Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-01-04 · Administracinė byla Nr. A-662-1491-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-01-04
Bylos Nr.
A-662-1491-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas, Audrius Bakaveckas (pran.)
Pareiškėjas
Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
UAB „Peteliškių kalva“
Kategorijos
  • 13.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 13.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-1491/2009Procesinio sprendimo kategorija 13.3.1; 13.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. sausio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities viršininko administracijos prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Peteliškių kalva“ dėl statybos leidimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašymu (b. l. 3-5, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. gruodžio 17 d. statybos leidimą Nr. GN/1417/07-1239, išduotą UAB „Peteliškių kalva“ daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybai (toliau – ir Statybos leidimas).

Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2007 m. gruodžio 17 d. išdavė statytojai UAB „Peteliškių kalva“ Statybos leidimą, kuriuo leido statyti daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjo manymu, Statybos leidimas yra neteisėtas. Nurodė, kad Statybos leidimo išdavimas buvo svarstytas 2007 m. spalio 17 d. ir 2007 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisijos (toliau – ir Komisija) posėdyje. Komisija padarė išvadą (be pastabų), kad statinio projektas atitinka statinio projektavimo sąlygų sąvado ir žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus, ir nusprendė išduoti statybos leidimą. Vilniaus apskrities viršininko administracija, išnagrinėjusi turimus ir gautus dokumentus, įvertinusi visas aplinkybes, 2008 m. kovo 7 d. surašė Projektavimo ir statybos leidimo išdavimo patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nustatė, kad skundžiamas Statybos leidimas išduotas pažeidžiant Statybos įstatymo 2 straipsnio 30, 32 dalis, 23 straipsnio 9 dalį bei Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes privažiavimas ir aikštelė ugniagesių technikai suprojektuoti valstybinėje žemėje, neturint žemės savininko sutikimo, nukrypstant nuo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu patvirtinto „Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano“; nukrypta nuo suderinto detaliojo plano sprendinių dėl požeminės automobilių stovėjimo aikštelės gylio (projekte 6,2 m, o faktiškai yra 8,13 m nuo žemės paviršiaus); sklypo užstatymo riba pagal detalųjį planą nesutampa su užstatymo riba pagal techninį projektą. Atkreipė dėmesį, kad keičiant techninio projekto rengimo metu sklypo užstatymo ribą, privaloma gauti rašytinį Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pritarimą; pastato požeminė dalis suprojektuota prie sklypo ribos, neturint kaimyninio sklypo savininko raštiško sutikimo. Teigė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. balandžio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pateikė Patikrinimo aktą, tačiau atsakymo iki šiol nėra gavusi. Nurodė, kad informavo atsakovą, jog Statybos leidimas išduotas neteisėtai.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą (b. l. 25-30, I t.) su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, Statybos leidimas išduotas teisėtai ir pagrįstai. Paaiškino, kad statybos leidimus išduoda remdamasi Statybos įstatymu bei aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – STR „Statybos leidimas“). Pažymėjo, kad jai buvo pateikti visi reikalingi STR „Statybos leidimas“ numatyti statybos leidimui gauti dokumentai įskaitant ir pareiškėjo sutikimus. Atkreipė dėmesį, kad Statybos leidimui pritarė atitinkamų institucijų atstovai (Vilniaus visuomenės sveikatos centro atstovas, Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovas ir kt.), todėl atsakovo manymu, Statybos leidimas išduotas teisėtai, laikantis visų įstatymų reikalavimų. Nurodė, kad negali atsisakyti išduoti statybos leidimą nesant tam įstatyminio pagrindo. UAB „Peteliškių kalva“ tiek pateikdama prašymą projektavimų sąlygų sąvadui gauti, tiek pateikdama prašymą išduoti statybos leidimą, atsakovui pateikė visus teisės aktuose numatytus dokumentus, todėl Komisija, patikrinusi projektą, jam pritarė. Statybos leidimas buvo išduotas vadovaujantis Komisijos posėdžio protokolais Nr. 20 ir Nr. 6. Priėjo prie išvados, kad atsakovui nebuvo pagrindo suvaržyti statytojo teisės realizuoti statybos teisę ir neišduoti Statybos leidimo. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama, jog nei Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalyje, nei poįstatyminiuose teisės aktuose, nenurodyti atvejai, kai statybos leidimo galiojimas gali būti nutrauktas teismine tvarka. Spręsdamas statybos leidimo panaikinimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išaiškinti ir įvertinti faktines bylos aplinkybės tuo aspektu, ar prašyme panaikinti statybos leidimą nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas nutraukti leidimo galiojimą. Nurodė, kad detaliajame plane numatytas privažiavimas ugniagesių technikai yra praktiškai neįgyvendinamas, techniniame projekte ugniagesių privažiavimo trasuotė buvo pakoreguota: prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančių gyvenamųjų namų Nr. 24 ir Nr. 26 iš šiaurinės pusės nėra galimybės privažiuoti ugniagesių technikai, todėl projektuojama aikštele galėtų naudotis trys namai. Statinio projektinėje dokumentacijoje esančiame aiškinamajame rašte nurodyta, kad yra numatoma galimybė gaisrinės transportui bet kurio paros metu įvažiuoti į sklypą. Ugniagesių technikai įvažiuoti ir apsisukti valstybinėje žemėje šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statytoja UAB „Peteliškių kalva“ 2008 m. kovo 13 d. yra gavusi pareiškėjo sutikimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas neprieštarauja, jog UAB „Peteliškių kalva“ teritorijų planavimo dokumentuose numatytoje vietoje, valstybinėje žemėje, šalia nuosavybės teise valdomo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neformuojant atskiro žemės sklypo, statytų aikštelę ugniagesių technikai įvažiuoti ir apsisukti, jei tai nepažeis trečiųjų asmenų interesų. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrindžia prašyme nurodomų pažeidimų buvimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nurodytais įrodymais (57 str. 1, 2, 4 d.). Detalusis planas numato, kad projektuojamo pastato požeminės dalies užstatymo tankis gali būti 90 procentų. Detaliajame plane numatytas požeminės dalies aukštingumas yra dviejų aukštų, todėl konstatavo, kad šie rodikliai techniniame plane nėra viršijami. Iš sprendimu patvirtinto teritorijos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano matyti, kad jame yra nustatytas tiek žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotas - 1093 kv. m., tiek užstatymo tankis – 42 proc. Pareiškėjas prašyme nepagrįstai nurodė, kad keičiant techninio projekto rengimo metu sklypo užstatymo ribą, privaloma gauti rašytinį Vilniaus miesto savivaldybės pritarimą. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir atsižvelgiant į tai, kad detaliajame plane nebuvo koordinuota leidžiama užstatyti teritorija, UAB „Peteliškių kalva“ 2007 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu patikslinti leistiną antžeminio užstatymo zoną, nekeičiant kitų detaliojo plano reglamentų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. gruodžio 10 d. raštu neprieštaravo, kad statybos techninio projekto rengimo metu būtų patikslinta užstatyti leidžiamos teritorijos riba (statinio užstatymo vieta), nustatyta sklypo (duomenys neskelbtini) detaliuoju planu, patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu. Projekte turi būti išlaikyti detaliuoju planu nustatyti privalomieji teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai (sklypo naudojimo būdas ir pobūdis, leistinas pastatų aukštis, užstatymo tankumas, intensyvumas). Konstatavo, kad atsakovas nepažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto, nes nekeitė nei vieno privalomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimo, o pačiame įstatyme nėra nurodyta, kad keičiant statinio užstatymo vietą būtina rengti detalųjį planą arba gauti rašytinį Vilniaus miesto savivaldybės pritarimą. Atkreipė dėmesį, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ribojasi su valstybine žeme. Prie esamų gretimų daugiaaukščių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sklypų ribos nesuformuotos. Iš kitos pusės sklypas ribojasi su neužstatyta teritorija. Todėl neaišku, kokio kaimyninio sklypo savininko raštiškas sutikimas turėjo būti gautas. Pažymėjo, kad sklypo ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalusis planas buvo svarstytas su visuomene. Viešo svarstymo procedūroje aktyviai dalyvavo gretimų namų gyventojai. Detaliojo plano rengėja ir organizatorius į motyvuotas gyventojų pastabas atsižvelgė, apie tai informuodami pareiškėją raštu bei viešų susirinkimų metu. Visos visuomenės dalyvavimą teritorijų planavimo procese užtikrinančios procedūros buvo atliktos, todėl pareiškėjas pagrįstai patvirtino 2005 m. rugsėjo 29 d. Patikrinimo aktą ir įrašė teigiamą išvadą, siūlydamas tvirtinti parengtą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano projektą, o Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu šį detalųjį planą patvirtino. (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų savininkai ir gyventojai siekia, kad šalia jų gyvenamosios vietos nebūtų statomi per didelio aukštingumo ir užstatymo ploto statiniai. Nurodė, kad vienas pagrindinių teritorijų planavimo tikslų, nustatytas Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte, yra suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų. Pradiniame detaliojo plano variante maksimalus pastatų aukštis buvo numatytas 25 m, tačiau planavimo organizatoriui atsižvelgus į visuomenės pasiūlymus jis buvo sumažintas iki 18,5 m, todėl atsakovo manymu, šiuo atveju iš esmės buvo pasiektas minėtas tikslas, netgi nepaisant to, kad pakoreguotas pastatų aukštingumas nėra visiškai toks, kokį galimai siūlė namo gyventojai. Pabrėžė, kad gyvenamųjų namų statyba ir su tuo tiesiogiai susijęs gyventojų, automobilių skaičius, triukšmo padidėjimas yra normalus reiškinys, kurį turėjo numatyti asmenys, apsigyvendami ginčo teritorijoje. Nurodytų aplinkos veiksnių išaugimas galėtų būti draudžiamas tik tuo atveju, kai viršytų teisės aktuose įtvirtintas ribines normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-08-19 nutartis byloje Nr. A14-1240/06).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė Statybos įstatymo 2 straipsnio 30, 32 dalis, 6 straipsnio 4 dalį, 23 straipsnio 9 dalį, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, STR „Statybos leidimas“ 15 punktą, atsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patvirtintą brėžinį, kuriuo tikslinama požeminės automobilių saugyklos įgilinimo absoliutinė altitudė (mažinant patalpų aukštį) bei iš kurio matyti, kad projektuojamo statinio aikštelės žemiausia altitudė +151.30 m, detaliajame plane leidžiama altitudė +151.30 m, todėl konstatavo, kad techninis projektas atitinka detalaus plano reikalavimus. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad pastato požeminė dalis suprojektuota prie sklypo ribos, neturint kaimyninio sklypo savininko raštiško sutikimo, nes byloje esantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, prie kurio pridėtas žemės sklypo planas, patvirtina, kad aplink žemės sklypą, ties (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. 4400-0168-2242, suformuotų žemės sklypų nėra, t. y. jokios gretimybės ir jų savininkai nenurodyti (b. l. 50-53, II t.). Teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 6 d sprendimą Nr. A11-807/2004, išanalizavo šį ginčą reglamentuojančius teisės aktus, šalių pasisakymus bylos nagrinėjimo metu, įvertino faktines bylos aplinkybes bei rašytinius įrodymus ir nenustatė jokių teisinių pagrindų ginčijamo statybos leidimo panaikinimui, nenustatė jokių atsakovo procedūrinių-teisinių pažeidimų, kurių pagrindu būtų galimas ginčijamo leidimo panaikinimas. Pabrėžė, kad yra nepagrįstas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą apskundimo terminą, nes iš bylos medžiagos matyti, kad skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą teismas išsprendė 2008 m. gegužės 12 d. nutartimi, minėtą terminą atnaujindamas.

III.

Pareiškėjas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu (b. l. 176-177, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) teismas visiškai neįvertino byloje pateiktų faktinių duomenų, rodančių, jog žemės sklypo riba pagal detalųjį planą nesutampa su užstatymo riba pagal techninį projektą;

2) teismas priėjo nepagrįstos išvados, kad teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai, jei jie nepažeidžia įstatymų ar kitų teisės aktų ir juos nustačiusi institucija raštu pritaria, gali būti tikslinami statybos techninio projekto rengimo metu.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Peteliškių kalva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 2-3, III t.) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pagal kurį leidžiama tikslinti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus techninio projekto rengimo metu tuo atveju, jeigu tam pritaria šiuos režimus nustačiusi institucija. Atkreipia dėmesį, kad teismas nustatė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštiškas pritarimas buvo gautas;

2) nurodo ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir pabrėžia, kad teismas, motyvuodamas savo nuomonę, sprendime tiesiogiai cituoja Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, todėl prieina prie išvados, kad teismas tinkamai aiškino Teritorijų planavimo įstatymą, taikydamas lingvistinį teisės aiškinimo metodą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007-12-17 statybos leidimo Nr. GN/1417/07–1239, išduoto UAB „Peteliškių kalva“ daugiabučio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008-05-10 prašymą iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) privažiavimas ir aikštelė ugniagesių technikai suprojektuoti valstybinėje žemėje, neturint žemės savininko sutikimo, nukrypstant nuo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006-04-26 sprendimu Nr. I–1123 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano sprendinių; 2) nukrypta nuo suderinto detaliojo plano sprendinių dėl požeminės automobilių stovėjimo aikštelės gylio (projekte numatyta 6,2 m, faktiškai 8,13 m nuo žemės paviršiaus); 3) sklypo užstatymo riba pagal detalųjį planą nesutampa su užstatymo riba pagal techninį projektą ir 4) pastato požeminė dalis suprojektuota prie sklypo ribos, neturint kaimyninio sklypo savininko raštiško sutikimo.

Teisėjų kolegijos nuomone, tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde keliami reikalavimai yra susiję su detaliuoju planu. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1962 redakcija) 2 straipsnio 3 dalį, detalusis planas – teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (statybos ir kitos veiklos privalomosios sąlygos). Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog statinio projektas rengiamas vadovaujantis šiuo ir kitais įstatymais, reglamentuojančiais statinio saugos ir paskirties reikalavimus, kitais teisės aktais, teritorijų planavimo ir normatyviniais statybos techniniais dokumentais bei normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais ir privalomaisiais statinio projekto rengimo dokumentais, projektavimo darbų rangos sutartimi (kai projektavimas atliekamas rangos būdu). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį, privalomieji statinio projekto rengimo dokumentai – teritorijų planavimo dokumentai (Teritorijų planavimo įstatymo nustatytais atvejais), nuosavybės teisę ar kitokias teises į žemę (statybos sklypą) patvirtinantys dokumentai, projektiniai pasiūlymai (jeigu jie rengiami), statinio projektavimo sąlygų sąvadas, statinio projektavimo užduotis, statinio ir statybos sklypo statybinių tyrinėjimų dokumentai.

Iš šio teisinio reguliavimo seka, kad teritorijų planavimo dokumentai (detalusis planas) yra vieni iš privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų, kuriais vadovaujantis yra rengiamas atitinkamo statinio projektas. Duomenų, patvirtinančių, kad byloje yra teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano brėžinys, nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė joje sprendimą neturėdamas byloje svarbiausio dokumento. Tik lygindamas daugiabučio gyvenamojo namo projektą (tekstinę dalį, genplaninės dalies ir pastato brėžinius) su detaliojo plano sprendiniais, teismas galėjo tinkamai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą nenustatė visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Teisiškai suinteresuotos bylos baigtimi gali būti ne tik viešojo ginčo šalys (pareiškėjas ir atsakovas), bet ir administracinės bylos proceso šalys – pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos) – nes teismo sprendimas gali tiesiogiai arba netiesiogiai turėti įtakos ir jų teisėms ar pareigoms (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalį tretieji suinteresuoti asmenys suprantami kaip tie subjektai, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad skundą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui pateikė (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų butų savininkai ir gyventojai (pasirašė 8 asmenys), tačiau į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis jie nebuvo įtraukti (b. l. 7–10, I t.). Taigi į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis neįtraukti asmenys, kurių pateikto skundo pagrindu Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas pradėjo tyrimą (b. l. 7–10, I t.). Neįtraukus į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis šių gyventojų, buvo pažeistos jų materialiosios subjektinės teisės, o taip pat teismas kartu nevisapusiškai ir nevisai objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrindžiančias arba paneigiančias pareiškėjos prašyme išdėstytus argumentus.

Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas, neturėdamas vieno iš privalomojo statinio projekto rengimo dokumento, negalėjo įvertinti daugiabučio namo projekto atitikties detaliojo plano sprendiniams bei nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat minėto įstatymo 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes bei neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių. Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Bylą nagrinėjant iš naujo, taip pat spręstinas klausimas, ar siekiant išsiaiškinti tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes, kurių negalima nustatyti be specialių atitinkamos srities žinių, nėra būtina skirti ekspertizę (kviesti specialistą).

Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję ir tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės normų taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n utaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė