- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-13
- Bylos Nr.
- I-1734-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02773-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. J. (toliau – ir A. J., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 500 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN, atlyginti už 2018 m. lapkričio 14 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d. laikotarpį. A. J. 2019 m. vasario 28 d. paaiškinimais patikslino neturtinės žalos atsiradimo laikotarpį ir nurodė, kad jis į kamerų tipo patalpas buvo perkeltas nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d., o 2019 m. balandžio 4 d. rašytiniais paaiškinimais patikslino neturtinės žalos dydį ir nurodė, kad jam padaryta 600 Eur neturtinė žala. Pareiškėjas teigė, kad kalinant Marijampolės PN kamerų tipo patalpose, atsižvelgus į tai, kad jose didžiąją dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, nebuvo užtikrinta minimali ploto norma. Tvirtino, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo netinkamai atskirtas nuo likusios kameros dalies, be to, jis buvo įrengtas netinkamai – sanitariniame mazge buvo įrengtas buvo tupimas tualetas, nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema. Netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui sukėlė didelių emocinių ir psichologinių išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą ( b. l. 2-3, 56,58).
Teismo posėdyje A. J., iš esmės pakartojęs skunde ir papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodytus argumentus ir motyvus, prašė tenkinti skundą.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės PN atsiliepimais prašė A. J. skundą atmesti. Marijampolės PN nurodė, jog kamerų tipo patalpose kalintam pareiškėjui nustatytas minimalus plotas buvo užtikrinamas. Atsakovės atstovas teigė, kad kameros vėdinamos per langus, jose įrengta ir mechaninė vėdinimo sistema; kamerose sanitariniai ir higienos mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Atsakovės atstovas tvirtino, kad veikė tinkamai, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, jo įvardinta šios žalos piniginė išraiška neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo (b. l. 10-13, 62-63).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.
Atsižvelgus į tai, kad A. J. 2019 m. vasario 28 d. paaiškinimuose patikslino neturtinės žalos atsiradimo laikotarpį, daroma išvada, kad byloje nagrinėjamo ginčo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo galimai netinkamomis sąlygomis kamerų tipo patalpose nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos teisės aktais nustatytos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kamerų tipo patalpose jam tekęs plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje kalinamo asmenų skaičiaus.
Marijampolės PN pateikė duomenis apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu paskirtas nuobaudas – perkėlimą į kamerų tipo patalpas (b. l. 16-25, 64-73). Apibendrinus šiuos duomenis, daroma išvada, kad A. J. į kamerų tipo patalpas buvo perkeltas 2018 m. lapkričio 7 d. 5 paroms, t. y. iki 2018 m. lapkričio 9 d., į kamerų tipo patalpą Nr. 6, kurios plotas 11,44 kv. m, joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,81 kv. m ploto; po to pareiškėjas iki 2018 m. lapkričio 12 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 15, kurios plotas 16,46 kv. m, joje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,11 kv. m ploto; 2018 m. lapkričio 12 d. 1 parai perkeltas į kamerų tipo patalpą Nr. 15 kurios plotas 14,26 kv. m., joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko nuo 3,56 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 11, 19, 63, 71).
Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, sprendžiama, jog pareiškėjui nuo 2018 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. lapkričio 13 d. buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma.
Vertinant pareiškėjo prašymą atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, atsižvelgiama į tai, jog, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai nėra įtvirtinę reikalavimo, pagal kurį, vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgiama į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimus, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN pažeidė A. J. teisę į teisės aktais nustatytą ploto normą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog kamerose sanitarinis mazgas buvo netinkamai atskirtas nuo likusios patalpos, o tualetas buvo tupiamas.
Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Aprūpinimo normose nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas su klozetu (gali būti ir tupiamas) ir viena praustuvė. Taigi, teisės aktai nėra nustatę, kad pataisos įstaigų kamerų sanitariniuose mazguose turi būti įrengti sėdimi klozetai.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte numatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerose sanitariniai mazgai yra visiškai atskirti nuo kamerų sienomis ir durimis, juose yra vėdinimo angos (b. l. 12, 63). Teismas sprendžia, kad šias Marijampolės PN nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 30-32, 75-77). Be to, sprendžiant, ar nustatytos naudojimosi tualetais sąlygos užtikrino pareiškėjui privatumą, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią, sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele ir durimis pareiškėjui užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2467-525/2017, 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2323-602/2017 ir kt.).
Įvertinus nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Marijampolės PN pareiškėjo teisės naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu ir teisės į privatumą nepažeidė.
Minėta, kad CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos nustato, jog valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo), asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Tai reiškia, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad Marijampolės PN, kaip valdžios institucija, ginčo laikotarpiu teisės aktų reikalavimų nepažeidė, daroma išvada, pareiškėjo skundas nepagrįstas ir atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84,86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.