- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-274-238/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė, Danguolė Šiugždinytė
- Kaltinamasis
- A. M., N. M.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgos Vasiliauskienės,
išteisintiesiems A. M. ir N. M. (dalyvaujant nuotoliniu būdu)
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės Genovaitės Ročienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
N. M. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas nepilnametis, 2019 m. balandžio 8 d. apie 00.05 val., Kauno miesto savivaldybės vaikų globos namams priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) veikdamas kartu su nepilnamečiu N. M., elgdamasis agresyviai, tai yra mėtydamas iš šaldytuvo paimtus maisto produktus ir koliodamas necenzūriniais keiksmais nukentėjusiąją Kauno miesto savivaldybės vaikų globos namų socialinio darbuotojo padėjėją L. V., N. M. bandant kumščiu suduoti nukentėjusiajai smūgį į galvą ir spyrus jai į dešinės kojos šlaunį, ragino N. M. smurtauti žodžiais „duok tai žertvai“ bei grasino ją nužudyti, sakydamas žodžius „užmušim tave, tu žiurke, padla“, taip bendrais veiksmais sudarydamas pakankamą ir realų pagrindą L. V. manyti, jog šis grasinimas gali būti tuojau pat įvykdytas.
2. N. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas nepilnametis, 2019 m. balandžio 8 d., apie 00.05 val., Kauno miesto savivaldybės vaikų globos namams priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su nepilnamečiu A. M., kuris ragino jį smurtauti žodžiais „duok tai žertvai“, elgdamasis agresyviai, mėtydamas iš šaldytuvo paimtus maisto produktus, koliojo necenzūriniais keiksmais nukentėjusiąją Kauno miesto savivaldybės vaikų globos namų socialinio darbuotojo padėjėją L. V. bei sugniaužęs kumščius artindamasis prie nukentėjusiosios, bandė kumščiu suduoti jai smūgį į galvą, nukentėjusiajai išvengus minėto smūgio, tyčia spyrė nukentėjusiajai L. V. į dešinės kojos šlaunį bei grasino ją nužudyti, sakydamas žodžius „užmušim tave, tu žiurke, žertva, padla“, taip bendrais veiksmais sudarydamas pakankamą ir realų pagrindą L. V. manyti, jog šis grasinimas gali būti tuojau pat įvykdytas.
3. Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorė Genovaitė Ročienė prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – A. M. pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams, ir šią bausmę subendrinti su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 1 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, iš dalies jas sudedant, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trims) metams 6 (šešiems) mėnesiams, N. M. pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams, ir šią bausmę subendrinti su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, iš dalies jas sudedant, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Šalies argumentai
3.1. Skunde prokurorė nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nesuabejojo nukentėjusiosios L. V. parodymais, kad broliai A. ir N. M. jai išsakė grasinančio pobūdžio žodžius, elgėsi agresyviai, panaudojo smurtinius veiksmus, mėtė maisto produktus, nors abu išteisintieji neigė šias aplinkybes. Tokius išteisintųjų veiksmus pirmosios instancijos teismas įvertino kaip piktus ir nepagarbius, tačiau nepakankamus baudžiamajai atsakomybei kilti. Apylinkės teismas nurodė, kad išteisintieji buvo nepilnamečiai, augantys vaikų globos namuose, stokojantys gero elgesio taisyklių, pagarbos ir šilumos kitam asmeniui, savo agresyviu elgesiu jie išreiškė nesutikimą eiti miegoti, o nukentėjusioji, būdama socialinio darbuotojo padėjėja, ilgą laiką dirbanti šioje srityje, pažinodama išteisintuosius, nerado bendros kalbos su jais, jų atžvilgiu išsakė įžeidžiančius žodžius. Grasinančio pobūdžio žodžiai buvo išsakyti kartu su necenzūriniais žodžiais, kurių vartojimas išteisintiesiems yra įprasta bendravimo kultūra. Taip pat apylinkės teismas nurodė, kad nukentėjusiosios būsena, jos elgesys įvykio metu, nesudarė pagrindo manyti, kad realios grėsmės dėl savo gyvybės ar sveikatos ji nejautė: po spyrio į koją ėjo toliau tvarkytis, į savo kambariuką nuėjo tik kai N. M. į jos pasakymą, kad kvies policiją, jai atsakė „nebandyk, žertva, užmušiu“, užsidariusi vartė žurnalą, ne iš karto kvietė policijos pagalbą, išgirdusi, jog į duris mėtomi produktai, ją išsikvietė tik maždaug po 10 min., praradusi kantrybę. Šokas jai buvo nuo vaizdo, kaip suniokotas visas butas. Į kambariuko vidų nebuvo veržtasi, nukentėjusioji net neužsirakino jame. Grasinimo realumo fakto nepatvirtina ir policijos pareigūnų parodymai jog, jiems atvykus, nukentėjusioji buvo išsigandusi, sakė, kad bijo išteisintųjų. Išsakant grasinančio pobūdžio žodžius, panaudojant smurtą, jokie žmogų sužaloti galintys daiktai nebuvo panaudoti ar pademonstruoti. Maisto produktų mėtymas į darbuotojų kambariuko duris iš viso neduoda pagrindo manyti, kad asmuo dėl to galėjo būti nužudytas ar sunkiai sužalotas.
3.2. Apklausta nukentėjusioji L. V. parodė, jog A. ir N. M. paprašiusi eiti iš svetainės miegoti arba bent į savo kambarius apie 23.30 val., jai būnant tarpduryje, N. M. prišoko prie jos ir grasino, kad smūgiuos į galvą, nors smūgio į galvą išvengė, tačiau spyrė jai į dešinę šlaunį, ji buvo šoke, negalėjo pasakyti, ar jai skaudėjo. Išsigando, kad gali būti sumušta. Teigė, kad A. M. jos nelietė, bet pravardžiavo, ragino N. M. smurtauti. Būdama šoko būsenoje, toliau tvarkėsi, iš inercijos. Kuomet nukentėjusioji nešėsi šluotą, N. ją (šluotą) stvėrė, grasino ir ji tuomet pasakė, kad kvies policiją, jei jie neklausys ir tuomet N. pagrasino užmušiantis ją. Ji buvo nuėjusi į kambariuką kviesti policiją, užsidarė duris. Nepamena, ar užsirakino. Iškarto nepuolė skambinti, pavartė žurnalą, skaitė, kokia informacija jai perduota, kokie įvykiai tą dieną užfiksuoti. Pajuto, kad į duris mėtomi produktai. Išsigandusi laikė durų rankeną. Bandė atidaryti duris, pamatė, kad į ją skrenda pieno pakelis, po to, kai tik bandė eiti, į ją skrido maisto produktai. Kai atidarė duris įleisti policiją, į kambariuką dar skrido puodas su šaltibarščiais, viskas užkrito jai ant galvos, akinių. Buvo ištuštintas visas šaldytuvas. Išsigando N. M. gąsdinimų, pravardžiavimų, galvojo, kad gali būti realiai taip ir įvykdyta, kad gali būti taip pasielgta, kaip pagrasinta, kad ją gali užmušti, dėl to ir kvietė policiją. Visas butas buvo suniokotas, visi šaldytuve buvę maisto produktai buvo išmėtyti. Apklaustų liudytojų L. T. , J. P. U. parodymai taip pat patvirtina faktą, kad dėl mėtomų produktų L. V. galėjo jausti pavojų. Policijos pareigūnas D. V. duodamas parodymus patvirtino, kad ant nukentėjusiosios drabužių matėsi maisto produktai, ji sakė, kad neįsivaizduoja, kaip jai dirbti ir ji tikrai bijo. Buvo pasimetusi, išsigandusi. Vaikai elgėsi įžūliai, jautėsi neliečiami, nebaudžiami, siuntė nukentėjusiąją ant trijų raidžių, kalbėjo necenzūriniais žodžiais, sakė, kad jie nepilnamečiai, nieko jiems nepadarys. Nuėjus pas vaikus į kambarį, buvo pareikalauta atsistoti, tačiau buvo visiškas ignoravimas. Policijos pareigūnas D. M. patvirtino, jog nukentėjusioji buvo išsigandusi, kai jis atvyko, drebėjo, kalbėjo apie brolius dvynius, kurių bijo, jos galva buvo apipilta barščiais.
3.3. Skunde prokurorė nurodo, kad šie ir kiti baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusiajai L. V. dėl abiejų išteisintųjų veiksmų buvo pagrindo bijoti grasinimų įgyvendinimo, o išteisintieji norėjo būtent tokios jos būsenos. Taip pat šiuo atveju visiškai nesvarbu, kokias funkcijas atliko nukentėjusioji įvykio metu, koks buvo išteisintųjų amžius, jų gyvenimo, auklėjimo sąlygos, bendravimo su kitais žmonėmis kultūra. Prieš įstatymą visi asmenys yra lygūs, ir kiekvienas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, esantis tos nusikalstamos veikos subjektu, turi atsakyti už savo padarytus veiksmus. Į tai gali būti atsižvelgta, tik parenkant bausmę. Nukentėjęs asmuo turi teisę būti įstatymo apgintas, nesvarbu, kokį darbą jis dirba. Kita vertus, apylinkės teismas, išteisindamas A. ir N. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, neieškojo kitų galimybių įvertinti jų veiksmus. Iš bylos medžiagos matyti, kad jų veiksmuose gali būti ir nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje požymiai.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė Genovaitė Ročienė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintieji A. M., N. M., jų gynėja Neringa Grubliauskienė prašė apeliacinį skundą atmesti.
5. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės Genovaitės Ročienės apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
8. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
9. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas A. ir N. M. kaltės (nekaltumo) klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai A. M. ir N. M. dėl kaltinimų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
10. BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt. Baudžiamosios atsakomybės taikymas už BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką suponuoja būtinumą konstatuoti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos siekia.
11. Šioje baudžiamojoje byloje A. M. ir N. M. buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami kartu, elgdamiesi agresyviai, mėtydami iš šaldytuvo paimtus maisto produktus, koliodamiesi necenzūriniais keiksmais, N. M. besiartinant sugniaužtais kumščiais, bandant suduoti smūgį į galvą ir tyčia spyrus į dešinės kojos šlaunį, išsakant žodžius „užmušim tave, tu žiurke, žertva, padla, o A. M. raginant N. M. smurtauti žodžiais „duok tai žertvai“, grasino nužudyti nukentėjusiąją – Kauno miesto savivaldybės vaikų globos namų socialinio darbuotojo padėjėją L. V., sudarydami pakankamą ir realų pagrindą jai manyti, jog grasinimas gali būti tuoj pat įvykdytas.
12. Teisėjų kolegija konstatuota, jog apylinkės teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo daryti išvadai, kad A. ir N. M. grasinimai buvo realūs. Byloje nustatyta, kad išteisintųjų veiksmai dėl kilusio pykčio, nors ir buvo panašūs į grasinimą, tačiau turėjo visiškai kitokią prasmę (nepasitenkinimo, pykčio išreiškimas, o ne realaus ketinimo sužaloti ar nužudyti demonstravimas). Apylinkės teismas sprendė, kad nustatytoje konfliktinėje situacijoje, kurią iš esmės lėmė ir pačios nukentėjusiosios veiksmai, kaltinamųjų elgesys ir išsakyti žodžiai, buvo tik spontaniška reakcija į susiklosčiusią konfliktinę situaciją, kam įtakos turėjo ne tik kaltinamųjų amžius, socialinių įgūdžių, bendravimo stoka, bet ir nukentėjusiosios pasirinktas netinkamas bendravimo būdas sprendžiant konfliktinę situaciją su vaikų globos namuose augančiais vaikais. Apylinkės teismas, vertindamas grasinimo realumą, atsižvelgė ir į nukentėjusiosios būseną, jos elgesį įvykio metu, išteisintųjų atliktus veiksmus ir visą įvykių seką.
13. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog išteisintųjų grasinimas yra realus ir jis bus įgyvendintas. Vertinant ir analizuojant išteisintųjų, nukentėjusiosios ir liudytojo L. T. parodymus, apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kiek tai liečia A. M. ir N. M. išsakytus grasinančio pobūdžio žodžius, agresyvaus elgesio demonstravimą, smurtinių veiksmų panaudojimą, maisto produktų mėtymą, kadangi nukentėjusiosios parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtino kiti bylos metu surinkti objektyvūs duomenys. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčas tarp išteisintųjų ir nukentėjusiosios kilo dėl to, jog nukentėjusiajai paraginus išteisintuosius eiti miegoti, šie agresyviai pareiškė, kad neis miegoti, pradėjo keiktis, „pasiuntė“ ją ir jai paprašius nusiraminti, N. M. atsistojo, prišoko prie jos, užsimojo kumščiu ir sakė „užmušiu žertva“, bandė suduoti į galvą, bet nukentėjusioji pasitraukė, tačiau netrukus pajuto smūgį į dešinės kojos šlaunį, tuo metu A. M. ragino brolį, sakydamas „duok tai žertvai“, o kai ji pasakė, kad kvies policiją, jai dar pasakė „nebandyk žertva, užmušiu“. Tačiau tokie A. ir N. M. išsakyti žodžiai, elgesys, pirmosios instancijos teismo buvo teisingai įvertinti kaip piktas ir nepagarbus elgesys nukentėjusiosios atžvilgiu. Teismas nustatė, kad toks elgesys negali būti traktuojami kaip realus ir akivaizdus pavojus L. V. gyvybei ir (ar) sveikatai, o kaltinamųjų veiksmai nėra pakankami baudžiamajai atsakomybei kilti. Teismas pagrįstai vertino tą aplinkybę, kad išsakant grasinančio pobūdžio žodžius ar panaudojant smurtą, jokie žmogų sužaloti galintys daiktai nebuvo naudojami ar demonstruojami.
14. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad atvykus policijos pareigūnams, jie matė, kad nukentėjusioji buvo apipilta šaltibarščiais, išsigandusi, tačiau tai taip pat nepatvirtina nusikalstamos veikos požymių ir grasinimų realumo išteisintųjų veiksmuose, kadangi nukentėjusioji buvo susijaudinusi dėl paties įvykio. Pagrįstas teismo argumentas, kad broliai A. ir N. M. nors buvo agresyviai nusiteikę, tačiau jų toks elgesys turėjo kitokią prasmę, tokiu elgesiu broliai išreiškė nepasitenkinimą, pyktį, o ne realius ketinimus nužudyti ar sužaloti nukentėjusiąją. Nesant byloje kitų įrodymų, patikimai patvirtinančių grasinimo faktą ir jo realumą, teisingos yra teismo išvados dėl kaltės nebuvimo išteisintųjų veiksmuose. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nuosprendyje nurodė nustatytas aplinkybes, įrodymų įvertinimo motyvus, teismo išvadas dėl kaltinamųjų išteisinimo. Kolegija konstatuoja, kad teismo išvados yra teisingos ir abejonių nekelia.
15. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad A. M. ir N. M. dėl kaltinimų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nuosprendis paliekamas galioti, o prokurorės Genovaitės Ročienės apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės Genovaitės Ročienės apeliacinį skundą atmesti.