdavo galima sukontroliuoti, kiek pinigų įnešama į bendrovės sąskaitą, kadangi sumos būdavo nurodytos ataskaitose ir tokia pati suma turėdavo būti įnešta į banką. Į banką įnešti turėjo parduotuvės vedėjas. Kasos aparato čekiai būdavo siunčiami faksu kartu su ataskaita. Tai būdavo daroma kiekvieną dieną. Būdavo, kad P. žadėdavo po pietų įnešti pinigus, bet neįnešdavo. Tokiais atvejais būdavo jo pagrįsti paaiškinimai, kad jam reikėjo kažkur nueiti, su kažkuo susitikti ir jis neturėjo laiko. Į banką pinigus nešdavo, kiek žino, tik parduotuvės vedėjas. Tačiau, kokia tvarka iš tikrųjų tuo metu buvo, negali pasakyti, nes tvarkos keitėsi. Ginklininku buvo R. P., į jo pareigybes įėjo ginklų, šaudmenų priėmimas, jų saugumo užtikrinimas – nuo gavimo iki pardavimo. Jis už tai buvo atsakingas. Pardavėjai galėjo parduoti ginklus, šaudmenis, po to yra žurnalai, aišku, jis negalėdavo parduoti be leidimų, pirkėjas ateidavo su leidimu įsigyti tam tikrą ginklą, konkrečiai ir kalibras ir rūšis nurodyta, ir pagal tą leidimą pardavėjas pardavė, įrašė į žurnalą, po to parduotuvės vedėjas turėdavo tai sutikrinti. Pardavėjas, kai parduodavo ginklą, pinigus mušdavo į kasą kaip už eilinę prekę, tik tiek, kad jis dar buvo registruojamas žurnale. Inventorizacijos metu 2006 metų rugsėjo mėn. buvo užfiksuoti trūkumai, jų sumą žino iš specialisto išvados, ten buvo nustatyta, kad trūksta prekių ir grynųjų pinigų. Šovinių nuline kaina apskaitoje buvo. Jie gaunami kaip parama ir juos vis tiek parduodavo normalia kaina. Parama buvo naudojama organizuoti varžyboms. Šovinius turėdavo fiksuoti, rašyti, tiktai gaudavo juos nemokamai. Buhalterinėje apskaitoje jie buvo kiekine išraiška, tik kaina buvo nulinė. Jie neturėjo įtakos trūkumo susidarymui. 2001 spalio 22, 24 d. buvo padaryta inventorizacija ir nustatytas trūkumas. P. sakė, kad tos prekės išdalytos, kad jis jas susigrąžins ir viską atiduos, bet po to atsigulė į ligoninę, ir buvo ta inventorizacija. Kadangi jis labai ilgai gulėjo ligoninėje, priėmė naują darbuotoją ir tarėsi su tomis institucijomis, ką daryti, kadangi nėra žmogaus, o yra trūkumas. Buvo tada nuvažiavę pas P. į Birštoną. Jis pasakė, kad viskas yra, kad jis, kai grįš, viską sutvarkys. Tada buhalterė iškėlė visas tas prekes, kurių trūko, į „N“ sandėlį. Tada buvo tartasi su mokesčiais ir jie patarė, kad galima taip iškelti, kad nesikliudytų, nes ateina kitas žmogus ir kad galėtų prisiimti tas prekes, kurios yra natūroje, parduotuvėje. Tas trūkumas po to buvo padengtas. Atlikus inventorizaciją 2006 rugsėjį, buvo nustatytas trūkumas tame „N“ sandėlyje. Tais metais buvo keliamasi iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) ir atsirado tas trūkumas. Tada darė inventorizaciją ir tas trūkumas buvo užfiksuotas.

2006 m. tik persikėlė į kitas patalpas su visomis prekėmis. Pardavėjais tada dirbo M. su I.. Jie parašė pareiškimus, kad išeina, bet po to juos vėl priėmė, nes nerado žmonių, kas dirbtų. Neatsimena, kad jiems būtų buvę liepta rašyti pareiškimus išeiti iš darbo. Atrodo, kad jie savo noru parašė pareiškimus. Kai buvo nustatyti trūkumai, R. sakė, kad tie trūkumai jo, kad pardavėjai čia nieko dėti. Dėl to buvo kilusi įtampa ir gal dėl to pardavėjai parašė pareiškimus išeiti iš darbo.

2006 m. nustačius trūkumą, P. pripažino šitą trūkumą, nepavyko su juo išsiaiškinti. Iš pradžių jis pasakė, kad dengs, bet po to pamatė, kad nieko neišeina, nepavyks padengti. Kai vietoje P. pradėjo dirbti kitas asmuo, tą trūkumą išskyrė į „N“ sandėlį, ir jis naujam parduotuvės vedėjui nesimaišė. Kai naujas vedėjas išėjo iš darbo, inventorizacija buvo, trūkumas buvo sutvarkytas, gal kiek minimaliai dar buvo likę, dabar negali pasakyti. G. išeidamas perdavė viską tvarkingai, be trūkumo. K. pradėjo dirbti nuo nulio. Išeina, kad visi trūkumai buvo R. P.. Kasoje trūkumas buvo apie 50 000 Lt. Inventorizacija buvo atlikta pagal visus reikalavimus, taip, kaip priklauso, buvo viskas atsakingai suskaičiuota natūroje. Jeigu prekės suskaičiuotos, kokios yra, kokių nėra, tai tos prekės, kurių nerasta, realiai atsirasti vėliau negali. Dėl pardavėjų, P. sakė, kad jie nieko dėti, kad tik jis kaltas, sakė, kad jo viskas padaryta, kad pardavėjai nieko nežino. Mano, kad pardavėjai prie to trūkumo neprisidėjo.

Pardavėjai buvo materialiai atsakingi, sutartis su jais buvo sudaryta. Kai buvo keltasi iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) gatvę, inventorizacija iš pradžių buvo daroma (duomenys neskelbtini) gatvėje su P., po to dar prisiėmė (duomenys neskelbtini) gatvėje K..

P. yra materialiai atsakingas asmuo. Ne kartą su juo tarėsi, kad viskas bus grąžinta ir viską norėjo išspręsti draugiškai, be trečių asmenų įsikišimo. Civiline tvarka į teismą nesikreipė, kad išieškotų trūkumą, nes niekas nepatarė, kad dar toks kelias yra. Pinigai dingę, o jis atsakingas. Jis sakė, kad negali pasakyti, kur pinigai dingę. Buvo kalbama, kad Vilniuje kažkam skolingas, bet konkrečiai neįvardijo kam. P. nesakė, kad paėmė tuos pinigus, jis tik prisipažino, kad paimti pinigai, bet konkrečiai nesakė, kad paėmė ir kažkam atidavė.

Liudytoja N. K. apklausta teisme parodė, kad kaltinamasis – buvęs vadovas. Dirbo pas jį pardavėja gal 2000 metais. Nurodo, jog šiuo metu yra po galvos operacijos ir sunku prisiminti. Kai dirbo, parduotuvės vadovas buvo P.. Kiek prisimena, buvo kasos knyga, padarydavo kasos ataskaitą, įklijuodavo kasos čekius, orderius ir priduodavo pinigus.

Dirbo tik metus laiko, susirgo, pusę metų biuletenį turėjo, po to gavo invalidumą ir išėjo iš darbo. Dirbant trūkumų lyg nebuvo. Dirbo parduotuvėje (duomenys neskelbtini) gatvėje.

Negali pasakyti, ar buvo atliekamos inventorizacijos.

Priduodama pinigus juos skaičiuodavo, o ar P. perskaičiuodavo priimdamas, neatsimena.

Liudytojas V. T. nurodo, kad kaltinamasis buvo viršininkas. Tuo metu dirbo ginklų parduotuvėje „V.“ pardavėju, P. buvo direktorius. Ten dirbo labai trumpą laiką. Parduotuvė buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, buvo tik vienas skyrius, prekiavo šaudmenimis, medžiokliniais ginklais. Prekes priimdavo direktorius P.. Pats padėdavo gautas prekes išdėlioti salėje. Kaip pardavėjas parduodavo prekes. Ginklus dažniausiai pardavinėdavo direktorius. Šaudmenys, ginklai būdavo registruojami žurnale. Klientai pateikdavo dokumentus, leidimą, medžiotojo bilietą ir tuomet jiems parduodavo ginklą. Viską įrašydavo į knygą. Būdavo užrašytas šaudmenų skaičius. Pinigus įmušdavo į kasą. Kasą tvarkydavo direktorius. Visas prekes pardavę įmušdavo pinigus į kasą. Darbo pabaigoje kasą sutvarkydavo direktorius, jis tvarkydavo kasos knygą. Neatsimena, kur dėdavo grynuosius pinigus. Nepamena, ar buvo seifas. Policijai sakė teisybę, nes geriau prisiminė. Neprisimena, kad būtų buvę nustatyti trūkumai. Pats pinigų į banką nenešdavo.

Neprisimena, ar G. nešdavo pinigus į banką. Nežino, ar P. turėjo kokių nors skolų, ar kokios nors įmonės buvo nesumokėjusios pinigų už gautas prekes.

Liudytojas patikslina, kad du skyriai buvo prie draugijos. Kai buvo „V.“, tai buvo likęs tik vienas skyrius. Neprisimena, ar „V.“ dirbo G., atrodo, kad ne. Ginklai, šaudmenys buvo sandėliuojami specialioje patalpoje, seife. Į tą patalpą įeiti galėjo direktorius ir pardavėjas. Darbo pabaigoje visi ginklai buvo sunešami į tą patalpą, ryte vėl iškeldavo į vitriną. Jis sutikrindavo visus dokumentus, paimdavo pinigus. Pačiam nėra tekę darbo pabaigoje sutraukti visus suprekiautus pinigus, tai darydavo direktorius. Ikiteisminio tyrimo metu parodymai, matyt, buvo supainioti, ten daugiau kalbėjo ne apie „V.“, o apie draugijos parduotuvę. Neprisimena, ar buvo atlikta kokia nors revizija ar patikrinimas.

L. Ž. M. paaiškino, kad P. pažįsta, santykiai – darbo. Dalyvavo atliekant inventorizaciją „V.“ (duomenys neskelbtini) filiale. Atrodo, dalyvavo dviejose. Vienas patikrinimas vyko (duomenys neskelbtini) gatvėje, o kitas turbūt kitoje gatvėje. Inventorizacijos metu skaičiavo faktinį likutį ir rašė prie prekės kodo. Kas dalyvavo komisijoje, tikrai neprisimena. Kai buvo inventorizacija (duomenys neskelbtini) gatvėje, atrodo, tuo metu P. sirgo. Nepamena, kas buvo komisijos pirmininkas. Nepamena, ar buvo nustatyti trūkumai ar pertekliai. Skaičiavo tik faktinį likutį, daugiau viską pabaigė suvesti buhalterė.

Liudytoja A. M. paaiškino, kad nuo 2003 m. lapkričio iki 2004 m. spalio su R. P. kartu dirbo dviejų aukštų parduotuvėje prie autobusų stoties. Parduotuvei vadovavo P.. Dar dirbo B., o po to, kai B. išėjo, dirbo L.. Ji pati dirbo pardavėja pirmame aukšte, kur prekiavo suvenyrais, apranga, pirotechnika, stovėjo loterijos aparatas. Ginklais, šaudmenimis prekiavo antrame aukšte. Dienos apyvartą rašydavo ant lapų, o paskui vakare atiduodavo tai, kas parduota, kasos pinigai būdavo į viršų atiduodami. Išleisdavo „iksą“, sutvarkydavo kasą ir dienos pabaigoje visus pinigus nunešdavo ir priduodavo P. ar L.. Viską priduodavo pagal kasos aparato duomenis. Kai atėjo dirbti, buvo pasitikrinimas, buvo atspausdinti lapai, likučiai visi persiųsti iš Šiaulių ir pagal juos darėsi reviziją. Kartas nuo karto paskui vis pasitikrindavo. Pas ją viskas būdavo tvarka, nieko niekada netrūkdavo. Nėra taip buvę, kad pirmame aukšte trūktų prekių. Kadangi darbo apkrovimas buvo labai mažas, tai kartas nuo karto pasitikrindavo likučius.

Iš kasos aparato paimdavo pinigus, iš kasos aparato išleisdavo „iksą“, dienos apyvartą, suskaičiuodavo pinigus, pinigai visada atitikdavo. Tada tuos duomenis nunešdavo į antrą aukštą. Pinigus į banką nešdavo P., kartais paprašydavo nunešti. Tokiu atveju viską išrašydavo, lapuką užpildydavo ir likdavo tik nunešti pinigus. Banke gaudavo šaknelę ir grįžusi šaknelę atiduodavo. Gali būti, kad ir L. nešdavo pinigus į banką, bet tiksliai to pasakyti negali, nes neatsimena. Jei prekes atveždavo į jos skyrių, turėdavo kažkokį gavimo dokumentą, važtaraštį, sąskaitą ir pagal jį susižiūrėdavo gautas prekes. Šiauliai buvo atvežę kažkokias sporto prekes, buvo kažkokia neįdėta palapinė. Apie tai pasakė P., jie ten aiškinosi. Daugiau tokių didelių gavimų jos skyriuje nebuvo. Dabar nebeatsimena, ar atgavo tas trūkstamas prekes. Žino tik, kad aiškinosi. Tada važiavo didelis kiekis prekių. O šiaip prekių atveždavo po nedaug. Nebūdavo taip, kad prekę parduoda skolon, nepaėmus už ją pinigų. Tokių dalykų nepastebėdavo. Gal ir yra keletą šovinių pardavusi, paimdavo žmonių pažymėjimus, pasižiūrėdavo ir atiduodavo tai, kas priklauso, surašydavo į knygą viską – pavardę, leidimo numerį, kokie šoviniai, koks kiekis. Nebūdavo taip, kad šaudmenys būtų pardavinėjami be įrašo, nepatikrinus. Kai darė pasitikrinimą, tai tame pasitikrinime dalyvavo antrame aukšte ir atsimena, kad skaičiavo pagal likučius, o rašė P.. Tada nebuvo jokių trūkumų, iš viso darbo laiku trūkumų nebuvo. Kai darė reviziją, tai visi kartu darė pirmame aukšte ir visi kartu darė antrame.

Kai darbo dienos pabaigoje sunešdavo visus tuos lapus, tai P., o, jei jo nebūdavo, tai L., supildydavo į kompiuterio lentelę, atspausdindavo ir siųsdavo faksu (duomenys neskelbtini). Suvesdavo pardavimus ir, jei neklysta, padarydavo kasos dienos ataskaitos čekio kopiją. Būdavo surašytos parduotos prekės, kodai – juos surašydavo P. arba L. antrame aukšte. Jie rašydavo abiejų aukštų pardavimus į bendrą lapą. Taip atrodo, nors tiksliai nebeatsimena. Revizija vyko priėmimo metu. Tada laukė šiauliečių. Šiauliečiai neatvažiavo ir tikrinosi patys. Kai išėjo iš darbo, revizija nevyko. Tada apskaitoje tvarka buvo. Jei pamiršdavo Šiauliams nusiųsti pardavimų ataskaitas, tai Šiauliai iš karto skambindavo ir prašydavo. Nebuvo taip, kad kas nors būtų pardavinėjama neįmušant į kasą, to nematė. Teko girdėti, kad buvo nustatytas toks didelis trūkumas. Nesuvokia, kaip toks trūkumas galėjo atsirasti. Prekės buvo tikrinamos priimant. Kiek atsimena, visi šautuvai važiuodavo iš „V.“, jie atveždavo. Visi ginklai būdavo užpajamuoti, įtraukti. Pinigus į banką nešdavo P., L. arba ji pati. Daugiausia nešdavo P.. Negirdėjo, kad būtų kokių nors nesklandumų dėl pinigų. Pinigus įnešdavo į „V.“ sąskaitą. Jei apyvarta būdavo maža, nieko neparduodavo, tai kelias dienas gal ir nenešdavo į banką. Pinigų nešimas į banką priklausė nuo apyvartos. Negirdėjo, kad prekės parduotos, o Šiauliai nebūtų gavę pinigų. Nėra buvę, kad iš Šiaulių valdžia būtų atvažiavusi aiškintis, kad kažkas ne taip.

Prekėms nuolaidos būdavo. Jas derindavo su P.. Jis ateidavo ir pasakydavo, kokią nuolaidą padaryti. Tuomet padarydavo nuolaidą. Šiauliai nieko asmeniškai nėra sakę, nieko apie nuolaidas. Nuolaida būdavo fiksuojama. Pardavusi prekę įrašydavo kodą, kainą, tada parašydavo, už kiek parduota, ir įmušdavo į kasą tiek, už kiek parduota. Nuolaida matoma, ji fiksuojama.

Ginklų apskaita buvo. Girdėdavo, kaip skambina, užsakinėja, skaičiuoja likučius. Seifas buvo pirmame aukšte, jame būdavo kokie nors šaudmenų likučiai, ateidavo pasižiūrėti, pasiskaičiuoti. Šautuvai būdavo iškabinti ir prirakinti ant sienos. Neįsivaizduoja, iš kur galėjo susidaryti toks trūkumas. Juk šovinių, ginklų nepardavinėsi be registravimo. Būdavo ataskaitos su Šiauliais, jie žiūrėjo ir matė tą pinigų, prekių judėjimą. Juk negalėjai prisisakyti šaudmenų, ginklų, jei jie dar neparduoti. Todėl niekaip nesupranta to trūkumo.

Kasininko funkcijas atlikdavo P., o kai jo nebūdavo, L.. L. taip pat buvo pardavėjas, jis stovėdavo antrame aukšte. Tik jis pavaduodavo P., kai jo nebūdavo. Pinigus dienos pabaigoje atiduodavo P. arba L.. Jie jokių pretenzijų per darbo laiką neturėjo. Jei būtų buvęs koks nors trūkumas, tai mano, kad būtų (duomenys neskelbtini) atvažiavę ir darę reviziją, tačiau to nėra buvę. Netgi tada, kai pradėjo dirbti, jau prieš Kalėdas laukė, kad atvažiuotų daryti revizijos, bet niekas iš Šiaulių neatvažiavo, tai patys pasidarė patikrinimą. Tada viskas buvo gerai, trūkumų nebuvo. Išeinant revizijos nebuvo, pretenzijų jokių nebuvo.

Pinigus P. laikydavo antrame aukšte, kur tiksliai, nežino. Gali būti, kad tas kambariukas buvo rakinamas. Tame kambariuke buvo ir telefonas. Jame sėdėdavo ir P., ir L., ten būdavo kompiuteris. Kažkuris iš jų būdavo salėje, kažkuris kambariuke.

Liudytojas R. G. paaiškino, kad kaltinamąjį pažįsta, kartu dirbo nuo 2001-11-05 iki 2003-11-23. Pats dirbo parduotuvės direktoriumi. Iki tol direktoriumi dirbo P., po to jis irgi liko direktoriumi. P. sirgo, todėl ir buvo paskirtas direktoriumi. Atėjus dirbti, savininkai iš Šiaulių atliko reviziją, buvo skaičiuojamos prekės, trūkumų lyg ir buvo, atrodo, rašė aktą. Į trūkumus nesigilino. Savininkai dėl tų trūkumų daugiausiai ryšį palaikė su P.. Pats dirbo nuo to taško, kas buvo, t. y. ką priėmė, o perėmė tik tai, kas yra. Nepamena, kaip buvo įformintas trūkumas. Nesigilino, dėl ko tie trūkumai atsirado. Atrodo, tada trūko prekių. Dabar tiksliai nebeatsimena, ar trūko pinigų ar prekių. Gal prekės buvo išreikštos pinigais. Savininkai tik sakė, kad tuos trūkumus sutvarkys kartu su P.. Atrodo, kad P. ir padenginėjo tą trūkumą. Kasą perėmė vesti ir vedė tol, kol dirbo. Išeinant iš darbo, neprisimena, ar buvo inventorizacija atlikta, atrodo, kad skaičiavo visas prekes. Darbo laikotarpiu trūkumų nebuvo. Apie 170 000 Lt trūkumą išgirdo, kai jau nebedirbo parduotuvėje.

Dienos metu pinigai būdavo kasoje. Darbo pabaigoje pinigus iš kasos išimdavo, suskaičiuodavo ir nešdavo į banką. Atrodo, buvo seifas pinigams laikyti, nors tiksliai nepamena. Buvo seifas ginklams laikyti, tai tame seife turbūt ir pinigus laikydavo, dabar nebeprisimena. Dirbo parduotuvėje (duomenys neskelbtini) gatvėje. Su P. apie trūkumą nekalbėjo, nes R. nelabai norėjo apie tai kalbėti. Dirbant direktoriumi P. prekiavo ginklais, medžiotojų prekėmis. Juo pasitikėjo. Kai kartu dirbo, nebuvo jokių nesusipratimų. Paprastai gale metų atlikdavo inventorizaciją ir skaičiuodavo prekes. Inventorizacijų iniciatoriai buvo patys savininkai. Būdavo, kad iš jų vienas kažkuris atvažiuodavo ir atlikdavo inventorizaciją. Neprisimena, kiek tokių inventorizacijų buvo. Jokių trūkumų nebuvo nustatyta. Kai dirbo, tik pats pinigus nešdavo į banką, tai įėjo į pareigas. Pradžioje dar dirbo dvi moterys, tačiau joms nepatikėdavo nešti pinigus. Pinigus į banką nešdavo beveik kasdien. Apie parduotas prekes duomenis, atrodo, siųsdavo faksu į Šiaulius, nors nepamena, ar kiekvieną dieną. Kasos aparato duomenys būdavo klijuojami į kasos aparato knygą. Prekiavo įvairiomis medžioklės prekėmis, ginklais, šaudmenimis. Ginklai, šaudmenys būdavo parduodami laikantis tam tikros įstatymo nustatytos tvarkos. Policija tikrindavo ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Policija tikrindavo kartą per metus.

Pardavėjai dirbo su kasos aparatu. Inventorizacija išeinant iš darbo turėjo būti, nors to nelabai pamena. Atrodo, kad skaičiavo prekes.

Išeidamas iš darbo prekes perdavė P.. Nebuvo jokių įtarimų ar abejonių, kad P. būtų pasisavinęs prekes ar jas iššvaistęs.

Liudytoja L. P. paaiškino, kad kaltinamasis – jos buvęs vyras. Apie trūkumus iš viso nieko nežinojo iki 2006 metų rudens. Tada „V.“ direktorius išsikvietęs į parduotuvę pasakė apie trūkumus. Direktorius pasakė, kad yra didelis trūkumas, apie 170 000. Ar trūko prekių, ar pinigų, nežino. Tada su vyru dar buvo santuokoje. T. P. gulėjo ligoninėje ir direktorius pasikvietė ją ir dukrą ir pasakė apie trūkumą. Vyras ligoninėje gulėjo, nes sirgo depresija. Prieš tai vasarą jam buvo insultas, o tada rudenį gulėjo dėl depresijos psichosomatiniame skyriuje. Vyras buvo labai uždaras ir nieko nesakė. Pastebėjo, kad jis niekuo nebesidomėdavo, galvojo, kad gal sensta, o, pasirodo, buvo liga. Santuoką nutraukė gal prieš trejus metus. Turtas buvo padalytas. Nekilnojamo turto neturėjo, nes butas buvo padovanotas dukrai jau anksčiau. Šiuo metu gyvena tame dukros bute, dukra gyvena kitur. Namuose nejautė jokio pinigų padidėjimo. Visada gyveno labai kukliai, jokio turto neįsigijo. Tikrai nepastebėjo, kad šeimoje būtų atsiradę kažkokių pinigų. Vyras gaudavo atlyginimą, santaupų jokių neturėjo. Vyras buvo medžiotojas, jokių kitų pomėgių ar ydų neturėjo. Dar turėjo sodą su iki šiol nebaigtu statyti nameliu. Tas namelis buvo statomas iš bendrų lėšų, tik niekaip nepabaigė jo priduoti. Vyras apie jokias skolas ar trūkumus nieko nesakė.

Nežino, iš kur vyrui depresija atsirado. Kai jis atsigulė į ligoninę, gydytoja pasakė, kad vyrui yra gili depresija ir gal kokie penkeri metai kaip ja serga. Depresija vyrui diagnozuota 2006 metų spalio mėnesį. Prieš tai vyras niekur nesikreipė ir šeimoje net nesuprato, kad jis serga depresija. Vyras labai uždaras ir nieko nepasisakydavo. Apie kokias nors problemas darbe vyras nieko nesakė.

Liudytojas T. P. paaiškino, kad apie tėčio trūkumus kažkiek girdėjo iš mamos ir sesers. Tai buvo gal prieš penkerius metus. Tuo metu, atrodo, tėtis gydėsi. Su tėčiu apie tai nekalbėjo. Jis uždaras žmogus. Jo klausė, bet jis ta tema nieko nekalbėjo. Nepastebėjo, kad namuose padidėtų pinigų kiekis. Kiek žino, namuose visada būdavo pinigų trūkumas. Tėtis niekada nesakė, kad pasisavino didelį kiekį lėšų. Netiki, kad taip galėjo būti, nes jis pinigų neturėjo niekada gyvenime, nieko nepirko išskirtinio.

Nebuvo tokio atvejo, kad kam nors iš draugų ar giminų būtų reikėję padėti, paremti pinigais. Nebuvo pirkti kokie nors stambūs pirkiniai, jokių duomenų, kad buvo disponuojama dideliais pinigais, nebuvo.

Tuo metu gyveno kartu su tėvais. Su jais nebegyvena apie trejus metus. Kiek jam yra žinoma, gal kokius dešimt metų tėvai gyveno skirtinguose kambariuose. Tėvai pykdavosi. Tėčio sveikata visada būdavo bloga, jis būdavo piktas, grįžęs sėdėdavo ir žiūrėdavo į vieną tašką, nieko nekalbėdavo. Jis visada toks būdavo, toks buvo dar prieš atsiguldamas į ligoninę. Jis turėjo problemų su nugara.

Liudytoja I. K. paaiškino, kad pažįsta kaltinamąjį – jis ilgą laiką buvo (duomenys neskelbtini) pirmininkas, o ji pati toje draugijoje buvo žuvininke. Santykiai buvo darbo. Dirbo nuo 1992 metų iki 1998 metų.

Draugijoje piniginius reikalus tvarkė etatiniai darbuotojai. Apie „V.“ nieko negali pasakyti. „V.“ iš draugijos nuomojo patalpas parduotuvei. „V.“ su draugija atsiskaitė už nuomą. Jokių draugijos skolų P. niekada nedengė. Buvo įsiskolinimas susidaręs mokesčiams ir Sodrai, tada buvo parduotas draugijos turtas ir atsiskaityta su skolomis. P. niekada nepripažino tos skolos, nes tai buvo ne koks nors trūkumas, o įsiskolinimas mokesčiams ir Sodrai. Draugijos įmonė buvo kaip atskiras vienetas, susidarė įsiskolinimai mokesčiams ir Sodrai. Pati draugija ir atsiskaitė.

Liudytojas P. V. N. paaiškino, kad kaltinamąjį pažįsta, teko su juo dirbti medžiotojų ir žvejų draugijoje.

„V.“ iš medžiotojų ir žvejų draugijos nuomojosi patalpas. Kai draugijos įmonė bankrutavo, uždarė ją, tada patalpas nuomojosi „V.“, ir jie pasiėmė P. direktoriumi dirbti. Prieš „V.“ P. dirbo draugijoje. Įmonė bankrutavo dėl finansinių reikalų. P. nedengė įsiskolinimų, tik, kiek prisimena, jis ir buhalterė raštiškai atsisakė savo paskutinio atlyginimo. Kiek žino, buvo labai daug Sodrai įsiskolinta.

Liudytojas nurodo, kad „V.“ direktorių įspėjo, kad P. sužlugdė draugijos įmonę ir gali sužlugdyti jų, tačiau direktorius neklausė. (duomenys neskelbtini) įmonė buvo su mokesčiais neatsiskaičiusi. A. P. finansinius reikalus nieko nežino.

P. buvo paskirtas draugijai priklausančios parduotuvės direktoriumi. Tai buvo atskira įmonė. Nežino, ar įmonės darbuotojams buvo išmokamas atlyginimas. (duomenys neskelbtini) jų nekontroliuodavo. Pats tuo metu dirbo draugijoje. (duomenys neskelbtini) buvo tik du žmonės, o draugijos parduotuvėje buvo daugiau žmonių, tačiau ta įmonė nieko bendro su „V.“ neturi. Tie visi įsiskolinimai atsirado toje įmonėje – parduotuvėje, kuri priklausė draugijai, ir su „V.“ nieko bendro neturėjo.

Liudytojas A. K. paaiškino, kad yra sodo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ narys. Ten yra ir P. sodas. Jis – pavyzdingas sodininkas, darbuojasi sode su visa šeima nuo pat sodų įsikūrimo. Jis nuo pat 1983 metų pradėjo statytis sode namuką ir stato iki šiol, dabar tas namukas dar nepabaigtas. Tai nedidukas namelis. Dabar sode darbuojasi jo vaikai, anūkai. Tai yra kaip šeimos sodas.

Liudytojas J. P. paaiškino, kad kaltinamąjį pažįsta, siejo tik tarnybiniai reikalai.

Nurodo, kad dirba (duomenys neskelbtini) viršininku. Į pareigas įeina parduotuvių, kurios prekiauja ginklais, kontrolė. UAB „V.“ Panevėžio filialo parduotuvėje atlikdavo patikrinimus. Yra generalinio komisaro įsakymas Nr. 362, kuris numato, kad per metus turi du kartus patikrinti tokias įmones. Tikrina ginklų realizaciją, dokumentaciją. P. darbo laikotarpiu buvo atliekami patikrinimai. Nenori garantuoti, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Buvo rašomi patikrinimo aktai. Tikrindavo, kiek buvo realizuota ginklų. Jų parduotuvėje yra žurnalas, kuriame rašo, kam pardavė, paskui licencijavimo poskyriui ateina leidimas įsigyti ir poskyrio darbuotojai registruoja ginklus. Parduotuvėje buvo šovinių žurnalas. Ateina žmogus su leidimu laikyti ginklą, pateikia. Tais laikais kiekvieno kalibro šaudmenų galėjo turėti 300 vnt. Darbuotojas įtraukia į žurnalą, kad asmuo toks ir toks, asmens kodas, įsigijo tiek ir tiek šovinių. Nebuvo nustatyta jokių pažeidimų. Buvo surašomas patikrinimo aktas, kurį pasirašo, kas tikrina ir atsakingas asmuo. Pats tikrino, kiek apskritai buvo parduota ginklų. Dar turi būti ataskaita, kurią licencijavimo poskyriui pateikia kas pusę metų, kiek realizuota ginklų, jų skaičius. Tuomet žiūri pagal savo bazę, kiek išdavė leidimų įsigyti, ir sutikrina, kiek buvo parduota ir kiek poskyris užregistravo. Per dešimt dienų asmuo turi priregistruoti ginklą. Dirbama pagal faktą – iš poskyrio gauna leidimą įsigyti, nuvažiuoja į parduotuvę, įsigyja, grįžta ir poskyryje užregistruoja šitą ginklą. Parduotuvėje buvo pildomas įsigijimo-pardavimo žurnalas. Įsigijimą ir pardavimą tikrindavo, pažeidimų nebuvo.

Pačių pardavimų operacijų netikrino. Buhalterijos tikrinimas neįeina į pareigas. Negali pasakyti, ar gauti už parduotus ginklus pinigai, tai ne vadovaujamo poskyrio kompetencija.

Susipažinęs su parduotuvėje nerastų prekių sąrašu liudytojas pareiškė, kad čia lyg nėra graižtvinių ginklų ir šaudmenų. Nurodo, kad šovinių nekontroliavo. Pasirinktinai buvo tikrinama. Graižtvinius šaudmenis tikrino. Patikrinimai būdavo atliekami pagal generalinio komisaro įsakymą Nr. 362. Tikrindamas graižtvinius ginklus ir šaudmenis, nėra niekada jų trūkumo nustatęs. Prekybos tvarkos pažeidimų nebuvo nustatyta.

Papildydamas savo parodymus liudytojas nurodė, kad kažkuriais metais darė kompleksinį patikrinimą, kurio metu tikrino ir šaudmenis.

Žiūrėdavo ir dujinius ginklus, žiūrėdavo, kurie yra žurnale. Tuos ginklus, kuriems reikalingi leidimai, ir taip bazę įsijungę matydavo.

Tikrino ne tik graižtvinius, bet ir visą parduotuvę, kas susiję su ginklais – B, C, D kategorijas. Į B kategoriją įeina graižtviniai, į C įeina graižtviniai su apkaba ir D yra dujiniai ir pneumatiniai ginklai. Juos visus ir tikrindavo. Dujiniams leidimai nereikalingi, kiek jų realizuota, matydavo pagal žurnalus. Žmogus ateina iš gatvės, pateikia savo asmens dokumentą, pardavėjas įtraukia į savo žurnalą, kam parduotas ginklas, atiduoda žmogui, tas išeina. Toje parduotuvėje nustatytos tvarkos buvo laikomasi. Tai galima pamatyti pagal žurnalą. Nebuvo nustatyta, kad būtų parduotas koks nors ginklas, sakykime dujinis, pažeidžiant nustatytą tvarką. P. darbo laikotarpiu tvarkos buvo laikomasi.

Pildant žurnalus jokių pažeidimų nustatyta nebuvo. Jokių toje parduotuvėje problemų asmeniškai nematė.

Su UAB „V.“ savininkais ryšio palaikyti niekada neteko.

Keletą kartų darė kompleksinį patikrinimą, tai yra inventorizaciją. Tai daroma, kai iškyla kokios abejonės ar gaunami signalai apie pažeidimus. Per P. darbo laiką tokių signalų iš UAB „V.“ negavo, jie niekada nesikreipė. Jei darė keletą kompleksinių patikrinimų, tai juos darė savo iniciatyva, tai buvo gal 2001 ar 2002 metais ir 2004 ar 2005 metais. Toks patikrinimas vyksta keletą dienų. Jo metu tikrinama viskas, ir tų patikrinimų metu jokių trūkumų ar pažeidimų nebuvo nustatyta. Šitie tikrinimai turėtų pakliūti į 2001–2006 metų laikotarpį.

2006 metais kompleksinio patikrinimo nedarė. Tikrinimo metu kaip pagrindą imdavo visų ginklų skaičių. Žiūrėdavo likutį nuo praeitų metų, gavimą – žurnale, kiek yra parduotuvėje, kiek realizuota ginklų. Tada eidavo į ginklų saugyklą ir suskaičiuodavo, kiek yra.

Liudytojas nurodo, kad jam visiškai nesuprantama, kaip galėjo atsirasti sąraše nurodytų ginklų, šaudmenų trūkumas. Galvoja, kad čia reikia truputį giliau žiūrėti. Prieš tai, kai buvo įrengta nauja parduotuvė, girdėjo, kad jie turi kažkokių vidinių problemų. Atėjo toks signalas, kad P. nebus direktoriumi. Apie tai pasakė P., jis sakė „baik tu, aš parduotuvę įrengiau“. Greitai taip ir įvyko, jis nebuvo patvirtintas direktoriumi, kitas žmogus buvo. Paskui viskas, kas dabar yra, ir iškilo. Nežino, kaip tai galėjo būti. Mano, kad jis kažkam užkliuvo. Ten buvo kažkokie jų žaidimai.

Liudytoja E. P. paaiškino, jog žino, kad tėtis dirbo UAB „V.“ Panevėžio filiale. Tėčio kolegos iškvietė kartu su mama atvykti į parduotuvę. Nuvyko su mama ir joms pasakė, kad ten kažko trūksta, kažko nėra, lyg pinigai dingę. Tiksliai dabar nebeprisimena, ką sakė. Dėl kokių priežasčių susidarė trūkumas, nežino. Namuose per tą laikotarpį jokių išskirtinių daiktų neatsirado.

Jokio praturtėjimo tuo metu neatsirado, šeimos gyvenimas nepagerėjo, tėvas pinigais nešvaistė. Tėtis buvo pavyzdinis tėtis. Iš darbo visada grįždavo 17.10 val. ir būdavo namuose. Jei kur užtrukdavo, visada paskambindavo ir pasakydavo. Žalingų įpročių tėtis neturėjo. Tėvai dabar gyvena bute trijų kambarių, kurį jai seniai dovanojo. Sodą tėvai turi nuo senų laikų.

Pas tėvus nueina kiekvieną savaitgalį, kartais dažniau. Gyvena visai šalia. Apie tėvų gyvenimą viską žino. Žino, kad tėčiui daug metų yra depresija. Būna pablogėjimai, būna pagerėjimai. Kartais būna, kad nebendrauja. Nueina, o jis guli kambaryje užsidaręs, sako, kad pavargęs. Matyti, kad žmogui negerai. Tos sveikatos problemos atsirado jau seniai, kokie 4–5 metai. Tėtis niekad nekalbėjo apie trūkumus. Kai vyko tas pokalbis su „V.“ vadovais, tėtis jau buvo ligoninėje, jam leisdavo stiprius vaistus. Su tėčiu nekalbėjo apie tą pokalbį. Po to, kai grįžo iš ligoninės, irgi nekalbėjo, nes paprasčiausiai nenorėjo. Tada, kai tėtis gulėjo ligoninėje, jis sirgo depresija. Ir anksčiau tėtis vaistus gerdavo, bet ar gulėjo ligoninėje, neprisimena.

Liudytojas A. Š. paaiškino, kad graižtvinį šautuvą „Zastava CZ 99 Precision“, kalibras 22 WMR, Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 2004 m. Tikslios datos nepamena. Šautuvą pirko parduotuvėje „V.“ (duomenys neskelbtini). Šautuvą pirko iš R. P., jis ir rekomendavo tą šautuvą. Už šautuvą mokėjo apie 1000 Lt. Nepamena, kam, R. P. ar pardavėjui, padavė pinigus. Pirkdamas šautuvą parduotuvėje užpildė leidimą, kurį turėjo pristatyti į licencijavimo skyrių. Ar gavo čekį, nepamena.

Liudytojas R. Š. paaiškino, kad apie 2004 metus pirko šautuvą „Tikka T 3“ parduotuvėje prie (duomenys neskelbtini). Šautuvą pardavė R. P.. Už šautuvą mokėjo apie 4000 Lt. Sumokėjęs pinigus gavo kasos čekį. Dar toje parduotuvėje, atrodo, yra pirkęs mažo kalibro šautuvą „Zastava CZ 99 Precision“. Užmokėjęs už šį šautuvą taip pat gavo kasos čekį.

Liudytojas V. B. paaiškino, kad 2005-04-15 parduotuvėje „V.“, esančioje (duomenys neskelbtini), pirko graižtvinį šautuvą „Los–7-1“ Nr. (duomenys neskelbtini). Šautuvą pardavė R. P.. Sumokėjo apie 900 Lt. Gavo kasos čekį. Tačiau gali būti, kad už šautuvą mokėjo ir 1800 Lt. Kokia tiksliai buvo kaina, nepamena.

Liudytojas J. L. paaiškino, kad ginklų parduotuvėje prie autobusų stoties pirko du ginklus. 2002 metais pirko karabiną „Tikka 695“ ir „IŽ – 27“. Už karabiną sumokėjo 2500 ar 3000 Lt. Pardavime dalyvavo ir R. P., ir pardavėjas. Pinigus už karabiną padavė pardavėjui. Gavo kasos čekį, kurio dabar neturi. Lygiavamzdis šautuvas kainavo daugiau kaip 1000 Lt. Perkant paklausus, kiek tas šautuvas kainuoja, pardavėjas to paklausė R. P.. Jam pasakius kainą padavė šautuvą.

Liudytojas D. J. paaiškino, kad Pane(duomenys neskelbtini) pirko šautuvą „Toz 34 20“. Tai galėjo būti 2005 m. Šautuvą pardavė R. P.. Pinigus (apie 1400 Lt) sumokėjo jam. Buvo išmuštas kasos čekis, užpildyti visi reikalingi dokumentai. Ar čekyje įmušta suma atitiko sumokėtą sumą, nežino.

Liudytojas E. J. paaiškino, kad ginklą „Beretta AL 391“ pirko 2005 metais parduotuvėje Panevėžyje, prie autobusų stoties. Pamena, kad ilgai rinkosi ginklą ir R. P. jį padavė. Už ginklą sumokėjo apie 3000 Lt. Ar gavo kasos čekį, nepamena. Tačiau žino, kad buvo išrašyti visi reikalingi dokumentai.

Liudytojas A. U. paaiškino, kad ginklą „Sako 75“ pirko (duomenys neskelbtini). Ginklą padavė R. P., jam ir sumokėjo pinigus (apie 4000 Lt). Nepamena, ar ta suma galėjo būti didesnė nei 5000 Lt. Mano, kad kasos čekis turėjo būti išmuštas, tačiau to tiksliai nepamena.

Liudytojas A. V. paaiškino, kad šautuvą „Tikka T3“ pirko ginklų parduotuvėje (duomenys neskelbtini). Ginklą pardavė R. P.. Sumokėjo 2000–3000 Lt. Kam padavė pinigus, R. P. ar pardavėjui, nepamena, tačiau tikrai žino, jog gavo kasos čekį ir jame suma atitiko. Tai pamena, kadangi reikėjo deklaruoti turtą.

Liudytojas R. Š. parodė, kad šautuvą „IŽ 18 MN“, kalibras 3006, Nr. (duomenys neskelbtini), pirko (duomenys neskelbtini). Ginklą pardavė R. P.. Tuo pačiu metu pirko ir optiką bei dar kažką iš drabužių. Už viską sumokėjo daugiau kaip 1000 Lt. Sumokėjęs pinigus kasos čekį gavo. Ar šautuvas galėjo kainuoti 840 Lt, nežino.

Liudytojas E. B. paaiškino, kad 2006 metais šautuvą „Tikka T3“ pirko parduotuvėje „V.“. Šautuvą pardavė R. P., kartu pirko ir dėklą. Už viską sumokėjo daugiau kaip 1000 Lt. Galėjo būti ir 2600 Lt. Sumokėjus už prekes čekį jam davė ir suma jame buvo teisinga.

Liudytojas G. B. paaiškino, kad maždaug prieš trejus metus ginklų parduotuvėje (duomenys neskelbtini) pirko šautuvą „Tikka T3“. Kartu pirko ir optiką, dėklą, šovinius. Už viską sumokėjo apie 4000 Lt. Ar buvo išmuštas čekis, nepamena.

Liudytojas A. B. paaiškino, kad 2003 metais parduotuvėje „V.“ pirko ginklą „Beretta P37 561“. Ginklą pardavė R. P.. Už ginklą ir dėklą sumokėjo apie 4000 Lt. Ar buvo duotas čekis, nepamena. 2006 metais toje pačioje parduotuvėje pirko šautuvą „Sako“ Nr. (duomenys neskelbtini). Už ji taip pat sumokėjo apie 4000 Lt. Galėjo būti 4250 Lt. Pinigus sumokėjo R. P. ir gavo čekį.

Ekspertas J. V. nurodė, kad atliko ekspertizę dėl materialinių vertybių trūkumo UAB „V.“. Paaiškino, kad materialinių vertybių trūkumas susidarė nuo 1999-11-11 iki 2006-09-08. Kadangi pagrindinė trūkumo suma nustatyta už laikotarpį nuo 2006-01-04 iki 2006-09-08, nors pagal eksperto atliktą tyrimą trūkumas jau buvo, jis turėjo būti užfiksuotas jau anksčiau ir turėjo jau būti spręsta dėl išieškojimo ar padengimo. Pagal atliktą tyrimą, ekspertas priėjo nuomonę, kad tas trūkumas buvo jau 1999 metais. Paprasčiausiai buvo taisomi dokumentai. Trūkumas nustatomas už atskirus inventorizacinius laikotarpius, kurie buvo nurodyti tyrime. Tas trūkumas susidarė, tai yra jis jau buvo nuo 1999 metų. Jis paprasčiausiai buvo slepiamas dokumentuose, perrašant inventorizacijos aprašus, inventorizacijos aktus. UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) parduotuvė atidaryta nuo 1999-11-11 ir nuo šios dienos parduotuvei buvo teikiamos materialinės vertybės – prekės. Trūkumas galėjo susidaryti per tą laikotarpį. Per kaltinime nurodytą laikotarpį jis buvo nustatytas, kadangi trūkumas nustatomas tam tikrai inventorizavimo datai. Už tą laikotarpį buvo nustatyta pagrindinė trūkumo suma. Buvo netvarka buhalterijoje, paprasčiausiai buvo tokie nesklandumai, perrašyta buvo. Užtai ir buvo nustatyti trūkumai ir tokios pačios sumos pertekliai. Trūkumas yra apskaičiuojamas konkrečiai datai, už kokį inventorizacinį laikotarpį ir kada tas trūkumas galėjo susidaryti. 2006-01-04 – 2006-09-06 laikotarpiu susidarė 56 212,83 Lt piniginių lėšų trūkumas, čia yra tik grynųjų pinigų trūkumas kasoje. Toliau rašoma – piniginių lėšų trūkumas susidarė per visą 1999–2006 laikotarpį ir buvo slepiamas. Matyti, kad yra prieštaravimas. Ekspertai gavo klausimą, kada galėjo susidaryti trūkumas, per kokį laikotarpį. Pirmoji atsakymo dalis yra nevisiškai tiksli, nes ne per tą laikotarpį susidarė trūkumas, jis tik nustatytas per tą laikotarpį, kadangi yra inventorizaciniai dokumentai. Čia galima patikslinti, kad tuo laikotarpiu buvo nustatytas tas susidaręs trūkumas. Dabar mato savo išvadoje prieštaravimus. Tą pirmą 1.1 1.3 punkto sakinį dabar suformuluotų taip: 2006-01-04 – 2006-09-06 laikotarpiu nustatytas 56 212,83 Lt grynųjų pinigų trūkumas, kuris susidarė per visą tą laikotarpį. Šitas sakinys yra daugiau apie slėpimą dokumentuose. Daugiau prieštaravimų šioje vietoje nėra. Prekių trūkumas galėjo susidaryti per visą laikotarpį nuo 1999-11-11 ir būti slepiamas. Prekių trūkumas nustatytas taip – imamas dokumentinis likutis pradžioje, plius pajamos, minus išlaidos ir išvedamas dokumentinis likutis pagal dokumentus, ir lyginamas su faktiniu likučiu, nustatytu pagal inventorizacijos aprašą, kurį daro inventorizacinė komisija. Tyrė tuos žurnalus, kur nurodyti pardavimai, bet ten tik nurodyti numeriai. Ten nebuvo nurodytos kainos, nebuvo ką „minusuoti“, nes papildomai dar „minusavo“, atsižvelgiant į tuos žurnalus, bet ekspertai galėjo nustatyti tik pagal tuos numerius, kadangi pavadinimai nieko nereiškia. Tikrindami „išminusavo“, paskui buvo dar parašyta, kad dar kažkur rasta, bet kokie skaičiai, negalėjo pridėti, kažką patikrinti, kad jie nurašyti. Ką galėjo, tą pagal savo galimybes ir nurašė. Paprasčiausiai, tie trūkumai galėjo būti dėl netvarkingos apskaitos, ne viskas buvo fiksuojama, pardavimai, pinigai, gal neatitiko prekės. Gal buvo laikoma, kad prekė parduota, o pinigų nėra. Nustatant trūkumą pagrindinis dokumentas yra inventorizacinis aprašas, inventorizacinis aktas. Yra materialiai atsakingas žmogus, kuris savo parašu patvirtina, kad visi dokumentai atiduoti į buhalteriją, visi pavadinimai surašyti tiksliai, normaliai, tai yra pagrindinis dokumentas nustatant trūkumą, perteklių. Matyti, kad faktinio patikrinimo nebuvo daryta, paprasčiausiai buvo įrašomi duomenys. Faktinius patikrinimus turėjo daryti įmonės administracija. Inventorizacijos tvarka yra nustatyta – vieną kartą per metus, sudarant balansą, turi tvarkingai atlikti inventorizaciją, faktiškai atlikti visus patikrinimus, skaičiavimus. Įmonėje 2003 ar 2001 metais buvo nustatytas 15 000 Lt trūkumas ir tas trūkumas buvo suformuotas kaip atskiras sandėlys. Tai yra nenormalu, taip negalima buvo daryti. Jie turėjo iš karto nustatyti priežastį ir išieškoti iš kaltų asmenų. O buvo paprasčiausiai sudarytas žiniaraštis, perrašyti pavadinimai. Tada buvo nustatyti tik prekių trūkumai, tos prekės buvo surašytos kaip atskiras sandėlys, ir pradėjo dirbti kitas direktorius. Dėl to ir nurodyta, kad tas trūkumas galėjo susidaryti už visą tą laikotarpį nuo 1999 metų, net dirbant G., nes matyti, kad ten yra paprasčiausiai perrašyti inventorizaciniai žiniaraščiai, faktinio patikrinimo nebuvo. Tas trūkumas galėjo atsirasti ir dirbant kitam direktoriui. Yra perdavimo aktas, vienas perdavė, kitas priėmė, parašai yra, tai reiškia, priėmė savo materialinėn atsakomybėn. Išvada yra sąlyginė, nurodo, kad galėjo trūkumas susidaryti per tą visą laikotarpį, tai apima dviejų direktorių darbo laikotarpį.

Trūkumas galėjo susidaryti per tą laikotarpį, tiek dirbant vienam, tiek kitam direktoriui. Perdavimas buvo tiek išeinant vienam, tiek kitam. Pagal dokumentus nustatė, kad antro direktoriaus darbo laikotarpiu realaus trūkumo nėra. Trūkumas susidarė dėl netvarkingos apskaitos parduotuvėje, kadangi visi dokumentai buvo pildomi parduotuvėje.

Papildomai gavus dokumentus ir atlikus 2006-09-08 inventorizaciją, ekspertai „minusavo“ prekes. Atrodo, kad po tos datos buvo pardavimai ir pagal gavimo–pardavimo žurnalus dar žiūrėjo, nes po inventorizacijos dar buvo pardavimai. Buvo pasirašyti kažkokie aktai. Tirdami „minusavo“ konkrečias prekes ir sumažino prekių likutį. Tada nustatė tik prekių trūkumą, o ne pinigų. Buvo nustatytas pinigų likutis 09.06 ir daugiau nežiūrėjo. Piniginių lėšų trūkumo nebenustatinėjo. 2006-09-08 ar 9 d. surašytas inventorizacijos aprašas prekių, o piniginių lėšų – 6 d.

Atliekant ekspertizę galima išskirti trūkumus P. ir G. darbo laikotarpiais. Tokio klausimo prokurorai nebuvo uždavę. Žiūrėjo į slėpimą buhalterinėje apskaitoje, kur tas trūkumas galėjo būti paslėptas dokumentuose. Kito direktoriaus darbo laikotarpiu nenustatytas trūkumas. Klausime nėra nurodyta, ar vienas laikotarpis, ar kitas laikotarpis. Kokį klausimą uždavė, į tokį klausimą ir stengėsi atsakyti. Jei būtų užduotas klausimas kitoks, galėtu į jį atsakyti, galima būtų atskirti laikotarpius. Antro sandėlio atsiradimas – tai yra požymiai to, kad slepia kažką apskaitoje. Nustatytas trūkumas ir po to toks pat perteklius irgi rodo, kad čia yra kažkas negerai. Atskiro sandėlio suformavimą galima vertinti kaip netvarkingą buhalterinę apskaitą, tai yra toks slėpimo būdas siekiant paslėpti trūkumą parduotuvėje. Už buhalterinę apskaitą atsakingas įmonės vadovas, vyr. finansininkas vykdo buhalterinės apskaitos norminius aktus. Parduotuvės vadovas, nežinant įmonės savininkams, finansininkui, pats suformuoti tokio atskiro sandėlio negali. Čia buhalterijos darbuotojai suformavo atskirą sandėlį, aišku su savininkų žinia. Negalima sakyti, kad P. inicijavo tą apgaulingą buhalterinę apskaitą.

Ekspertizės išvada dėl laikotarpio nėra tiksli. Nustatytas trūkumas tik remiantis dokumentais. Kaip nurodyta ekspertizės akto 13 lape, nurodyta, per kokį laikotarpį ir dėl ko galėjo susidaryti materialinių vertybių trūkumas. P. priėmė prekes ir turėjo užtikrinti apskaitą, pirkimą–pardavimą, registravimą. Į inventorizacijos aktus įrašus daro buhalterijos darbuotojai. P. inventorizacijoje dalyvauja tik kaip materialiai atsakingas asmuo, jis pasirašo, kad visus dokumentus, visas prekes pateikė inventorizacijai, ir dalyvauja, stebi. Galima daryti išvadą, kad už tą laikotarpį tas daugiau kaip 56 000 lėšų trūkumas buvo slepiamas, įrašant į inventorizacijos aktus būtent mažesnį nei faktinis piniginių lėšų likutį, ir tą padarė buhalterijos darbuotojai, bet ne P..

Buvo ne tai, kad pinigai neįnešti, o buvo prekės nenurašytos. Po inventorizacijos P. buvo atleistas ir jis nedalyvavo parduotuvės veikloje. Pinigai buvo užpajamuoti, bet gal nebuvo „minusuoti“ iš apskaitos. Paskui išlindo, kad ginklai ir dar kažkas buvo kitame sandėlyje, dokumentai ir po inventorizacijos surašyti.

Galima teigti, kad nebuvo pakankamai tvarkingai atliekama buhalterinė apskaita šitoje įmonėje. Jei tvarkinga apskaita, tai galima būtų iš karto nustatyti ir piniginių lėšų, ir prekių trūkumą. Negalima teigti, kad būtent dėl P. kaltės atsirado šitie piniginių lėšų trūkumai. Inventorizacijos aktas taip surašytas, kad per tą laikotarpį nuo 2006-01-04 – 2006-09-06 išlindo tas piniginių lėšų trūkumas. Jei buhalterija būtų buvusi tvarkinga, tai nebūtų ten taip parašyta. Atsimena, kad ten atspausdintas paprastas lapas, pasirašytas direktoriaus ir buhalterės. Nežino, ar ten tikrai buvo 600 Lt, o gal ir daugiau. Šiaip rašosi, kokiomis kupiūromis, blankai tokie nestandartiniai – čia kalbant apie grynųjų pinigų inventorizacijos aktą. Ten buvo paprasčiausia atspausdintas lapas – kasoje 620 Lt, o turėjo būti daugiau – 56 832 Lt. Iš karto išlindo, kad trūkumas yra kasoje ir kasos knygoje. Laikotarpiu nuo 2006-01-04 iki 2006-09-06. Kadangi pagal 2006-01-04 inventorizacijos aktą jokio trūkumo ir pertekliaus nebuvo, buvo 49 502 Lt, o jau 2006-09-06 buvo 620 Lt, o pagal apskaitos duomenis turėjo būti 56 832 Lt. Vis dėlto buvo tokia nuomonė, kad susidarė tas trūkumas anksčiau, per visą nurodytą laikotarpį, ir jis buvo slepiamas.

Ekspertai nenustatė, dėl kokių priežasčių susidarė grynųjų pinigų trūkumas, kadangi nenustatė, pagal kokį dokumentą jis galėjo būti slepiamas, kas buvo nurašyta daugiau, mažiau, šito nenustatė.

Ekspertė M. K. pareiškė, kad, tvirtina ekspertizės išvadą. Nurodo, jog ekspertizės metu buvo rasta daug neatitikimų tarp apskaitos ir pirminių dokumentų, tačiau inventorizacijos metu tie neatitikimai neišaiškėjo. 2001 m. rastas trūkumas ir prekės perkeltos į virtualų sandėlį. Toje inventorizacijoje buvo išvardytos rastos ir nerastos prekės, bet likučiai iškelti, o į trūkumą neįkelti, gal jie kažkur yra, gal jų nėra, bendrovė nusprendė iki galo nesiaiškinti, kaip ten buvo.

Dėl dovanų čeko tai, kiek atsimena, tai ant to dovanų čekio buvo parašas ne tos parduotuvės darbuotojo, kurioje čekis išduotas. Tvarka yra tokia, kad išduodamas čekis ir paimami pinigai, bet čia susiję ne su piniginėmis lėšomis, o materialinėmis. Mano, kad tai buvo apskaitos klaida – įtraukė ne į tos parduotuvės apskaitą. Tai buhalterijos klaida, o ne parduotuvės vedėjo. Nebent jie turėjo nurašymui kažkokį pagrindą, bet iš pateiktų dokumentų to nematyti.

Dėl ekspertizės akto 40-e lape išdėstytų faktų paaiškino: kadangi pasirašė ne tos parduotuvės darbuotojas, todėl nėra įsitikinusi, kad tos prekės parduotuvę pasiekė. Gal ten buvo tokia praktika, to nežino. Esmė yra ta, kad yra daug didesnių ir mažesnių pažeidimų, tai tas dokumentinis likutis, remdamasi kuriuo bendrovė nustatė trūkumą, skirtumą tarp prekių, kurios turėjo būti parduotuvėje ir kurios rastos, yra nelabai patikimas. Todėl toje vietoje išvados ir neteikė, nes turėtų viską iš naujo perskaičiuoti, o ekspertas – buhalteris netvarko apskaitos, jis tik nustato tam tikrus trūkumus, juos nurodo. Šiuo atveju negalėtų peržiūrėti apskaitos už 5 metus.

Dėl išvados ekspertizės 65-e lape paaiškino, kad tas trūkumas kaupėsi nuo 1999 metų. Buhalterinėje apskaitoje turėjo atsispindėti, kad 2001 m. nerado 23 000 Lt grynaisiais, tačiau kasos knygoje neatitaisė tų likučių. Kiek pamena iš bylos medžiagos, kaltinamasis lyg buvo susitaręs su direktoriumi, kad jis dalimis dengs, bet apskaitoje tai neatsispindi, todėl neaišku, ar jis kažkiek padengė, nes iš buhalterinės apskaitos dokumentų tai visiškai neaišku. Kai po R. P. trumpam buvo paskirtas kitas direktorius, tai tas 23 000 Lt kasos likutis nebuvo atitaisytas, o kiek iš tikrųjų kasoje buvo grynųjų pinigų, neaišku. Atliekant vėlesnes inventorizacijas, jei pinigai nebuvo grąžinti, tai rašydami, kad kasoje viskas tvarkoje, turėjo matyti tą likutį.

Dėl 33 000 Lt piniginių lėšų 66-e išvados lape. Inventorizacijos metu jų nebuvo rasta, ta suma susidarė per 5 metus. Laikmenoje yra nurodytas kiekvienos dienos pabaigos dokumentinis likutis, jis turėjo būti didesnis nei 33 000 Lt.

Ekspertizės išvada yra sąlyginė, kadangi iš dokumentų kitaip negalima pasakyti. Jei bendrovė peržiūrėtų tų materialinių vertybių judėjimą, kad atitiktų pirminius dokumentus, pašalintų visus rastus ir nerastus trūkumus, tai galima gauti naują inventorizacijos rezultatą. Jei bendrovė savo apskaitą sutvarkytų pagal pirminius dokumentus, kad neliktų neatitikimų, tai gautųsi kitas dokumentinis likutis, kurį reikėtų palyginti su faktiniu, kurį rado tos paskutinės inventorizacijos metu, tada gautųsi naujas inventorizacijos rezultatas, kuris gal būtų patikimesnis.

Kaltinamasis R. P. atkreipė dėmesį, kad jei tyrimo metu būtų sulyginta su kasos čekiais, tai būtų matyti daug skirtumų, nes kasoje sumušti yra vieni dalykai, o kitą dieną iš buhalterijos būdavo skambučiai, kad ne tokios prekės, kad reikia nurašyti kitas. Tai buvo beveik kiekvieną dieną. Parduodi 20 šovinių ar kažko, pasako, kad pagal jų duomenis šitų prekių nebėra likučio, liepia nurašyti ką nors kitą. Todėl realiai parduodi vieną daiktą, o nurašai kitą – skirtumas labai didelis.

Atsakydama į šį pastebėjimą ekspertė nurodė, kad kaltinamojo paaiškinime tiesos yra, tačiau vargu, ar ekspertai tirtų kontrolines kasos juostas, nes tai didelis darbas, reikėtų lyginti, kas yra anuliuojama, kokie yra grąžinimai ir pan.

Ekspertė nurodė, kad kai kaltinamasis 2002 m. sausio 23 d. nustojo dirbti, nebuvo atlikta inventorizacija. Neaišku, ką jis perdavė naujam direktoriui, nebent tik perdavė dokumentinį likutį, kuris buvo nelabai aiškus, o grįžus dirbti spalio 23 d. nurodyta, kad R. G. perduoda materialines vertybes, bet rastų prekių skiltis neužpildyta, todėl neaišku, ar jie atiko prekių patikrinimą ar ne, nes inventorizacijos aprašas turėtų atrodyti taip: dokumentinis likutis, o šalia – faktiškai rastas. Ta skiltis „faktiškai rasta“, nebuvo užpildyta.

Kai buvo paskutinė inventorizacija, nurodyti dalyvavę asmenys, skiltyje „faktiškai rasta“ pildyta su visokiais taisymais.

Iš inventorizacijos akto matyti, kad 2006-09-06 parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), nustatytas 56 212,83 Lt trūkumas (t. 1, b. l. 3–4).

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) parduotuvėje nustatytas 56 212,83 Lt pinigų trūkumas, 105 770,98 Lt prekių trūkumas ir 5 122,27 Lt prekių perteklius. Pinigų trūkumas susidarė per laikotarpį nuo 2006-01-04 iki 2006-09-06 (t. 1, b. l. 28–46).

Iš UAB „V.“ direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) bei darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. P. nuo 1999-11-16 priimtas dirbti UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filialo direktoriumi (t. 1, b. l. 6 62).

Iš visiškos materialinės atsakomybės sutarties matyti, kad 1999-11-16 su R. P., kaip UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filialo direktoriumi, sudaryta materialinės atsakomybės sutartis (t. 1, b. l. 70).

Iš darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nuo 2002-01-24 R. P. pareigos pasikeičia, jis priimamas dirbti pardavėju į UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) skyrių (t. 1, b. l. 63).

Iš pateiktos pardavėjo pareigybinės instrukcijos matyti, kad R. P. su ja susipažino 2002-01-25 (t. 1, b. l. 71).

Iš darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2001-11-05 R. G. priimtas dirbti laikinai einančiu UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus pareigas (t. 1, b. l. 78).

Iš pateiktų sutarčių ir instrukcijų matyti, kad 2001-11-06 su R. G. sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis bei jis pasirašytinai supažindintas su filialo direktoriaus pareigybine instrukcija, kasininko pareigybine instrukcija, (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus pareiginiais nuostatais dėl buhalterinės apskaitos (t. 1, b. l. 80–84).

Iš darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nuo 2002-01-24 R. G. priimamas į darbą UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus pareigas (t. 1, b .l. 79).

Iš 2002-10-22 UAB „V.“ direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nuo 2002-10-23 R. P. paskiriamas eiti UAB „V.“ Panevėžio filialo direktoriaus pareigas (t. 1, b. l. 64).

Iš 2004-01-29 UAB „V.“ direktoriaus įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pakeičiamos R. P. pareigos ir nuo 2004-02-02 jis paskiriamas eiti UAB „V.“ Panevėžio filialo parduotuvės vedėjo pareigas. Su šiuo įsakymu R. P. supažindintas pasirašytinai (t. 1, b. l. 65).

Iš 2004-03-01 UAB „V.“ direktoriaus potvarkio matyti, kad R. P. paskiriamas laikinai eiti UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) parduotuvės adresu (duomenys neskelbtini), vedėjo pareigas nuo 2004-03-01. Pats R. P. su šiuo potvarkiu nesupažindinamas (t. 1, b. l. 66).

Iš 2004-03-01 parduotuvės vedėjo pareigybinės instrukcijos matyti, kad su šia instrukcija R. P. supažindintas (t. 1, b. l. 72–74).

Iš 2002-10-24 kasininko pareigybinės instrukcijos matyti, kad su šia instrukcija R. P. supažindintas (t. 1, b. l. 75–76).

Iš 2002-10-23 perdavimo akto matyti, kad R. G. perduoda (duomenys neskelbtini) filialo direktoriui R. P. 5390, 93 Lt grynųjų pinigų likutį (t. 1, b. l. 92).

Iš 2002-12-31 UAB „V.“ kasos inventorizacijos aprašo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad inventorizacijos metu faktiškai rasta 13 870,29 Lt. Pasirašo komisijos nariai ir bendrovės direktorius (t. 1, b. l. 93).

Iš 2006-01-04 UAB „V.“ kasos inventorizacijos aprašo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad inventorizacijos metu faktiškai rasta 49 502,21 Lt. Pasirašo komisijos nariai, bendrovės direktorius ir R. P. (t. 1, b. l. 95).

Iš 2008-01-31 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog specialistas nustatė, kad 56 495,53 Lt piniginių lėšų trūkumas susidarė laikotarpiu nuo 2006-01-04 iki 2006-09-06. Be to, konstatuota, kad tiek vedant buhalterinę apskaitą, tiek atliekant inventorizacijas nebuvo laikomasi įstatymais nustatytos tvarkos ir reikalavimų ir todėl negalima nustatyti, koks buvo 2001-10-23 dieną atliktos inventorizacijos metu nustatytas materialinių vertybių neatitikimas su buhalterinės apskaitos duomenimis, negalima nustatyti ir išskirti dalies prekių, gautų pagal Panevėžio parduotuvės darbuotojų nepasirašytus dokumentus, panaudojimo (t. 2, b. l. 70–96).

Iš papildomos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog specialisto nuomone, piniginių lėšų trūkumas susidarė per laikotarpį nuo 2006-01-04 iki 2006-09-06, kadangi ankstesnių inventorizacijų metu piniginės lėšos kasoje buvo randamos ir jos sutapdavo su buhalterinės apskaitos duomenimis (t. 3, b. l. 12–16).

Iš atsakymų, gautų iš komercinių bankų, matyti, kad R. P. tik viename banke turi sąskaitą, kurioje yra nedidelė suma pinigų (t. 3, b. l. 161–178, t. 4, b. l. 3–13).

Iš 2009-07-15 teismo psichiatrijos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. P. nustatytas pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo depresijos epizodas, tačiau skirti jam ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę netikslinga (t. 9, b. l. 18).

Iš 2009-08-31 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad specialistas iš esmės atkartoja ankstesnes išvadas ir teigiama, jog piniginių lėšų – 56 495,53 Lt trūkumas susidarė per laikotarpį nuo 2006-01-04 iki 2006-09-06 (t. 9, b. l. 47–64).

2010-05-07 ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad 2000-12-31 – 2001-10-24 laikotarpiu susidarė 23 142,18 Lt grynųjų pinigų trūkumas. 2001-10-24 – 2002-10-23 laikotarpiu susidarė 23 142,18 Lt grynųjų pinigų perteklius. 2006-01-04 – 2006-09-06 laikotarpiu susidarė 56 212,83 Lt grynųjų pinigų trūkumas. 15 126,82 vnt. (už 76 190,31 Lt) materialinių vertybių trūkumas susidarė per laikotarpį nuo 1999-11-11 iki 2006-09-06 (t. 10, b. l. 26–41).

Iš 2010-06-19 Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimo matyti, kad baudžiamoji byla L. N. atžvilgiu nutraukta nesurinkus pakankamai įrodymų, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 str. 1 d. (t. 10, b. l. 90–97).

Iš 2012-06-27 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ekspertas praktiškai nė į vieną klausimą negalėjo atsakyti kategoriškai. Beveik visos išvados yra sąlyginės, kadangi ekspertas negali nustatyti realaus prekių ir piniginių lėšų judėjimo (t. 11, b. l. 172–239).

Dėl veikos vertinimo

Suformuluotame kaltinime nurodoma, kad R. P. nuo 2001 m. spalio 23 d. iki 2006 m. rugsėjo 6 d., tiksliai tyrimu nenustatytomis dienomis ir valandomis, pažeisdamas UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus ir pardavėjo, UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) vedėjo pareigybinių instrukcijų nuostatas ir reikalavimus bei visiškos materialinės atsakomybės sutarties nuostatas bei neapskaitydamas bendrovės buhalterinėje apskaitoje, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nepagrįsdamas apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis, prekių gabenimo važtaraščiais, vidaus važtaraščiais), pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „V.“ priklausantį turtą – pinigus (132 734,07 Lt), o būtent: pagal 2006-01-04 – 2006-09-08 laikotarpio pabaigai apskaičiuotą materialinių vertybių – 18023,82 vnt. 81633,63 Lt (po prekių pertekliaus užskaitos 15 126,82 vnt. 76238,54 Lt) sumai prekių trūkumą. Iš esmės kaltinimas grindžiamas tuo, kad jis netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą. Tačiau tiek iš byloje surinktos medžiagos, tiek iš specialistų bei ekspertų išvadų matyti, kad R. P. nebuvo atsakingas už buhalterinę apskaitą. UAB „V.“ buhalterinę apskaitą tvarkė specialiai tam paskirtas asmuo – buhalteris. Nors kaltinimo tekste teigiama, kad R. P. pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nepagrindė apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis, prekių gabenimo važtaraščiais, vidaus važtaraščiais), tačiau kaltinimas jam nei pagal BK 222 str., nei pagal BK 223 str. nėra pareikštas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad į kaltinimą R. P. įtrauktas laikotarpis nuo 2001-10-23, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad nuo 2001-11-05 (duomenys neskelbtini) parduotuvės laikinai einančiu direktoriaus pareigas, o nuo 2002-01-24 – direktoriaus pareigas ėjo R. G..

Pats kaltinimas yra prieštaringas ir nesuprantamas. Kaltinamojo akto 2 lape (t. 11, b. l. 2) teigiama, kad R. P. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „V.“ turtą – pinigus (132 734,07 Lt), o būtent: pagal 2006-01-04 – 2006-09-08 laikotarpio pabaigai apskaičiuotą materialinių vertybių – 18 023,82 vnt. 81633,63 Lt sumai. Po visų prekių išvardijimo, paneigiant pirmesnį teiginį jau tvirtinama, kad jis padarė 15 126,82 vnt. prekių trūkumą 76 238,54 Lt sumai. Jei dėl sumos dar galima suprasti, kad ji sumažėjo įvertinus rastų prekių perteklių, tai visai neaišku, kodėl sumažėjo pačių prekių skaičius.

Iš byloje esančių duomenų bei specialisto išvados Nr(duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 91) matyti, kad 2001 m. spalio 22–23 dienomis vykusios inventorizacijos metu buvo nustatytas 15 282,02 Lt prekių trūkumas, tačiau šis trūkumas nebuvo fiksuotas apskaitoje, o įformintas kaip atskiras sandėlis ((duomenys neskelbtini) filialas „N“), kuriame nesamos prakės buvo fiksuojamos kaip esamos. R. P. į kaltinimą įtraukta, kad jis pasisavino 14 693,66 Lt už prekes buvusias tame „N“ sandėlyje, įvertinus tai, kad iki 2006 metų rugsėjo mėnesio inventorizacijos dalis prekių atsirado. Neaišku, kokiu pagrindu šių prekių vertė įtraukta į kaltinimą, kadangi nuo 2001-11-05 iki 2002-10-23 parduotuvės vedėjo pareigas ėjo R. G.. Jam perimant vadovavimą parduotuvei sandėlyje „N“ įformintos prekės nebuvo fiksuotos kaip trūkumas. 2002-10-23 R. P. perimant vadovavimą parduotuvei nėra jokių duomenų, kad jis perėmė ir minėtąjį sandėlį „N“. Atkreiptinas dėmesys, kad dalis prekių, kurių buvo pasigesta 2001 m. spalio mėnesį, vėliau atsirado ir atsirado jos ne tik parduotuvei vadovaujant R. P., bet ir R. G. vadovavimo metu.

Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atskleista, kaip ir kokiu būdu vyko pasisavinimas (ar buvo pasisavintos prekės ar pinigai už parduotas prekes). Išnaudojus visas galimybes šios aplinkybės nenustatytos ir teisminio nagrinėjimo metu. R. P. kaltinamas, kad jis, pardavęs prekes ir iš pirkėjų gavęs pinigus, juos pasisavino. Tai yra tik prielaida, kadangi byloje nėra duomenų, jog pasisavinti pinigai pardavus prekes, o ne pačios prekės. Tik dalyje dėl šautuvų yra neabejotinai įrodyta, kad jie buvo parduoti. Kaltinimas R. P. grindžiamas tuo, kad jis buvo pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, tokios pat visiškos materialinės atsakomybės sutartys buvo sudarytos ir su visais kitais parduotuvėje dirbusiais pardavėjais. Kaip matyti iš paties R. P. ir liudytojų (buvusių pardavėjų) parodymų, absoliučią daugumą prekių pardavė ne R. P., o būtent kiti pardavėjai. R. P. daugiausia dalyvaudavo parduodant šaunamuosius ginklus. Kaip galima suprasti iš kaltinimo, tai pinigų pasisavinimas galimai vyko parduodant prekes ir neįmušant į kasą. Tai kelia abejonių, kad vien tik R. P. galėjo parduoti 18 023,82 vnt. ar 15 126,82 vnt. nefiksuodamas to kasos aparate.

Kaip nusikalstamos veikos padarymo būdas R. P. inkriminuota, jog jis padarytą 115 126,82 vnt. prekių trūkumą už 76 238,54 Lt slėpė, inventorizacijos aprašuose įrašydamas dokumentinį prekių likutį. Toks kaltinimas neatitinka faktinių aplinkybių. Iš pateiktų dokumentų (inventorizacijų aktų) matyti, kad R. P. neatlikinėjo inventorizacijų ir nesurašinėjo inventorizacijos aprašų. Jis tik pateikdavo dokumentus ir materialines vertybes. Visais atvejais inventorizacijas atliko ir dokumentus pildė UAB „V.“ sudaryta inventorizacinė komisija. R. P. neturėjo jokios realios galimybės įrašyti į minėtus inventorizacijos aprašus tikrovės neatitinkančių duomenų. Apklaustas teisme ekspertas J. V. kategoriškai nurodė, kad į inventorizacijos aktus įrašus daro buhalterijos darbuotojai. P. inventorizacijoje dalyvavo tik kaip materialiai atsakingas asmuo, jis pasirašė, kad visus dokumentus, visas prekes pateikė inventorizacijai, ir dalyvavo, stebėjo. Ekspertas darė išvadą, kad galimai už visą laikotarpį tiek daugiau kaip 56 000 Lt lėšų trūkumas, tiek prekių trūkumas buvo slepiami, įrašant į inventorizacijos aktus būtent mažesnį nei faktinis piniginių lėšų likutį bei dokumentinį prekių likutį, ir tą padarė buhalterijos darbuotojai, bet ne R. P..

Specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) teigiama, kad visas trūkumas, tiek piniginių lėšų, tiek prekių susidarė per laikotarpį nuo 2006-01-04 iki 2006-09-08. Tokias išvadas tyrimą atlikę specialistai padarė imdami kaip pagrindą UAB „V.“ inventorizacijas, atliktas (duomenys neskelbtini) parduotuvėje, t. y. manydami, kad tuose inventorizacijų aprašuose atspindėti tikrovę atitinkantys duomenys. Tai, kad inventorizacijos aprašuose užfiksuoti duomenys neatitiko faktinės padėties minėtoje parduotuvėje, išsamiai ir argumentuotai įrodyta tiek 2010-05-07 ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) tiek 2012-06-27 ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini). Savo išvadas ekspertai J. V. ir M. K. patvirtino ir plačiau pakomentavo apklausti teisme. Netikėti šiomis išvadomis nėra pagrindo. Todėl teismas vadovaujasi ne specialistų išvadomis, o ekspertizės aktais. Minėtų ekspertizių aktuose atlikus prekių ir piniginių lėšų judėjimą, jų kaitą neabejotinai nustatyta, kad tiek prekių trūkumas, tiek piniginių lėšų trūkumas susidarė per laikotarpį nuo 1999 metų. Tuo tarpu inventorizacijų aprašuose buvo įrašomi duomenys, kurie atitiko UAB „V.“ buhalterinės apskaitos duomenis, bet ne faktinę padėtį parduotuvėje atspindintys duomenys. Tik 2001 m. spalio mėnesio inventorizacijos metu buvo nustatytas prekių ir piniginių lėšų trūkumas, tačiau tai nebuvo tinkamai įforminta. Prekių trūkumas faktiškai buvo paslėptas suformuojant „N“ sandėlį. Taip pat buvo nustatytas 23 142,18 Lt grynųjų pinigų trūkumas. Tačiau vėlesnėse inventorizacijose tie trūkumai nebeatsispindi. Apklausiama liudytoja L. N. teigė, jog vėliau R. P. padengė 23 142,18 Lt grynųjų pinigų trūkumą, tačiau tai patvirtinančių buhalterinių dokumentų nėra. Pats R. P. teigė, kad jis padengė apie 2–3 tūkstančius litų. Jei minėtas piniginių lėšų trūkumas buvo visiškai ar iš dalies padengtas, o buhalteriniais dokumentais tai neįforminta, tai kasoje turėjo būti atitinkamos sumos perteklius. Tai akcentavo ekspertas J. V.. Tačiau tokio pertekliaus nebuvo rasta. Priešingai, R. P. inkriminuota, kad jis pasisavino visą šią sumą (23 142,18 Lt per laikotarpį nuo 1999-11-11 iki 2001-10-23 ir 33 341,66 Lt per laikotarpį nuo 2001-10-24 iki 2006-09-06 (ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) t. 11, b. l. 237)).

Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu priimti procesiniai dokumentai yra prieštaringi ir iš esmės paneigiantys R. P. kaltę. 2010-06-19 priimtas Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą L. N. atžvilgiu (t. 10, b.l. 90–97). Šio nutarimo nustatomojoje dalyje, vertinant buhalterės L. N. veiksmus, kaip nustatytos nurodomos tokios faktinės aplinkybės:

„pagal papildomai tyrimui pateiktą 2001 m. spalio 23 d. UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filialo kasos inventorizacijos aprašą ir kasos knygos duomenis nustatyta, kad 2001-10-23 inventorizuojant UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filialo kasą buvo nustatytas 23 142,18 Lt grynųjų pinigų trūkumas. Remiantis dokumentais, laikotarpiu nuo 2001-10-23 iki 2002-10-23 minėta pinigų suma buvo įnešta (grąžinta) į filialo kasą“ (t. 10, b. l. 91); „Nustatyta, kad UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) parduotuvėje (filiale) nebuvo vykdomas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtintų 2000-02-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 179 4 punktas „... išrašius kasos išlaidų orderį, kurį pasirašo ūkio subjekto vadovas ir vyriausiasis buhalteris (buhalteris), nes laikotarpiu nuo 2001-01-01 iki 2001-10-23 iš UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filialo kasos buvo išmokėti 23 142,18 Lt bei laikotarpiu nuo 2006-01-04 iki 2006-09-06 iš (duomenys neskelbtini) parduotuvės kasos buvo išmokėti 56 495,53 Lt, tačiau kasos operacijos nebuvo įformintos kasos išlaidų orderiais“ (t. 10, b.l. 91–92); „...nebuvo vykdoma 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalis (visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais) bei atitinkamai 6 str. 2 dalis (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), nes laikotarpiu nuo 2001-01-01 iki 2001-10-23 iš UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) filialo kasos buvo išmokėti ir vėl įnešti į kasą 23 142,18 Lt bei laikotarpiu nuo 2006-01-04 iki 2006-09-06 iš (duomenys neskelbtini) parduotuvės kasos buvo išmokėti 56 495,53 Lt, tačiau kasos operacijos nebuvo įformintos apskaitos dokumentais – kasos pajamų ir išlaidų orderiais bei atitinkamai vykdytos kasos operacijos nebuvo įtrauktos į apskaitą. Dėl nustatytų pažeidimų UAB „V.“ (duomenys neskelbtini) parduotuvės kasoje susidarė 56 495,53 Lt trūkumas ir bendrovė patyrė nuostolį“ (t. 10, b. l. 92).

Panašiai šiame nutarime pasisakyta ir dėl prekių pajamavimo bei jų trūkumo. Akivaizdu, kad tiek piniginių lėšų, tiek prekių trūkumo atsiradimas šiame nutarime siejamas su aplaidžiu ar netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Kaip jau minėta R. P. nebuvo pavesta tvarkyti buhalterinę apskaitą. Už buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingi bendrovės vadovas ir buhalteris. Tačiau nutarime daroma išvada, kad nesurinka pakankamai duomenų, pagrindžiančių L. N. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 str. 1 d., padarymo. Todėl šiuo nutarimu ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu nutrauktas. Šis nutarimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Minėtas nutarimas reikšmingas tuo, kad jam kaip nustatyta aplinkybė nurodoma, jog piniginės lėšos buvo išmokėtos tinkamai neįforminant buhalterinių dokumentų, o prekės netinkamai pajamuojamos, t. y. nebuvo pasisavinimo. Tačiau nežiūrint to, byloje nesurinkus jokių papildomų įrodymų, nenustačius jokių naujų aplinkybių, priešingai minėto nutarimo išvadoms, R. P. pareikštas kaltinimas, kad jis pasisavino jo žinioje buvusį turtą ir tai padarė pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus.

Pats kaltinamasis R. P. dėl pareikšto kaltinimo prisipažįsta kaltu. Tačiau toks jo prisipažinimas nelaikytinas kaltės įrodymu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek viso teisminio nagrinėjimo metu jis nuosekliai tvirtino, kad nepasisavino nė vieno lito, nepaėmė nė vienos prekės. Iš jo paaiškinimų matyti, kad savo atsakomybę dėl nustatytų trūkumų pripažįsta, kadangi eidamas parduotuvės vedėjo ar direktoriaus pareigas buvo materialai atsakingas. Jis pripažįsta, kad matė, jog pagal buhalterinius dokumentus rodoma, kad jo parduotuvės kasoje kaupiasi grynieji pinigai, nors realiai tų pinigų nebuvo. Sutinka, kad kaip parduotuvės vadovas ir materialiai atsakingas asmuo privalėjo kelti šį klausimą, inicijuoti tyrimą, kodėl yra toks neatitikimas, tačiau realiai nieko nedarė. Dėl prekių trūkumo, mano, kad jis susidarė dėl painiavos buhalteriniuose dokumentuose (važtaraščiuose). Teigia, jog nuolatos būdavo nesusipratimai su prekes tiekiančiu sandėliu Šiauliuose. Daug kartų yra buvę, kad sandėlyje išrašomi važtaraščiai vienoms prekėms, tačiau nespėjus jų paimti (atvykus prekių po kurio laiko) būdavo duodama daugiau prekių ar kitokių prekių ir todėl iš naujo išrašomi važtaraščiai. Mano, kad prieš tai išrašyti važtaraščiai nebuvo naikinami, o patekdavo į buhalterinę apskaitą. Taip galėjo būti, kadangi jis pasirašinėjo nesigilindamas į dokumentų turinį. Be to, prekės buvo koduojamos (duomenys neskelbtini). Tačiau pardavus prekes nuolatos kildavo problemų, kadangi buhalterija sakydavo, jog tokių prekių (tokiais kodais) (duomenys neskelbtini) parduotuvėje negali būti. Todėl nuolatos tekdavo taisyti buhalterijai teikiamas ataskaitas apie parduotas prekes. R. P. taip pat nurodo, kad UAB „V.“ vadovybei bei buhalterijai buvo žinoma, kad parduotuvės kasoje nėra tokių pinigų sumų, kaip nurodyta buhalterinėje apskaitoje. Kadangi tų pinigų realiai nebuvo, todėl atliekant inventorizacijas jų ir negalėjo pateikti komisijai. Tokie kaltinamojo parodymai nėra paneigti. Priešingai, kaltinamojo parodymus iš dalies patvirtina ir 2012-06-27 ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) .Atsakydama į klausimą, dėl ko parduotuvėje galėjo susidaryti prekių trūkumas ar perteklius, ekspertė nurodė kelias galimas priežastis, tai – nenurašytos parduotos prekės, prekių perrūšiavimas (pagal R. P. aiškinimą po prekių pardavimo, reikalaujant buhalterijai, keisdavo ataskaitose jų kodus), neprekinių dokumentų (prekės pagal dokumentus užpajamuotos, bet negautos – atitinka kaltinamojo aiškinimą, kad sandėlyje buvo išrašoma po kelis važtaraščius toms pačioms prekėms). Minėtu ekspertizės aktu nustatyta, kad per laikotarpį nuo 1999-11-11 iki 2006-09-06 (duomenys neskelbtini) parduotuvėje užpajamuota prekių pagal 32 sąskaitas, bendrai 23 932,02 Lt sumai, kai važtaraščiuose prekių gavimas patvirtintas ne (duomenys neskelbtini) parduotuvės darbuotojų vardu. Tai neabejotinai parodo, kad buvo netinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita. Teisminio nagrinėjimo metu UAB „V.“ vadovui bei buhalterei nurodžius pavardes asmenų, pasirašiusių ant tokių važtaraščių, jie paaiškino, kad tai yra sandėlio, esančio Šiauliuose, parduotuvės Kaune darbuotojai, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl šios prekės užpajamuotos (duomenys neskelbtini) parduotuvei. Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad prekių trūkumas galėjos susidaryti dėl to, kad netinkamai buvo nurašomos pirotechninės priemonės ir nėra pirotechnikos priemonių inventorizacijos aprašų. Iš tos pačios ekspertizės akto matyti, kad šios priemonės buvo nurašomos taikant periodinį atsargų apskaitos būdą, o tokia tvarka nustatyta 1999-02-04 UAB „V.“ direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad kaltinamasis netinkamai nurašinėjo pirotechnikos priemones, vadovaudamasis bendrovės direktoriaus įsakymu. Dėl visų aukščiau išvardytų priežasčių ekspertas negalėjo pateikti kategoriškos išvados dėl prekių trūkumo ar pertekliaus. Kaip nurodo ekspertė, norint tiksliai atsakyti į šį klausimą būtina visiškai atstatyti prekių judėjimą, o tai nėra eksperto pareiga. UAB „V.“ buhalterė L. N. nurodė, kad atstatyti prekių judėjimą nuo 1999 metų yra neįmanoma. Tai reiškia, kad nėra nustatyta, koks realus prekių trūkumas ar perteklius, t. y. neaišku, ar yra padaryta žala UAB „V.“, ir jei padaryta, tai kokio dydžio. Tai nebuvo padaryta ikiteisminio tyrimo metu, to, išnaudojus visas galimybes, nepavyko padaryti ir teisminio nagrinėjimo metu.

Ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad piniginių lėšų trūkumas susidarė per laikotarpį nuo 1999-11-11 iki 2006-09-06. Kaip galimos šio trūkumo priežastys nurodytos trys alternatyvos – tai vagystė; už prekes gautų lėšų neatvaizdavimas apskaitoje; lėšų išlaidavimas be dokumentų. Paskutinioji priežastis yra nurodyta ir jau minėtame prokuratūros nutarime dėl baudžiamosios bylos nutraukimo L. N. atžvilgiu. Ekspertizės aktu taip pat neabejotinai nustatyta, kad lėšų trūkumas galėjo būti slepiamas formaliai atliekant inventorizacijas, t. y. neskaičiuojant faktiškai rastų pinigų, o įrašant į aprašus kasos dokumentinį likutį. Tą pati patvirtina ir kaltinamasis. Nors apklausti liudytojai L. N., D. R. (Ž.) ir E. O. visą laiką tvirtino, kad atliekant inventorizacijas kasoje esantys pinigai visada buvo realiai skaičiuojami, tačiau tokie jų parodymai vertinami kritiškai. Šiuos jų parodymus paneigia tiek 2010, tiek 2012 metų ekspertizės aktai. Be to, liudytoja L. N. tvirtina, kad pagal parduotuvės direktoriaus, o vėliau parduotuvės vedėjo pareigybines instrukcijas, R. P. privalėjo kiekvieną dieną įnešti į sąskaitą banke per dieną suprekiautus pinigus. Ji teigia, kad kaip įmonės buhalterė nuolatos ir primygtinai to reikalaudavo iš kaltinamojo. Kartais jis vieną ar kelias dienas neįnešdavo pinigų, nurodydamas įvairias priežastis, tačiau galiausiai tai atlikdavo. Tą patį tvirtina ir apklausti kaip liudytojai G. R. ir E. O.. Tačiau nei L. N., nei bendrovės vadovai negalėjo paaiškinti, kodėl matydami, kad parduotuvės kasoje kaupiasi didelės sumos pinigų, neišreikalavo jų įnešti į banką. Nuo 2004-02-02 R. P. buvo oficialiai priskirtos kasininko pareigos. Kasininko pareigybinės instrukcijos 13 p. numatyta, kad įmonės finansininko nurodymai kasininkui yra privalomi. Byloje nėra duomenų, kad iš R. P. buvo imami kokie nors pasiaiškinimai ar jam skirtos drausminės nuobaudos už tai, jog jis nevykdo buhalterės N. N. nurodymų įnešti kasoje susikaupusius pinigus. Maža to, atliekant inventorizacijas ir kas kartą į inventorizacijos aprašą įrašant vis didesnę kasoje esančių pinigų sumą (2006-01-04 nurodoma, kad kasoje jau yra 49 502,21 Lt) nebuvo pareikalauta nedelsiant tuos pinigus įnešti. Be to, apklausiant teisme L. N., E. O., D. R. (Ž.) apie 2006 metų inventorizaciją, nė vienas jų negalėjo tiksliai pasakyti, kur buvo laikomi pinigai, kuris iš jų tiesiogiai skaičiavo pinigus, kokiomis jie buvo kupiūromis, koks kiekis ir kitų detalių. Tai neabejotinai patvirtina ekspertų išvadas, kad inventorizacijos buvo atliekamos formaliai, t. y. neskaičiuojant faktiškai rastų pinigų, o įrašant į aprašus kasos dokumentinį likutį. Nėra pagrindo nesutikti su ekspertų išvada, kad taip formaliai atliekant inventorizacijas, įrašant į aprašus tikrovės neatitinkančius duomenis, buvo slepiamas lėšų trūkumas. Kaip jau yra minėta, priešingai nei teigiama kaltinime, inventorizacijas atliko ne R. P., o bendrovės administracija ir buhalterija. Tai leidžia manyti, kad būtent UAB „V.“ vadovai ar buhalterė ir buvo suinteresuoti nuslėpti trūkumą. Galbūt todėl ir buvo paranku parduotuvės direktoriumi, o vėliau vedėju laikyti R. P., t. y. žmogų, kuris nuolankiai susitaikstęs su padėtimi nekėlė klausimų dėl netinkamo prekių tiekimo ir apskaitos, dėl akivaizdžių neatitikimų tarp buhalterinių duomenų ir realios padėties kasoje.

Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2007 metais. Per ikiteisminį tyrimą nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, kad R. P. pasisavino UAB „V.“ lėšas. Jis kaltinamas pasisavinęs pakankamai didelę sumą. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad jo materialinė padėtis būtų ženkliai pagerėjusi, kad jis būtų turėjęs kažkokių papildomų išlaidų. Teisminio nagrinėjimo metui išnaudojus visas galimybes pašalinti pirmiau išvardytų trūkumų ir prieštaravimų nepavyko. Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra įrodyta, jog R. P. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „V.“ priklausantį turtą. Todėl jis dėl kaltinimo pagal K 183 str. 2 d. išteisintinas.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti R. P., panaikinama. Taip pat panaikinamas ir laikinas apribojimas R. P. turtui.

Kadangi priimamas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad R. P. dalyvavo darant nusikalstamą veiką, todėl civilinės ieškovės UAB „V.“ civilinis ieškinys atmetamas.

Daiktiniai įrodymai – UAB „V.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, saugomi Panevėžio miesto VPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintini UAB „V.“.

Vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 302 str. ir 303 str. 5 d. 2 p. teismas

Rezoliucinė dalis

N U S P R E N D Ė:

R. P. dėl kaltinimo pagal BK 183 str. 2 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti R. P. panaikinti.

Panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2008-05-12 nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį turtą – (duomenys neskelbtini).

UAB „V.“ civilinį ieškinį atmesti.

Daiktinius įrodymus – UAB „V.“, buhalterinės apskaitos dokumentus, saugomus Panevėžio miesto VPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti UAB „V.“.

Apeliaciniai skundai dėl šio nuosprendžio gali būti paduodami per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą Panevėžio apygardos teisme.