- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-18
- Bylos Nr.
- 2-288-302/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00733-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- S. K., R. K.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės S. K. ir atsakovo R. K. atskiruosius skundu dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2421-273/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Danima“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Renavita“, ieškinį atsakovams S. K. ir R. K. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Danima“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Renavita, pateikė teismui patikslintą ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo R. K. 185 281,83 Eur, o iš atsakovės S. K. 154 637,21 Eur žalos atlyginimą bei 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Be to, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo R. K. pinigines lėšas, esančias atsakovui priklausančiose banko sąskaitose, pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, atsakovo gautinas sumas, turtines teises, nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus, nekilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovui ar esantį pas atsakovą arba trečiuosius asmenis 185 419,69 Eur sumai; taip pat areštuoti atsakovės S. K. pinigines lėšas, esančias atsakovei priklausančiose banko sąskaitose, pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, atsakovės gautinas sumas, turtines teises, nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus, nekilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovei ar esantį pas atsakovę arba trečiuosius asmenis 154 637,21 Eur sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies. Skundžiama nutartimi teismas nutarė areštuoti 185 419,69 Eur sumai atsakovui R. K. priklausančius nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus, uždraudžiant atsakovui juos bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, tačiau paliekant atsakovui teisę jį saugoti ir naudotis, o nustačius, kad atsakovas tokio turto neturi ar turi nepakankamai, areštuoti ir jo turtines teises bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant areštuotomis lėšomis atsiskaityti su ieškove bei leidžiant disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 325 Eur per mėnesį ribos. Taip pat 154 637,21 Eur sumai buvo areštuoti ir atsakovei S. K. priklausantys nekilnojamieji ir/ar kilnojamieji daiktai, uždraudžiant atsakovei juos bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, tačiau paliekant atsakovei teisę jį saugoti ir naudotis, o nustačius, kad atsakovė tokio turto neturi ar turi nepakankamai, buvo nutarta areštuoti ir jos turtines teises bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant areštuotomis lėšomis atsiskaityti su ieškove bei leidžiant disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 325 Eur per mėnesį ribos.
Įvertinęs bylos medžiagą, pirmos instancijos teismas darė išvadą, jog ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, be to, pažymėjo, kad ieškinio reikalavimai yra turtiniai ir kiekvienam iš atsakovų reikalavimų sumos yra laikytinos didelėmis, kas, teismo nuomone, savaime preziumuoja esant grėsmę galimo, ieškovei palankaus teismo sprendimo ieškovei, įvykdymui ir būtinumą šios grėsmės pašalinimui taikyti atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad situacija, kai areštuojamos asmens turimos ir gaunamos lėšos, nepaliekant pragyvenimui reikalingų lėšų, neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų ir nepagrįstai varžo atsakovų teises, todėl, areštavus atsakovų pinigines lėšas, kiekvienam iš jų leido disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 325 Eur per mėnesį ribos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė S. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo tokius nesutikimo su pirmos instancijos teismo nutartimi argumentus:
Šalies argumentai
1. Pirmos instancijos teismo išvada apie tikėtiną ieškinio pagrįstumą yra nemotyvuota. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad dar prieš atsakovei S. K. tampant BUAB „Danima“ direktore ankstesni įmonės vadovai sąlygojo žalą įmonei, todėl viso laikotarpio mokesčių administratoriaus priskaičiuotą mokestinę nepriemoką, kaip ieškovo žalą, negalima priskirti tik atsakovei S. K.. S. K. įmonės vadovo pareigas ėjo laikotarpiu nuo 2005-05-02 iki 2008-01-14, o įmonei bankroto byla buvo iškelta tik 2013-12-12. Neįrodžius preliminaraus ieškinio pagrįstumo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra negalimas.
2. Pirmos instancijos teismas skundžiamą nutartį motyvavo didele ieškinio suma, tačiau vien didelė ieškinio suma pati savaime negali pasunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o motyvų, pagrindžiančių, kodėl didelė ieškinio suma turėtų būti vertinama kaip sukelianti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, pirmos instancijos teismas nenurodė.
3. Ieškinyje atsakovų nesąžiningumas iš esmės grindžiamas atsakovų, kaip buvusių įmonės vadovų, veiksmais sudarant, ieškovės teigimu, ekonomiškai nenaudingus įmonei sandorius, tačiau ar atsakovai iš tikrųjų buvo nesąžiningi bus sprendžiama tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdama paslėpti ar perleisti savo turtą arba kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį, tokių aplinkybių nenustatė ir pirmos instancijos teismas.
Atsiliepimas
Ieškovė BUAB „Danima“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Renavita“, atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Pateikė šiuos nesutikimo su atsakovės atskiruoju skundu argumentus:
1. Su ieškiniu buvo pateikti konkretūs įrodymai ir argumentai, patvirtinantys, jog laikotarpiu, kai UAB „Danima“ direktore buvo atsakovė S. K., įmonei buvo padaryta konkreti 154 637,21 Eur žala. Būtent dėl šios sumos ir yra pareikštas ieškinys atsakovei S. K.. Į šią sumą nėra įskaityta ieškovei kitų asmenų padaryta žala. Tai, ar prašomos atlyginti žalos dydis yra pagrįstas, yra bylos iš esmės nagrinėjimo dalykas, todėl pirmos instancijos teismas neturėjo vertinti pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, o tik turėjo nustatyti, ar, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
2. Nors ir nevisais atvejais didelės sumos prezumpcija yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau nagrinėjamu atveju prašomas iš atsakovės priteisti žalos dydis, t.y. 154 637,21 Eur, laikytinas didele suma. Šią prezumpciją galėtų paneigti tik pati atsakovė, pateikdama duomenis apie savo turtinę padėtį, tačiau šia teise atsakovė, teikdama atskirąjį skundą, nepasinaudojo.
3. Apeliantų nesąžiningumas yra preziumuojamas ne dėl to, kad jie sudarinėjo ekonomiškai nenaudingus sandorius, o dėl to, kad iš anksto suplanuotai neteisėtomis finansinėmis schemomis, apgaule savinosi įmonės lėšas, slėpė mokesčius nuo valstybės, sudarinėjo tariamus sandorius, kas vertinama ne tik kaip nesąžininga, bet ir neteisėta.
4. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai vyksta turtinis ginčas dėl didelės sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju pagrįstos prielaidos dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo ir yra būtent didelė ieškinio suma. Kadangi atsakovė nepaneigė aplinkybės, jog didelė ieškinio suma objektyviai nepadidins būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, tai laikytina, jog šiuo atveju galioja prezumpcija, jog didelė ieškinio suma sukelia grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui. Tai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės realius ketinimus turtą parduoti ar kitokiu būdu jį perleisti, paslėpti, nereiškia, jog ieškovė nepatvirtino realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Atsakovas R. K. atskiruoju skundu taip pat prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Pateikia šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo nutartimi argumentus:
1. Pirmos instancijos teismas pernelyg formaliai, tik apsiribodamas teiginiu, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, įvertino aplinkybes, susijusias su prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kas ir lėmė nepagrįstą laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą. Ieškovė tikėtinai nepagrindė savo ieškinio, kadangi nėra aišku, kokiu būdu ieškovė nustatė žalos dydį. Iš su ieškiniu pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad sandoriai, kuriais remiasi ieškovė, yra nenuginčyti, nebuvo taikyta restitucija.
2. Pritaikytas areštas daro didelę žalą apeliantui, todėl teismas turėtų pareikalauti iš ieškovės per nustatytą terminą pateikti nuostolių galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
Atsiliepimas
Ieškovė BUAB „Danima“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Renavita“, atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Pateikė šiuos nesutikimo su atsakovės atskiruoju skundu argumentus:
1. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas nevertina ieškinio pagrįstumo, todėl atsakovo argumentai, susiję su ieškinio reikalavimu priteisti pinigines lėšas pagrįstumu, neturėtų būti vertinami. Sprendžiant dėl sprendimo vykdymo užtikrinimo, teismui yra svarbu susidaryti pagrįstas prielaidas, kad, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Konkrečių įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė sprendimo įvykdymui, teismas turėti neprivalo. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, įvertino visas ieškinyje nurodytas aplinkybes, jų pagrįstumą bei atsakovų nesąžiningumą, be to, atsižvelgė, kad ieškinio suma yra didelė, ir priėmė teisingą bei pagrįstą nutartį.
2. Atsakovui nepateikus teismui konkrečių duomenų apie dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patirtus nuostolius ir jų dydį, teismas neturėtų tenkinti atsakovo prašymo dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutarties, kuria atsakovams pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/netaikymo
Laikinosios apsaugos priemonės - tai civilinėje byloje teismo pritaikyti apribojimai, draudimai, įpareigojimai ir kitos CPK ar kituose įstatymuose nustatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės taikomos dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų - ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį atsakovams, kaip buvusiems UAB „Danima“ vadovams, dėl žalos atlyginimo. Ieškinys grindžiamas tuo, jog atsakovai, eidami įmonės vadovo pareigas, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių įmonė ir jos kreditoriai patyrė žalos.
Pasisakant dėl atsakovo atskirųjų skundų argumentų, susijusių su ieškinio pagrįstumo vertinimu, pažymėtina, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, t. y. vertinamas ieškinio reikalavimo pobūdis, ieškinio faktinių ir teisinių argumentų turinys bei prie ieškinio pridėtų įrodymų sudėtis, kuris jokiu būdu nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo aspektu, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-786-180/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1492-236/2015 ir kt.). Ar ieškovės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius teisinius faktus ir juos teisiškai kvalifikavus. Nagrinėjamu atveju ieškovės bankroto administratorius ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą, todėl šioje stadijoje negalima daryti išvados, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja, t. y. nėra pagrindo konstatavimui, jog ieškinys dėl žalos atlyginimo nėra net tikėtinai pagrįstas.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti visas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimui galinčias turėti reikšmės aplinkybes, tarp kurių esminę reikšmę turi ir atsakovų finansinė – turtinė padėtis, nes būtent ji atspindi atsakovų finansines galimybes, t. y. ar jam konkretaus ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1355-302/2015, 2015-07-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-117/2015 ir kt.). Sutiktina su pirmos instancijos teismo nuomone, jog nagrinėjamu atveju ieškinio suma įprastai fiziniam asmeniui turėtų būti laikoma didele, tačiau akcentuotina ir tai, jog prezumpcija, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką nėra absoliuti. Nors pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (sprendimo vykdymo apsaugos poreikį, aplinkybių, patvirtinančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, tačiau pripažįstama, kad ir priešinga proceso šalis – atsakovas, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą, t. y. grėsmės sprendimo įvykdymui egzistavimą. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui gali būti paneigta įrodymais, kad atsakovai turi pakankamai turto ir todėl sprendimo įvykdymas jam nesukeltų sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015, 2015 m. rugsėjo 17 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1273-516/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovei S. K. yra pareikštas reikalavimas dėl 154 637,21 Eur priteisimo, o atsakovui R. K. dėl 185 419,69 Eur priteisimo. Nors ir sutiktina su atsakove, kad didelė ieškinio suma savaime nei palengvina, nei pasunkina būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tačiau pažymėtina, kad šios aplinkybės reikšmingumas pasireiškia ne tiek sprendimo įvykdymo procedūros, o grėsmės tinkamam sprendimo įvykdymui aspektu, nes akivaizdu, kad tikimybė, jog asmuo, kuriam reiškiamas didelės sumos reikalavimas, imsis neteisėtų priemonių turtui paslėpti, yra ženkliai didesnė nei esant nedidelės ir dėl to asmeniui nelabai reikšmingos sumos reikalavimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-213-178/2016). Taigi, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir reikalavimo sumos dydį, tačiau ne tik absoliutų dydį, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, o šalia to taip pat ir vertinti kitas reikšmingas aplinkybes. Nors apeliantė S. K. atskirajame skunde ir tvirtina, kad vien tik didelė reikalavimo suma negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau su atskiruoju skundu nepateikė absoliučiai jokių savo turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, todėl laikytina, kad atsakovė nepasinaudojo savo teise paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.
Be to, akcentuotina, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014). Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad reikalavimo suma didelė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, o apeliantų atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo ją pakeisti arba panaikinti, todėl atsakovų atskirieji skundai atmestini, o Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis paliktina nepakeista.
Dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra patikrinti neįteisėjusių pirmos instancijos teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str. 1 d.), o ne spręsti tam tikrus klausimus, priskirtus pirmos instancijos teismo kompetencijai, iš esmės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas atlieka tik pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantui išaiškintina, kad jis su prašymu dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo turėtų kreiptis į bylą nagrinėjantį pirmos instancijos teismą.
Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pagal susiformavusią teismų praktiką teismas, spręsdamas dėl būtinumo taikyti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, turi nustatyti dvi aplinkybes. Pirma, teismas turi pripažinti, kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba, kad nuostoliai jau yra atsiradę. Antra, teismas turi nustatyti, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų ar kitų aplinkybių, atsakovo nuostolių atlyginimas ateityje (priėmus galutinį galimai ieškovui nepalankų teismo sprendimą) gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1301/2010; 2011 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2401/2011; 2014 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-541/2014 ir kt.). Tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, o galimų nuostolių realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 12 str., 178 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.