Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Furnitūra marketingas“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

UAB „Furnitūra marketingas“ (toliau - ir pareiškėjas arba Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, vėliau patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - ir atsakovė arba VMI) 2014 m. gegužės 19 d. raštą Nr. (20.21-06)-RM-7900 „Dėl sumokėtų (išieškotų) delspinigių“ ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR Finansų ministerijos VMI įskaityti 20 863,35 Eur iš pareiškėjo UAB „Furnitūra Marketingas“ nepagrįstai išieškotus delspinigius esamai ir būsimai mokestinei nepriemokai padengti. Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad 2014 m. balandžio 2 d. kreipėsi į mokesčių administratorių su prašymu, 2014 m. balandžio 15 d. su patikslintu prašymu įskaityti arba grąžinti nepagrįstai (neteisingai) iš Bendrovės išieškotus 41991,40 Lt delspinigius. VMI ginčijamu sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino. Pareiškėjas su ginčijamu sprendimu nesutinka, mano, jog atsakovė nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymo.

Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 3 d. nutarimu byloje Nr. 15/2011 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - ir MAĮ) 39 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai nustatant delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius dydį savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų pagrindu pareiškėjas daro išvadą, jog mokesčių administratorius nuo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 1995 m. birželio 28 d. redakcijos iki 2004 m. balandžio 13 d. redakcijos neturėjo teisės skaičiuoti delspinigius, o jeigu juos apskaičiavo ir išieškojo, delspinigių sumos yra išieškotos nepagrįstai ir pagal įstatymą, prieštaravusį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t.y. neteisėtai.

Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Vadinasi, Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra laikytina išimtinai Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, dėl ko laikoma, jog Konstitucinio Teismo nutarimai turi atgalinio veikimo galią. Dėl šios priežasties Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimas ir Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 3 d. nutarimas yra taikomi atgal santykiams, susiklosčiusiems iki šių Konstitucinio Teismo nutarimų priėmimo ir paskelbimo.

Be to, Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra išaiškinęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas („neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo“) neapima tokių teisinių situacijų, kai sprendimai, nors ir pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dieną yra įvykdyti. Vadinasi, šioje byloje taikant Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimą, negalima remtis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, nes ji neapima bylai aktualios situacijos, kai sprendimai dėl delspinigių išieškojimo buvo įvykdyti pagal tuometinio galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalį, kuri vėliau buvo pripažinta antikonstitucine. Kartu tai reiškia, jog Konstitucinio Teismo nutarimas turi atgalinio veikimo galią net ir tokiais atvejais, kai sprendimai buvo įvykdyti pagal galiojusį įstatymą, vėliau pripažintą antikonstituciniu. Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarimas galioja atgal ir remiantis juo pareiškėjo turtiniai interesai į nepagrįstai išieškotų delspinigių sugrąžinimą (įskaitymą) turi būti ginami, nes teismas privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Pareiškėjas negali būti apsunkintoje ir skirtingoje teisinėje situacijoje negu kitas asmuo, iš kurio pagal jau pripažintą antikonstitucinio Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalį delspinigiai dėl bet kokių subjektyvių ar objektyvių priežasčių nebuvo išieškoti, nes taip nebūtų užtikrintas socialinis teisingumas.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad centrinis mokesčių administratorius pagal kompetenciją nustato mokesčių permokų (skirtumų) ir nepagrįstai (neteisingai) išieškotų mokesčių, baudų bei delspinigių grąžinimo (įskaitymo) procedūras. VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 (2006 m. birželio 30 d. įsakymo VA-60 redakcija)(2009 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. VA- 49 redakcija) patvirtintų Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių (toliau – Taisyklės) 4 punktas numato, kad prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) FR0781 forma vietos mokesčių administratoriui pateikiama norint, kad būtų grąžintos (įskaitytos) <...> nepagrįstai (neteisingai) išieškotų mokesčių, baudų bei delspinigių sumos. Iš šios Taisyklių nuostatos matyti, kad jos yra taikomos keliais skirtingais atvejais, t.y. grąžinant: 1) mokesčio permoką, 2) mokesčio skirtumą ir 3) nepagrįstai (neteisingai) išieškotų mokesčių, baudų bei delspinigių sumas. MAĮ 2 straipsnio 10 ir 11 punktai numato, kad mokesčio permoka – tai mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma; mokesčio skirtumas – mokesčių mokėtojui grąžintina (įskaitytina) iš biudžeto suma, kuri gali susidaryti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka pildant mokesčio deklaraciją. Taigi, iš pareiškėjo neteisėtai ir nepagrįstai išieškota delspinigių suma nėra laikoma nei mokesčio permoka, nei mokesčio skirtumu, nes tai neatitinka įstatyme numatytų šių sąvokų kriterijų. Taisyklių 8 punkte numatyta, kad mokesčio permoka (skirtumas) gali būti grąžinta (įskaityta), jei ji susidarė ne ankščiau kaip einamaisiais ir prieš juos einančiais penkeriais kalendoriniais metais, skaičiuojant atgal nuo įskaitymo dienos, o esant mokesčių mokėtojo prašymui – nuo to prašymo pateikimo dienos, atsižvelgiant į MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nurodytus atvejus. Šis Taisyklių 8 punktas netaikytinas atvejams dėl nepagrįstai (neteisingai) išieškotų delspinigių sumų grąžinimo ar įskaitymo, nes, visų pirma, tai tiesiogiai yra nurodyta Taisyklių 8 punkte, teigiant, kad yra grąžinama tik „mokesčio permoka“, susidariusi per konkretų laikotarpį, visų antra, be teisėto pagrindo ir pagal antikonstitucinę teisės normą išieškotos sumos privalo būti grąžintos netaikant Taisyklių 5 punkte numatyto termino, nes priešingu atveju toks terminas šiuo atveju niekada negalėtų būti taikomas, vertinant tai, kad pareiškėjas apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2014 m. vasario 3 d. priėmus ir paskelbus nutarimą.

MAĮ 111 straipsnis numato, jog paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos MAĮ 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Jei nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, mokesčių mokėtojo naudai MAĮ 87 straipsnio nustatyta tvarka yra skaičiuojamos palūkanos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas dėl to mokesčio nenustato kitaip. MAĮ 87 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti, 5 dalis numato, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu.

Pareiškėjui MAĮ pagrindu kyla pareiga mokėti einamuosius mokesčius. Kadangi VMI neteisėtai ir nepagrįstai išieškojo 20 863,35 Eur (72 036,98 Lt) delspinigių, yra teisinis pagrindas šią sumą įskaityti esamos ir būsimos mokestinės nepriemokos daliai padengti.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė advokatė Jūratė Juodienė skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Prašė remtis Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio atskirąja nuomone dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo.

Atsakovė VMI atsiliepimais į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė teismo atmesti pareiškėjo reikalavimą kaip nepagrįstą. Nurodo, jog 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu informavo pareiškėją, kad delspinigių permokos, iš kurios prašomas įskaityti mokestines prievoles, nenustatyta. Atsakovė, atsikirsdama į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu delspinigių dydžio nustatymas, atsižvelgiant į atitinkamas palūkanas, yra teisėtas, o neteisėtais pripažinti tik finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą. Taigi delspinigių dydžio nustatymas, atsižvelgiant į atitinkamas palūkanas, yra teisėtas, todėl mano, kad pareiškėjo argumentas, kad mokesčių administratorius laikotarpiu 1995 m. birželio 28 d. iki 2004 m. balandžio 13 d. neturėjo teisės skaičiuoti delspinigių, yra nepagrįstas. VMI pažymėjo ir tai, kad ji, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu, 2007 metais kovo mėn. atliko visų delspinigių, kurie priskaičiuoti iki 2004 m. balandžio 30 d. perskaičiavimą, taikydama patikslintus (sumažintus) delspinigių dydžius. Neperskaičiuoti tik tie delspinigiai, kurie sumokėti (išieškoti) iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (2006-08-28).

2014 m. kovo 17 d. VMI priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-30632 išieškoti 58588,15 Lt mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo UAB „Furnitūra marketingas“ turto (b. l. 2–3).

2014 m. balandžio 3 d. Kauno AVMI buvo gautas pareiškėjo prašymas esamą 58588,15 Lt mokestinę nepriemoką dalinai padengti nepagrįstai išieškotų 19397,10 Lt delspinigių suma. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 15 d. raštu patikslino ankstesnį prašymą bei prašė esamą 58588,15 Lt mokestinę nepriemoką padengti nepagrįstai išieškotų 41991,40 Lt delspinigių suma. Kauno AVMI pareiškėjo prašymus persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VMI.

2014 m. gegužės 19 d. VMI sprendimu Nr. (20.21-06)-RM-7900 „Dėl sumokėtų (išieškotų) delspinigių“ pareiškėjo prašymo netenkino, nenustačius delspinigių permokos, iš kurios prašoma įskaityti mokestines prievoles.

Byloje spręstinas ginčas dėl 2014 m. gegužės 19 d. VMI sprendimo Nr. (20.21-06)-RM-7900 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Ginčas tarp proceso šalių iš esmės kilęs dėl Konstitucinio Teismo sprendimų (2006-09-26, 2014-02-03) atgalinio veikimo galios ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, aiškinimo ir taikymo.

VMI ginčijamą sprendimą motyvavo tuo, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo išaiškinimas patvirtina, jog delspinigių dydžio nustatymas, atsižvelgiant į atitinkamas palūkanas, yra teisėtas. Neteisėtais buvo pripažinti tik finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą. Be to, VMI remiasi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, kuriame nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos nuostatas dėl mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų, savo aktuose yra suformavęs atitinkamą oficialią konstitucinę doktriną. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją: mokesčiai, kaip prievolė, gali būti nustatomi (įvedami) tik įstatymu; turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku; tam, paisant Konstitucijos (inter alia konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų), gali būti pasirinktos įvairios priemonės, kaip antai: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt.; tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu; mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarka gali būti nustatoma ir poįstatyminiais aktais. Be to, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymu nustatydamas atitinkamas poveikio už mokestinių prievolių nevykdymą priemones, inter alia delspinigius už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku, įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją - gali pasirinkti, ar nustatyti tam tikrų delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku absoliučius dydžius, ar įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nustatytų delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku dydžiai priklausytų nuo tam tikrų rodiklių ir galėtų kisti. Pabrėžtina, kad pasirinkęs tokį teisinio reguliavimo būdą, kai delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku dydžiai priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų rodiklių ir gali kisti, įstatymų leidėjas įstatymu privalo nustatyti ne tik subjektą (valstybės instituciją, pareigūną), kuris turi įgaliojimus konstatuoti minėtus rodiklius, nuo kurių pagal įstatymą priklauso toks delspinigių dydis, ir pagal šiuos rodiklius nustatyti tokių delspinigių dydžius, bet ir įstatyme nurodyti kriterijus, kuriais, nustatydamas tuos delspinigių dydžius, minėtas subjektas turi vadovautis.

Pagal MAĮ 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalį: delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydį nustato finansų ministras; finansų ministras šį dydį nustato atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį; finansų ministras delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydį nustato šioje dalyje nurodytą palūkanų normą padidindamas iki 10 punktų.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime nurodė, kad MAĮ 39 straipsnio 3 dalyje nurodytas vidutinis praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinis rodiklis - tai rodiklis, priklausantis nuo nuolat kintančių ekonominių veiksnių, inter alia finansų rinkos. Delspinigių dydžio už ne laiku sumokėtus mokesčius susiejimas arba nesusiejimas su tokiu nuo rinkos priklausančiu rodikliu yra ekonominio tikslingumo, valstybės ekonominės politikos dalykas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nėra argumentų, kurie leistų teigti, kad delspinigių dydžių už ne laiku sumokėtus mokesčius susiejimas su vidutine praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metine palūkanų norma (jos svertiniu rodikliu) kaip nors paneigtų kurias nors Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Pagal MAĮ 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies nuostatą, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, finansų ministras turėjo įgaliojimus tik konstatuoti rinkoje objektyviai susiklosčiusį įstatyme nurodytą rodiklį - jo skaitinę išraišką. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad MAĮ 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tame pačiame nutarime (2006-09-26) Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad nei MAĮ (2001 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nei kituose įstatymuose nėra nustatyta kriterijų, kuriais, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį ir nustatydamas delspinigių už ne laiku sumokėtus mokesčius dydžius, finansų ministras turi vadovautis. Finansų ministras turėjo ne tik įgaliojimus, nustatydamas delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydį, padidinti MAĮ 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje nurodytą palūkanų normą, bet ir įgaliojimus vien savo nuožiūra, bet neviršydamas nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų šią palūkanų normą padidinti. Konstitucinis teismas nutarė, kad MAĮ 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Išanalizavus Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo išaiškinimus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu (nuo 2003-12-31 iki 2006-01-31) pagal MAĮ 39 straipsnį finansų ministras iš esmės turėjo įgaliojimus nustatyti delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį. Neteisėtu, t.y. prieštaraujančiu Konstitucijai, pripažinti tik finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti nurodytą palūkanų normą.

Būtina atkreipti dėmesį, kad nors pareiškėjas prašo taikyti Konstitucinio Teismo išaiškinimus, dėl neteisėto delspinigių sudedamųjų dalių dydžio nustatymo reglamentavimo, tačiau byloje nekelia ginčo dėl VMI paskaičiuotų delspinigių dydžio. Priešingai, pareiškėjas pripažįsta atsakovės paskaičiuotų delspinigių sumą.

Byloje nesant ginčo dėl paskaičiuotų delspinigių dydžio, proceso šalys nesutaria dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatų taikymo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad delspinigiai (viso 20863,35 Eur) iš pareiškėjo buvo išieškomi 2005 m. sausio 25 d., 2005 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 24 d., 2005 m. birželio 20 d., 2005 m. rugpjūčio 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 2 d., 2005 m. gruodžio 22 d. ir 2006 m. vasario 20 d. sprendimais. Delspinigiai pareiškėjui buvo paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 31 d. iki 2006 m. sausio 31 d.

VMI, priimdamas ginčijamą sprendimą, remiasi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjas prašo vadovautis Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime išdėstytais išaiškinimais, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas („neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo“) neapima tokių teisinių situacijų, kai sprendimai, nors ir pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dieną yra įvykdyti.

Konstitucinis Teismas minėtame 2011 m. spalio 25 d. nutarime išaiškino, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi reguliuojami santykiai, susiję su sprendimų, priimtų iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, įsigaliojimo, vykdymu. Šioje dalyje yra įtvirtintas reikalavimas nutraukti neįvykdytų sprendimų, pagrįstų teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, vykdymą, t. y. draudimas vykdyti neįvykdytus sprendimus. Minėtoje nuostatoje įtvirtinta, kad, viena vertus, minėti sprendimai turi būti priimti iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, kita vertus, sprendimai turi būti nebaigti vykdyti iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka šias sąlygas: buvo priimti pagal teisės aktą iki jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neapima tokių teisinių situacijų, kai sprendimai, nors ir pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dieną yra įvykdyti. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje, kaip ir kitose šio straipsnio dalyse, nėra nustatyta atvejų, kai Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata ir remiantis paminėtais Konstitucinio Teismo išaiškinimais sutiktina su VMI pozicija, jog nagrinėjamu atveju nors pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai ir buvo pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais iš dalies prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau pasekmės šiuo atveju netaikytinos, kadangi Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dieną sprendimai jau buvo įvykdyti.

Konstitucinio Teismo įstatymo 54 straipsnyje įtvirtinta, kad Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirti klausimai išsprendžiami priimant nutarimą. Priimdamas nutarimą, Konstitucinis Teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios svarbios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuria Konstitucijos ar įstatymo norma turi būti remiamasi šioje byloje ir ar prašymas yra tenkintinas. Sprendžiant teisinį ginčą vadovautis Konstitucinio Teismo teisėjo atskirąja nuomone konkrečioje byloje nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundą atmestus, atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo UAB „Furnitūra marketingas“ skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.