Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-02-04 · Administracinė byla Nr. I-888-815/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-02-04
Bylos Nr.
I-888-815/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ernestas Spruogis, Mefodija Povilaitienė, Nijolė Sušinskienė
Pareiškėjas
H. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-888-815/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02168-2012-5Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 1.3; 6.6.1; 15.2; 15.2.3.1; 15.2.3.2; 59; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Sušinskienės, dalyvaujant pareiškėjo – H. S. (H. S.) atstovui – advokatui A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – H. S. skundą atsakovėms – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, palūkanų ir delspinigių priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas – H. S. (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokato A. M. (2012 m. rugpjūčio 1 d. atstovavimo sutartis Nr. HS-1/2012 (b. l. 40)) su skundu (b. l. 1–18) kreipėsi į teismą ir, vadovaudamasis Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), Lisabonos sutartimi, Europos socialine chartija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių įstatymu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, prašydamas:

1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-5205(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-5205(11));

1.2. įpareigoti Ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio – 2 638,67 Lt – pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui;

1.3. priteisti iš atsakovės – Ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 12 007 Lt;

1.4. priteisti iš atsakovės – Ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 12 007 Lt;

1.5. priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neturtinę žalą – 30 000 Lt;

1.6. priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo 30 000 Lt neturtinės žalos sumos, skaičiuojant jas nuo skundo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.7. priteisti iš atsakovės – Ministerijos palūkanas ir delspinigius;

1.8. priteisti iš atsakovės – Ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu;

1.9. sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 dalies 2 punkto nuostata „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 <...> punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d.“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

2. Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodo, kad: nuo 2010 m. sausio 1 d. Ministerija į jo asmeninę sąskaitą kiekvieną mėnesį perveda sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 561,63 Lt, nors 2009 m. kiekvieną mėnesį jam mokėta 2 638,67 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, paskirta pagal Įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas; sprendime Nr. 1D-5205(11) atsakovė nurodė ir tai, jog pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), nurodytoms išmokoms apribojimai taikomi iki 2012 m. gruodžio 31 d.; pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, Pakeitimo įstatymą, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir taikant 2 priede nurodytą formulę pareiškėjo, kaip dirbančio pensininko, pareigūnų ir karių pensija nepagrįstai ir neteisėtai sumažinta nuo 2 638,67 Lt. iki 567 Lt, be to, nenumatyta jokio teisinio mechanizmo dėl jos grąžinimo, dėl to pareiškėjas negali laisvai dirbti, toliau tęsiamas jo diskriminavimas; Ministerija savo veiksmais pažeidė pareiškėjo konstitucines teises ir interesus; Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio, 16 straipsnio 4 dalies taikymas, o ypač tolimesnis Pakeitimo įstatymo nuostatų taikymas, nemokant dalies pensijos, negrąžinant paimtos pensijos dalies – 12 007 Lt – galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisės aktams; dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai nebuvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą; pareiškėjas yra diskriminuojamas, nes jam pensija sumažinta daugiau kaip 50 procentų, paimta pensijos dalis negrąžinama, itin ribojama jo konstitucinė teisė laisvai dirbti. Pareiškėjas skundą grindžia tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjas abejoja, ar Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis ta apimtimi, kurioje nustatytas asmenų gaunamų valstybinių pensijų, tame tarpe ir paskirtų pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio l daliai, 52 straipsniui, teisinės valstybės principui, ar Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kurioje neįtvirtintas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams,konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.2. Pareiškėjas tapo įstatymų auka, jam padaryta didėlė turtinė ir neturtinė žala, nemokant palūkanų ir delspinigių. Laikinajame įstatyme buvo nustatyta, jog šio įstatymo nuostatos taikomos tik laikinai, tačiau vėliau Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimuose diskriminaciniu būdu pailgintas Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas ir įtvirtintas paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinamas ilgesniam negu vieneri biudžetiniai metai, o senatvės pensijų gavėjams – ne; tai galimai prieštarauja Konstitucijos nuostatoms. Be to, iš paties Laikinojo įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio nuostatų, taip pat travaux preparatoires darytina išvada, jog Laikinajame įstatyme nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai.

2.3. Palyginus Pakeitimo įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) matyti, kad Pakeitimo įstatymo nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, be kita ko, valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, be kita ko, valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Pakeitimo įstatymą nustatytas vienodas valstybinių pensijų perskaičiavimas tiek asmenims, kurių valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, ir todėl pagal Įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) 3 straipsnio 3 dalį valstybinės pensijos turėjo būti atitinkamai sumažintos, tiek asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma minėto dydžio neviršijo, todėl pagal Įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) 3 straipsnio 3 dalį valstybinės pensijos neturėjo būti mažinamos. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, minėta Įstatymo nuostata galimai prieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, neužtikrinti asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, neužtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

2.4. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tokia teisė įtvirtinta ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje, tokią teisę garantuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, jog asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, o pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje teisė į tinkamą teismo procesą apima ir įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą.

2.5. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginami šios teisės turtiniai aspektai; asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau; Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei ir mokamos iš valstybės biudžeto.

2.6. Konstitucinio Teismo yra konstatavęs, kad reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą bei verslą; konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; oficialioji konstitucinė žmogaus teisių doktrina grindžiama ir principine nuostata, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad, įgyvendinus šią teisę, jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta pensija arba jos dalis; ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims, inter alia įstatyme numatytoms valstybinėms pensijoms (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Remiantis Konstitucinio Teismo praktika, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės ar invalidumo pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau negu jokio nedirbantiems ir jokiu verslu nesiverčiantiems asmenims; oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, jog galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, kai asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokėta pensija arba jos dalis, mutatis mutandis taikytina ir kitoms pensijų rūšims inter alia įstatyme numatytoms valstybinėms pensijoms.

Taigi, nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo mažinamos pensijos, gali būti nustatytas ne ilgiau kaip vieneriems biudžetiniams metams, tačiau atsakovės tą žinodamos nepaisė paminėtos Konstitucinio Teismo praktikos, priėmė Pakeitimo įstatymą, tokiais veiksmais padidino pareiškėjui turtinę (12 007 Lt) ir neturtinę (30 000 Lt) žalą, be to, nemokėjo palūkanų bei delspinigių.

2.7. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, galimai prieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsniui.

Remiantis Konstitucinio Teismo praktika, asmenų lygiateisiškumas, t. y. žmogaus prigimtinė teisė būti traktuojamam vienodai su kitais, saugo žmogaus laisvės sritį, nes iš esmės žmogus yra laisvas tiek, kiek yra lygus su kitais; asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija (o pagal Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalį žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu). Seimas, priimdamas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, nesirėmė asmenų lygybės principu ir nukrypo nuo konstitucinio visų asmenų lygiateisiškumo principo, draudžiančio asmenų diskriminaciją ir privilegijų jiems teikimą, taigi, pareiškėjas tapo šio įstatymo auka, patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurios kiekvieną dieną didėja.

2.8. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatomis dėl Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies prieštaravimo Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostatų prieštaravimo Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymi, jog pastarasis teisinis reguliavimas tiek, kiek jis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, įsigaliojus minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui, yra visam laikui pašalintas iš Lietuvos teisės sistemos, tačiau jam, H. S., pensija neperskaičiuota, Ministerija nevykdo paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo, nurodytas teisinis reguliavimas taikomas pareiškėjui kaip dirbančiam pensininkui, tuo jis diskriminuojamas, tapo įstatymų auka, jam padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala, didėjančios kiekvieną dieną.

Pašalintas iš Lietuvos teisės sistemos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas teisinis reguliavimas toliau taikomas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu.

2.9. Priimant Laikinojo įstatymo ir Įstatymo nuostatas ir jas pratęsiant dar vieneriems metams, buvo pažeisti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 2, 7, 17 straipsnių, Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, Dvyliktojo protokolo 1 straipsnis, Konvencijos 14, 29 straipsniai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20, 21 straipsniai, 23 straipsnio 1 dalis, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnis, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 2 straipsnio 2 dalis, tuo pareiškėjui padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala.

2.10. Lietuvos valstybės atsakomybė kyla tik įstatymuose nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijų ir jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, kuris pasireiškia įstatyme nustatytų pareigų neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu jų atlikimu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija perskaičiuota ir nuo 2010 m. sausio 1 d. dalis pensijos neišmokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo ir Įstatymo nuostatomis, toliau tęsiamas pareiškėjo diskriminavimas, priėmus Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimus, t. y. pratęsiant jo galiojimą dar vieneriems metams, kuriuos rengė ir teikė atsakovės, todėl jų veiksmai neteisėti ir nepagrįsti.

Pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo ir įgyvendina Seimas. Bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais, todėl neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių Laikinajame įstatyme apriboti pareiškėjo nuosavybės teisės į valstybinę pensiją. Seimo kaltė priimant Laikinąjį įstatymą, toliau tęsiant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimą kvalifikuotina kaip neatsargumas. Kita vertus, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės civilinė atsakomybė be kaltės. Valstybei nustačius paminėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu neteisėtas valstybės diskriminacinis teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Taigi, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė ir iki šiol patiria nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pensijos daliai. Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro teisinį pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, kita vertus, dėl neteisėtų Ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų (pastarosios veiksmai pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais) pareiškėjui neišmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, šios atsakovės turėtų atsakyti, taikant Civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalies analogiją.

Žemesnės instancijos teismas

2.11. Viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams / neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos; ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatyme nustatytais atvejais. Neturtinė žala asmeniui, kurią padarė valstybės institucija, taikydama teisės aktą, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į žalos pasekmes, šią žalą padariusių atsakovių kaltę, pareiškėjo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Remiantis teismų praktika, taip pat ir EŽTT praktika, neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet toks poveikis, kai žalą darantys veiksmai / veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir turi būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.; atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai.

2.12. Pareiškėjas siekia neturtinės žalos – 30 000 Lt – atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nes yra Laikinojo ir Valstybinių pensijų įstatymų nuostatų auka, patyrė šoką dėl neteisėto šių įstatymų nuostatų taikymo jo atžvilgiu, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, sumažėjo jo bendravimo galimybės, jis buvo priverstas apriboti savo ir šeimos poreikius, pareiškėjo reputacija pablogėjo, jis negali kiekvieną mėnesį atsiskaityti su banku dėl skolos, dėl padidėjusių komunalinių paslaugų kainų yra priverstas skolintis pinigines lėšas iš giminių ir dirbti; tai yra juntama dvasinė skriauda, kuri nėra vienkartinio pobūdžio ar momentinė, kadangi neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu yra itin intensyvūs ir ilgalaikiai – pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis neišmokama nuo 2010 m. sausio 1 d., neišmokėta valstybinės pensijos dalis iki šiol negrąžinta, diskriminacija toliau tęsiama. Susiklosčiusi padėtis pareikalavo iš pareiškėjo daug laiko, jėgų, sukėlė įtampą, išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, todėl pablogėjo sveikata (padidėjo kraujospūdis, kankina nemiga ir nerimas); minėtų padarinių, kuriuos patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai, pareiškėjas būtų galėjęs išvengti ir laiką skirti kitiems savo poreikiams (kultūriniams, edukaciniams, laisvalaikio), jeigu nebūtų nustatytas ir taikomas pareiškėjo skunde ginčijamas teisinis reguliavimas.

Taigi, pareiškėjas yra pažemintas, pažeminti jo orumas, garbė, pareiškėjas verčiamas jaustis nereikalingu savo valstybėje, kurią kūrė. Pažymėtina, kad 30 000 Lt kompensacija už patirtą dvasinę skriaudą yra aiškiai per maža ir neteisinga, neatitinka sąžiningumo ir protingumo kriterijų, tačiau pareiškėjo tikslas – pirmiausiai atstatyti turtinę žalą (12 007 Lt), o paskui spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

2.13. Ministerija dėl paminėtų argumentų privalo pareiškėjui išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 12 007 Lt, kurią buvo privalu mokėti nuo 2010 m. sausio 1 d., taip pat palūkanas ir delspinigius.

Pažymėtina, kad pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakovo atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju. Per bylinėjimosi laiką Ministerija ir Vyriausybė naudojosi pareiškėjo pensijos dalies lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė pareiškėjo interesus ir privalo Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatyme nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs pareiškėjo nuostoliai. Pareiškėjas pabrėžia, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos pagal jo prašymą ir jas reikia apskaičiuoti, jeigu jis, kaip pareiškėjas, savo pareiškimu bei veiksmais procesinių palūkanų skaičiavimo nėra atsisakęs. Kitoks Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitiktų palūkanų instituto paskirties ir dispozityvumo, prievolės šalių bendradarbiavimo, lygybės bei draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis principų.

Pareiškėjui iš atsakovės – Ministerijos, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 30 000 Lt neturtinės žalos sumos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.

Procesinės palūkanos už priteistą neturtinę žalą turi būti skaičiuojamos nuo pareiškėjo skundo priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Su skundu pareiškėjas pateikė, be kita ko, advokato A. M. išrašytą 2012 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. HS-1/2012 (b. l. 41) 1 000 Lt sumai.

II

Atsakovės – Lietuvos valstybė ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45–47) nurodo, kad su skunde pateiktais reikalavimais nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Dėl sprendimo Nr. 1D-5205(11) panaikinimo

1.1. Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, nustatantis, be kita ko, ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą.

1.2. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, suteikta Konstituciniam Teismui, todėl kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

1.3. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, sprendime Nr. 1D-5205-(11) išsamiai ir argumentuotai paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą ir šios pensijos perskaičiavimo metodiką. Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos įsigaliojusiu teismo sprendimu prieštaraujančiomis Konstitucijai. Taigi, pagrįsta manyti, jog sprendimas Nr. 1D-5205-(11) yra teisėtas ir pagrįstas.

2. Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies ir neturtinės žalos priteisimo

2.1. Valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymuose nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, kuris gali pasireikšti įstatyme įtvirtintos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. Atsakomybės už turtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų veiksmų, būtinąsias sąlygas reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai. Atsižvelgiant į tai, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtinta valstybės valdžios institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, nagrinėjamu atveju turi būti konstatuoti Ministerijos neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys; tik nustačius visas paminėtas sąlygas atsiranda prielaidos pareiškėjo patirtų nuostolių atlyginimui. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas Civilinio kodekso normų taikymą, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės atsiradimo klausimą (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

2.2. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, taikoma iš esmės ta pati taisyklė, atitinkamai atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, apibrėžtą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, ir minėtos žalos specifiką.

Remiantis LVAT praktika, ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai, kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (šiuo atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Pareiškėjas, reikalaudamas iš Ministerijos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, neįrodo, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindžia civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Be to, pareiškėjo skunde nurodoma patirta neturtinė žala nėra pagrįsta įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, taip pat į tai, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinajame įstatyme nustatyta tvarka, Ministerijos veiksmai yra teisėti, pagrįsti įstatymu, o pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

III

Rezoliucinė dalis

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 46/2010-47/2010-48/2010-49/2010-51/2010-52/2010-70/2010-77/2010-82/2010-83/2010-84/2010-85/2010-86/2010-87/2010-94/2010-100/2010-101/2010-109/2010-114/2010-123/2010-124/2010-128/2010-129/2010-133/2010-134/2010-142/2010-143/2010-1/2011-2/2011-5/2011-8/2011-16/2011-21/2011-23/2011-25/2011-29/2011-32/2011-37/2011-39/2011 ir priėmė 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas inter alia nutarė:

2.1. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

2.2. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.3. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.4. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.5. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.6. Pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2.7. Pripažinti, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.8. Pripažinti, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.9. Nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar: Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nenustatytas pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinasis įstatymas (Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

IV

Teismo posėdyje pareiškėjo – H. S. atstovas – advokatas A. M., remdamasis pareiškėjo skunde pateiktais argumentais, prašė tenkinti pareiškėjo reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

I

Nagrinėjamoje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Lietuvos policijos generalinis komisaras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu (pareigūno prašymu), 2003 m. birželio 26 d. įsakyme Nr. TE-363 „Dėl tarnybos eigos“ (b. l. 61) atleido pareiškėją iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje nuo 2003 m. birželio 29 d.

2. Ministerijos 2003 m. spalio 29 d. sprendime Nr. 2/17 1680 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 2/17 1680) (b. l. 62) pareiškėjui nuo 2003 m. birželio 29 d. neterminuotai paskirta 2 278,67 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

3. Ministerijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. 11SP-2741 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo H. S.“ (b. l. 64) nuspręsta nuo 2008 m. liepos 19 d. mokėti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą. Šio priedo mokėjimas nutrauktas nuo 2012 m. vasario 22 d. Ministerijos 2012 m. kovo 16 d. sprendime Nr. 11SP-1564 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo nutraukimo H. S.“ (b. l. 65).

4. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atsakydama į Vidaus reikalų sistemos pensininkų sąjungos pareiškimą „Dėl diskriminacinio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 str. 2 p. pateikimo Seimo posėdyje svarstymo“, 2011 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. 1D-8059(11) „Dėl pareiškimo“ (b. l. 34–35), be kita ko, nurodė:

4.1. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (toliau – ir Projektas) parengė ir Vyriausybei pateikė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Projekte siūloma iki 2012 m. gruodžio 31 d. pratęsti valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų, inter alia pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, mokėjimą. Vyriausybė, įvertinusi visos šalies ekonominę situaciją bei siekdama išvengti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto deficito augimą skatinančių išorinių rizikos veiksnių ir užtikrinti iš valstybės biudžeto mokamų periodinių išmokų mokėjimą laiku asmenims, kuriems šios išmokos yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, pritarė Projektui, jis 2011 m. spalio 17 d. įregistruotas Seime ir pateiktas Seimo plenariniame posėdyje su Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektu.

4.2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, įgyvendindama Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2011 m. spalio mėn. parengė Lietuvos Respublikos sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą, kuriame siūloma nustatyti valstybinių pensijų, kurios buvo perskaičiuotos Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) galiojimo laikotarpiu, kompensavimo tvarką. Pastarasis įstatymo projektas paskelbtas Seimo teisės aktų informacinės sistemos Projektų registravimo posistemėje. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1244 patvirtintų Lietuvos Respublikos teisėkūros taisyklių 4 punktą dėl minėtoje posistemėje skelbiamų teisės aktų projektų pastabas ir pasiūlymus gali teikti visi suinteresuoti asmenys ir institucijos.

5. Lietuvos Respublikos finansų ministerija, atsakydama į Vidaus reikalų sistemos pensininkų sąjungos pareiškimą „Dėl diskriminacinio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 str. 2 p. pateikimo Seimo posėdyje svarstymo“, 2011 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. (1.19-0206)-5K-1127101)-6K-1112772 „Dėl pareiškimo“ (b. l. 36), be kita ko, nurodė:

5.1. Atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. valstybės ekonominė ir finansinė būklė išlieka itin sudėtinga, siekiant užtikrinti, kad 2012 m. Lietuvos fiskalinis deficitas neviršytų 2,8 proc. bendrojo vidaus produkto, siekiant kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir užtikrinti socialinių išmokų ir valstybinių pensijų mokėjimą laiku, 2012 m. yra galimybė atkurti tik 2010 m.–2011 m. sumažintas valstybinio socialinio draudimo pensijas.

5.2. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai gali būti ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjais / turėti draudžiamųjų pajamų. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos nuo 2012 m. sausio 1 d. grąžinamos į 2009 m. lygį, pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunančių asmenų finansinė padėtis iš esmės liktų tokia pati kaip ir pastaraisiais metais arba kai kuriais atvejais dėl atkuriamų valstybinio socialinio draudimo pensijų ir pagerėtų.

5.3. Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensuoti tik sumažintas valstybines socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijas.

6. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyrius, atsakydamas į Saugumo veteranų asociacijos pirmininko prašymą, 2012 m. sausio 10 d. rašte Nr. (1D-6076)-2D-205 „Dėl Saugumo veteranų asociacijos prašymo“ (b. l. 38), be kita ko, nurodė, kad šiuo metu valstybė neturi galimybių patenkinti visų gyventojų lūkesčių, kad Lietuvos ekonomikos vystymuisi tiesiogiai daro įtaką Europos Sąjungoje vykstantys finansiniai ir ekonominiai procesai, kad dabartinės eurozonos skolų krizės pasekmės bus jaučiamos visose Europos Sąjungos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje.

7. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis (pažyma apie asmens įdarbinimus už 2012-01-01–2013-01-31 laikotarpį (b. l. 75)), pareiškėjas – H. S. nuo 2012 m. vasario 22 d. dirba Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje.

8. Pareiškėjas 2012 m. liepos 20 d. skunde (b. l. 66) prašė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro nedelsiant išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją; jeigu nebus išmokama paskirta pensija, prašė būtinai nurodyti, kokiu pagrindu (teisės aktas, straipsnis, punktas) pratęstas jo diskriminavimas.

9. Ministerija 2012 m. liepos 30 d. sprendime Nr. 1D-5205(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (b. l. 19, 67–68) informavo pareiškėją, kad mokėti pareiškėjui 2 278,67 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti nepriemoką Ministerija neturi teisinio pagrindo. Sprendime Nr. 1D-5205(11), be kita ko, nurodyta:

9.1. 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydis – 2278,67 Lt, kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) – 2 638,67 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuriame nustatytas valstybinių, taip pat pareigūnų ir karių, pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas. Pareiškėjo pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą koeficientas – 0,8, pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. – 2 110,94 Lt. Pagal Pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

9.2. Vadovaujantis Laikinuoju įstatymu ir remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktais senatvės, netekto darbingumo ir našlių / našlaičių pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, ir dirbančių pensininkų sąrašais, atsižvelgiant į pareiškėjo draudžiamųjų pajamų dydį, nuo 2012 m. vasario 22 d. pensija perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą.

Sprendime Nr. 1D-5205(11) taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.

10. Remiantis pareiškėjo atstovo – advokato A. M. pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikta 2012 m. spalio 9 d. pažyma Nr. 11D(P)-4514 „Apie 2010–2012 m. pensijos dydį“ (b. l. 71):

10.1. pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija – 2 2638,67 Lt (paskirta pensija – 2 278,67 Lt, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360,00 Lt) – nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir sudarė 2 110,94 Lt;

10.2. 2012 m. vasario mėn. pareiškėjui išmokėta dalis valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo – 260,69 Lt, pareigūnų ir karių valstybinė pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius ir sudarė 2 031,49 Lt;

10.3. 2012 m. kovo–2012 m. rugpjūčio mėn. valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nemokėtas, pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius ir 2012 m. kovo mėn. sudarė 1 333,85 Lt, 2012 m. balandžio mėn. – 567,30 Lt, 2012 m. gegužės mėn. – 939,91 Lt, 2012 m. birželio mėn.–2012 m. rugpjūčio mėn. – po 567,30 Lt.

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo – H. S. (H. S.) skundą sprendžiami tokie pareiškėjo suformuluoti reikalavimai:

1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-5205(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“;

1.2. įpareigoti Ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio – 2 638,67 Lt – pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui;

1.3. priteisti iš atsakovės – Ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 12 007 Lt;

1.4. priteisti iš atsakovės – Ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 12 007 Lt;

1.5. priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neturtinę žalą – 30 000 Lt;

1.6. priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo 30 000 Lt neturtinės žalos sumos, skaičiuojant jas nuo skundo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.7. priteisti iš atsakovės – Ministerijos palūkanas ir delspinigius;

1.8. priteisti iš atsakovės – Ministerijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu;

1.9. sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 dalies 2 punkto nuostata „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 <...> punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d.“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Teismas išnagrinės šiuos pareiškėjo reikalavimus.

2. Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Pareiškėjas prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (žr. b. l. 39) 1 dalies 2 punkto nuostata „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 <...> punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d.“ neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. Teismas neabejoja šios nuostatos konstitucingumu, nes ji yra laikino pobūdžio, susijusi su ekonominio sunkmečio problematika, kuri paminėta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Todėl šia apimtimi pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

3. Dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-5205(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“

Pareiškėjo – H. S. reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 1D-5205(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (b. l. 19) netenkinamas, nes, apskaičiuodama valstybinės pensijos dydį, ši institucija vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo nutarimo (o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kaip minėta, oficialiai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. po to, kai buvo priimtas skundžiamas aktas, bei po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu) valdymo institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi, Ministerija, vadovaudamasi teisės norma, kuri vėliau įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka. Taigi, šia apimtimi pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

4. Dėl reikalavimo įpareigoti Ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio – 2 638,67 Lt – pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjui

Pareiškėjas – H. S. prašo teismą įpareigoti Ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio – 2 638,67 Lt – pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjui yra paskirta 2 278,67 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 62), kuri kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) yra 2 638,67 Lt (žr. b. l. 19). Dar daugiau, teismas pabrėžia, kad ši pensija turi būti ribojama pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (b. l. 62), inter alia jos 2012 m. birželio 30 d. redakciją, t. y. ji negali viršyti 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio. Taigi, šia apimtimi nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

5. Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės – Ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 12 007 Lt

Pareiškėjas – H. S. prašo teismą priteisti iš atsakovės – Ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 12 007 Lt.

5.1. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjui – H. S. pareigūnų ir karių valstybinė pensija mažinta, be kita ko, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (b. l. 71), o pareiškėjas mano, kad tai yra neteisėta ir nepagrįsta. Tačiau teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nutarė, be kita ko, pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, šis mažinimas buvo atliekamas pagal neprieštaraujančias Konstitucijai įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovės pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atmestinas kaip nepagrįstas.

5.2. Pareiškėjui – H. S. pareigūnų ir karių valstybinė pensija mažinta, be kita ko, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (b. l. 71), pareiškėjo nuomone, tai yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 22 d. eina pareigas Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje (b. l. 75). Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas dirba valstybės tarnyboje. Teismas akcentuoja, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nedraudžia asmeniui dirbti valstybės tarnyboje ir kartu gauti valstybinę pareigūnų ir karių pensiją: toks valstybės finansinių pajėgumų alinimas nesudaro teismui galių abejoti tokio teisinio reguliavimo konstitucingumu, nes tai yra socialinės politikos, o ne teisės reguliavimo objektas.

Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, pagal kuriuos, pareiškėjo nuomone, jam neteisėtai mažinta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nes, kaip minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nutarė, be kita ko, pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažinti, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažinti, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Vadinasi, pareiškėjui – H. S., kaip dirbančiam pensininkui (žr. pažymą (b. l. 75)), nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai neteisėtai buvo sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (b. l. 71), o todėl jam turi būti grąžinta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 9 d. pažymoje Nr. 11D(P)-4514 (b. l. 71) 5 ir 6 stulpeliuose už 2012 m. kovo mėn.–2012 m. rugpjūčio mėn. nurodomos sumos skirtumas, t. y. 6 394,68 Lt ([1 822,94 Lt × 6 mėn.] – 1333,85 Lt – 939,91 Lt – [567,3 × 4 mėn.] = 6 394,68 Lt).

Neišmokėta valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos, kurioje teismas pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį turėtų išmokėti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

6. Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės – Ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 12 007 Lt

Pareiškėjas – H. S. prašo teismą priteisti 5 proc. palūkanas nuo laiku neišmokėtos valstybinės pensijos dalies. Teismas pabrėžia, kad šį reikalavimą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šis reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas, nes, pirma, pareiškėjui priteista tik 6 394,68 Lt, o ne 12 007 Lt, antra, valstybinė pensija nėra civilinė prievolė, todėl teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad palūkanos, numatytos Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje, tokio pobūdžio bylose negali būti priteisiamos.

7. Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neturtinę žalą – 30 000 Lt

Pareiškėjas – H. S. prašo teismą priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neturtinę žalą – 30 000 Lt.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

Teismas pabrėžia, kad šioje byloje, nors pareiškėjui buvo neteisėtai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, tačiau pareiškėjo nurodyti dvasiniai nepatogumai nėra pagrįsti: pirmiausia, pareiškėjui valstybinė pensija buvo nepagrįstai mažinama tik nuo 2012 m. kovo mėn., antra, tuo metu jis dirbo ir tebedirba aukštose pareigose Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje (advokato A. M. paaiškinimai teismo posėdyje), trečia, neturtinės žalos patyrimą pareiškėjas iš esmės grindžia turtiniais praradimais (valstybinės pensijos sumažėjimu). Vadinasi, šioje administracinėje byloje nėra nustatytas neturtinės žalos padarymo faktas. Nesant bent vienos privalomos kumuliatyviai traktuojamos civilinės atsakomybės sąlygos (žalos fakto) pareiškėjo reikalavimas atlyginti 30 000 Lt neturtinę žalą taip pat negali būti tenkinamas.

8. Dėl reikalavimo priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo 30 000 Lt neturtinės žalos sumos, skaičiuojant jas nuo skundo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

Pareiškėjas – H. S. prašo teismą priteisti 5 proc. palūkanas nuo neturtinės žalos sumos, kurią pareiškėjas vertina 30 000 Lt. Teismas pabrėžia, kad šis reikalavimas tėra išvestinis iš reikalavimo priteisti neturtinę žalą, todėl, atmetus reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, šis reikalavimas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

9. Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės – Ministerijos palūkanas ir delspinigius

Pareiškėjas – H. S., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymuose nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, prašo teismą priteisti iš atsakovės palūkanas. Teismas atmeta šį reikalavimą kaip nepagrįstą, nes valstybinė pensija nėra civilinė prievolė, todėl teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad palūkanos, numatytos Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje, tokio pobūdžio bylose negali būti priteisiamos.

Pareiškėjas nepagrindžia reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, todėl šis reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas.

10. Pareiškėjas – H. S. taip pat prašo priteisti iš atsakovės išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas, tai jo reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas yra pagrįstas. Tačiau teismas šiame sprendime šį reikalavimą palieka nenagrinėtą, nes pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jis tikrai sumokėjo šią sumą advokatui, be to, advokato sąskaitoje nėra nurodomas laikas, sugaištas teisinių paslaugų teikimui. Teismas išaiškina pareiškėjui, kad jis pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir išsamiu pagrindimu, o prašymas dėl išlaidų atlyginimo, nepaduotas teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduotas teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo – H. S. (H. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti H. S. (H. S.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 6 394,68 Lt (šešis tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt keturis litus ir šešiasdešimt aštuonis centus) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėErnestas SpruogisNijolė Sušinskienė