Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Z. V. prašymą atnaujinti procesą Z. V. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.N575-3305/2010.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyriaus (toliau - Institucija) vyresnioji darbo inspektorė 2008 m. kovo 28 d. surašė Z. V. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „Oruva“ ir KO (toliau – UAB „Oruva“ ir KO) darbdaviui atstovaujantis asmuo, direktoriaus pavaduotojas, neužtikrino darbo užmokesčio mokėjimo kas mėnesį įmonės darbuotojams, taip pažeisdamas darbo užmokesčio mokėjimo tvarką. Institucijos 2008 m. balandžio 11d. nutarimu Z. V. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 41⁴ straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda - 2 750 Lt bauda.

Nesutikdamas su Institucijos nutarimu, Z. V. kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinis teismą, kuris 2008 m. spalio 13 d. nutartimi skundo netenkino. Teismas padarė išvadą, kad atsakomybė už darbdavio darbo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą gali kilti tiek pačiam darbdaviui (juridiniam ar fiziniam asmeniui), tiek jam atstovaujančiam (ar jo įgaliotam) asmeniui, tiek jiems abiems kartu, tai priklauso nuo pažeidimo pobūdžio ir kilusių pasekmių. Įvertinęs įrodymus ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) bylų dėl nelegalaus darbo apibendrinime pateiktus išaiškinimus, teismas pažymėjo, jog šiuo atveju Z. V. yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalyje, subjektas. Teismas, atsižvelgdamas į Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, Valstybinės darbo inspekcijos nuostatų 8, 9 punktus, įvertinęs tai, kad įmonėje yra sudėtinga nustatyti jos administracijos darbuotojų kompetenciją, padarė išvadą, kad Institucija patikrinimą atliko laikydamasi teisės aktuose nustatytų inspektavimo reikalavimų: iš anksto pranešė apie norimą atlikti inspektavimą įmonėje, atvykusi inspektorė pateikė pavedimą atlikti tikrinimą (to neneigė ir Z. V.), patikrinimas atliktas pavedime nurodytu laikotarpiu, inspektorė turėjo įstatymo suteiktą teisę savarankiškai pasirinkti tikrinimo būdą, metodą ir apimtį, todėl, pasirinkdama tikrinti trijų darbuotojų duomenis, elgėsi nepažeisdama teisės aktų suteiktų jai įgaliojimų. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad Z. V. turėjo galimybę atvykti nurodytu laiku į Instituciją bei pateikti paaiškinimą dėl protokolo surašymo, tačiau dėl subjektyvių priežasčių to nepadarė. Z. V. buvo tinkamai informuotas apie administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, o šiam neatvykus į bylos nagrinėjimą ir nepateikus prašymo jį atidėti, Institucija nepažeidė įstatymo reikalavimų ir administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo tinkamai. Teismas padarė išvadą, kad įmonės sunki finansinė padėtis neeliminuoja įstatymo nustatytos darbdavio pareigos laiku išmokėti atlyginimus su darbo santykiais susijusiems asmenims, kadangi neišmokant darbo užmokesčio yra pažeidžiami darbuotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės šalies, interesai, teisėti lūkesčiai, asmeniui yra sukuriami finansiniai sunkumai. Teismas, vadovaudamasis ATPK 31 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėjo, jog šiuo atveju ATPK numatyta lengvinanti aplinkybė - kaltininkas savo noru atlygino nuostolį ar pašalino padarytą žalą - negali būti konstatuota kaip lengvinanti aplinkybė, kadangi įmonė išmokėjo nesumokėtą darbo užmokestį tik po to, kai Institucija atliko patikrinimą ir surašė reikalavimą pašalinti pažeidimus, t. y. įmonė įvykdė privalomą Institucijos reikalavimą. Lengvinančia aplinkybe negali būti laikoma ir tai, kad teisės pažeidimas padarytas dėl sunkios kaltininko materialinės padėties, kadangi šiuo atveju įstatymas numato paties kaltininko kaip fizinio asmens sunkią materialinę padėtį, bet ne jo vadovaujamos įmonės ekonominę būklę (2 t. b. l. 141 – 147).

II.

Nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartimi, Z. V. padavė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 14 d. nutartimi byloje Nr.N575-3305/2010 atmetė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir nustatė, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija nurodė, jog apeliacinio skundo teiginys, kad darbdavio įgaliotu atstovu įmonėje yra V. J., o ne Z. V., paneigtas bylos medžiagoje esančia objektyvių įrodymų visuma. Šiaulių apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje, Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 16 d. nutartyje, UAB „Oruva“ ir KO 2008 m. sausio 2 d. prašyme, adresuotame Šiaulių apygardos teismui, UAB „Oruva“ ir KO 2008 m. birželio 28 d. ieškinyje, adresuotame Šiaulių apygardos teismui, Z. V. nurodomas ir dalį paminėtų dokumentų pasirašė kaip UAB „Oruva“ ir KO direktoriaus pavaduotojas, laikinai einantis direktoriaus pareigas, t. y. pagal įmonės organizacinę struktūrą - bendrovės vadovas. Tokią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai V. J. ir P. Ž.. Taigi, pirmosios instancijos teismas pažymėjęs, kad tiek Institucijos atliekamo patikrinimo metu, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių įmonės vidaus dokumentų, pareiginių nuostatų ar kitokių dokumentų, kuriuose būtų konkrečiai apibrėžta atitinkamų darbuotojų pareigų apimtis tam tikroje srityje, padarė pagrįstą išvadą, kad Z. V. yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalyje, subjektas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Z. V. protokolu buvo tinkamai informuotas apie administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, turėjo galimybę atvykti nurodytu laiku į Instituciją bei pateikti paaiškinimą dėl surašyto protokolo, tačiau dėl subjektyvių priežasčių to nepadarė. Z. V. nepateikė prašymo Institucijai, nagrinėjančiai administracinio teisės pažeidimo bylą, atidėti bylos nagrinėjimą, todėl ji nepažeidė įstatymo reikalavimų ir administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo tinkamai (ATPK 272 str. 1 d.). Be to, Z. V. turėjo galimybę teikti paaiškinimus ir papildomus įrodymus teisminio nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija taip pat sutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis nepripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis atlygintą nuostolį ar pašalintą padarytą žalą bei pažeidimo padarymą dėl sunkios įmonės finansinės padėties (2 t. b. l. 173 – 177).

III.

4) naujai paaiškėjo esminė bylos aplinkybė, t. y. 2010 m. rugpjūčio 13 d. jam, kaip UAB „Oruva“ ir KO kreditoriui, paaiškėjo, jog UAB „Oruva“ ir KO dėl nemokumo yra likviduojama, kas patvirtina, jog formalaus pažeidimo, kurį konstatavo Institucija, padarymo metu įmonė buvo nemoki ir visiškai negalėjo atsiskaityti su pirmos eilės kreditoriais. Mano, jog tai kartu yra ir lengvinanti aplinkybė tuo atveju, jei teismas, atnaujinęs procesą, nuspręs, kad jis yra tinkamas pažeidimo, įtvirtinto ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalyje, subjektas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Z. V. mano, jog šiuo atveju procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 9, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

LVAT yra išaiškinęs, jog siekiant proceso atnaujinimo minėtu pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašomą atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr. LVAT nutartis bylose Nr.P525 – 222/2009, P858 – 43/2010 ir kt.).

Z. V. tokia aplinkybe laiko įsiteisėjusios 2009 m. kovo 4 d. Šiaulių apygardos teismo nutarties gavimą, kas, anot jo, patvirtina, kad pažeidimo padarymo metu UAB „Oruva“ ir KO buvo nemoki ir visiškai negalėjo atsiskaityti su pirmos eilės kreditoriais. Šiuo aspektu pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismui buvo žinoma sunki UAB „Oruva“ ir KO finansinė padėtis, teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 14 d. nutartyje aiškiai nurodė ir argumentavo, kodėl įmonės finansinė padėtis Z. V. atsakomybės klausimui spręsti neturi įtakos. Taigi Z. V. nurodoma aplinkybė neatitinka naujai paaiškėjusioms aplinkybėms keliamų reikalavimų ir nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Laikoma, kad teismo sudėtis yra neteisėta, jei ji neatitinka įstatymo reikalavimų (ABTĮ 46 str.), teismas buvo šališkas (ABTĮ 47 str.), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (ABTĮ 46 str.).

Iš Z. V. prašymo matyti, jog šio pagrindo buvimą jis sieja su teisėjų kolegijos šališkumu, pasireiškusiu atsiliepimo jam neišsiuntimu, neinformavimu apie teismo posėdį, taip pat naujos teisėjų kolegijos sudėties nepaskelbimu proceso dalyviams. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 2 dalis numato bendrą taisyklę, jog rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija nenusprendžia kitaip, taip pat nagrinėjamos bylos pagal skundus dėl teismų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose. Atsižvelgiant į tai, tokiose bylose teismo pranešimai apie posėdžio datą ir laiką nesiunčiami, o siunčiamas tik apeliacinio skundo atžvilgiu priimtas galutinis apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas (ABTĮ 137 str. 3 d.). Bylą Nr.N575-3305/2010 nuspręsta nagrinėti rašytinio proceso tvarka (2 t. b. l. 169, 172), todėl bylos nagrinėjimo data ir laikas buvo viešai skelbiamas ir prieinamas teismo internetinėje svetainėje (prieiga per www.lvat.lt). Apie pirmąjį teismo posėdį, vykusį 2009 m. gruodžio 31 d., skelbta viešai 2009 m. gruodžio 23 d., o posėdyje nusišalinus sudarytos apeliacinį skundą nagrinėti turėjusios teisėjų kolegijos nariui (2 t. b. l. 170 - 171), apie 2010 m. gegužės 14 d. paskirtą teismo posėdį su nauja teisėjų kolegija viešai paskelbta 2010 m. gegužės 11 d. Nauja teisėjų kolegija sudaryta laikantis teisme priimtų lokalių aktų (LVAT teismo pirmininko 2009 m. sausio 15 d. įsakymu Nr.T-1 ir jo vėlesniais pakeitimais patvirtintos Laikinųjų administracinių bylų paskirstymo ir teisėjų kolegijų sudarymo LVAT taisyklės, LVAT pirmininko 2010 m. gegužės 27 d. Nr.TP-47 įsakymas dėl sudarytų teisėjų kolegijų) nuostatų. Taigi, Z. V. teiginiai, jog viešai nei teisėjų kolegijos sudėtis, nei teismo posėdžio data ir laikas skelbti nebuvo, nepagrįsti. Pažymėtina, jog ABTĮ neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo išsiųsti atsiliepimą į apeliacinį skundą apeliantui. Toks reglamentavimas netrukdo apeliantui įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, nes su atsiliepimo turiniu (kaip ir visa kita bylos medžiaga) jis gali susipažinti ir daryti jo kopijas atvykęs į teismą, juolab kai šiuo atveju atsiliepimas LVAT gautas 2008 m. lapkričio 14 d. (2 t. b. l. 167 – 168), o byla išnagrinėta tik 2010 m. gegužės 14 d.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, Z. V. pateikti abstraktūs ir nepagrįsti argumentai dėl galimo teisėjų šališkumo, nesudaro jokio pagrindo procesui atnaujinti.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pažymėtina, jog materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui, taikytinos sankcijos. Remiantis LVAT praktika (žr. LVAT nutartis bylose Nr.P756-153/2009, P502-119/2009 ir kt.), išaiškintina, jog šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo. Nagrinėjamu atveju iš Z. V. prašymo argumentacijos matyti, kad joks materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant nenurodomas, o šio pagrindo buvimą asmuo sieja tik su procesinių teisės normų (ABTĮ 81 str., 136 str.) neva netinkamu taikymu, t. y. iš esmės nesutinkama su byloje Nr.N575-3305/2010 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu, ką pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas atlieka pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, ir kas nesudaro jokio pagrindo proceso atnaujinimui (žr. LVAT nutartis bylose Nr.P442-99/2009, Nr. P63-159/2010 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, jog šis proceso atnaujinimo pagrindas taip pat neįrodytas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Minėtu pagrindu atnaujinti procesą galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Tokiu atveju suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr. LVAT nutartis bylose Nr. P822-81/2010, P146–58/2010, P662–54/2010 ir kt.).

Šiuo atveju matyti, jog Z. V. savo prašymo aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu tinkamai nemotyvavo, nes keliamos abejonės dėl neva padarytų LVAT procesinių normų pažeidimų nagrinėjant bylą rašytinio, kaip netinkamo proceso, tvarka, nėra proceso atnaujinimo priežastys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau buvo minėta prieš tai, bylų pagal skundus dėl teismų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka nustatyta įstatymu. Pats apeliantas prašymo nagrinėti bylą žodine tvarka nekėlė, jokių naujų įrodymų išreikalauti neprašė, atvirkščiai, savo apeliaciniame skunde pabrėžė, jog „byloje yra surinkta pakankamai medžiagos, kad sprendimą iš esmės galėtų priimti apeliacinės instancijos teismas“ (2 t. b. l. 159).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Z. V. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr.N575-3305/2010 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n utaria:

Z. V. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Z. V. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.N575-3305/2010.

Nutartis neskundžiama.