Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-592/2011

Teisėja Nijolė Žimkienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.2.4;

1.1.8.2; 1.2.8.1.2; 2.1.14.

2011 m. spalio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. 30 MGL dydžio, t. y. 3900,00 Lt bauda.

Iš R. G. G. V. naudai priteista 5000,00 Lt patirtai žalai atlyginti. Taip pat iš R. G. G. V. priteista 4509,00 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad interviu, paskelbtame 2009 m. gruodžio 8 d. UAB „Laisvas nepriklausomas kanalas“, kurio registruota buveinė yra Šeškinės g. 20, Vilniuje, transliuotoje laidoje „Paskutinė instancija“, paskelbė teiginius apie G. V.: “Imkitės Kauno temos, Kauno teatro ... kaip kartu G. V. su buvusiu kultūros ministru ir S. „nuplovė“ 47 milijonus <...>“, tuo apšmeižė G. V., neva šis padarė sunkų nusikaltimą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis nežinojo, jog asignavimų valdytojas buvo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis nežinojo, jog jo teiginiai, išsakyti žurnalistei, bus paviešinti. Nuteistasis nedavė sutikimo viešinti savo teiginių, paviešinti leido tik dainos fragmentą iš spektaklio, kurį pateikė juokaudamas.

R. G. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas išlikusius įrašus, negalėjo padaryti išvados, kad G. V. buvo apšmeižtas tyčia. Apeliantas teigia, kad žurnalistės R. J. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai leidžia daryti išvadą, jog jis, kalbėdamas apie G. V., tiesiog išdėstė savo nuomonę.

Apeliaciniame skunde dar kartą pažymima, kad nuteistasis nesiekė šmeižti G. V., o tik išdėstė savo nuomonę. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad R. G. stengėsi užkirsti kelią išsakytos nuomonės interpretavimui.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos dydį, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nuostatas.

Apibendrindamas skundo argumentus, nuteistasis teigia, kad įvertinus visas aplinkybes, jo kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą nebuvo įrodyta, teismo nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, o ne faktais. Be to, pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų galimų priemonių, kad būtų pašalintos visos abejonės ir prieštaravimai, atsiradę tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis ir jo atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė R. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., jo kaltė yra įrodyta teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Taigi, iš Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. dispozicijos matyti, jog joje yra numatytos dvi alternatyvios veikos (šmeižimo būdai), t. y. šmeižimas neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Nagrinėjamu atveju, R. G. yra nuteistas už tai, kad apšmeižė G. V. neva šis padarė sunkų nusikaltimą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nebuvo įrodyta, jog nuteistasis tyčia šmeižė G. V. visuomenės informavimo priemonėse ar spaudinyje, šis požymis iš kaltinimo buvo pašalintas. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, susiję su šmeižtu visuomenės informavimo priemonėse ar spaudinyje yra nenagrinėtini.

R. G. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už teiginius: “Imkitės Kauno temos, Kauno teatro ... kaip kartu G. V. su buvusiu kultūros ministru ir S. „nuplovė“ 47 milijonus <...>“. Pažymėtina, kad pats apeliantas neneigia, jog jis išsakė nurodytus teiginius žurnalistei R. J.. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog šmeižimas – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios informacijos pranešimas kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui. Minėti teiginiai buvo išsakyti žurnalistei. Taigi šiuo atveju, sprendžiant apelianto kaltės klausimus, visiškai nėra svarbu, kad jis leido viešinti sudainuotos dainos iš spektaklio fragmentą, o ne visą pokalbį. Reikšminga aplinkybė yra ta, kad R. G. žurnalistei nurodė, jog G. V. „išplovė“ 47 milijonus, t. y. pakleidė šią tikrovės neatitinkančią informaciją kitam asmeniui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei, tačiau ji taip pat turi remtis tikrais faktais, jos autorius turi užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų. (Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-408/2007) Akivaizdu, jog R. G. išsakydamas teiginius, kad G. V. su buvusiu kultūros ministru ir S. „nuplovė“ 47 milijonus, šią informaciją pateikė kaip faktą, t. y. toks nuteistojo teiginys yra konstatuojamojo pobūdžio. Skundą nagrinėjantis teismas taip pat konstatuoja, jog šiuo teiginiu R. G. nurodė, kad G. V. padarė sunkų nusikaltimą, t. y. „išplovė“ 47 milijonus. Pažymėtina, jog visuotinai yra žinoma, kad terminas „pinigų plovimas“ reiškia nusikalstamu būdu įgytų piniginių lėšų, turto ir pan., įteisinimą (legalizavimą), kilmės nuslėpimą, taigi R. G. teiginiais buvo konstatuota, jog G. V. padarė sunkų nusikaltimą, t. y. neteisėtai būdais kartu su kitais asmenimis įgijo 47 milijonus litų ir nuslėpė šių piniginių lėšų kilmę. Vertinant nuteistojo tyčios kryptingumą atsižvelgtina į tai, kad pirmosios instancijos teisme jis paaiškino, jog jis nežinojo kokia suma buvo skirta teatrui, kokia suma buvo išleista, kokie darbai atlikti, jam nebuvo žinoma ir tai, kas galėjo skirstyti lėšas Kauno dramos teatre (t. 1, b. l. 168). Šie nuteistojo teiginiai leidžia daryti išvadą, jog jis neturėjo jokio pagrindo teigti, kad G. V. „išplovė“ 47 milijonus litų, kadangi jis neturėjo duomenų nei apie skirtas pinigines lėšas, nei apie jų panaudojimą, nei apie subjektus, skirstančius pinigines lėšas. Vien tik ta aplinkybė, jog R. G. manė, kad G. V. buvo susijęs su pinigų skirstymu (t. 1, b. l. 168), nes viešojoje erdvėje rodėsi tik nukentėjusysis, o teatro direktoriaus niekur nesimatė, negali būti laikoma pakankamu pagrindu teigti, jog G. V. kartu su kitais asmenimis „išplovė“ 47 milijonus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nuteistojo teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais faktais.

Aplinkybės, kad R. G. kreipėsi į UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ generalinę direktorę su prašymu neleisti jokia forma viešinti tarp jo ir žurnalistės įvykusio telefoninio pokalbio, taip pat kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl informacijos apie jo privatų gyvenimą paskleidimo, nepaneigia nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. Šios aplinkybės rodo tik tai, kad apeliantas siekė, jog jo teiginiai nebūtų paviešinti visuomenės informavimo priemonėse, tačiau, kaip jau minėta, R. G. ir nebuvo nuteistas už tai, kad G. V. apšmeižė visuomenės informavimo priemonėse ar spaudinyje.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojos R. J. asmeninis subjektyvus R. G. teiginių vertinimas, nėra reikšmingas sprendžiant apelianto kaltės klausimus. Aplinkybė, kad liudytoja nuteistojo teiginius vertina kaip nuomonę, nėra reikšminga.

Nuteistasis yra visiškai teisus nurodydamas, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Visgi, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nebuvo įrodyta nuteistojo tyčia apšmeižti nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog R. G. žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidė tyčia, neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą (apie 47 milijonų „išplovimą“), tai darė suvokdamas, kad paskleistos žinios pažemins G. V. kaip asmenį, suprasdamas, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą juo, neigiamai paveikti tolimesnę jo veiklą, ir to siekė. Nuteistojo tyčią apšmeižti G. V. patvirtina ir telefoninio pokalbio tarp žurnalistės ir nuteistojo turinys. Iš pokalbio matyti, jog R. G. teigia, kad buvo „išplauti“ 47 milijonai, siūlo žurnalistei imtis šios temos, patikrinti nukentėjusiojo nekilnojamąjį turtą registre. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas labai tiksliai pastebėjo, jog visa ši informacija buvo pateikta apelianto iniciatyva, be įžanginio klausimo.

Apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad iš nuteistojo priteista suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo, proporcingumo bei protingumo principų reikalavimų.

Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusysis G. V. dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą, dėl paskleistos žinios jis susilaukė aplinkinių reakcijos, komentarai ir klausimai dėl nepadaryto nusikaltimo pažemino nukentėjusįjį. Šios priežastys leidžia konstatuoti, jog nukentėjusysis G. V. patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 str.2 d.). Visos reikšmingos aplinkybės teisingam neturtinės žalos dydžio nustatymui buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo. Priteista suma neturtinei žalai atlyginti neprieštarauja nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintoms normoms, nei teisės principams, nei susiformavusiai teismų praktikai.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į bylos sudėtingumą: teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas G. V. naudai 4509,00 Lt advokato paslaugoms apmokėti, jokių teisės normų reikalavimų nepažeidė, priteista suma atitinka tiek bylos sudėtingumą (atsižvelgtina, kad nukentėjusysis šioje byloje privalėjo palaikyti privatų kaltinimą, o tai be jokios abejonės nulemia ir kitokį jo atstovo funkcijų pobūdį), tiek advokato paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą. Mažinti priteistiną sumą advokato paslaugoms apmokėti nėra jokio pagrindo.

Esant tokioms aplinkybėms keisti ar naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžio nėra jokio pagrindo.

Iš nukentėjusiojo G. V. pateikto 2011-06-21 pinigų priėmimo kvito LAT Nr. 029642 matyti, kad nukentėjusysis už advokato suteiktas teisines paslaugas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, sumokėjo 1210,00 Lt, todėl šios išlaidos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 106 str. 2 d., turėtų būti priteistos iš R. G. nukentėjusiajam. Vienok, atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacine tvarka pagrinde buvo išnagrinėta pirmajame posėdyje, kuris užtruko apie valandą laiko, priteistinos sumos dydis mažintinas iki 400,00 Lt (Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš R. G. nukentėjusiojo G. V. naudai 400,00 Lt (keturis šimtus litų) advokato, dalyvavusio apeliacinės instancijos teisme, paslaugų apmokėjimo išlaidų atlyginimo.