Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio, Rūtos Miliuvienės (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjai V. D., Panevėžio pataisos namų atstovei Virginijai Gimžauskienei, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui Mariui Vainauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. D. skundą Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Panevėžio pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja V. D. prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, Panevėžio pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 175000 Lt už nesamų įstatymų taikymą ir žmogaus teisių pažeidimą bei įpareigoti Panevėžio pataisos namų direktorių suteikti ilgalaikius pasimatymus su sugyventiniu vieną kartą per 3 mėnesius ir kitais įstatymų numatytais atvejais bei leidus administracijai per visą bausmės atlikimo pataisos namuose laiką.

Skunde (b. l. 3-4) paaiškino, kad nuo 2006 m. gegužės 15 d. atlieka bausmę Panevėžio pataisos namuose. Kreipėsi į pataisos namų administraciją, kad jai būtų suteiktas ilgalaikis pasimatymas su sugyventiniu. Tačiau toks pasimatymas suteiktas nebuvo. Ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas, 2006 m. birželio 22 d. paskelbė bado akciją. Minėta akcija buvo ignoruota, institucijos formaliai atsirašė, nesigilindamos į problemą. 2006 m. gruodžio 4 d. informavo Panevėžio pataisos namus apie atnaujintą badavimo akciją.

Tvirtina, kad pasimatymai su nuteistaisiais yra vienas pagrindinių būdų palaikyti ryšius su laisvėje esančiais artimaisiais. Ypatingai tai aktualu pirmą kartą nuteistiems bandant prisitaikyti prie gyvenimo ir bendravimo sąlygų bausmės vykdymo vietoje. Europos žmogaus teisių teismas ne viename sprendime yra pakartojęs, jog sąvoka „šeimos gyvenimas“ Europos žmogaus teisų konvencijos 8 str. prasme nėra apribota tik santuokos ryšiais, tačiau gali apimti ir kitus de facto „šeimyninius santykius“, kai šalys gyvena nesusituokę. Teigia, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 94 str. 3 d. suteikia nuteistajam teisę pasimatyti su sugyventiniu, o ne su asmeniu, su kuriuo sieja partnerystės ryšiai.

Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Panevėžio pataisos namai su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė ji atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30-31).

Atsiliepime į skundą nurodė, kad BVK 94 str. 3 d. nustatyta, kad ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. BVK 55 str. 6 d. nustatyta, kad sugyventinis yra Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.229 str. nurodytas asmuo. Šiuo metu dar nėra įvykdyta CK įgyvendinimo priemonių plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1506, 1.12 priemonė, kuri įpareigoja parengti įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimą, projektą, todėl minėtos CK normos dėl sugyventinių teisinio statuso bei partnerystės sutarties šiuo metu yra dar neįsigaliojusios. Tokiu būdu iki įsigaliojant CK XV skyriaus normoms, ilgalaikiai pasimatymai galimi tik su sutuoktiniu ar artimuoju giminaičiu, taip pat su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu. Pataisos namų administracija neturi jokio teisinio pagrindo suteikti pareiškėjai ilgalaikį pasimatymą su sugyventiniu R. M..

Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė ji atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 51-53).

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus nei pataisos įstaigos vadovas, nei Kalėjimų departamento direktorius nėra įpareigotas ir kompetentingas vertinti nuteistųjų šeimyninių santykių iki jiems patenkant į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad pareiškėja skunde nenurodo, kaip pasireiškė moralinė žala; skunde nėra nurodyta kokiais konkrečiais veiksmais buvo padaryta žala, taip pat nėra nurodyta jokio priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir atliktų veiksmų. Pažymi, kad Teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-490 buvo pakeistos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, konkretizuojant pasimatymų suteikimo tvarką.

Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė ji atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 36-37).

Mano, kad Partnerystes įstatymo priėmimo arba nepriėmimo faktas pareiškėjai žalos nepadarė. V. D. nuolat buvo informuojama apie galimybę skųsti pataisos įstaigos sprendimus ir apie tai, kad teismas gali įpareigoti pataisos įstaigos administraciją suteikti galimybę pasimatyti. Ministerijos teigimu, įstatymo leidybos ir poįstatyminių teisės aktų leidybos iniciatyva yra įgalioto subjekto teise, bet ne pareiga. Nesant konkretaus įpareigojimo atlikti tokius veiksmus požymių, civilinė atsakomybė šiuo pagrindu negalima. Pažymi, kad 2006 m. gruodžio 29 d. priimtas Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-490, kuriuo pakeistos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Akcentuoja, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp pareiškėjos nurodomos žalos ir įvardijamų neteisėtų veiksmų.

Teismo posėdyje pareiškėja skundą palaikė jame nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad pildant suimtojo asmens anketą, pareigūnas aiškino, ką ji turi rašyti. Po patekimo į įkalinimo įstaigą patyrė didelį stresą, šoką.

Atsakovo atstovo Panevėžio pataisos namų atstovė teisminio nagrinėjimo metu prašė V. Dautartienės skundą atmesti.

Atsakovo atstovo Kalėjimų departamento atstovas teismo posėdyje prašė pareiškėjos skundą atmesti. Pažymėjo, jog pareiškėja, pildydama suimtojo anketą, deklaravo, jog gyvena kitur. Be to, pateikdama duomenis apie artimus giminaičius, draugus, pažįstamus, nenurodė savo sugyventinio.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčą kelia dėl to, kad jai, atliekančiai laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, nebuvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas su sugyventiniu R. M.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. D., siekdama, kad jai būtų suteiktas ilgalaikis pasimatymas su sugyventiniu, pateikė pažymas, kuriose nurodyta, kad jog nuo 2003 m. ji nuolat gyveno su R. M. Vilniaus rajono sodų bendrijos „Dovana“ teritorijoje jam nuosavybės teise priklausančiame sodo sklype pastatytame name.

Ginčo metu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 102 p. buvo nustatyta, kad asmenys, atvykę į pasimatymą su nuteistuoju, privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, taip pat gimimo liudijimą – kai reikia nustatyti tėvystės (motinystės) ryšį, santuokos liudijimą – kai reikia nustatyti atvykusio asmens šeimos teisinį santykį su nuteistuoju, dokumentą apie partnerystę, įregistruotą įstatymų nustatyta tvarka, – kai reikia nustatyti atvykusio asmens partnerystės teisinį santykį su nuteistuoju. Pagal BVK 94 str. 3 d., ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. BVK 55 str. 6 d. įtvirtinta, kad sugyventinis yra CK 3.229 str. nurodytas asmuo. Minėta norma numato, kad sugyventiniai – vyras ir moteris, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 str. nustato, kad CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Kilusio ginčo metu minėtas įstatymas nebuvo priimtas, partnerystės įregistravimo tvarka nebuvo apibrėžta, todėl pagrįstai pareiškėjai buvo atsisakyta leisti pasimatyti su R. M.. Nei Panevėžio pataisos namai, nei Kalėjimų departamentas, nei Teisingumo ministerija nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Nėra teisės akto, kuris nagrinėjamu atveju buvo pažeistas tam tikru laiku nepriėmus įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką. Tokiu būdu nėra pagrindo įpareigoti Panevėžio pataisos namų direktorių suteikti pareiškėjai ilgalaikį pasimatymą su R. M..

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). CK 6.271 str. nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 d., valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Nagrinėjamu atveju nenustatyta institucijų ir jų tarnautojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o tai eliminuoja civilinės atsakomybės taikymą. Be to, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad patyrė skunde nurodyto dydžio neturtinę žalą; sprendimai, kuriais atsisakyta suteikti ilgalaikį pasimatymą su sugyventiniu, nėra teismine tvarka nuginčyti.

Įvertinus byloje esančią medžiagą, darytina išvada, kad V. D. reikalavimai priteisti neturtinę žalą ir įpareigoti Panevėžio pataisos namų direktorių suteikti ilgalaikius pasimatymus su sugyventiniu yra nepagrįsti, todėl skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos V. D. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.