- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-03
- Bylos Nr.
- I-6960-764/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00871-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. A.
- Atsakovas
- Vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybai prie VRM
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. skundą atsakovėms Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie VRM dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. A. padavė teismui skundą (b. l. 1–6), kuriame prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015-01-21 sprendimą Nr. 1D-757(11); 3) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 174 eurus (7 506,38 Lt), susidariusią laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31.
Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010-01-01 jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 str. 1 d. nuostatomis, todėl kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta pensija. Pareiškėjo nuomone, toks pensijos perskaičiavimas yra neteisėtas, pažeidžiantis pareiškėjo teisę į nuosavybę, todėl jis įgijo teisę į susidariusią pensijos nepriemoką.
Atsiliepimas
Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad, mokėdama pareiškėjui perskaičiuotą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atsakovė veikė teisėtai ir vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Konstitucinis Teismas pripažino, kad paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatas neprieštarauja Konstitucijai, todėl laikytinas teisėtu. 2012–2013 metais pareiškėjo pensija pagrįstai ir teisėtai buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatomis, nes jų galiojimas valstybinių pareigūnų ir karių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013-12-31.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Bylos dalis nutrauktina.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2013 metais, taikant Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas.
Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Laikinasis įstatymas ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. pakeitimai, kuriais remiantis buvo perskaičiuojamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos), konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.; 4) Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015-05-14 nutarime taip pat konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011-12-20 ir 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012-12-31 ir iki 2013-12-31 neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsižvelgiant į nurodytus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. buvo pagrįstas ir teisėtas. Pensijos gavėjų konstitucines teises pažeidė paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, taikant iki 2012-08-31 galiojusias Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogiško pobūdžio bylą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo, 2013-11-07 nutartyje (a. b. Nr. A444-2232/2013) konstatavo, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.
Nustatyta, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį, todėl pagal nurodytą administracinių teismų praktiką, skundas dėl laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 neišmokėtos pensijos dalies priteisimo teismui turėjo būti paduotas iki 2013 metų vasario mėnesio. Pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija 2012 ir 2013 metais buvo perskaičiuojama esant skirtingam teisiniam pagrindui, todėl trejų metų terminas skundo reikalavimams dėl 2012–2013 metais neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareikšti skaičiuojamas atitinkamai nuo 2012 metų vasario mėnesio ir nuo 2013 metų vasario mėnesio.
Skundas teismui paduotas 2015-02-03 (b. l. 10), t. y. akivaizdžiai praleidus trejų metų terminą reikalavimui dėl laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 neišmokėtos pensijos dalies priteisimo paduoti. Kitoje dalyje skundo padavimo terminas nėra praleistas.
Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą trejų metų skundo padavimo teismui terminą, tačiau nemano, kad jį yra praleidęs, nes skundo padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo dienos (2012-09-21), o ne nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Kita vertus, ilgą laiką net nebuvo aišku, kaip valstybinių pensijų gavėjai turėtų ginti savo pažeistas teises, todėl, nežinodamas ko iš jo reikalauja teisė, pareiškėjas negalėjo laiku kreiptis į teismą.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 34 str. 1 d., teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Pažymėtina ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).
Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, teismas konstatuoja, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, nenustatė. Teismas pažymi, kad
nuo 2013-11-07 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad savo teises valstybinių pensijų gavėjai turėjo ginti per trejus metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, todėl į teismą jis turėjo kreiptis iki 2013 metų vasario mėnesio. Skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2015-02-03, t. y. praleidęs nustatytą trejų metų terminą. Jokių objektyvių aplinkybių, kurios sukliudė jam laiku kreiptis į teismą, pareiškėjas nenurodė. Argumentai, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik po to, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas, prieštarauja nuosekliai administracinių teismų praktikai, todėl atmestini. Teismo vertinimu, pareiškėjas terminą praleido dėl pasirinkto pasyvaus elgesio būdo.
ABTĮ 101 str. 7 p. nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Atsižvelgus į tai, kad pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą nenustatytas, t. y. pareiškėjo prašymas netenkintinas, vadovaujantis ABTĮ 101 str. 7 p., bylos dalis dėl reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų, nutrauktina.
Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2015-01-15 pažyma Nr. 11PP(P)-463 (b. l. 9) tvirtina, kad 2012–2013 metais pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatomis, t. y. Konstitucijai prieštaraujančios Laikinojo įstatymo 5 str. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatos pareiškėjo atžvilgiu netaikytos. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo ribojama taikant tik Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią 2012–2013 metais, todėl ji atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015-01-21 sprendimą Nr. 1D-757(11), kuriuo atsisakyta išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui paskirtos pensijos ribojimas buvo teisėtas, Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą sprendimą nėra, todėl ši pareiškėjo skundo dalis taip pat atmestina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 101 str. 7 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo J. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Bylos dalį dėl reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 taikytų Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatų, nutraukti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.