Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo R. B. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo R. B. skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 8 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. Kauno apygardos teismo 2002 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227¹ straipsnio 2 dalį, 105 straipsnio 2, 7, 12, 13 punktus, 104 straipsnį, 273 straipsnio 3 dalį, 271 straipsnio 2 dalį, 131 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, 131 straipsnio 2 dalį, 206 straipsnį, subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme su viso turto konfiskavimu.

R. B. nuteistas už tai, kad kartu su V. G. , S. N. ir V. Č. sukūrė nusikalstamą susivienijimą, ginkluotą šaunamaisiais ginklais, ir dalyvavo to susivienijimo veikloje. 1999 m. pradžioje jie susivienijo bendrai nusikalstamai veiklai - daryti sunkius nusikaltimus, sukūrė nusikalstamą susivienijimą ginkluotą šaunamaisiais ginklais, ir aktyviai jame dalyvavo darydami sunkius nusikaltimus. Jie palaikė ilgalaikius glaudžius tarpusavio ryšius, darydami nusikaltimus naudojosi automobiliais, mobiliojo ryšio telefonais, buvo ginkluoti pistoletais ir peiliais, turėdavo lipnios juostos ir antrankius aukoms surišti, taip pat vežiojosi kastuvus, skirtus toms aukoms užkasti. Iš anksto suplanuodavo sunkių nusikaltimų padarymą pasiskirstydavo vaidmenimis. Laikotarpyje nuo 1999 m. iki 2001 m. balandžio mėn., dalyvaudami šio susivienijimo veikloje, nuteistieji padarė penkis sunkius, o taip pat ir kitus nesunkius nusikaltimus: 1999m. birželio - liepos mėn. laikotarpyje V. G. , S. N. , R. B. ir V. Č. prievartavo G. G. turtą. 1999 m. vasarą V. G. ir S. N. tyčia nužudė A. V. ir apie tai informavo R. B. . 2000 m. vasario mėn. antroje pusėje V. G. , S. N. , R. B. ir V. Č. pasikėsino neteisėtai atimti laisvę Ra. B. . 2000 m. balandžio 6 d. jie tyčia nužudė R. K. , pagrobė jo turtą ir dokumentus. Tą pačią dieną jie neteisėtai atėmė laisvę E. G. , o 2000m. balandžio 8 d. jį tyčia nužudė, taip pat pagrobė jo turtą ir dokumentus. 2000 m. balandžio 7 d. naktį jie tyčia nužudė R. P. ir V. Č. bei pasikėsino tyčia nužudyti J. V. , taip pat pagrobė R. P. ir V. Č. turtą.

Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu Kauno apygardos 2002 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalis, kuria R. B. nuteistas pagal BK 273 straipsnio 3 dalį (dėl G. G. turto prievartavimo) ir pagal BK 16 straipsnio 2 dalį, 131 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo neteisėtai atimti laisvę Ra. B. ) panaikinta, R. B. dėl šių kaltinimų išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu epizoduose dėl nusikalstamo susivienijimo kūrimo ir dalyvavimo jo veikloje, dėl tyčinio R. K. nužudymo bei jo turto pagrobimo, dėl tyčinio V. Č. nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis ir dalyje dėl civilinių ieškinių klausimo išsprendimo pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta kaltinimo dalis dėl V. G. , S. N. , R. B. dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje tyčia nužudant A. V. , prievartaujant G. G. turtą ir pasikėsinant neteisėtai atimti laisvę Ra. B. , nustačius, kad šis nuteistasis nusikalstamo susivienijimo veikloje dalyvavo iki 2000 m, balandžio 9 d.; epizode dėl R. K. turto pagrobimo pašalintas kvalifikuojantis požymis – pakartotinumas. Šiuo nuosprendžiu nuteistajam R. B. paskirta subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, konfiskuojant visą jam priklausantį turtą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartimi panaikinta Kauno apygardos teismo 2002-05-30 nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2002-12-20 nuosprendžių dalis, kuria R. B. nuteistas pagal 1961 m. BK 206 straipsnį ir ši bylos dalis nutraukta. Nuteistojo R. B. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos: iš 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalies į 2000 m. BK 249 straipsnio 2 dalį, iš 1961 m. BK 271 straipsnio 2 dalies į 2000 m. BK 178 straipsnio 1 dalį, iš 1961 m. BK 131 straipsnio 2 dalies į 2000 m. 146 straipsnio 1 dalį, iš 1961 m. BK 105 straipsnio 12 ir 13 punktų į 2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalį, iš 1961 BK 105 straipsnio 2, 7 ir 12 punktų į 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 11 punktus, nuteistajam paskirta subendrinta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

R. B. 2012-01-09 pareiškimu ir 2012-04-10 skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nes, jo vertinimu, baudžiamąją bylą Nr. 1-29-2002 nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teisėjų kolegijai pirmininkavęs teisėjas V. V. , nagrinėjant R. P. nužudymo aplinkybes, nukentėjusiajam J. V. uždavė atsakymą menantį klausimą ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 275 straipsnio 1 dalies reikalavimus. R. B. nuomone, teisėjas V. V. , galimai sąmoningai piktnaudžiaudamas savo padėtimi ir pažeisdamas baudžiamojo proceso normas, išgavo R. B. kaltinančius nukentėjusiojo parodymus, kuriuos panaudojo priimant jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, į šį proceso pažeidimą nereagavo valstybinį kaltinimą byloje palaikę prokurorai, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurie netyrė ir nevertino teisėjo V. V. galimai sąmoningai įvykdytos nusikalstamos veikos nagrinėjant R. P. nužudymo aplinkybes. Tai, nuteistojo nuomone yra BPK 444 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, išnagrinėjęs nuteistojo R. B. 2012-01-09 pareiškimą ir 2012-04-10 skundą, 2012 m. gegužės 8 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Tokį sprendimą motyvavo tuo, kad R. B. pareiškime ir skunde nurodyti Kauno apygardos teismo teisėjo V. V. veiksmai jau buvo teisiškai įvertinti ankstesniuose prokurorų nutarimuose bei teismų nutartyse, todėl R. B. 2012-01-09 pareiškime ir 2012-04-10 skunde nurodytus duomenis apie šio teisėjo veiksmus, kaip galimai turėjusius BK 228 ir 300 straipsniuose numatytų nusikaltimų požymių, vertinti kaip BPK 444 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytas aplinkybes ir dėl jų pradėti procesą nėra pagrindo. Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. K. 2007-10-12 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (dėl R. B. 2007-09-03 pareiškime nurodytų aplinkybių) ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007-11-19 nutartyje, priimtoje išnagrinėjus R. B. 2007-10-30 skundą dėl 2007-10-12 nutarimo panaikinimo, konstatavus, jog teisėjas V. V. , nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1-29-2002, nepadarė nusikaltimo, tirti ir vertinti šioje byloje valstybinį kaltinimą palaikiusių prokurorų, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų veiksmus nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Nuteistasis R. B. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 8 d. nutarimą apskundė Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs R. B. skundą, 2012 m. birželio 11 d. nutartimi skundą atmetė. Tokį sprendimą motyvavo tuo, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras išsamiai išnagrinėjo R. B. prašyme atnaujinti baudžiamąją bylą nurodytas aplinkybes ir pagrįstai nurodė, jog šios aplinkybės jau buvo išnagrinėtos ir teisiškai įvertintos ankstesniuose prokurorų nutarimuose ir teismo nutartyse. Jokių papildomų aplinkybių, kurios nebūtų buvusios žinomos Kauno apygardos teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant R. B. baudžiamąją bylą, nuteistasis nenurodė. Teismas jokių papildomų aplinkybių, kurių pagrindu remiantis BPK 444 straipsnio nuostatomis galima būtų atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių taip pat nenustatė.

Nuteistasis R. B. skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – įpareigoti prokuratūrą pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Nuteistasis teigia, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 8 d. nutarimas, kuriuo buvo atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis, kuria atmestas jo skundas, yra nemotyvuoti ir nepagrįsti. Šiuose procesiniuose sprendimuose išdėstyti argumentai, kad jo 2012-01-09 pareiškime ir 2012-04-10 skunde nurodytos aplinkybės jau buvo įvertintos ankstesniuose prokurorų nutarimuose ir teismų nutartyse, yra nepagrįsti. Mano, kad šiuose dokumentuose jo išdėstytos aplinkybės, patvirtinančios, kad jis buvo nuteistas neteisėtai, nebuvo teisiškai įvertintos jokiame procesiniame sprendime.

R. B. nurodo, kad pareiškime Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui jis nurodė objektyvius duomenis, patvirtinančius, jog Kauno apygardos teismo teisėjas V. V. , nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnyje, o tai yra aplinkybė, nurodyta BPK 444 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir tai, kad Kauno apygardos teismo 2002-05-30 nuosprendyje yra nurodyti melagingi įrodymai, kuriais grindžiama jo kaltė, o tai yra aplinkybė, nurodyta BPK 444 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Be to, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašė įvertinti valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikiusio prokuroro G. B. galimai nusikalstamus veiksmus nevykdant savo tiesioginės pareigos baudžiamojo proceso metu pirmosios instancijos teisme, taip pat nuslepiant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos galimai nusikalstamus teisėjo V. V. veiksmus, ir prokuroro A. M. galimai nusikalstamus veiksmus nuslepiant nuo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos svarbias faktines aplinkybes, susijusias su teisėjo V. V. veiksmais nagrinėjant baudžiamąją bylą.

R. B. pažymi, kad jis neprašė pakartotinai tirti, ar buvo pažeisti BPK 118 straipsnyje numatyti reikalavimai, apie kuriuos buvo pasisakyta Lietuvos aukščiausiojo teismo 2003 m. birželio 3 d. nutartyje, bei pakartotinai vertinti, ar teisėjo V. V. ir teismo posėdžių sekretoriaus veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, požymių. Teigia, jog prokuroras V. K. 2007-10-12 nutarime, kuriuo priimdami sprendimus, rėmėsi Generalinis prokuroras ir apygardos teismas, tik perrašė minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytus argumentus apie tai, kad BPK 118 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, prokuroras V. K. šiame nutarime tyrė ir vertino, ar teisėjo V. V. ir teismo posėdžio sekretoriaus veiksmuose yra požymių nusikaltimų, numatytų BK 228 straipsnyje ir 300 straipsnyje. Tačiau šiame nutarime nebuvo vertinama, ar teisėjas V. V. , nagrinėdamas baudžiamąją bylą, galimai sąmoningai pažeidė BPK 275 straipsnio 1 dalies nuostatas ir išprovokavo nukentėjusįjį J. V. duoti teisėjui tinkamus parodymus, kaltinančius R. B. , ir ar Kauno apygardos teismo 2002 m. gegužės 30 d. nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama R. B. kaltė, yra melagingi. Be to, nuteistojo nuomone, prokuroro V. K. 2007 m. spalio 12 d. nutarimas yra šališkas ir neobjektyvus, nes jį priėmęs prokuroras dalyvavo jo baudžiamosios bylos tyrime kaip skyriaus vyresnysis prokuroras, buvo suinteresuotas, kad ši byla pasiektų teismą, davė nurodymus prokurorui G. B. pateikti R. B. kaltinimą dėl R. P. nužudymo, kuris, nuteistojo teigimu, buvo grindžiamas vien spėjimais. Nuteistojo nuomone, jo skundą dėl minėto prokuroro 2007 m. spalio 12 d. nutarimo išnagrinėjusi Kauno miesto apylinkės teismo teisėja taip pat tik perrašė prokuroro nutarime išdėstytas mintis. Be to, šis teismas yra pavaldus Kauno apygardos teismui. Visos šios aplinkybės, R. B. manymu, kelia pagrįstas abejones minėtų procesinių sprendimų nešališkumu.

Nuteistasis R. B. nesutinka ir su apygardos teismo išvada, jog visos jo pareiškime bei skunde išdėstytos aplinkybės taip pat buvo įvertintos Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. vasario 14 d. nutarime, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartyse, nes, nuteistojo nuomone, Generalinis prokuroras, priimdamas 2011-02-14 nutarimą, ignoravo visus jo pareiškime nurodytus duomenis bei aprašytas aplinkybes, netinkamai taikė BPK 443 straipsnio nuostatas, ir netyrė bei nevertino teisėjo V. V. galimai įvykdytos nusikalstamos veikos, priimant apkaltinamąjį nuosprendį R. B. atžvilgiu. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 10 d. nutartyje, nuteistojo nuomone, tik perrašė pirmiau minėtame prokuroro nutarime išdėstytas mintis. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartis, nuteistojo nuomone, taip pat nepagrįsta, priimta iškraipant faktus.

Nuteistasis taip pat nesutinka su apygardos teismo argumentu, jog jis nenurodė teismui jokių papildomų aplinkybių, kurios nebūtų buvusios žinomos Lietuvos apeliaciniam ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą, nes R. B. nurodytas aplinkybes dėl teisėjo V. V. veiksmų, nagrinėjant bylą apeliacine ir kasacine tvarka nuslėpė prokurorai G. B. ir A. M. .

Nuteistasis mano, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras privalo atlikti tyrimą ir atsakyti, kodėl Kauno apygardos teismo nuosprendyje nurodyta, kad į R. P. , nukentėjusiojo J. V. nuomone, šaudė R. B. , jeigu teismo posėdyje J. V. nurodė, kad jis nematė, kas nušovė R. P. .

R. B. pažymi, jog jis prašė teismo sudaryti galimybę jam dalyvauti teismo posėdyje ir duoti paaiškinimus skundo argumentams patikslinti ar papildyti, tačiau apygardos teismas šį jo prašymą ignoravo.

Teismo posėdžio metu nuteistasis R. B. prašė jo skundą tenkinti.

Nuteistojo R. B. skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 11d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo R. B. skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 8 d. nutarimo, pagrįsta ir teisėta. Atitinkamai pagrįstas ir teisėtas aukščiau paminėtas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimas.

Baudžiamosios bylos atnaujinimo institutas – tai išimtinis (ekstraordinarinis) būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkretiems, įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti žinomi ir patikrinti instancine tvarka. BPK 444 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, tai: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas bylą nagrinėjusių teisėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų nusikalstamas piktnaudžiavimas, jei dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis; 4) kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas.

Kaip matyti iš nuteistojo R. B. skundo turinio, nuteistasis mano, kad jo baudžiamoji byla turi būti atnaujinta dėl, jo nuomone, bylą pirma instancija nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininko V. V. nusikalstamo piktnaudžiavimo teisiamojo posėdžio metu užduodant nukentėjusiajam J. V. menamą klausimą ir išprovokuojant nukentėjusįjį duoti parodymus, nepagrįstai kaltinančius R. B. (BPK 444 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei dėl apygardos teismo nuosprendyje išdėstytų nukentėjusiojo J. V. parodymų melagingumo (BPK 444 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šios aplinkybės, nuteistojo teigimu, nebuvo ir negalėjo būti žinomos baudžiamąją bylą apeliacine ir kasacine tvarka nagrinėjusiems teismams, nes tai nuo jų nuslėpė nusikalstamai piktnaudžiavę valstybinį kaltinimą byloje palaikę prokurorai, kas, nuteistojo nuomone, galėtų būti vertinama ir kaip kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį (BPK 444 str. 1 d. 3 ir 4 punktai).

Vadovaujantis BPK 444 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, pagrindas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra baudžiamąją bylą nagrinėjusių teisėjų, taip pat prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą, atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus ar kontroliavusių ikiteisminį tyrimą, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas. Šio baudžiamojo proceso įstatymo kontekste piktnaudžiavimas suprantamas kaip teisėjų, prokurorų bei pareigūnų bylos tyrimo ar jos nagrinėjimo metu padarytos tyčinės nusikalstamos veikos, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstatuojant, kad yra BPK 444 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, būtina sąlyga yra tai, jog liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų, ekspertizės akto melagingumas, kitų įrodymų netikrumas taip pat turi būti nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tai reiškia, kad baudžiamoji byla gali būti atnaujinama tik tuo atveju, kai liudytojas, nukentėjusysis, ekspertas, specialistas ar kitas asmuo yra nuteistas pagal BK 235, 236 ar kitą straipsnį ir šis nuosprendis yra įsiteisėjęs.

Šiuo konkrečiu atveju įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra nustatyta, kad R. B. baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas V. V. ar kiti teisėjai, taip pat valstybinį kaltinimą byloje palaikę prokurorai G. B. ir A. M. bylos proceso metu nusikalstamai piktnaudžiavo ir tai nulėmė, kad buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis. Taip pat įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra nustatytas nukentėjusiojo J. V. , kitų asmenų parodymų melagingumas ar kitų įrodymų, kuriais grindžiamas nuosprendis, netikrumas. Nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, patvirtinančio nuteistojo R. B. nurodytą tariamą bylą nagrinėjusio teisėjo ir valstybinį kaltinimą palaikiusių prokurorų nusikalstamą piktnaudžiavimą bei nuosprendyje išdėstytų įrodymų, kuriais buvo grindžiama R. B. kaltė, melagingumą, vien tik pastarojo deklaratyvūs teiginiai apie tai negali būti vertinami kaip pagrindas pradėti baudžiamosios bylos atnaujinimo procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Juolab, kad nuteistojo R. B. nurodyti teisėjo V. V. veiksmai baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu apklausiant nukentėjusįjį J. V. yra įvertinti Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2007 m. spalio 17 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir teismo posėdžio protokolo suklastojimo nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-29-2002. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007-09-03 nuteistasis kreipėsi į prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą. Savo pareiškime nuteistasis R. B. nurodė, kad Kauno apygardos teisme išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu buvo priimtas remiantis suklastotu teismo posėdžio protokolu: į pirmininkaujančio teisėjo V. V. klausimą, ar J. V. mano, kad R. P. galėjo nušauti R. B. , J. V. atsakė „Taip, manau“, tačiau teismo posėdžio protokole sekretorė šiuos J. V. žodžius suklastojo ir įrašė, jog J. V. pasakė, kad R. P. nušovė R. B. . Be to, savo pareiškime nuteistasis R. B. nurodė, kad teisėjas V. V. , užduodamas J. V. šį klausimą, nusikalstamai piktnaudžiavo jam suteikta valdžia ir sąmoningai išprovokavo duoti nukentėjusįjį teisėjui tinkamą atsakymą. Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras 2007 m. rugsėjo 17 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal šį nuteistojo R. B. pareiškimą vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kadangi pagal BK 228 straipsnį (1961 m. BK 285 straipsnis) ir pagal BK 300 straipsnį (1961 m. BK 207 straipsnį) suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis. Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2007 m. spalio 9 d. nutarimu minėtą nutarimą panaikino. Tokį sprendimą motyvavo tuo, kad priimant nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo analizuota ir vertinta, ar R. B. pareiškime nurodytais veiksmais buvo padarytos veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, ar ne. 2007 m. spalio 12 d. Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, išanalizavęs nuteistojo R. B. pareiškime nurodytas aplinkybes bei susipažinęs su baudžiamosios bylos Nr. 1-29-2002 medžiaga, ir vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal R. B. pareiškimą, kuriame be kita ko konstatavo, jog nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjant šią baudžiamąją bylą teisiamojo posėdžio pirmininkas V. V. pažeidė BPK nustatytą tvarką. Jo veiksmuose nėra BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

R. B. skunde teigia, jog minėtą 2007 m. spalio 12 d. nutarimą priėmęs Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas ir nuteistojo skundą dėl šio nutarimo išnagrinėjusi ir atmetusi apylinkės teismo teisėja buvo šališki, o jų priimti sprendimai neobjektyvūs. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuria buvo atmestas R. B. skundas, nuteistasis aukštesniajam teismui neskundė, todėl pirmiau minėti procesiniai sprendimai yra galiojantys ir nesivadovauti jais nėra pagrindo. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo veiksmai, priimant 2007-10-12 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, buvo įvertinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010 m. lapkričio 24 d. nutarime, priimtame išnagrinėjus R. B. pareiškimą, konstatuojant, jog nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą šio prokuroro atžvilgiu pagal BK 228 straipsnį, taip pat Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartyse, kuriomis šis nutarimas buvo paliktas galioti.

Iš teismui pateiktos medžiagos taip pat matyti, jog baudžiamąją bylą Nr. 1-29-2002 išnagrinėjus apygardos teisme, nuteistasis R. B. susipažino su teisiamojo posėdžio protokolu ir pateikė pastabas dėl netinkamai užfiksuotų nukentėjusiojo J. V. parodymų. Bylą nagrinėjusių teisėjų kolegijos pirmininkas V. V. su nuteistojo pareikštomis pastabomis sutiko ir 2002-07-05 prijungė jas prie teisiamojo posėdžio protokolo. Šios nuteistojo pareikštos pastabos kartu su byla buvo siunčiamos tiek Lietuvos apeliaciniam teismui, tiek Lietuvos Aukščiausiajam teismui, nagrinėjusiems R. B. baudžiamąją bylą apeliacine ir kasacine tvarka. Be to, aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo J. V. parodymais ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nuteistojo manymu, padarytais šios apklausos metu, nuteistasis R. B. išdėstė savo kasaciniame skunde, apie jas tiek jis pats, tiek jo gynėjas pasisakė kasacinės bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Taigi, iš esmės nuteistojo R. B. pareiškime nurodytos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo J. V. apklausa apygardos teisme, buvo žinomos ir vertinamos baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine ir kasacine tvarka, todėl nėra teisinio pagrindo jas vertinti kaip naujai paaiškėjusias.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo skundą dėl apygardos teismo nutarties, pagal galiojančias baudžiamojo proceso normas, negali vertinti ankstesnių procesinių sprendimų, priimtų nagrinėjant šio nuteistojo skundus, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl nuteistojo R. B. skundo argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. vasario 14 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. nutartimis, nepasisako.

Atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjas konstatuoja, kad šiuo atveju nėra BPK 444 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų pradėti baudžiamosios bylos atnaujinimo procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Jokių kitų naujų aplinkybių, kurios galėtų būti vada BPK 446 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui, nuteistasis R. B. nei Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, sprendusiam klausimą dėl proceso atnaujinimo paaiškėjus naujoms aplinkybėms, nei vėliau jo skundą nagrinėjam Vilniaus apygardos teismui, nei Lietuvos apeliaciniam teismui, nepateikė.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, atsisakydamas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, ir Vilniaus apygardos teismas, atmesdamas nuteistojo skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gegužės 8 d. nutarimo, BPK 444 straipsnio ir 446 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.

Apygardos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo R. B. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.