- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-07
- Bylos Nr.
- 1A-255-380-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-1-00328-2009-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Linas Pauliukėnas, Valentinas Janonis
- Nuteistasis
- R. C., T. C.
- Nukentėjusysis
- A. S.
- Advokatai
- Gražina Mauručaitienė, Raimondas Kivylius
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. C. ir T. C. advokato Raimondo Kivyliaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. C. (R. C.) pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėn. Taikytas BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per du mėnesius atlyginti padarytą turtinę žalą. T. C. (T. C.) pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėn. Taikytas BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per du mėnesius atlyginti padarytą turtinę žalą. Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinis tenkintas dalinai. Iš R. C. ir T. C. priteista A. S. naudai solidariai 700 Lt turtinei žalai ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Likusi civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atmesta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. C. ir T. C. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę, panaudodami fizinę prievartą nukentėjusiajam ir padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams, tai yra savavaldžiavo, t. y. 2009 m. vasario 19 d., apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini), UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausančiose patalpose, R. C. ir T. C., veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę, tai yra, R. C. pareikalavus nukentėjusiojo A. S. atiduoti įmonei - UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausančius dokumentus: krovininio automobilio bei krovinio draudimą ,,TIR Carnet“, CMR, vairuotojo ataskaitas, tačiau nukentėjusiajam A. S. įmonei - UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausančius dokumentus atiduoti atsisakius, kaltinamieji nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinę prievartą, tai yra sudavė A. S. į galvos sritį nemažiau kaip penkis smūgius kumščiais bei spyrė kojomis, tuo nesunkiai sutrikdydami A. S. sveikatą bei tokiu būdu nukentėjusiojo A. S. teisėms padarydami didelės žalos. Tęsdami nusikalstamą veiką, kaltinamajam R. C. laikant nukentėjusįjį A. S. ir neleidžiant jam atsikelti nuo žemės, kaltinamasis T. C. jėga numovė nuo A. S. 150 Lt vertės striukę ir ją suplėšė, iš striukės kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 3310“, įmonės vilkiko raktus bei nukentėjusiajam A. S. priklausančio automobilio ,,Mazda 323F“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) raktus. Po ko, T. C. nuėjo prie A. S. priklausančio automobilio ,,Mazda 323F“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir atrakinęs automobilio dureles iš automobilio paėmė dėklą su įmonės dokumentais, kuriame buvo ir A. S. priklausantys 75 JAV doleriai 180 Lt vertės, po ko, grįžęs į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančias patalpas, metė į sieną A. S. priklausantį 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia 3310“ ir tokiu būdu jį sudaužė, nuo raktų ryšulio nuplėšęs A. S. priklausančio automobilio ,,Mazda 323F“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) signalizacijos pultą ir garažo pultą, metė juos į žemę, ir tokiu būdu sudaužė 100 Lt vertės garažo pultą bei 20 Lt vertės automobilio signalizacijos pultą, ištraukęs iš striukės A. S. priklausančią 50 Lt vertės piniginę, ją suplėšė, ir iš piniginės pasisavino 50 Lt, be to, iš striukės kišenės paėmęs A. S. priklausančio automobilio ,,Mazda 323F“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 50 Lt vertės raktelius, jų negrąžino. Tokiu būdu, kaltinamieji R. C. ir T. C. sugadino bei pasisavino nukentėjusiajam A. S. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 700 Lt.
Šalies argumentai
R. C. ir T. C. advokatas Raimondas Kivylius apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-19 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, išvadas grindė prielaidomis, pažeidė procesines teisės normas susijusias su įrodinėjimu, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nuteistųjų R. C. ir T. C. kaltė dėl BK 294 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymo buvo grindžiama iš esmės vien tik nukentėjusiojo A. S. parodymais. Atkreipia dėmesį į tai, kad visi įrodymai, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, turi sudaryti vieningą sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl šiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Šioje baudžiamojoje byloje minėto reikalavimo nesilaikyta, nes minėti nukentėjusiojo A. S. parodymai nepatvirtinti jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis. Į bylą buvo pateikti duomenys, akivaizdžiai paneigiantys nukentėjusiojo parodymus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šių duomenų nevertino, apskritai jų netyrė, minėti duomenys net nepagarsinti teisiamojo posėdžio metu. Nagrinėjamojoje byloje, išanalizavus nukentėjusiojo bei liudytojais apklaustų asmenų – UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės, policijos pareigūnų, nukentėjusiojo sutuoktinės parodymus, sugretinus juos tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis, akivaizdu, jog visi šie duomenys nesudaro sistemos, nepaliekančios abejonių dėl apeliantų kaltės padarius nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso teisės teorijoje laikomasi nuomonės, kad nukentėjusiojo parodymai turi būti vertinami itin atsargiai, kadangi nukentėjusysis yra bylos baigtimi suinteresuotas proceso dalyvis. Dėl to, kad nukentėjusysis turi tam tikrus interesus, jo parodymai net ir nesąmoningai gali būti netikslūs. Toks asmuo dažnai linkęs pervertinti situaciją, linkęs nutylėti savo netinkamus veiksmus, galėjusius nulemti kitų asmenų elgesį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino nukentėjusiojo parodymų patikimumo prasme, įrodymus tyrė nesilaikydamas BPK 20 str. reikalavimų. Sisteminė A. S. parodymų analizė neleidžia daryti kategoriškos išvados apie A. S. parodymų nuoseklumą, be to, minėti parodymai nėra patvirtinti objektyviais bylos duomenimis. Iš karto po įvykio A. S. pareiškime nurodė, jog „po susistumdymo su R. C., jie abu nukrito ant žemės“, vėliau patikslino, jog jie „abu buvo parklupę ant kelių“. Tačiau specialisto išvadoje Nr. G 279/09 (03) nefiksuoti jokie kelių sumušimai, kurie objektyviai turėjo susidaryti nuo kritimo ant kelių, pažymėtina ant plytelėmis išklotų grindų, nesant jokios kiliminės dangos. Be to, 2009-02-19 pareiškime A. S. nenurodė, jog buvusi sudraskyta ar kaip nors kitaip sugadinta jo striukė. Nors vėlesnių apklausų metu jis nurodė, kad T. C. sudraskė ją, tačiau tyrimui šios striukės jis nepateikė, nurodydamas, kad jos neišsaugojo, kas akivaizdžiai patvirtina A. S. parodymų nepatikimumą bei jo siekį apkalbėti apeliantus. Tai jog, A. S. nori visais įmanomais būdais apkalbėti apeliantus bei pabloginti jų padėtį įrodo tai, kad 2009-02-19 vakarą jis vėl buvo atvykęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas su savo dukterėčia A. U., dirbančia tyrėja, kuri nurodė R. C., jog „situacija bus sutvarkyta taip kaip reikia, o jis turės problemų“. Be to, tą vakarą A. S. iškvietė policiją prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpų dėl neva sugadinto jo automobilio. Tačiau jo automobilį apžiūrėjusi policija jokio tyrimo ar aplinkybių patikslinimo nepradėjo, nes A. S. aplinkybės dėl automobilio sugadinimo buvo akivaizdžiai neteisingos. Nepatvirtintos aplinkybės, kad T. C. į A. S. metė mobilųjį telefoną, kuris nuo smūgio sudužo, nes A. S. parodymus šioje dalyje keitė, 2010-01-19 apžiūros protokole nustatyta, kad apžiūrai pateiktas A. S. telefonas yra veikiantis. Apžiūrai pateiktas telefonas, negali patvirtinti A. S. nurodomų aplinkybių, nes visi daiktai buvo pateikti į bylą praėjus daugiau kaip 9 mėn. nuo tiriamojo įvykio. Specialisto išvadoje Nr. G 279/09 (03) nefiksuoti jokie sumušimai, kurie galėjo būti padaryti į A. S. metus telefoną tokia jėga nuo kurios telefonas neva sudužo. Nepatvirtinti ir A. S. pakeisti parodymai apie tai, kad telefonas buvo mestas į sieną. A. S. parodymų patikimumu verčia abejoti ir tos aplinkybės, jog A. S. pripažino pats naudojęs fizinė prievartą R. C. atžvilgiu tik bylą nagrinėjant teisme, verčiamas objektyvių ir nepaneigiamų bylos duomenų – specialisto išvados Nr. G 279/09 (03), kurioje užfiksuoti R. C. padaryti sužalojimai kaklo srityje. Pažymėtina, kad policija į įvykio vietą buvo iškviesta R. C. iniciatyva, nors tikint A. S. parodymais apie jo atžvilgiu naudotą smurtą bei jo intensyvumą, būtų itin nelogiška. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atnaujinus įrodymų tyrimą, mano, kad tikslinga paskirti pakartotinę ekspertizę, siekiant nustatyti kokie vis tik sužalojimai buvo padaryti A. S.. Įmonės buhalterė liudytoja A. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė skirtingas aplinkybes, teisme parodė, kad buvo įėjusi į R. C. kabinetą, o ikiteisminio tyrimo metu išgirdusi triukšmą, į kabinetą nėjo, nes bijojo. Be to, A. S. parodymų patikimumu verčia abejoti ir jo nurodomos aplinkybės apie neva egzistavusią įmonės skolą 4400 Lt, kuri, jo paties tvirtinimu, buvo pretekstas negrąžinti įmonės dokumentų. Kad įmonė tokio įsiskolinimo neturėjo patvirtina ne tik nuoseklūs R. C. parodymai, bet ir liudytojos A. G. parodymai bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė pažyma. Teismas dėl nežinomų priežasčių nepagarsino UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės pažymos, nepateikė jokios motyvuotos išvados dėl jame užfiksuotų įrodomąją reikšmę turinčių duomenų reikšmės. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kaip apeliantai suvokė jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, kokios buvo jų valinės pastangos dėl kilusių padarinių, neįsigilino į neva padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus. Teismas neatsižvelgė į 2009-04-09 UAB „(duomenys neskelbtini)“ susirinkimo protokolą, A. S. paaiškinimą, kuris pridėtas prie susirinkimo protokolo, A. S. prašymą dėl darbo užmokesčio pervedimo į banko sąskaitą bei 2009-04-10 banko sąskaitos išrašą. Be to, fotonuotraukos, kuriose užfiksuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofiso patalpa, kurioje vyko incidentas, paneigia A. S. parodymus dėl įvykusių muštynių. Teismas neatsižvelgė į byloje esantį kompaktinį diską su jame esančiu garso įrašu, kuriame fiksuotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ susirinkimas dėl A. S. elgesio darbo vietoje. Šiame įraše girdėti, kaip A. S. neneigia pats užpuolęs R. C., taip pat grasina jį užpulti ateityje kitoje vietoje, bei A. S. patvirtina, kad pinigai buvo jam duoti reiso metu ir tai yra įmonės pinigai. Tuo akivaizdžiai patvirtinama, jog A. S. pareikštas ieškinys apie tariamai dingusius jo asmeninius pinigus incidento metu, kas sudaro jo turtinės žalos dalį, yra melagingas. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina kaip tik priešingas aplinkybes: UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo skolinga A. S., buvo pilnai su juo atsiskaičiusi, būtent A. S. elgėsi neteisėtai negrąžindamas įmonės dokumentų, be to, A. S. nurodomos aplinkybės apie jo atžvilgiu panaudotą smurtą nepatvirtintos nei byloje apklaustų liudytojų parodymais, nei jokiais kitais objektyviais duomenimis. Kadangi apeliantai dėl aukščiau nurodytų aplinkybių išteisintini, pagal BPK 115 str. 3 d. 1 p. nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atmestinas.
Nuteistieji ir jų gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė, nukentėjusysis, jo atstovė advokatė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei išsamiai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklaustas nukentėjusysis A. S., peržiūrėtas vaizdo įrašas, išklausytas garso įrašas, ištirtas R. C. 2011-10-19 prašymas dėl įrodymų prijungimo bei išreikalavimo ir pridėti dokumentai: 2009-04-09 susirinkimo protokolas, A. S. paaiškinimas, prašymas, AB Swedbank mokėjimo pavedimas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažyma, kasos išlaidų orderis, nuotraukos, įtariamojo 2011-01-07 apklausos protokolas, 2011-01-12 akistatos protokolas.
Nors nuteistieji T. C. ir R. C. neigia padarę nusikalstamą veiką, už kurią nuteisti, jų kaltė yra įrodyta byloje surinktais, teisiamajame ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijami teismo nustatyti faktai, tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir daro išvadą, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai remdamasis byloje esančių įrodymų visetu konstatavo R. C. ir T. C. kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Todėl R. C. ir T. C., nuteistiems pagal BK 294 str. 2 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti juos nėra jokio pagrindo.
BK 294 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Savavaldžiavimu gali būti pripažinti atvejai, kai kaltininkas savavališkai vykdo tiek jam, tiek ir kitam asmeniui priklausančią tikrą arba tariamą teisę. Teisės vykdymo savavališkumas reiškia tai, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji, veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę, panaudodami fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį. R. C. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad grįžęs iš komandiruotės A. S. turėjo atiduoti krovinio, automobilio ir kitus dokumentus – TIR, CMR, Baltarusijos leidimą. Tačiau atvykęs į ofisą A. S. su savimi jokių dokumentų neturėjo. Paklausus, kur dokumentai, pastarasis atsakė, kad nei automobilio, nei krovinio, nei kitų dokumentų neatiduos, kol nebus sumokėti pinigai, atlyginimas. T. C. nuėjo į A. S. automobilį ir paėmęs dokumentus – automobilio, TIR, CMR, leidimus, grįžo į kabinetą (2 t., b. l. 84-87). T. C. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. S. paklausus kodėl neatiduoda dokumentų, šis atsakė, kad dokumentai automobilyje ir neatiduos, o jei reikia, tai tegul patys ir atsineša. Tada jis iš nukentėjusiojo automobilio, kuris buvo atrakintas, paėmė dėklą su dokumentais (2 t., b. l. 87-89). A. S. parodė, kad T. C. jo striukėje surado ir pasiėmė mobilaus ryšio telefoną, piniginę, iš kurios išėmė pinigus, kuro korteles, automobilio raktus ir nuėjęs iš jo automobilio paėmė dėklą su dokumentais (2 t., b. l. 74-78). Kaip matyti iš šių parodymų, tiek nuteistieji, tiek nukentėjusysis pripažįsta, kad A. S. grįžęs iš komandiruotės nenorėjo grąžinti dokumentų, prašė sumokėti atlyginimą. A. S. nebuvo jokios priežasties užpulti dvigubai jaunesnį ir stipresnį R. C., nes nukentėjusysis negalėjo tikėtis, kad R. C. išsigąs ir sumokės atlyginimą. Todėl norėdamas atgauti pinigus jis galėjo pagąsdinti tik tuo, kad neatiduos dokumentų. Surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiajam atsisakius grąžinti įmonės dokumentus, nuteistieji panaudodami fizinę prievartą siekė įgyvendinti savo teisę susigrąžinti jiems priklausančius dokumentus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent R. C., nenorėdamas sumokėti reikalaujamo atlyginimo turėjo motyvą prievarta atgauti įmonei priklausančius dokumentus. Nuteistieji, panaudodami fizinę prievartą įgyvendino savo teises, visa tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad įmonei priklausantys dokumentai iš nukentėjusiojo buvo paimti. Nuteistieji norėdami įgyvendinti savo teises, panaudojo fizinę prievartą, ir tik taip iš nukentėjusiojo buvo paimti įmonei priklausantys dokumentai, taigi nuteistieji suprato, kad savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdo savo teisę. Jie suvokė, kad panaudojant fizinę prievartą nukentėjusiajam padarys didelę žalą, tačiau norėjo atgauti įmonei priklausančius dokumentus, sąmoningai, tyčia prieš nukentėjusįjį panaudojo neteisėtus veiksmus. Apeliacinio skundo argumentas, kad kitoje byloje ikiteisminiame tyrime nustatyta, kad A. S., reikalaudamas sumokėti darbo užmokestį ir atsisakydamas atiduoti reiso dokumentus, padarė darbo drausmės pažeidimą, nešalina nuteistųjų atsakomybės dėl padaryto savavaldžiavimo. Akivaizdu, kad nuteistieji norėdami atgauti įmonės dokumentus, neturėjo teisės prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinės prievartos ir savavališkai paimti iš nukentėjusiojo automobilio įmonės dokumentus. Nors nuteistieji ginčija savo kaltę, kad jie naudojo fizinį smurtą prieš A. S., tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina ištirtų įrodymų visuma – nukentėjusiojo A. S. parodymai, liudytojų A. G., R. Š. parodymai, 2010-01-19 apžiūros protokolas, 2010-07-30 nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, specialisto išvados Nr. G 279/09 (03), Nr. G 274/09 (03), kurių pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Nustatydamas įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė pakankamai nuosekliais ir išsamiais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotais nukentėjusiojo A. S. parodymais, kurių nukentėjusysis nekeitė ir apygardos teisme. Priešingai nei pačių nuteistųjų parodymų nenuoseklumas bei prieštaringumas kitiems objektyviems bylos duomenims, nukentėjusysis nuo pat pradžių parodė vienodas esmines įvykio aplinkybes. Apeliantų skundo argumentai, kad nusikalstamų veiksmų jie nepadarė, o teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi tik nukentėjusiojo parodymais, kurių byloje nepatvirtina kiti objektyvus duomenys, atmetamas. Kolegija sutinka, kad šiuo atveju kaltinimas didžia dalimi paremtas nukentėjusiojo parodymais, tačiau išanalizavus įrodymų visumą, daroma išvada, kad nukentėjusiojo parodymai sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis. A. S. apygardos teisme parodė, kad konfliktas įvyko dėl to, kad R. C. nesutiko atsiskaityti su juo už darbą, todėl jis atsisakė pateikti dokumentus. R. C. priėjo prie jo ir norėjo jėga išstumti iš kabineto, A. S. nesileido išstumiamas, todėl ir įvyko susistumdymas, dėl ko paslydo ir nukrito ant kelių. Tokias pat aplinkybes nurodo ir 2009-02-19 pareiškime (1 t., b. l. 16-17), 2009-03-18 patikslintame pareiškime (1 t., b. l. 19-20), 2009-06-09 apklausoje (1 t., b. l. 29-31), 2010-01-18 papildomoje apklausoje (1 t., b. l. 34-35), teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 74-78). Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškime A. S. nurodė, jog „po susistumdymo su R. C., jie abu nukrito ant žemės“, vėliau patikslino, jog jie „abu buvo parklupę ant kelių“, o tai nepatvirtina specialisto išvada. Apygardos teisme A. S. parodė, kad susistumdydamas su R. krito ant žemės, tačiau sužalojimų nepatyrė, krito ant kelių ir nestipriai juos susitrenkė. Tai, kad specialisto išvadoje nefiksuoti kelių sumušimai dar nereiškia, kad A. S. negalėjo nukristi ant kelių. Nukentėjusysis pareiškimuose ir apklausose nurodė, kad į kabinetą buvo įėjusi buhalterė, kuri iškvietė T. C.. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, teisme ir atsakinėdamas į klausimus nukentėjusysis detaliau, nei pareiškimuose, pasakojo aplinkybes, kaip vyko konfliktas. Tai, kad jis apie įvykį pasakojo ne tais pačiais žodžiais, kaip tik patvirtina parodymų tikrumą, nes matyti, kad nukentėjusysis pasakoja tai ką prisimena, o ne atkartoja anksčiau duotus parodymus. Nukentėjusysis visų apklausų metu nurodydavo tas pačias esmines įvykio aplinkybes, t. y. į kabinetą atėjo įmonės direktorius T. C.. Atsisukus į T. C., A. S. R. C. kumščiu sudavė į kairės pusės žandikaulį. Nuo smūgio jis nukrito, jam šiek tiek aptemo sąmonė. Ją atgavus, ir norint stotis, R. C. koja spyrė jam į dešinįjį šoną. Nuo smūgio jis susilenkė, tuomet R. C., sugriebęs už striukės, užtraukė ją jam ant galvos. Praradus lygsvarą, jis nukrito. Tuomet jam buvo suduoti smūgiai, nuo kurių jis vėl trumpam prarado sąmonę. Ją atgavus, pajuto kaip T. C., keikdamasis, spyrė jam koja iš viršaus. T. C. iš jo striukės paėmęs mobilaus ryšio telefoną, piniginę, automobilio raktus, nuėjęs iš jo automobilio paėmė dėklą su dokumentais. Nuteistieji neneigia, kad konfliktas tarp R. C. ir A. S. buvo, tačiau R. C. teigia, kad būtent A. S. užėjęs už jo darbo stalo, iš už nugaros pradėjo jį smaugti, todėl susistumdymas įvyko tik dėl to, kad R. C. norėjo išsilaisvinti. Kadangi A. S. vis bandė jam suduoti rankomis, tai jis keliu nukentėjusįjį prispaudė prie grindų ir ant galvos užtraukė striukę. T. C. patvirtino, kad įėjęs į kabinetą matė, kad R. C. laiko prispaudęs A. S. gulintį ant grindų. Liudytoja A. G. patvirtino, kad išgirdusi triukšmą, nuėjo į R. C. kabinetą ir matė abu vyrus, t. y. R. C. ir A. S., susikibusius, besistumdančius. Vėliau pro praviras kabineto duris, matė, kad A. S. guli ant grindų, jam ant galvos užtraukta striukė, kurią laikė T. C. (2 t., b. l. 78-79). T. C. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. C. ir A. S. konflikte nedalyvavo, smūgių nukentėjusiajam nesudavė (2 t., b. l. 87-89). Tuo tarpu A. S. parodė, kad su T. nesistumdė, šis tik spardė jį gulintį ant žemės. Nematė, kad T. C. duotų smūgius, bet jautė, nes šis keikėsi ir jį spardė. Liudytojos A. G. parodymai paneigia T. C. ir R. C. parodymus, kad T. C. konflikte nedalyvavo, nes liudytoja matė, kad jis laikė gulintį A. S.. Tai, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo kilo konfliktas patvirtina ir liudytojas R. Š., kuris teisiamojo posėdžio metu parodė, kad gavo pranešima, jog tarp vyrų vyksta muštynės (2 t., b. l. 43-44). Pažymėtina, kad A. S. parodymai viso bylos tyrimo metu buvo nuoseklūs ir iš esmės tarpusavyje sutapo bei atitiko kitus byloje surinktus duomenis. Apygardos teisme A. S. parodė, kad po įvykio jautėsi blogai, nebuvo atsigavęs po šoko. Policijos komisariate rašant pareiškimą, nenurodė kai kurių aplinkybių, nes nežinojo, kad reikia nurodyti.
Specialisto išvada Nr. G 279/09 (03) patvirtina, kad A. S. buvo padaryti sužalojimai sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą. Specialisto išvada atlikta pagal A. S. apžiūros, tyrimui gautų medicininių dokumentų duomenis. Išvadoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) PSPC (III poliklinikoje) A. S. buvo apžiūrėtas gydytojo B. K., kuris diagnozavo galvos ir veido sumušimą, smegenų sukrėtimą, plaštakos sumušimą. Apžiūrint objektyviai matyti kaktos dešinėje poodinė kraujosruva, kaktos kairėje poodinė kraujosruva, kairio antakio išorinio krašto odos nubrozdinimas, II-IV delnakaulių patinimas bei kraujosruva, kairio žasto išoriniame nugariniame paviršiuje kraujosruva. Iš (duomenys neskelbtini) ligoninės buvo gauta galvos smegenų KT aprašymo kopija, buvo apžiūrėtas gydytojo neurologo, konsultuotas okulisto, padarytos kaukolės kaulų dviejų krypčių rentgenogramos, atlikti kiti tyrimai, nustatytas galvos sumušimas. Teismo medicinos ekspertas išvadoje nurodė, kad sužalojimai padaryti nemažiau penkių traumuojančių smūginių bei dinaminių poveikių kietais bukais turinčiais ribotą paviršių daiktais (1 t., b. l. 21-23). Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad sužalojimai nustatyti pagal visiškai nekompetentingo gydytojo surašytus dokumentus tęsiant nedarbingumą. A. S. parodymus, kad jam R. C. kumščiu sudavė į kairės pusės žandikaulį, nuo smūgio jis nukrito, norint stotis, R. C. koja spyrė jam į dešinįjį šoną, praradus lygsvarą, jis nukrito, tuomet jam buvo suduoti smūgiai, patvirtina specialisto išvada Nr. G 279/09 (03). Jo nuoseklūs parodymai sutampa su teismo medicinos eksperto išvada. Be to, ekspertas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad bukais daiktais duoti smūgiai galėjo būti pėda, kumštis, alkūnė, kelias, o smūgio į pilvą metu, susižalojimų galėjo nesusidaryti, nes tai elastinga kūno sritis (2 t., b. l. 124-125). Tai, kad liudytojas R. Š. įvykio dieną nematė sumušimo žymių neleidžia abejoti specialisto išvada, nes išvadoje buvo nustatytos kraujosruvos, kurios išryškėja vėliau, o įbrėžimų ar nubrozdinimų nebuvo nustatyta. Nukentėjusysis nurodė į kokias vietas buvo suduoti smūgiai ir tai sutampa su specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais. Medicininiuose dokumentuose pažymėta, kad A. S. gydėsi ambulatoriškai, jam nebuvo paskirtas lovos rėžimas, todėl tą pačią dieną galėjo atvykti į ofisą. Apeliacinio skundo argumentas, kad byloje esanti specialisto išvada tik konstatuoja sužalojimus ir nurodo galimą jų atsiradimo būdą, bet šis aktas pats savaime nepatvirtina nuteistųjų kaltės yra iš esmės teisingas, nes specialistui neužduodamas klausimas, kas padarė sužalojimus. Pirmosios instancijos teismas specialisto išvadą vertindamas kartu su kitais įrodymais, teisingai nustatė, kad ji patvirtina nukentėjusiojo parodymus.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. S. naudojo fizinę prievartą prieš R. C.. Specialisto išvadoje Nr. 274-09 (03) nurodyta, kad apžiūrint R. C. kaklo dešinėje matyti odos nubrozdinimai ir poodinė kraujosruva. Išvadoje pažymima, kad sužalojimai R. C. padaryti kieto buko, turinčio ribotą paviršių ir bukabriaunių daiktų poveikyje. Odos nubrozdinimai galėjo būti padaryti ir rankų pirštų nagais (1 t., b. l. 26). R. C. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad norėdamas išsilaisvinti, jis koja atsispyrė nuo stalo, ir griūdamas stengėsi A. S. apversti. A. S. siekė jį sugriebti už kojos, todėl jis keliu nukentėjusįjį prispaudė prie grindų ir ant galvos užtraukė striukę, nes pastarasis vis bandė jam suduoti rankomis. A. S. patvirtina, kad jie su R. C. stumdėsi, tačiau parodo, kad jam gulinčiam buvo suduoti smūgiai, specialisto išvadoje Nr. G 279/09 (03), nustatyta, kad A. S. buvo padaryti kūno sužalojimai ne mažiau penkių smūgių. A. S. apygardos teisme parodė, kad R. C. jis nesmaugė, iš kur smaugimo žymės nežino. A. S. tokius sužalojimus R. C. galėjo padaryti besigindamas nuo R. C.. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šie kūno sužalojimai lyginant su nukentėjusiajam nustatytais sužalojimais, yra žymiai lengvesni ir skiriasi kiekybiniu aspektu, o tai paneigia R. C. argumentus, jog jis gynėsi nuo žymiai vyresnio A. S..
Apygardos teisme ištirtas AB Swedbank mokėjimo pavedimas, kuriame nurodyta, kad į A. S. sąskaitą buvo pervesti 752,14 Lt (komandiruočių išlaidos, dienpinigiai ir atlyginimas už vasario mėn.) (2 t., b. l. 109). Pateiktoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011-10-19 pažymoje nurodyta, kad A. S. 2009-01-31 gavo darbo užmokestį ir dienpinigius – 2160 Lt (kasos išlaidų orderis Nr. 916). Darbo užmokestis iki vasario mėn 15 d. buvo 0 Lt, nes nuo vasario 1 d. iki 9 d. buvo poilsio diena, nuo vasario 10 d. iki 16 d. – neapmokamos atostogos. A. S. iki 2009-02-20 buvo priskaičiuota 104 Lt, iš jų Sodrai 9,36 Lt, išmokėjimui 94,64 Lt. Dėl darbuotojo neatvykimo į darbą, jo priskaičiuotas darbo užmokestis buvo deponuotas ir pervestas į A. S. atsiskaitomąją sąskaitą. A. S. bendrovė 2009-02-15 nebuvo skolinga darbo užmokesčio (2 t., b. l. 110). 2009-01-31 kasos išlaidų orderis Nr. 916 patvirtina, kad A. S. gavo 2160 Lt (2 t., b. l. 111). Nors teismui buvo pateikti dokumentai, kurie kaip teigiama apeliaciniame skunde įrodo, kad įvykio dieną įmonė A. S. nebuvo skolinga, ir todėl A. S. parodymai apie 4400 Lt įmonės skolą jam yra abejotini, tačiau pirmosios instancijos teisme pats R. C. šiuos teiginius paneigė. R. C. parodė, kad 2009 m. vasario 19 d. su A. S. nebuvo pilnai atsiskaitęs už ankstesnius reisus (2 t. b. l. 86). Apygardos teisme A. S. parodė, kad darbo užmokestis buvo mokamas nereguliariai. Jam liepdavo pasirašyti dokumentuose, kad išmokėtas atlyginimas, bet pinigų neduodavo. Atlyginimą gaudavo, kai paprašydavo, mokėjo į rankas. Vieną kartą davė 1600 Lt, kitą kartą – 1000 Lt. Įmonėje dirbo apie 4 mėn. Nustatyta, kad A. S. teismui buvo pateikęs ieškinį atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009-09-25 nutartimi patvirtino ieškovo A. S. ir atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą taikos sutartį (1 t. b. l.54-55). Nuteistasis R. C. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis A. S. pasakė, kad šis privalo atiduoti įmonei priklausančius dokumentus, ir tik tada bus kalbama apie atsiskaitymą (2 t., b. l. 84). Visa tai rodo, kad neišmokėto darbo užmokesčio klausimas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo buvo iškilęs. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus žiniaraščius matyti, kad darbo užmokestis buvo mokamas vieną kartą per mėnesį, t. y. už lapkričio, gruodžio, sausio, vasario, kovo, balandžio mėnesius (1 t., b. l. 73-81). Tuo tarpu R. C. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad darbuotojams atlyginimas mokamas 2 kartus per mėnesį (2 t., b. l. 86). 2009-02-06 žiniaraštyje, kuriame pažymėta, kad atlyginimas mokamas už sausį, yra visų darbuotojų parašai, išskyrus A. S.. Prie A. S. nurodytos išmokėjimui sumos 534,72 Lt pažymėta „KIO 916, 2009-01-31“ (1 t., b. l. 74). Nors kasos išlaidų orderyje Nr. 916, išrašytame 2009-01-31, A. S. išmokėta 2160 Lt, tačiau nenurodyta data, kada pinigus gavo A. S.. Kadangi nukentėjusysis nuosekliai teigė, jog nenorėjo grąžinti įmonės dokumentų, dėl neišmokėto darbo užmokesčio, o jo parodymus, kad įvykio dieną nebuvo atsiskaitęs, patvirtino ir R. C., be to nepaneigė ir aptarti dokumentai, todėl nėra jokio pagrindo atmesti A. S. parodymus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, R. C. parodymai apie išmokėtą darbo užmokesti A. S. nebuvo nuoseklūs, liudytojos A. G. parodymai, kad ji nežinojo atvejų, kai su vairuotojais neatsiskaitoma, taip pat nepaneigia nukentėjusiojo parodymų. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad konfliktas kilo, dėl to, kad A. S. negavęs darbo užmokesčio nenorėjo grąžinti įmonės dokumentų, o nuteistieji nusprendė juos susigrąžinti panaudoję prievartą.
Apeliaciniame skunde ginčijami A. S. parodymai dėl vietos, kur vyko susistumdymas, kur smūgių sudavimo metu jis buvo nugriuvęs. Nelogiška būtų reikalauti, kad mušamas žmogus galėtų centimetrų tikslumu nurodyti vietą, kur jis nugriuvo, kur buvo, kai atėjo liudytoja. A. S. apygardos teisme parodė, kad stumdėsi ne vienoje vietoje, čiuožinėjo, nes grindys buvo slidžios. Krito ant kelių viduryje kabineto, netoli durų, galima sakyti per vidurį. Po to pargriuvo nuo smūgio ir buvo spardomas. Kai jį spardė, jis gulėjo tarp stalų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas nukentėjusiojo A. S. parodymų patikrinimas vietoje, nukentėjusysis A. S. parodė vietą kabinete, kur vyko konfliktas. Protokole užfiksuota, kad grindys slidžios, išklotos keramikinėmis plytelėmis (1 t., b. l. 48-52). Liudytoja A. G. parodė, kad nuėjusi į R. C. kabinetą, matė tarpusavyje susikibusius, besistumdančius R. C. ir A. S. (2 t., b. l. 78-79). Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. S. nurodyta vieta, kur jis buvo nugriuvęs ir gulėjo prie durų yra nelogiška, nes durys atsidaro į vidinę patalpos pusę, todėl nei buhalterė, nei T. C. nebūtų galėję užeiti į patalpą. Tačiau A. S. parodė, kad buhalterė atėjo, kai jie stumdėsi, tai patvirtino ir liudytoja A. G.. T. C. parodė, kad įėjęs į kabinetą pamatė, ant grindų gulintį nukentėjusįjį, o R. C. jį laikė (2 t., b. l. 87). A. S. parodė, kad kai jie nukrito ant kelių, įėjo T. C.. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad stalai yra netoli durų, pravėrus duris yra pakankamai daug vietos. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pateiktose nuotraukose, užfiksuota ofiso patalpa, kurioje įvyko incidentas paneigia A. S. parodymus, nes tiek buhalterė, tiek T. C. galėjo atidaryti kabineto duris, kadangi nukentėjusysis niekada nesakė, kad jis pats ar nuteistieji būtų atsirėmę į duris, o tai, kad jie stumdėsi ar buvo nugriuvę prie durų, tikrai netrukdė jų atidaryti.
Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1, 4 d.). Kai duomenis renka ir tyrimui pateikia privatūs asmenys, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (taikomas principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai uždraustu būdu. Visais kitais atvejais (nenustačius pažeidimo) tokie duomenys tikrinami, byloje tiriami ir pripažįstami įrodymais pagal bendras taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-562/2011). Teismui buvo pateiktas garso įrašas, kuriame teigiama, kad fiksuotas 2009-02-09 vykęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ susirinkimas dėl A. S. elgesio darbo vietoje ir vaizdo įrašas, kuriame atliekamas eksperimentas su telefonu Nokia 3310. Nė vienas veiksmų, kuriais buvo gauti šie duomenys, nėra tiesiogiai uždraustas jokiame įstatyme, todėl apygardos teismas išklausė garso įrašą ir peržiūrėjo vaizdo įrašą. Kita vertus, tais atvejais, kai privačiai padarytas pokalbių garso įrašas pateikiamas kaip įrodymas, teismas gali juo remtis tik patikrinęs jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinęs jo patikimumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-122/2010).
Garso įraše girdimas pokalbis, kurio metu kalba trys vyrai ir viena moteris. Nuteistųjų gynėjas advokatas teigia, kad pokalbyje dalyvauja R. C., T. C., A. S. ir A. G.. Apygardos teisme A. S. neprisipažino, kad garso įraše girdimas jo balsas, jis teigia, kad apie susirinkimo metu daromą garso įrašą nebuvo perspėtas, neatsimena ar dalyvavo šiame susirinkime. Apeliaciniame skunde teigiama, kad garso įrašas (2 t., b. l. 115) patvirtina, jog A. S. užpuolė R. C. ir grasino užpulti jį ir ateityje. Tačiau išklausus garso įrašą nuo 19.30 min. iki 20.20 min., girdisi, kaip vyras sako, kad „reikėjo man pulti ir ne vėlu tai padaryti“. Jei tai kalba A. S., tai jo pasakyti žodžiai „reikėjo man pulti“, atvirkščiai parodo apgailestavimą, kad jis R. C. neužpuolė, o ne prisipažinimą. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pateiktame garso įraše užfiksuota, kaip A. S. prisipažino užpuolęs R. C. visiškai nepagrįstas. Garso įraše nuo 26.00 min. iki 26.40 min. girdimas tas pats vyro balsas, kuris teigia, kad 83 doleriai buvo jam duoti reiso metu. A. S. apygardos teisme parodė, kad važiuojant į reisą buvo duodami pinigai, kuriuos išleisdavo muitinei ir kt. Kai grįžo po šio reiso, pinigų neliko, buvo visi išleisti. Tai, kad automobilyje buvę pinigai dingo, nukentėjusysis parodė ir ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, bei civiliniame ieškinyje. Garso įraše vyriškis nepasako, kad jam liko pinigų, jis teigia, kad važiuojant į reisą jam buvo duoti 83 doleriai. Jeigu buvo duodami pinigai prieš kelionę, tai kelionės metu jie galėjo būti išleisti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad A. S., važiuodamas į užsienį, negalėjo turėti savo pinigų. 2009-04-08 A. S. paaiškinime nurodė, kad konflikto metu dingo segtuvas, kuriame buvo ataskaitos už reisą, čekiai už kurą ir 83 doleriai (2 t., b. l. 107). Todėl garso įrašas neįrodo, kad A. S. pareikštas ieškinys dėl dingusių jo asmeninių pinigų incidento metu yra melagingas.
Apeliacinės instancijos teismas peržiūrėjo vaizdo įrašą, kuriame matyti, kad daromas eksperimentas su telefonu Nokia 3310. Metant šį telefoną į sieną, jis yra sugadinamas, o sienoje lieka įspaudas (2 t., b. l. 115). BPK 197 str. nurodyta, kad liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamojo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus. Eksperimentą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras. Kai reikia atlikti sudėtingus eksperimentus, kviečiamas atitinkamas specialistas. Jis padeda tinkamai atkurti aplinką, teisingai organizuoti ir atlikti bandymą ir pan. Eksperimento rezultatai fiksuojami protokole. Šiuo atveju eksperimentas padarytas ne baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Todėl negalima objektyviai įvertinti, kad įvykio metu telefonas mestas buvo tokia pat jėga, metimas buvo atliktas tokiu pat kampu, kaip atliekamame eksperimente. Tai, kad telefonas įvykio metu išsiardė dalimis patvirtino liudytojas R. Š., kuris atvykęs į įvykio vietą, matė kaip nukentėjusysis telefoną rinko dalimis nuo žemės (2 t., b. l. 43-44). A. S. parodė, kad telefono dalis jis surinko prie policijos pareigūnų. Tai, kad sienoje neliko įspaudas nuo mesto telefono, nepatvirtina nuteistųjų versijos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis pateiktas įrodymas negali patvirtinti nuteistųjų versijos, kad A. S. telefonas į sieną nebuvo mestas. A. S. apygardos teisme parodė, kad T. C. grįžęs paleido telefoną į galvą, tačiau jam spėjus pasitraukti, telefonas atsitrenkė į sieną, ir suduždamas išsiardė dalimis, todėl akivaizdu, kad specialisto išvadoje Nr. G 279/09 (03) negalėjo būti nustatyti tokio pobūdžio sumušimai.
Apygardos teisme A. S. parodė, kad policijos pareigūnai iš karto telefono nepaėmė, vėliau susimaišius, jis į policiją nunešė kitą telefoną, nes namuose stalčiuje turėjo du vienodus telefonus. Policijos pareigūnams nepasakė, kad telefonas ne tas, nes pats to nežinojo. Bylos duomenimis nustatyta, kad tiek R. Š., tiek A. S. parodymai patvirtina, kad konflikto metu telefonas buvo sudaužytas. R. C. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusiojo daiktai, tarp kurių ir telefonas, iškrito jiems besistumdant (2 t., b. l. 84-87). Apygardos teisme A. S. parodė, kad policijos komisariate rašant pareiškimą, nežinojo, ką reikia pareiškime nurodyti, todėl neparašė, kad konflikto metu buvo suplėšyta jo striukė. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu, apygardos teisme duodamas parodymus, tvirtino, kad striukė buvo užtraukta jam ant galvos, vėliau T. C. ją nuplėšė. Nukentėjusysis nurodė, kad T. C. paėmęs automobilio raktelius su prie jo buvusiais automobilio signalizacijos ir garažo pultais, numetė ant grindų ir sudaužė. Apžiūros protokolu ir fotolentelėmis nustatyta, kad pultas nuo signalizacijos buvo pateiktas išardytas, sudėjus visas detales jis veikė, tik nebuvo vieno varžto, pultas nuo garažo taip pat pateiktas išardytas, sudėjus visas detales, jis veikė, tačiau nulaužta pulto auselė (1 t., b. l. 38-43). Tačiau priešingai nei teigiama skunde, šiame protokole nenurodyta, kad telefonas veikia. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusysis tiksliai nurodo turto sugadinimo būdą, aplinkybes, jų eigą, jo parodymai yra nuoseklūs, nukentėjusysis jų nekeičia. Tai, kada nukentėjusysis pateikė apžiūrai sugadintą turtą, ar jo neišsaugojo ir negalėjo pateikti, priklausė nuo to, kada pareigūnai paprašė pateikti sugadintus daiktus, nes pats nukentėjusysis neprivalo žinoti, kad reikalinga apžiūrėti sugadintus daiktus ar atlikti kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus.
Pažymėtina, kad tai, jog A. S. kreipėsi į policiją dėl automobilio apgadinimo prie įmonės ir nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl negali būti vertinamas apeliacinio skundo argumentas, kad A. S. aplinkybės dėl automobilio sugadinimo buvo akivaizdžiai neteisingos.
Apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija,
nutaria:
Nuteistųjų R. C. ir T. C. advokato Raimondo Kivyliaus apeliacinį skundą atmesti.