Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. birželio 11 d. iki 2014 m. birželio 13 d. (dvi paros) bei laikotarpis nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš A. L. civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 5814,03 Lt (1683,86 EUR).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 11 d. apie 12 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu su L. L., peiliu vieną kartą dūrė motinai į pilvą. Dėl to L. L. buvo padarytas durtinis pjautinis vidurinės pilvo srities kairės pusės sužalojimas su plonosios žarnos ir jos pasaito pažeidimais. Taip A. L. sunkiai sužalojo artimą giminaitį, savo motiną L. L.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo A. L. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde neneigia įvykio dieną vartojęs smurtą prieš nukentėjusiąją L. L. bei ją sunkiai sužalojęs, tačiau nuteistasis ginčija teismo nustatytą jo kaltės formą - tyčia. Be to, nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu.

Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnyje numatytas sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju kaltininkas tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tyčia nuo neatsargumo skiriasi tuo, kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. Baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus sveikatos ar net gyvybės, tačiau tikisi sunkaus sveikatos sutrikdymo išvengti) arba nusikalstamam nerūpestingumui (kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti).

Nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine apibrėžta arba tiesiogine neapibrėžta tyčia. Sunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitam žmogui sunkiai sutrikdyti sveikatą, ir norėjo jam tokį sveikatos sutrikdymą padaryti. Esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai kaltininkas irgi suvokia, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą. Tačiau šiuo atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo skirtingo masto sveikatos sutrikdymams – sunkiems, nesunkiems ar nežymiems) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai siekia bet kurio iš jų atsiradimo. Kai sveikatos sutrikdymas padaromas neapibrėžta tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius: kaip sunkus, nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismų praktikoje apie kaltės turinį sprendžiama ne tik iš nuteistojo parodymų, bet atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai) ir kt. (Kasacinės bylos Nr. 2K-281/2008, Nr. 2K-469/2007).

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. L. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu su L. L., peiliu vieną kartą dūrė motinai į pilvą. Dėl to L. L. buvo padarytas durtinis pjautinis vidurinės pilvo srities kairės pusės sužalojimas su plonosios žarnos ir jos pasaito pažeidimais, t. y. A. L. sunkiai sužalojo artimą giminaitį, savo motiną L. L.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad A. L. savo motiną L. L. sunkiai sužalojo, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde tvirtina, kad sunkiai sutrikdė savo motinos sveikatą ne tyčia, o dėl neatsargumo. Šiuos nuteistojo teiginius paneigia byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetas.

Pirmosios instancijos teisme kaltinamasis A. L. kaltu prisipažino ir paaiškino, kad 2014-06-10 vakare jis ir jo tėvas gėrė alų, o jo motina gėrė vyną. 2014-06-11 atsikėlęs iš ryto kartu su savo tėvu gėrė alų. Motina darė valgyti ir pradėjo priekaištauti dėl pinigų. Motina barėsi apie pusvalandį, mojavo peiliuku. Jis pasakė, ką čia gąsdina su tuo mažu peiliuku, ir atnešė iš virtuvės didesnį peilį. Norėjo tą peilį parodyti ar paduoti, bet kažkaip įdūrė motinai į pilvą. Durti nenorėjo, net negalvojo, bet taip išėjo. Motina sukniubo, jis peilį ištraukė, labai išsigando, mamos nejudino, bijojo liesti. Abu peilius padėjo virtuvėje. Iškvietė greitąją pagalbą ir išėjo iš namų (t. 2, b. l. 49-50).

A. L. parodymų patikrinimo vietoje metu paaiškino, jog 2014-06-11 ryte jis kartu su tėvu gėrė alų. Jam įėjus į virtuvę, motina į jį piktai pažiūrėjo ir parodė rankoje laikomą peilį, kuriuo darė sumuštinius. Jam grįžus į kambarį, netrūkus atėjo jo motina ir vėl jam parodė rankoje laikomą peilį. Jis jai pasakė, ko ji čia grasina tokiu mažu peiliuku, reikia durti su dideliu peiliu. Tai pasakęs iš virtuvės pasiėmė didesnį peilį, priėjo prie mamos ir vieną kartą jai įdūrė į pilvo sritį, ištraukė peilį. Savo peilį ir peilį, kurį turėjo motina, nunešė į virtuvę ir padėjo į spintelės stalčių. Iškvietė greitąją pagalbą ir išėjo iš namų (t. 1, b. l. 108-115).

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji L. L. parodė, kad iš vakaro prieš įvykį ji, vyras ir sūnus gėrė vyną ir alų, visi trys buvo stipriai išgėrę. Miegoti nuėjo vėlai, todėl visi atsikėlė pusgirčiai. Konfliktas tarp A. L. ir jos kilo dėl pinigų. Bardamasi darė sumuštinius, turėjo mažą peiliuką. A. L. pasakė, kad ji nesugeba, tai jis pats pasidarys. Iš virtuvės atsinešė didesnį peilį, stovėjo prie stalo, pasilenkęs pjaustė dešrą ir darė sumuštinius. Peilį turėjo rankoje. Ji stovėjo už nugaros ir visą laiką barėsi, buvo girta ir be reikalo konfliktavo. A. L. atsisuko kažką prieštarauti ir kažkaip sukdamasis įdūrė jai į pilvą arba ji pati svirduliuodama užvirto ant peilio. A. L. net nedūrė, kai sukosi peilis pats pataikė į šoną. A. L. buvo labai pasimetęs, išsigandęs ir kažkur dingo (t. 2, b. l. 50-51).

Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme perskaityti nukentėjusiosios L. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuose ji nurodė, jog ji, jos sūnus A. L. ir jos vyras vartojo alkoholinius gėrimus. Ji nuėjo į virtuvę atsinešti peilio dešrai atsipjauti. Paskui pradėjo šaukti ant A. L. dėl dingusių iš rankinės pinigų ir butelio vyno. Neprisimena ar rankoje dar laikė atsineštą peilį, gal bardamasi ir mojavo rankomis, gal ir turėjo tą peiliuką, bet A. L. peiliu tikrai negrasino ir negalvojo jo sužeisti. A. L. gynėsi, kad nieko iš jos neėmė. A. L. rankoje laikė didelį peilį, kurį buvo atsinešęs iš virtuvės, jai peiliu negrasino. Ji nežino, ar jis tyčia, ar netyčia, bet jai vieną kartą tuo peiliu įdūrė į pilvą ir ištraukė. Tada pats labai išsigando, atšoko. R. L. sėdėdamas lovoje pradėjo šaukti, ką jis padarė. A. L. telefonu iškvietė greitąją pagalbą ir išėjo iš namų (t. 1, b. l. 62-63).

Pirmosios instancijos teisme liudytojas R. L. parodė, kad įvykio nelabai prisimena, nes buvo girtas. Prisimena, kad žmona barėsi su A. L. dėl pinigų, bet nekreipė į tai dėmesio. Nematė kaip A. L. dūrė motinai, tik prisimena, kad L. L. sušuko ir parkrito ant grindų. Žmonos klausė, kaip viskas atsitiko, ji sakė, kad A. L. pjaustė užkąsti, lyg pasisuko ir įdūrė, ar pastūmė, tiksliai pasakyti negali (t. 2, b. l. 52).

Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme perskaityti liudytojo R. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuose jis nurodė, kad 2014-06-10 jis, jo žmona L. L. ir sūnus A. L. vartojo alkoholinius gėrimus. 2014-06-11 ryte su A. L. išgėrė alaus. L. L. pradėjo bartis su A. L.. Jis atsigulė ant sofos, užsidengė galvą. Prisimena vaizdą, kad pažiūrėjęs į juos pamatė, jog L. L. rankoje laiko peilį, girdėjo kaip L. L. keikėsi, bet A. L. tuo peiliu nedūrė, tik matė, kad turėjo rankoje. L. L. tuo metu stovėjo kambaryje, kuriame jis gulėjo, prie lango, kuris yra šalia spintos, o priešais ją stovėjo A. L.. Matė kaip A. L. vieną kartą dūrė L. L., kliuvo kažkur į pilvą. A. L. tuoj pat išėjo iš namų (t. 1, b. l. 68).

Nukentėjusiosios L. L. ir liudytojo R. L. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nėra ir niekiniai. Nukentėjusiosios L. L. ir liudytojo R. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka kitų įrodymų patikimumui patikrinti.

Kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjame pirmosios instancijos teisme kaltę visiškai pripažino, davė iš esmės nuoseklius ir detalius parodymus, tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, jog savo motiną L. L. sužalojo dėl neatsargumo. Tos pačios versijos laikėsi ir nukentėjusioji L. L. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, nurodydama, jog sūnus jai įdūrė netyčia, sukdamasis su peiliu rankoje arba ji pati svirduliuodama užvirto ant peilio (t. 2, b. l. 50-51). Tačiau nukentėjusioji L. L. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad nežino tyčia ar netyčia, bet su A. L. stovint vienam prieš kitą A. L. vieną kartą dūrė peiliu į pilvą ir peilį ištraukė (t. 1, b. l. 62-63). Liudytojas R. L. taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad L. L. tuo metu stovėjo kambaryje prie lango, kuris yra šalia spintos. Priešais ją stovėjo A. L. Matė kaip A. L. vieną kartą dūrė L. L., kliuvo kažkur į pilvą (1 t., b. l. 68). Nukentėjusioji L. L. ir liudytojas R. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme davė skirtingus parodymus, tačiau negalėjo nurodyti įtikinamų savo parodymų pakeitimo priežasčių. Tokie nukentėjusiosios L. L. ir liudytojo R. L. parodymai nėra nuoseklūs ir vertintini kaip ne visiškai atitinkantys faktines aplinkybes. Vertinant nukentėjusiosios L. L. ir R. L. teisiamajame posėdyje duotų parodymų patikimumą, svarbi aplinkybė yra tai, jog L. L. ir R. L. yra A. L. tėvai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nukentėjusiosios L. L. ir liudytojo R. L. teisiamajame posėdyje duotus parodymus ir vertino juos kaip norą sušvelninti sūnaus A. L. padėtį.

Įvertinus kaltinamojo A. L., nukentėjusiosios L. L. ir liudytojo R. L. parodymus, taip pat kitas faktines bylos aplinkybes, t. y. nukentėjusiajai L. L. padaryto sužalojimo lokalizaciją, pobūdį, sunkumą, nuteistojo pasirinktą įrankį – peilį, kuriuo nukentėjusiajai buvo padarytas sužalojimas, darytina išvada, kad A. L. konflikto metu, durdamas peiliu nukentėjusiajai L. L. į gyvybei ir sveikatai svarbią sritį - pilvą, suvokė, kad jo veika yra pavojinga ir gali sunkiai sutrikdyti kito asmens sveikatą ar net atimti gyvybę, ir norėjo tokių padarinių, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo A. L. tyčia buvo neapibrėžta, t. y. jis numatė įvairių padarinių galimybę, tarp jų ir sužalojimus, kurie vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal kilusius padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą artimam giminaičiui, savo motinai (BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Byloje nenustatyta, kad kaltinamasis A. L. ar nukentėjusioji L. L. būtų atlikę nevalingus, netyčinius veiksmus, judesius – slydę, griuvę, sukniubę ar pan., kurių metu L. L. būtų sužalota dėl neatsargumo.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo A. L., byloje apklaustų nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, nepažeidė BPK įtvirtintų įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. A. L. kaltę tyčia sunkiai sužalojus artimą giminaitį, savo motiną L. L., patvirtina byloje nustatytų ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertintų įrodymų visetas, leidžiantis daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Nuteistasis A. L. taip pat nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, už kurios padarymą A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje nustatytos dvi A. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kaltinamasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). A. L. praeityje buvo teistas septynis kartus, nusikalstamą veiką padarė turėdamas du neišnykusius teistumus už apysunkius nusikaltimus, todėl jis yra recidyvistas, daug kartų baustas administracine tvarka už girto pasirodymą viešoje vietoje ir kt., ankstesnius nusikaltimus ir administracinius teisės pažeidimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dirbo nepastoviai, turi mažametį sūnų, tačiau tėvo valdžia jam yra neterminuotai apribota ir vaikas auga Vaikų globos namuose. Pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistąjį charakterizuojančius bruožus, įvertinęs visumoje su aplinkybėmis, jog padarytas tyčinis labai sunkus smurtinis nusikaltimas prieš motiną, atsižvelgęs į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į nusikaltimo pasekmes, paskyrė nuteistajam A. L. bausmę baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. L. paskyrė bausmę, mažesnę nei baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos mediana. Įvertinus A. L. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo tyčios formą, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius, taip pat atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiosios sveikatą A. L. sunkiai sutrikdė panaudojęs peilį, t. y. daiktą, turintį bendrą buitinę paskirtį, tačiau šioje konkrečioje situacijoje – pritaikytą kūno sužalojimams daryti, kas rodo didesnį rūšinį šios A. L. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nelaikytina, kad nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, paskirta bausmė yra per griežta. A. L. paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių A. L. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su A. L. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas A. L. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra galimybės taikyti ir nuteistojo nurodyto Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsnio, nes baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ar baigta teismo baudžiamuoju įsakymu.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.