Kauno apygardos teismo nutartis

2014-07-16 · Byla Nr. ATP-829-658/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-16
Bylos Nr.
ATP-829-658/2014
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Nerijus Meilutis
Kategorijos
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-829-658/2014Teisminio proceso Nr. 4-69-3-04265-2014-6Procesinio sprendimo kategorija: 79.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 16 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nutarimo V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį surašytas už tai, kad jis 2014 m. gegužės 31 d., apie 9.04 val., Kauno mieste, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Mercedes-Benz E240, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), sukdamas į kairę, nesustabdė automobilio ir atsitrenkė į kelio ženklą Nr. 407 bei jį apgadino. Įvykus eismo įvykiui, nesustojo ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 133, 231, 234 punktų reikalavimus.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nutarimu V. K. pripažintas padaręs ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus ir pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį nubaustas 200 Lt bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 3500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, galutinė nuobauda jam paskirta 3500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 3 mėnesiams.

V. K. skundžia Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nutarimą, prašo panaikinti nutarimo dalį, kuria jis pripažintas padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, ir šioje dalyje administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti. Apeliaciniame skunde V. K. sutinka, kad veikdamas netyčia sugadino UAB „Maxima Lt“ priklausantį kelio ženklą, tačiau nesutinka, jog iš įvykio vietos pasišalino savavališkai, ir mano, kad administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, kadangi jo veiksmuose nėra šio pažeidimo sudėties požymių. Duodamas parodymus dėl administracinio teisės pažeidimo V. K. teisme paaiškino, jog važiuodamas automobiliu Mercedes-Benz E240 nestipriai kliudė kelio ženklo stulpelį, tačiau po šio kliudymo pasižiūrėjęs į kelio ženklo būklę nepastebėjo, jog jame būtų atsiradę tam tikrų pakitimų, todėl būdamas įsitikinęs, kad jokios žalos šiam ženklui nepadarė, policijos pareigūnų nekvietė ir iš įvykio vietos pasišalino. Jis neturėjo tikslo savavališkai pasišalinti iš įvykio vietos dar ir dėl to, kad šį įvykį matė ir kartu su juo važiavusi keleivė, be to, dirbdamas taksi automobilio vairuotoju, jis puikiai žino, jog teritorija yra stebima vaizdo kameromis. Aplinkybę, kad jis tikrai manė, jog administracinio teisės pažeidimo nepadarė, patvirtina ir tai, kad jis po kurio laiko grįžo į įvykio vietą pasiimti nukritusio automobilio numerio. Nors tyčios pasišalinti iš įvykio vietos apelianto veiksmuose nebuvo, tačiau skundžiamą nutarimą priėmęs teismas to neįvertino ir taip nukrypo nuo suformuotos vienodos administracinių teismų praktikos šios kategorijos bylose. Administracinėje byloje Nr. N-l-1715/2007 teismas priėmė sprendimą nutraukti bylą, nes nenustatė asmens tyčios pasišalinant iš eismo įvykio vietos; teismas konstatavo, kad nei vairuotojas, nei keleivė nesuprato kliudę kitą automobilį, automobilių apgadinimai buvo nežymūs, vairuota didelių gabaritų transporto priemonė nakties metu ir kt. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos, pasireiškė tyčios forma, buvo būtina įvertinti automobiliui bei kelio ženklui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai pripažįstama, jog vairuotojai, kliudę tam tikrus objektus, nesuvokia padarę Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nes nepajuto kontakto. Tokiais atvejais konstatuojama, kad nėra pažeidimo sudėties. Išvada dėl pažeidimo sudėties nebuvimo daroma ir tais atvejais, kai ant vairuoto automobilio ar kliudyto objekto apgadinimai yra nežymūs arba jų iš viso nėra (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N-575-2184/2011, Nr. N-575-2263/2011). Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nei automobiliui, nei kelio ženklui didelių apgadinimų nepadaryta, padaryti pažeidimai yra nežymūs, todėl vairuotojo galėjo būti nepastebėti. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo paskirta 3500 Lt bauda bei teisės vairuoti transporto priemonės atėmimu bei prašoma iki kol įsiteisės sprendimas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje jam išduoti laikiną teisę vairuoti transporto priemones patvirtinantį dokumentą, kadangi jis dirba taksi vairuotoju ir šis darbas yra jo pragyvenimo šaltinis. Neturėdamas teisės vairuoti jis neturi galimybės gauti pajamų.

Atsiliepimas

Atsiliepime į V. K. apeliacinį skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus viršininkas prašo skundą atmesti ir skundžiamą nutarimą kaip teisėtą ir pagrįstą palikti nepakeistą.

V. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš skundo turinio, V. K. savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, pripažįsta ir šioje dalyje nutarimo neginčija, tačiau nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad jis tyčia pasitraukė iš eismo įvykio ir padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmų teisiniu vertinimu ir išvadomis dėl jo kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Kauno apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalies reikalavimų, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus įvertinęs vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis teismų praktika, pagrįstai V. K. veikoje nustatė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius.

Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą, būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, kad asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pavyzdžiui, pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, tai yra nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja – pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino jo kaltės turinio. Byloje patikimai nustatyta, kad V. K., vairuodamas automobilį „Mercedes-Benz E240“, sukdamas į kairę, nesustabdė automobilio, atsitrenkė į kelio ženklą Nr. 407 ir jį apgadino. V. K. neneigia, kad jis, nurodytomis aplinkybėmis vairuodamas automobilį, pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl ko atsitrenkė į kelio ženklą, tačiau aiškina, kad eismo įvykio metu jis kelio ženklo apgadinimų nepastebėjo, todėl neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir taip išvengti atsakomybės. Tokios V. K. nurodomos aplinkybės yra paneigtos bylos medžiaga – filmuotos vaizdo medžiagos duomenimis, V. K. vairuotos transporto priemonės apžiūros rezultatais, UAB „Maxima LT“ pažyma dėl padarytos žalos, lokaline sąmata, ir prieštarauja jo paties paaiškinimams pirmosios instancijos teisme, kuomet jis patvirtino, kad jautė bumbtelėjimą, matė, kad kelio ženklą truputį įlenkė, jo stulpelis buvo palinkęs. Kaip matyti iš filmuotos vaizdo medžiagos, V. K. į kelio ženklą atsitrenkė automobilio priekiu pakankamai stipriai, kelio ženklas nuo smūgio iš karto nulinko, todėl to nepastebėti V. K. tikrai negalėjo, tuo labiau, kad jis, norėdamas išvažiuoti iš įvykio vietos, turėjo pavažiuoti atgal ir tik tuomet sukti į kairę. Faktą, kad smūgis buvo pakankamai stiprus, patvirtina ir užfiksuoti automobilio apgadinimai bei aplinkybė, kad pažeidėjo vairuojamam automobiliui nukrito valstybinis numeris, kurio pasiimti jis netrukus grįžo į įvykio vietą. Tai, kad jis grįžo į eismo įvykio vietą pasiimti nukritusio automobilio valstybinio numerio, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nelengvina jo teisinės padėties, o kaip tik rodo siekį nuslėpti eismo įvykio pėdsakus. Išdėstytų duomenų pagrindu apygardos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kelio ženklui padaryta žala, kurią UAB „Maxima LT“ įvertino 749,23 Lt, buvo akivaizdi ir V. K., būdamas apdairus ir patyręs vairuotojas, kaip pats nurodo, turintis daugiau nei 30 metų vairavimo stažą, turėjo suvokti, kad sukėlė eismo įvykį (judant transporto priemonei buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis turtas), dėl kurio privalo pranešti nukentėjusiajam asmeniui ar policijai, kaip tai numato Kelių eismo taisyklių 232 arba 234 punktų nuostatos. Būtent šios pareigos neatlikimas, skubus pažeidėjo pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, vienašališkai įvertinus šio įvykio metu kilusių padarinių dydį, ignoruojant kito asmens turtui padarytą žalą ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, yra ne jo atsakomybę šalinanti, o tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos įrodanti aplinkybė. Skunde apelianto minima teismų praktika nėra aktuali nagrinėjamu atveju, nes priešingai nei bylose minimais atvejais, V. K. suprato, kad kliudė kelio ženklą ir matė kelio ženklui padarytą žalą (stulpelis nulinko). Tai, kad, apelianto vertinimu, kliudyto objekto apgadinimai nėra labai dideli, šios bylos kontekste jo kaltės nepaneigia ir nesudaro pagrindo administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, ši aplinkybė gali turėti įtakos, tik individualizuojant administracinę nuobaudą.

Taigi, atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. K., apgadinęs svetimą turtą, sąmoningai, tai yra tyčia, pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo jis buvo susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, ir tinkamai taikė ATPK 130 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šį sprendimą naikinti ir bylą nutraukti, remiantis administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skunde nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas administracinės nuobaudos, paskirtos už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, individualizavimo klausimas. Su skundo argumentais dėl V. K. paskirtos per griežtos nuobaudos aukštesnysis teismas sutinka iš dalies.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 Lt iki 4000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų <...>.

Skundžiamą nutarimą priėmęs teismas, atsižvelgęs į administracinio teisės pažeidimo pobūdį, V. K. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, V. K. paskyrė 3500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 3 mėnesiams. Išskirtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, apylinkės teismas nenustatė.

Apygardos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad V. K. paskirta pagrindinė administracinė nuobauda – bauda, yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta. Byloje, o ir apeliacinės instancijos teismui su skundu, nėra pateikta jokių duomenų, kurie leistų daryti kitokią išvadą. Tačiau, sprendžiant dėl papildomos administracinės nuobaudos – specialiosios teisės atėmimo, teisingumo, apygardos teismas daro priešingą išvadą – skundžiamu nutarimu V. K. ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose paskirta papildoma nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 metams 3 mėnesiams, yra aiškiai per griežta, taigi neteisinga administracinė nuobauda.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai). Individualizuodami skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Tais atvejais, kai padaryto pažeidimo ir jį padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės nuobaudos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose priimtose nutartyse taip pat ne kartą konstatavo, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013 ir kt.).

Būtent ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo sprendžiama, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Tačiau ATPK 30¹ straipsnis gali būti taikomas tik išskirtiniais atvejais, tai yra nustačius visumą kaltininko asmenybę ir jo padarytą pažeidimą apibūdinančių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas šiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tai, kad V. K. sukeltas įvykis nebuvo itin pavojingas ir jo pasišalinimas iš eismo įvykio vietos savaime nesukėlė rimtų pasekmių, pats pažeidėjas po veikos padarymo kaltę dėl pažeidimo pripažino, gailisi, žalą ketina atlyginti, taip pat tai, kad jo darbas yra tiesiogiai susijęs su teise vairuoti transporto priemones (taksi vairuotojas), kad anksčiau už tokį pažeidimą jis nėra baustas, leidžia pagrįstai teigti, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali papildoma nuobauda (teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams) savo pasekmėmis ir poveikiu būtų akivaizdžiai neproporcinga, per griežta veikos pavojingumui, o nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis, tai yra skiriant specialiosios teisės atėmimą trumpesniam terminui nei numatytas minimalus. Tačiau sprendžiant klausimą dėl teisingos papildomos nuobaudos paskyrimo V. K., tai yra nustatant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, būtina atsižvelgti ir į jo asmenybę – jis per paskutinius penkerius metus buvo 8 kartus baustas už gana šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tarp jų ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitų transporto priemonių ar kitokio turto sugadinimą, be to, nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu apeliantas per vienerius metus buvo keturis kartus baustas už tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus, ką pagrįstai apylinkės teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas), taip pat pagrįstai nustatė dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – kad jis yra sulaukęs 65 metų ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytų pažeidimų (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1, 10 punktai).

Apygardos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, apibūdinančias padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, padarinius ir pažeidėjo asmenybę, bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį V. K. paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra akivaizdžiai per griežta ir neproporcinga nuobauda, todėl yra pagrindas, pritaikius ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, sumažinti specialiosios teisės atėmimo terminą iki 1 metų 6 mėnesių. Tokio dydžio administracinė nuobauda yra tinkama ATPK 20 straipsnyje numatytiems administracinių nuobaudų tikslams pasiekti ir neprieštarauja šios kategorijos bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-29-2013, 2AT-36-2013).

Esant tokiai situacijai, skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nutarimas keičiamas dėl netinkamai paskirtos administracinės nuobaudos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismas

nutaria:

V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nutarimą pakeisti:

Vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio 1 dalimi, V. K. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtos papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, terminą sumažinti iki 1 metų 6 mėnesių.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą 3500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams 6 mėnesiams subendrinti apėmimo būdu su 200 Lt bauda, paskirta Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. nutarimu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, ir paskirti V. K. galutinę administracinę nuobaudą – 3500 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Nerijus Meilutis